„Kelionė“ 2022 m. Nr. III (23)
Vaikui nėra lengva išgyventi laikotarpį tarp vaikystės ir brandos. Tačiau ne mažiau sunku ir tėvams: sulaukus vaikų paauglystės, mums pradeda atrodyti, kad mūsų vaikai galbūt yra iš kitos planetos arba pradedame elgtis su jais pernelyg atsargiai, riboti juos ir saugoti. Kodėl taip darome?
Paauglystė neretai lyginama su turbulencija: „kratyti“ pradeda ne tik tuos, kurie tiesiogiai į ją patenka, bet ir esančius šalia. Tačiau paauglystė eina ir praeina, tereikia išmokti iššifruoti „keistą“ paauglių elgesį ir mums, suaugusiems, tinkamai į tai reaguoti. Paanalizuokime tėvų nesupratimo ir baimių priežastis.
Mes pavydime
Daugeliui tėvų vis dar sunku priimtą faktą, kad jų vaikai bręsta, tampa seksualiai patrauklūs, ima turėti savo paslapčių. Mes reikalaujame, kad jie gerai atrodytų ir puikiai mokytųsi, būtų žingeidūs, nepyktų ir nebūtų grubūs. Atrodo, tarsi nerimautume dėl jų, tačiau labai dažnai tai viso labo yra mūsų, tėvų, baimės. O pati didžiausia jų – pasenti ir likti vieniems.
Ne visada esame pasiruošę savo paauglyje pamatyti naują žmogų su jo kūnu, emocijomis, tikslais ir idėjomis. Kai komentuojame jo elgesį ir išvaizdą, regis, galime išsaugoti iliuziją, kad gyvenimas nepasikeitė: ir toliau elgiamės su savo paaugliu kaip su bejėgiu kūdikiu ir drauge nesąmoningai konkuruojame su juo, kartais prieidami net iki tam tikro „kariavimo“.
Paaugliai daro viską, kad būtų nesuprasti
Kur dingo tas vaikelis, kurį auginome, su kuriuo buvome tokie artimi? Kodėl jis dabar taip keistai ir iššaukiančiai elgiasi, eksperimentuoja su išvaizda, yra grubus, klausosi garsios muzikos, nori pabandyti rūkyti? Kitaip tariant, paaugliai daro viską, kad mus provokuotų.
Nemokėdamas parinkti tikslių žodžių išreikšti savo jausmams, kuriuos patiria, paauglys sąmoningai iškraipo kalbą. Nesutarimas su tėvais prasideda nuo žodžių. Vienas paauglys pasakojo: „Man patinka kalbėtis su draugais telefonu mūsų kalba, kai žinau, kad tėvai yra šalia, tada jie nieko nesupranta ir pradeda psichuoti, reikalauja, kad kalbėčiau normaliai.“
Lytinės brandos metu paaugliai labai nestabilūs: jų nuotaika gal keistis keletą kartų per valandą. Jie dažniau pavargsta, tampa irzlūs ir pažeidžiami. Bet kokia kritika šiuo metu suvokiama kaip dar vienas nemeilės jiems patvirtinimas.
Paradoksas: paaugliai ieško savęs bandydami skirtingus dalykus, judėdami į priekį ir atsitraukdami, kurdami savo įvaizdį, apgaubdami savo pasaulį paslapties „šydu“. Kartu jie rengia nuolatinius „įsiveržimus“ į suaugusiųjų teritoriją. Provokuodami jie ieško savo egzistencijos patvirtinimo, savojo „aš“. Jiems būtina patirti atsaką, iššaukti reakciją, sulaukti pasipriešinimo – visa tai tik dar kartą patvirtina, kad permainos išties vyksta.
Konfliktais su tėvais leidžia subręsti
Tėvams nebereikia „visko suprasti“ ar siekti „maksimalaus artumo“ su vaiku: paaugliui tai sukelia nerimą ir pasipriešinimą. Tai ko gi paaugliai nori iš mūsų? Kad paliktume juos ramybėje ir nestatytume savo gyvenimiškos patirties į pirmą vietą? O gal jie visgi laukia mūsų klausimų, susidomėjimo, įsitraukimo ar net tam tikros kontrolės ir aiškių ribų?
Kaip paradoksaliai tai beskambėtų – visko kartu.
Tačiau kaip palaikyti savo vaiką, jį apsaugoti neapribojant jam taip būtinos laisvės, kuri reikalinga, kad save pažintų?
Į šiuos klausimus nėra vienareikšmių atsakymų. Tačiau esama patarimų, į kuriuos verta įsiklausyti: paauglio tėvams pats metas atsisakyti minties „sujungti“ suaugusįjį ir vaiką, nustoti projektuoti save į besiformuojančią jo asmenybę. Santykiuose su paaugliu būtina ieškoti tinkamo atstumo ir nelaikyti savęs visų vaiko sunkumų priežastimi bei kaltininku.
„Neuždavinėkite įkyrių klausimų, bet išlikite atviri pokalbiui bet kokia tema“, – pataria paauglių ekspertai. Jei vaikas su tavimi kalbasi – net jei apie bet ką, jei siekia diskusijos – net jei ji virsta ginču, tada su juo viskas tvarkoje: tarp jūsų yra ryšys, ir tai yra svarbiausia.
Mums dėl jų neramu
Paaugliai nuolat mūsų vengia ir mes ieškome ženklų, kurie leistų suprasti, kas būtent su jais vyksta. Tačiau egzistuoja tam tikra rizika: mūsų paieškos gali virsti „patologijų“ paieška. Daugelis tėvų gyvena nuolatinėje baimėje, kad gali praleisti kažkokią svarbią problemą ar net katastrofą. Ir drauge mãno, kad pavojaus požymiai visiems paaugliams vienodi. Tačiau taip nėra.
Jei mergaitė nenori valgyti, tai nebūtinai reiškia, kad jai anoreksija. Galbūt šiuo atsisakymu ji „praneša“ tėvams apie kažkokius savo išgyvenimus. Dviejų skirtingų mergaičių išgyvenimai niekada nebus vienodi, net jeigu išoriškai gali atrodyti panašiai.
Pasiduodami nerimui tėvai neretai užima santykių stebėtojų poziciją. Paauglys tai priima kaip nepasitikėjimo išraišką. Ir pamažu pats nustoja pasitikėti tėvais… bet drauge ir savimi. Paaugliui visų pirma reikia, kad jo klausytųsi, o ne tyrinėtų kaip per mikroskopą ar sektų kiekvieną jo žingsnį ir gestą.
Nepaisant to, kad yra nepaprastai sudėtingas tarpsnis, paauglystė –nuostabus gyvenimo etapas, kai gimsta naujas požiūris į pasaulį. Tai paaštrėjusių jausmų, stiprių išgyvenimų, tačiau ir lengvumo laikas. Mūsų paaugliai suteikia galimybę ir vėl susitikti su seniai užmiršta mūsų prigimties dalimi, grįžti prie mūsų šaknų nepasiduodant nostalgijai. Jeigu mes patys to nebijosime, vaikai šį periodą išgyvens naudingai – subręsdami.
Nustojame jų bijoti
Nėra nei stebuklingų receptų, nei universalių patarimų paauglių tėvams. Tačiau esama orientyrų, kurie padeda suprasti, kas vyksta su paaugliais:
1. Pereinamasis amžius – ne liga, net jei sukelia kančių. Tiesiog jūsų vaikas keičiasi.
2. Paauglystė nebūna rami. Jei vaikas paauglystę išgyvena „ramiai“, suaugusiesiems verta sunerimti. Sėkmingas tik tas auklėjimas, kuris suteikia paaugliui jėgų maištauti.
3. Tai permainų metas. Tarsi paauglys gyventų statybvietėje, kur pirmiausia turi viską išvalyti, kad galėtų kurtis iš naujo. Prisiminkime:
- niekas negali tiksliai pasakyti, kiek ilgai truks šie „darbai“;
- atsižvelgiant į šių „darbų“ apimtį, problemų išvengti nepavyks;
- greičiausiai išlįs dalykų, kurie „pamatuose“ buvo nesėkmingai pakloti. Tai suprasti gali būti skausminga, tačiau, kai problemą matome ir pripažįstame, galime ją spręsti.
4. Persitvarko paauglio psichika. Paauglys iš naujo apsibrėžia savo:
- įvaizdį (teigiamą arba neigiamą);
- seksualumą;
- individualumą, t. y. gebėjimą egzistuoti, galvoti ir priimti sprendimus savarankiškai;
- varomąją jėgą, kuri skatina jį tobulėti, kurti planus, mąstyti apie ateitį;
- santykius su žmonėmis, jų taisyklėmis ir socialinėmis normomis, gebėjimą draugauti ir bendrauti su kitais.
5. Paauglystėje normaliomis galima laikyti skirtingas problemas:
- nepasitikėjimą savimi ir tuo, kaip jį priima kiti žmonės;
- nepasitikėjimą savo moteriškumu / vyriškumu;
- didelį jaudulį ir baimę ieškant savęs;
- abejones, sutrikimą, kai reikia savarankiškai žengti žingsnį į „didelį gyvenimą“;
- nerimą dėl ateities. Paauglys ieško prasmės: „Jeigu reikia augti ir judėti pirmyn, tai dėl ko?“;
- nenorą paklusti „įstatymams“ plačiąja prasme, siekį išbandyti ribas;
- nesugebėjimą susirasti draugų arba, priešingai, pasidavimą kompanijos nuomonei.
6. Kada iš tiesų verta sunerimti? Kai problemos išties rimtos arba jų sprendimas pernelyg sudėtingas. Kai paauglys užsidaro savyje, kai neturi nė vieno draugo, kai yra pasinėręs tik į mokslus arba kai jam gyvenime nieko nesinori, jis nekuria jokių planų ir, žinoma, kai pažeidinėja įstatymus. Tėvams taip pat verta sunerimti, kai paauglys su jais „kariauja“ dėl bet kokios priežasties: dažniausiai tai yra būdas pabėgti nuo tikrųjų problemų.
7. Ką gi daryti, jei jaučiame, kad artėja pavojus? Pasitarkite su psichologu, papasakokite jam apie savo nuogąstavimus, ir jeigu vaikas atsisako specialisto pagalbos, bent patys jos kreipkitės.
8. Ir, galiausiai, nustokite užsiimti saviplaka. Nė vienas nesame idealus. Kad suaugtų, vaikai turi nuo mūsų atsiskirti. Net jei mes toli gražu nesame tobuli, tai reiškia, kad jiems pasisekė: jei būtume tobuli, jie niekada negalėtų su mumis išsiskirti.
Parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė