„Kelionė“ 2022 m. Nr. III (23)
Kodėl žmonės neretai taip stipriai laikosi įsikibę savo skausmo ir negatyvių išgyvenimų? Tai šiek tiek keistas ir retai sąmoningai apmąstomas būdas, „padedantis“ pasijausti gyvybingiems ir pradėti rūpintis savimi. Kaip išvengti šio neprotingo ir skausmingo įpročio? Siūlome jums keletą psichoterapeutės, socialinės darbuotojos, knygos „Išjungimo galia: sąmoningas būdas išlaikyti sveiką protą virtualiame pasaulyje“ autorės Nancy Kohler minčių.
Ar kada nors atkreipėte dėmesį, kiek laiko iššvaistote apgalvodami negatyvias ar skausmingas situacijas, ir vis savo galvoje sukdami tas pačias mintis, kurios niekur neveda? Problema visai ne jumyse. Naujausi tyrimai teigia, kad 80 proc. mūsų minčių yra negatyvios, o 95 proc. – pasikartojančios. Kuo negatyvesnė patirtis, tuo dažniau prie jos grįžtame. Kaip apsėsti linkstame prie to, kas mus skaudina. Kaip sakoma vienoje patarlėje – mes siekiame laimės, kartu besivaikydami skausmą. Kodėl?
Vis grįždami prie patirtų išgyvenimų, mes, tiesą sakant, stengiamės priversti negatyvią patirtį pakeisti kažkuo kitu. Mūsų flešbekai – tai bandymai geriau suprasti savo skausmą, praleisti su juo daugiau laiko ir priversti jį pasitraukti. Jei sužinome priežastį, išsiaiškiname, kas kaltas ir ką su visu tuo daryti, tampa lengviau.
Skamba paradoksaliai, tačiau mes laikomės įsikibę savo skausmo, kad suprastume, kaip jį paleisti.
Su skausmu ar bet kuria negatyvia patirtimi susiję daugybė nemalonių išgyvenimų. Mes nenorime vėl ir vėl to jausti, ir protas mus nukreipia žinoma kryptimi. Jis vėl ir vėl persvarsto problemos esmę, kad išvengtų „sunkių“ jausmų. Protas visada linkęs galvoti apie skausmą, o ne išgyventi jį tiesiogiai. Taip ir mes, stengdamiesi „išlaikyti“ sveiką protą, kabinamės už skausmo kaip už būdo pasirūpinti savimi. Nuolatos galvodami apie skausmo priežastį, jaučiame, kad mūsų skausmas turi prasmę, kad jis nutiko ne šiaip sau ir nebus užmirštas. Šios mintys suteikia mūsų skausmui vertę. Jeigu staiga atsisakytume grįžti prie skausmo, gali pasirodyti, kad mes jo atsisakėme, pasitraukėme į šalį jo taip ir neišgirdę, neįsiklausę ir nepasirūpinę savo skausmu.
Jeigu nuolatos nepriminsime sau savo istorijos, gali būti, kad užmiršime, kas mes – ir kas tada? Kuo mes būtume ir kaip atrodytų gyvenimas, jei pasipriešintume jau suformuotam įsivaizdavimui apie save? Egzistenciniame lygmenyje grįžimas prie skausmo leidžia mums patirti savo tikrąjį „Aš“, jausti, kad egzistuojame. Spręsdamas kažkokią problemą, mūsų protas jaučiasi gyvybingas ir aktyvus. Tada mes, tiesiogine prasme, galvojame, kad egzistuojame. Tad atsisakymas galvoje nuolat ir nuolat sukti tas pačias mintis gali pasirodyti pavojingas pačia paprasčiausia prasme. Kaip mes sužinosime, jog esame čia, jei nustosime maitinti savo protą problemomis? Kas nutiks, jei nustosime nuolatos atmintyje atkurti įsivaizdavimą apie tai, kas mes esame? Be užduočių, kurios reikalauja sprendimų, mes tiesiogiai netenkame savojo „Aš“, savojo išskirtinumo šiame pasaulyje.
Taigi, mūsų priklausomybė nuo skausmo tam tikra prasme remiasi siekiu jaustis geriau. Tačiau galiausiai paaiškėja, kad imame jaustis tik blogiau ir kenčiame daugiau nei reikia. Ką gi tada galima padaryti, kad atsisakytume šios priklausomybės?
Štai keletas galimų sprendimo būdų.
Ugdykite sąmoningumą
Tai raktas į bet kokio įpročio atsisakymą. Imkite pastebėti tuos momentus, kai nusprendžiate savo dėmesį nukreipti į įvykius ar aplinkybes, kurios jums kelia nerimą. Sąmoningai atpažinkite polinkį, kai į savo ramybės akimirkas pradedate „berti“ skausmo degutą. Pastebėkite, ką darote.
Pripažinkite, kad įkliuvote
Kai tik pastebėsite, kad visgi įpuolėte į savo skausmingą patirtį, pripažinkite, kad esate joje. Pasakykite garsiai: „Taip, aš vėl įkliuvau“ arba „Aš tikrai dabar tai darau“. Akimirkai sustinkite ir neprarasdami teigiamo įsivaizdavimo apie save, pripažinkite, kad esate bejėgis kažką pakeisti, kad esate pagautas savo skausmo.
Pasidomėkite
Neteisdami, paklauskite savo proto, ko jis tikisi pasiekti, nukreipdamas jūsų dėmesį į skausmą? Jis nori išsiaiškinti, kame slypi problema? Ar tiesiog rasti kitą sprendimą? Galbūt jis siekia leisti jūsų skausmui būti išgirstam? Galbūt jums reikia prisiminti savo skausmą, kad apsaugotumėte save kitą kartą? O gal jums tiesiog baisu jaustis gerai? O gal sunkių minčių varymas galvoje jus ramina?
Galiausiai pastebėsite, kad noras gauti proto sutikimą panašus į bandymą atrakinti spyną bananu – tai tiesiog netinkamas įrankis. Kitą kartą, kai panorėsite susitvarkyti su skausmu, priminkite sau, kad svarstyti apie tai – beprasmiška: jūs pats tai patyrėte. Nesėkmė – didis mokytojas.
Perkelkite dėmesį nuo minčių apie problemas – į realų jų išgyvenimą
Pajauskite, kur ir kaip jūs patiriate šį skausmą kūne. Galima pridėti ranką prie širdies, galbūt pasimelsti arba giliai pakvėpuoti. Tiesiog „išjunkite“ savo galvą ir persijunkite į kūnišką išgyvenimą.
Pasakykite garsiai „ne“ arba „stop“
Mes galime išmokti pasakyti „ne“ savo protui lygiai taip pat, kaip sakome „ne“ vaikui, kuris daro kažką, kas suteiks jam skausmo ar pakenks. Kartais išmintingoji mūsų dalis turi įsikišti, kad padėtų tašką kenksmingoms mintims. Būtinai tai pasakykite garsiai, kad ir patys išgirstumėte ir priimtumėte sąmoningai, o ne kaip dar vieną negatyviai nusistačiusio proto mintį.
Paklauskite savęs, kuo rizikuojate, jei paleisite savo skausmą
Svarbu išsiaiškinti, kas tokio pavojingo jūsų laukia gyvenime, jei nepriminsite sau apie blogį. Priimkite valingą sprendimą nepripildyti savo dabarties praeities ar numanomos ateities nerimo. Būkite drąsūs: susikurkite kitą tapatybę, kuri nebūtų surinkta iš asmeninių istorijų gabaliukų, bet būtų visada nauja ir nuolatos keistųsi. Proceso metu patirsite, kad galite būti sveiki ir laimingi čia ir dabar, negrįždami atgal ir nedarydami to, ką darėte anksčiau.
Švytinti girlianda
Išbandykite dar vieną gan paprastą būdą nuteikti save pozityviam mąstymui: išsirinkite ir atsispausdinkite nuotraukų, kurios jums primintų džiaugsmingus jūsų gyvenimo įvykius ir pakabinkite jas matomoje vietoje bei apšvieskite lempučių girlianda. Taip liūdnomis akimirkomis visada galėsite mintimis sugrįžti į gerus laikus.
Parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė