„Kelionė“ 2023 m. Nr. III (27)
„Man atrodo, kad „Mažoji studija“ gali suvaidinti didelį vaidmenį. Juk taip priartėjama prie žmonių. Aš noriu, kad jie išgirstų tų valandėlių metu tą žmogiškąją krikščionybės pusę, o ne kažkokius priesakus, įstatymus, kurie buvo svetimi Kristaus dvasiai.“
Kun. Česlovas Kavaliauskas
Lietuvos radijo eteryje jau daugiau nei tris dešimtmečius skamba „Mažosios studijos“ rengiamos laidos „Kultūra ir religija“, „Dievo žodis. Kasdieniai skaitymai“, „Popiežius ir pasaulis. Septintoji diena“, „Muzikos menas“, „Poetiniai skaitymai“, „Noriu tikėti“ ir „Daug buveinių“. Per visą šį laiką „Mažoji studija“ buvo įsikūrusi net trijose vietose, jos laidose skambėjo pirmojo vadovo Vaidoto Žuko, Jono Morkaus, Jono Vailionio, Zitos Kelmickaitės, Vlado Bagdono ir daugelio kitų žmonių balsai, tarp kurių bene įsimintiniausias – kunigo Česlovo Kavaliausko. Nuo „Mažosios studijos“ žmonių neatsiejamos ir didelio žiūrovų dėmesio sulaukiančios Kalėdų, Didžiojo penktadienio, Velykų ir kitos įvairių progų transliacijos iš Vatikano, kurias iki šiol vis palydi Rūtos Tumėnaitės ir Juliaus Sasnausko komentarai.
Toks ilgaamžiškumas yra išskirtinis ne vien katalikiškai Lietuvos žiniasklaidai. Ne mažiau nuostabu tai, kad radijo redakcijoje išlieka tas pats bendradarbių branduolys. Tai unikalų „Mažosios studijos“ skambesį kuriančios garso operatorės Ramona Drėgvienė ir Regina Šlapokienė, redaktorės Jūratė Kuodytė ir Rūta Tumėnaitė bei nuo 1997 m. studijai vadovaujantis kun. Julius Sasnauskas, OFM. Jų balsus puikiai atpažįsta jau ne viena LRT radijo klausytojų karta.
Tarsi pateisindama savo vardą „Mažoji studija“ niekada nesiėmė savireklamos, nerengė jokių jubiliejinių renginių, tačiau išlieka palaikoma ištikimų klausytojų. O šiandien rūpi sužinoti, kokie žmonės kuria „Mažąją studiją“, kaip jie patys ją mato.
Redaktorė Jūratė Kuodytė: „Daugelį temų užkabinome apskritai pirmieji lietuviškoje žiniasklaidoje“
Pianistę Jūratę Kuodytę, tuo metu dar studentę, pirmasis „Mažosios studijos“ vadovas Vaidotas Žukas pakvietė dėl balso – įskaityti „Kultūros ir religijos“ laidose Antano Maceinos ir kitų, iki tol jai visiškai nepažįstamų, krikščioniškosios literatūros tekstų.
„Per skaitymą, per krikščionybės pažinimą, prisijaukinimą su laiku atsiranda ir noras nerti giliau, ne tik domėtis. Krikščionybė pradeda vertis visų pirma per žmones, per susitikimus. Veikiausiai ir mūsų klausytojams ji vėrėsi nauju pavidalu. Ne kaip kažkoks negyvas istorinis reliktas, bet kaip galima tikėjimo išraiška. Man „Mažosios studijos“ pradžia suteikė pagrindą po kojom, pamatą visam gyvenimui, moralinį kodeksą,“ – teigia ilgametė laidų rengėja, pridurdama, kad ne mažiau svarbų vaidmenį „Mažoji studija“ atliko ir atsiliepdama į kasdienio žmonių gyvenimo rūpesčius, prabildama apie socialinius poreikius, keldama klausimus, ką krikščionys ir Bažnyčia gali pasiūlyti susiduriantiems su kančia, liga, negalia.
„Man atrodo, mes pirmieji Lietuvos radijuje pradėjome kalbėti apie priklausomybes. Mums netrūko užsidegimo ieškoti, eiti į nepatogias vietas, kalbinti socialinėje atskirtyje atsidūrusius žmones. Savo laidose pristatėme visuomenei daugelį grupių, kurios nedrąsiai pradėjo burtis Bažnyčioje. Siūlėme labai konkrečią pagalbą, nenurašydami tų žmonių, kurie sovietmečiu buvo laikomi atmatomis. Daugelį temų užkabinome apskritai pirmieji lietuviškoje žiniasklaidoje. Sakyčiau, tokie apaštalai buvom,“ – tęsdama šią temą Jūratė Kuodytė pasidalija itin svarbiais dalykais, kurių ją išmokė darbas „Mažojoje studijoje“. „Suvokiau, kad mes, žurnalistai, dirbantys „Mažojoje studijoje“, nesame kokie išskirtiniai žmonės ar religinių klausimų ekspertai, bet kad esame įrankiai. Nes visos tos socialinės temos, kuriomis domėjomės ir kurias pristatėme visuomenei (skyrybų, priklausomybių, homoseksualių asmenų), visa informacija apie tai, kokių turtų Bažnyčia gali pasiūlyti žmogui, ne tik katalikui, gali ypatingu būdu pasitarnauti, o gal net išgelbėti gyvybę (kartą tai paliudijo vieno žmogaus skambutis).“
Jūratė prisimena pokalbį su moterimi, pasiskundusia jai dėl savo santuokos, kurioje nebeliko bendrų interesų, įdomumo. „Mintyse tuo metu sukosi pokalbiai apie išsiskyrusiųjų sielovadą su kun. Antanu Saulaičiu. Sužinojusi, kad pašnekovės vyras nesmurtauja, negirtauja, pasiūliau: „Pasinaudokit Bažnyčios programa „Sutuoktinių savaitgalis“. Štai toks vienas sakinys. Po metų pasiekė žinia apie šiai porai gimusį kūdikį – naują krikščionį – ir apie šeimą, labai aktyviai dalyvaujančią Bažnyčios gyvenime. Tada ir supranti, kad darbas „Mažojoje studijoje“ yra prasmingas.“
Direktorius ir vyriausiasis redaktorius kun. Julius Sasnauskas OFM: „Nepadarysit įdomios laidos, jeigu jums patiems nebus įdomu“
Pirmoji Juliaus Sasnausko laida „Brolio Lino pusvalandis“ drauge su taip pat pusvalandine laida „Popiežius ir pasaulis“ į eterį išėjo 1993 m. kovo 1 dieną. Nuo to laiko galima skaičiuoti ir iki šiol klausytojams įprasto „Mažosios studijos“ laidų tinklelio pradžią. Didžiulės sėkmės sulaukusią „Kultūrą ir religiją“ ir rytines laidas papildė „Muzikos menas“ bei „Poetiniai skaitymai“.
1992 m. Kauno kunigų seminariją baigusiam Juliui Sasnauskui kunigo šventimai nebuvo numatyti, taigi Vaidoto Žuko kvietimą tapti katalikų radijo bendradarbiu jis priėmė kaip galimybę realizuoti sukauptas žinias ir entuziazmą. Pirmuosius savo metus „Mažojoje studijoje“ – nuo 1993-iųjų pavasario iki 1994-ųjų rudens – jis prisimena kaip įdomiausią laikotarpį. Jam įsiminė kelionės po provinciją ir vienas vėlyvas pokalbis su kunigais, pažinojusiais Teofilių Matulionį, po kurio sugrįžus į Vilnių per naktį reikėjo įrašą sumontuoti ir parengti kitos dienos laidai. Arba skambutis į laidą mobiliuoju telefonu iš Kauno, komentuojant susitikimą su popiežiumi Jonu Pauliumi II.
Julius Sasnauskas pripažįsta ypatingą laidų su kun. Česlovu Kavaliausku reikšmę, padariusią įtakos ir patiems jų rengėjams. „Dalies žmonių sugrįžimas į Bažnyčią buvo sunkus, komplikuotas, o Česlovo Kavaliausko kalbėjimas, toks pasaulietiškas, jo aptariamos temos padėjo žmonėms atrasti savo kelią, bent viduje atrasti, priartėti prie Bažnyčios ir prisiminti kažką iš vaikystės. Sujungti tuos du krantus.“
Julius Sasnauskas „Mažosios studijos“ laidų žanrą vadina radijo publicistika, kurioje daug dėmesio skiriama tekstų, vertimų parengimui iš anksto, laidų montavimui. Pasak jo, dinamiškame šių dienų radijuje, kuriame daug tiesioginio eterio, tokios laidos sudaro kontrastą, galbūt išlaikydamos ir tam tikrą poveikį.
Tarp reikšmingų darbų jis pamini ir tokių autorių, kaip Thomas Mertonas, Henri Nouwenas ir netgi Gilbertas Chestertonas, tekstų vertimus, nuskambėjusius „Mažosios studijos“ laidose, jie taip pat tokiu būdu įėjo į Lietuvos žmonių sąmonę ir žodyną.
Brolis Julius pripažįsta, kad klausytojai vertina ir tai, kad eteryje daug metų girdi tuos pačius balsus, jie pasidaro brangūs, tampa kasdieniais palydovais: „Kaip aš vaikystėj, atsimenu, klausydavausi pasakų senelio per radiją. Aš be to balso negalėdavau užmigt. Kai viskas taip keičiasi ir pačioj žiniasklaidoj, žmonės jaučia stabilumo poreikį, nori girdėti tuos pačius balsus. Man sakydavo: „Kai jūs su tėvu Antanu kalbat, mes išgirstam ir vieno, ir kito balsą, ir mums gerai, o ką jūs kalbat – čia ne taip svarbu. Daliai žmonių būtent to ir reikia.“
Tiesa, aptardamas „Mažosios studijos“ šiandieną Julius Sasnauskas apgailestauja, kad, trūkstant bendradarbių, sunku imtis naujų idėjų:
„Keli žmonės likę, tas darbas iš paskutiniųjų. Ne dėl to, kad netikėčiau ta misija, bet tiesiog pasidarė tavo kasdienis rūpestis – darai, kiek gali, kiek sugebi, kol dar įmanoma. „Mažoji studija“ atsirado natūraliai iš poreikio, noro, galėjimo kalbėti ir turėjimo ką pasakyti. Visa tai tęsiasi, banguoja, nors neretai ir kybo ant plauko. Tačiau „Mažoji studija“ išliko. Taip jau turbūt sutapo visų žmonių noras, susikūrė tam tikras tarpusavio ryšys. O kiek tai reikalinga ir svarbu, tegu vertina kiti.“
Garso operatorė Regina Šlapokienė: „Klausytoją turi pasiekti informacija taip, kad būtų malonu ausiai“
Kelis dešimtmečius garso operatore dirbanti Regina Šlapokienė pripažįsta, kad savo darbą vadina „juodu“. Juk kartais tenka net tris valandas montuoti trisdešimties minučių laidą arba penkių minučių atkarpai sugaišti visą valandą. Akivaizdu, kad toks darbas turi labai patikti, kad turėtum ištvermės ir noro jį dirbti.
Regina pripažįsta girdinti, kad šių dienų radijas yra kardinaliai pasikeitęs, jaunoji karta dirba visai kitais metodais. Tačiau galbūt dėl to „Mažosios studijos“ laidų neįmanoma su niekuo supainioti. Kaipgi atsiranda tas išskirtinis skambesys, kurį pati Regina Šlapokienė vadina „Mažosios studijos“ vizitine kortele?
„Viską lemia trukmė. Jei prirašyta daug ir yra įdomus reikalas, tuomet švarini, trumpini pauzes, kad liktų kuo daugiau teksto ir informacijos. Žinoma, viskas daroma proporcingai. Jei žmogus daro dideles pauzes, paliekame jas, tik sutrumpiname, vieną kitą įterptinį žodelį paliekame. Žmogus išlieka atpažįstamas.“
Garso operatorių galioje yra net pagalba žmonėms, patiriantiems mikrofono baimę: „Kiek yra tokių pašnekovų, kurie prieš įrašą laisvai, sklandžiai bendrauja, o ateina prie mikrofono, atrodo, apsivertė žmogus kita puse – kaip blynas. Netgi klausia, kaip šnekėt. Tuomet raminu, kad čia gi ne tiesioginis eteris – mes viską sutvarkysim.“
Ilgametė „Mažosios studijos“ bendradarbė džiaugiasi, kad čia rengiamos laidos išlieka ir susilaukia klausytojų dėmesio: „Iki šiol po „Dievo žodžio. Kasdienių skaitymų“ laidų žmonės paskambina ir prašo padėkoti kunigui už įdomią homiliją, o ištikimiausi klausytojai užsuka ir į pačią studiją, prisideda prie mūsų veiklos aukomis, linkėdami ir toliau gyvuoti.“
Garso operatorė Ramona Drėgvienė: „Mėgstu šitą darbą dėl bendravimo su žmonėmis“
Vaidotas Žukas ne viename interviu yra minėjęs, kad į „Mažąją studiją“ iš Lietuvos radijo jis pasikvietė geriausias garso operatores. Ramona Drėgvienė, turinti ir muzikinį išsilavinimą, darbo televizijos montažinėje patirtį, pripažįsta, kad šis darbas visų pirma patinka dėl bendravimo su žmonėmis. „Kadangi laidų būna pačių įvairiausių, išgirstu daug to, kuo gyvenime pati nepasidomėčiau ir nesužinočiau.“
Pritardama savo kolegei, Ramona Drėgvienė patvirtina, kad pagrindinis radijo laidų montavimo principas – „negalima pakeisti žmogaus“. Šią mintį ji įsidėmėjo po to, kai jos svainis, kartą išgirdęs radijo laidą, kurioje pats buvo kalbintas, savęs neatpažino, o susigaudė tik iš pokalbio temos. Tačiau tai dar ne visa unikalaus „Mažosios studijos“ laidų skambesio paslaptis. Pasirodo, kad operatorės savo meną pritaiko net ir tais atvejais, kai gyvo pokalbio metu pašnekovas nepasako žodžio iki galo, nukanda galūnę. Tuomet garso operatorė prideda galūnę, paėmusi ją iš kitoje pokalbio vietoje nuskambėjusio to paties žodžio.
Redaktorė Rūta Tumėnaitė: „Iš pradžių man atrodė, kad Vatikanas – tai pasakų rūmai“
Rūta Tumėnaitė bendradarbiauti su „Mažąja studija“ pradėjo Vilniaus universitete studijuodama filosofiją. Vaidotas Žukas pasikvietė parengti keletą vertimų iš anglų kalbos ir juos įskaityti.
Pirmąjį veiklos laikotarpį ji įvardija kaip ypatingą, kai nebuvo nė minties skaičiuoti darbo valandas, net ir savaitgaliais: „Tokiame adrenaline buvome, naujo stebuklingo reikalo vyksme, kuriame viskas yra svarbu.“ „Mažosios studijos“ bendradarbiams buvo itin svarbus nuolatinis ryšys su klausytojais. Juk tais laikais žmonės buvo įpratę bendrauti su vienintele žiniasklaidos priemone – Lietuvos radiju – nuolat skambindavo, rašydavo ir į „Mažąją studiją“. „Mums netgi teko pasirūpinti atskira spintele pašto skyriuje, nes į paprastą pašto dėžutę visi laiškai niekaip nebūtų tilpę.“
Rūta Tumėnaitė, kaip ir kiti „Mažosios studijos“ redaktoriai, nebūdama profesionali žurnalistė šio darbo mokėsi iš daugelio šaltinių, tačiau labiausiai iš dar nuo vaikystės namuose skambėjusio „Amerikos balso“ ir tuo metu Lietuvos radijo eteryje jau skambėjusių „Laisvosios Europos“ radijo laidų: „Manau, kad tai buvo savotiškas imprintingas. Man pats „Laisvosios Europos“ principas labai patikdavo. Toks truputėlį kitas pasaulis. Visiškai kitoks kalbėjimas, toks vakarietiškas, ne mūsų, ne vietinis, ne oficiozinis. Kartais, pavartodama kokią nors frazę laidos pristatymui, pagalvoju, kad turbūt ją perėmiau iš kadaise girdėtų „Laisvosios Europos“ laidų. Veikiausiai neatsitiktinai dar prieš du dešimtmečius ilgametis Lietuvos radijo Naujienų tarnybos žurnalistas, paprašytas įvardyti kokių nors „Mažosios studijos“ trūkumų, atsakė trumpai: „Jūs įnešat europietiškos dvasios.“
Redaktorės teigimu, itin svarbu, kad „Mažosios studijos“ laidos skamba visuomeninio transliuotojo eteryje: „Kai religinis balsas eina šalia pasaulietinio turinio, matai, kad religija turi savo vietą viešojoje erdvėje, kad vyksta polilogas, kurį privalu išsaugoti.“
Šiandien Rūta Tumėnaitė yra bene didžiausią patirtį turinti Lietuvos vatikanistė, atidžiai sekanti Romos popiežių veiklą, visuotinės Bažnyčios gyvenimą: „Iš pradžių man atrodė, kad Vatikanas – tai pasakų rūmai, kitas pasaulis. Tokia buvo ta Jono Pauliaus II pontifikato aura – buvo tam tikro superžvaigždės kulto. Tai nei blogai, nei gerai – tokie buvo laikai. Per naujienas, per tą supantį lauką pamažu imi įsivaizduoti, kaip vyksta tas gyvenimas. Keičiasi pontifikatai ir tu pats augi, sensti. Ateina Pranciškus, kuris atidaro langus, išvėdina ir pasako, kad čia nereikia jokių mistifikacijų, kad popiežius – toks pats žmogus. O pastaraisiais metais ir patys pamatėm, kad tikrai jis tik žmogus, nes nelemtas karas nuplėšė visokias aureoles.“
Pasak Rūtos Tumėnaitės, radijas yra kaip didelis kalbantis pasaulis, taip pat ir Bažnyčios balsas, ateinantis į žmonių namus kartu su kitais. Svarbi „Mažosios studijos“ misijos dalis – pristatyti Bažnyčios įvairovę. Nors visur švenčiamos tos pačios Mišios, skaitoma ta pati Evangelija, dalijamasi tuo pačiu Bažnyčios mokymu, tačiau jis įkultūrinamas skirtingai. Apie tai svarbu kalbėti, net jei mus Lietuvoje kai kurie dalykai ir šokiruotų.
Rūta Tumėnaitė darbą „Mažojoje studijoje“ vadina malone. Jai svarbu ir toliau naudoti sukauptą patirties ir žinių bagažą, ypač dėl to, kad rūpi, kas bus toliau su krikščionybe, kokia laukia Bažnyčios ateitis, kaip ją paveiks pastarojo meto didieji įvykiai.
Nors gali atrodyti, kad „Mažosios studijos“ žanras kiek sustabarėjęs, tačiau jo negalima nesaugoti. Todėl ilgametei laidos „Popiežius ir pasaulis“ rengėjai norėtųsi, kad būtų išgirsti profesorės Irenos Vaišvilaitės žodžiai: „Jei laida eteryje gyvuoja trisdešimt metų ir yra pavykusi, tai jau savaime vertybė. Jai reikia nekenkti ir netrukdyti.“ Svarbus šiuo atveju ir abiejų institucijų (visuomeninio transliuotojo ir steigėjo – nuo 1995 m. Lietuvos Vyskupų Konferencija), nuo kurių priklauso „Mažosios studijos“ likimas, požiūris. Šiuo metu ypač dėl finansavimo reikia institucinių sprendimų.
Bažnyčios istorikas prof. Paulius Vaidotas Subačius: „Mažoji studija“ pirmiausia yra feniksas“
Atsiliepdamas apie „Mažosios studijos“ fenomeną Bažnyčios istorikas prof. Paulius Subačius pirmiausia įvertina jos gebėjimą išlikti, tarsi vis iš naujo atgimti: „Man „Mažoji studija“ pirmiausia yra feniksas. Nors ji niekada nebuvo nutraukusi savo veiklos ar uždaryta, tačiau iš pelenų jai reikėjo prisikelti ta prasme, kad per tą laiką nepaprastai pasikeitė visuomenė.“
Paulius Subačius primena, kad pirmoji laida „Kultūra ir religija“ eteryje pirmą kartą nuskambėjo dar pačioje sovietmečio pabaigoje per 1989-ųjų Kalėdas. Tuometiniame valstybiniame radijuje tai buvo visai keista iniciatyva. Pirmųjų laidų rengėjai literatūrologė Dalia Čiočytė ir dailininkas Vaidotas Žukas – žmonės, atėję iš pašalies, o ne iš tarybinių žurnalistų, paruoštų kalbėti „teisingai ir protingai“. Tuometiniame eteryje, kur vis dar buvo įprasta kalbėti iš parengto teksto, jie bandė bendrauti gyvai ir neįprastomis temomis. Susidomėjimo būta didžiulio, nes tai buvo laikas, kai visi buvo nepaprastai alkani, kai šimtas tūkstančių Bernardo Brazdžionio poezijos knygos egzempliorių būdavo išgraibstomi per kelias dienas.
Aukščiausias šio entuziazmo taškas buvo popiežiaus Jono Pauliaus II kelionė į Lietuvą 1993 m. rugsėjį, tačiau po to atėjo visiškas krytis, pauzė. Tas alkanumas pasikeitė į Gariūnų problematiką, į džinsų matavimąsi ant kartonų, kasdienį rūpestį dėl šilto vandens ar dar kokio nors trūkumo.
Šiomis aplinkybėmis būtent „Mažoji studija“ – viena iš nedaugelio katalikiškų medijų – labai anksti pajuto, kad šitas entuziazmas ilgai nebeveš, kad minios nebesirinks. Į permainas buvo atsakyta labai kūrybišku profesionalumu. Tai lėmė keli faktoriai. Pirmasis „Mažosios studijos“ vadovas Vaidotas Žukas savo kaip dailininko profesionalumą taikė ir šitai veiklai, reikalaudamas jo ir iš bendradarbių. Ilgainiui prie studijos talkininkų prisidėjo ir daugiau humanitarų, atsinešusių patirties iš „Laisvosios Europos“ radijo, puikių vertėjų, kunigų. Dar vienu kūrybiniu impulsu tapo tėvo Juliaus Sasnausko atėjimas. Šiandien jo ir Rūtos Tumėnaitės balsai yra vieni geriausiai atpažįstamų balsų Lietuvoje. Tai minkšti, labai švelnūs, labai įtikinami balsai, bet tai būtų tik balsai, jei už jų nebūtų kokybiško, apgalvoto turinio.
Visa tai lėmė, kad, jau praėjus tai entuziazmo bangai, „Mažosios studijos“ laidos tapo vienomis iš labiausiai klausomų. Reitingai keitėsi, keitėsi jų matavimo metodika, bet net ir paėmus pastarųjų 25 metų laikotarpį laidos „Kultūra ir religija“ ir „Dievo žodis. Kasdieniai skaitymai“ iki šiol sutraukia bene didžiausią nespecifinę žmonių auditoriją LRT radijo eteryje. Anot Pauliaus Subačiaus, tai kosminio lygio pasiekimas, patvirtinantis, kad pagal profesionalumo laipsnį ir pagal dešimtmečių tvermę „Mažoji studija“ (nepaisant pasitaikančių vidinių krizių ar nuovargio) netgi visoje Lietuvos žiniasklaidos panoramoje išlieka beveik be konkurencijos.
„Sakyčiau, kad visa Lietuvos katalikiška ir apskritai krikščioniška visuomenė (nes „Mažoji studija“ visą laiką buvo atvira ir ekumeniška) gali didžiuotis šita pastanga, šituo kasdieniu kalbėjimu ir neprikišamu, nebrukamu per gerklę, neagituojančiu evangelizavimu“, – teigia Paulius Subačius.
Parengė Giedrius Tamaševičius