Trapistų vienuolio, religinio rašytojo Thomo Mertono (1915–1968) Lietuvos skaitytojams pristatinėti nereikia. Vienus žavi vienuolio atvirumas, žmogiškumas, kiti, jo gyvenimo, įžvalgų paskatinti, bando perprasti vienuolinį gyvenimą, praktikuoti kontempliatyviąją maldą, ieško krikščionybės ir Rytų religijų sąsajų. O gal yra ir taip, ir taip, ir kiek priešingai – skaityti šio žymaus XX a. rašytojo knygas yra tapę mada, skaitoma, nes skaito visi. Arba domimasi sekant aplinkinių ir svarbių autoritetų rekomendacijomis.
Štai popiežius Pranciškus į Mertono tikėjimo kelią ypatingą dėmesį atkreipė 2015 m. viešėdamas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kreipimesi į Kongreso narius jis pastebėjo, kad vienuolis buvo maldos ir dialogo žmogus, siekęs taikos tarp žmonių ir religijų. Popiežiaus pasirinkimas minėti T. Mertoną šalia kitų žymių amerikiečių – Dorothy Day, Martino Lutherio Kingo, Abrahamo Lincolno – svarbus. Svarbios ir jo įžvalgos, bandymai apibūdinti, apibendrinti. Pirmiausia todėl, kad dar 2003 m. šio vienuolio bei rašytojo pavardė abejojant, ar jis galėtų būti pavyzdys tikintiesiems, dar ir dėl to, jog gyvenimo pabaigoje klajojo po Rytus, pašalinta iš Jungtinėse Amerikos Valstijose ruošto pirmojo nacionalinio Katalikų katekizmo suaugusiems.
Įdomios ir įdomesnės naujienos apie T. Mertoną
Geltoniesiems puslapiams artimesnės naujienos, susijusios su T. Mertono gyvenimu, bent dalį tikinčiųjų tikrai šokiruotų. Šokiravo net brolius pranciškonus, po itin atviros jaunuolio išpažinties nusprendusius užverti jam kelią į ordiną. Pro akis vargiai prasprūstų žinios apie Mertono studijų metų klajones, galimai turėtą vaiką, žuvusį per Londono bombardavimą, ar įvairiais pasakojimais apipintą 1966 m. romaną su jauna ligoninės sesute Margie Smith. Žymaus kataliko susižavėjimas ir dėmesys Rytų religijoms, praktikoms, net staigi ir netikėta jo mirtis – kiekviena šių temų vis kritikuojama, aptarinėjama ir šiandien.
Visai neseniai vykusiuose Katalikiškos žiniasklaidos asociacijos rengtuose knygų apdovanojimuose biografijos kategorijoje geriausia pripažinta Gregory K. Hilliso knyga „Man of Dialogue: Thomas Merton‘s Catholic Vision“ („Dialogo žmogus: Thomo Mertono katalikiška vizija“, 2021). Jos autorius, teologijos profesorius, pats gyvai besižavintis T. Mertonu, šioje knygoje plačiau rašo ir kai kuriomis anksčiau minėtomis nepatogiomis temomis. Tačiau aptariama ir kunigo tarnystė, novicijų magistro pareigų svarba T. Mertonui išgyvenant pašaukimo krizes. Dalinamasi įžvalgomis apie trapisto meilę Eucharistijai, pamaldumą Mergelei Marijai, išgyventą šventųjų bendrystę. Nepamirštamas ir T. Mertono indėlis į taikos iniciatyvas Katalikų Bažnyčioje, kovą prieš rasizmą ir kt. Autorius remiasi Mertono knygomis, asmeniniais dienoraščiais, korespondencija, konferencijų užrašais ir kt. Pasirinktas tyrimo pjūvis leidžia pažinti trapistų vienuolio daugiabriauniškumą ir, svarbiausia, katalikiškumą – visa persmelkiantį, esminį T. Mertono tapatybės dėmenį.
T. Mertonas ir aš
Tai knyga apie žmogų, kuris ją rašančiajam asmeniškai labai brangus. Pirmasis skyrius taip ir vadinasi – „Mertonas ir aš“. „Ant peties turiu Thomo Mertono piešinio tatuiruotę. Tai paprastas tušu pieštas vienuolio, sunertomis rankomis, piešinys, turiu jį jau daugelį metų. Mano vaikai vadina jį „Tomu“ (p. 1) – pripažįsta G. K. Hillisas. Pripažįsta ir pasakoja apie aplinkybes, paskatinusias pirmą kartą atsiversti garsiąją T. Mertono autobiografiją „Septynaukštis kalnas“ (1948 m., liet. k. 2012 m.). Žinoma, norėdami galėtume ieškoti jųdviejų gyvenimo paralelių: abu konvertitai, abu daug skaitė, dirbo universitete ir t. t. Tačiau svarbesnis atrodo pats asmeninio santykio įvardijimas. Jis pirmiausia liudija, kad T. Mertonas lieka aktualus, yra pavyzdys šių dienų žmogui.
Visgi ši knyga savita ne vien dėl asmeninės autoriaus intencijos ar polinkio. Dar svaresnis G. K. Hilliso siekis – parodyti, kaip T. Mertono asmuo ir jo kūrybinis palikimas atskleidžia. Pirma, kad Mertonas buvo ir liko katalikas, antra, ką jam tai reiškė, trečia – ką apskritai reiškia būti kataliku. Pats Gregory K. Hillisas T. Mertono išskirtinumą apibūdina taip:
Viską, ką Mertonas darė ir rašė, iš esmės lėmė jo, katalikų vienuolio ir kunigo, tapatybė. Neatsisakydamas savo tradicijos, Mertonas ja rėmėsi, ragindamas Bažnyčią visų pirma pasižymėti dosnia meile, mėgdžiojant Jėzų Kristų. Jis, kaip pažymėjo popiežius Pranciškus, buvo „maldos žmogus“, kuris, paties Mertono žodžiais tariant, visą gyvenimą stengėsi „vykdyti Dievo valią… kartu su Kristumi aukoti save Tėvui“ (Jvi, 4: 1966 m. sausio 3 d., p. 14).
Autoriaus pasirinkta strategija – išlaikant chronologinę įvykių seką, nagrinėti, pristatyti T. Mertono gyvenimo vingius, tapatybės poslinkius. Rašoma apie asmenį, kuris skleidžiasi, lieka prieštaringas, kurį įsprausti į kokio vieno epiteto, laiko rėžių rėmus nėra lengva. Kita vertus, žinant kintamus kasdienybės bei gyvenimo dėmenis, paprasčiau išskirti ir tuos, kurie savitai turtina, tačiau, kaip ir kunigo pašaukimas, visuomet lieka aktualūs, jei ne akivaizdžiai, tai dėl egzistencinio jiems priskiriamo svorio.
Tradicijos artumas – besitęsianti mokinystė
Vienas tokio svaraus gyvenimo įvykio (veikimo) pavyzdžių – kunigo tarnystė. „Yra tik vienas dalykas, ir jis geresnis už viską, ką gyvenime esu nuveikęs. Šešis mėnesius aukojau Mišias. Šis vienintelis faktas moko mane gyventi taip, kad man nerūpi, ar gyvensiu, ar mirsiu“ (p. 61) – taip 1949 m. gruodžio trisdešimtąją dienoraštyje rašo T. Mertonas. Kitas pavyzdys – vienuolio džiaugsmas dėl to, kad nuo 1950-ųjų jis yra novicijų magistras. Jis mokosi mokydamas, turi visuomet likti budrus, niekuomet nekalbėti to, ko neturi omenyje (p. 111). T. Mertono konferencijų novicijams užrašai rodo, kaip išsamiai jis vienuolius mokė apie Šventąjį Raštą, liturgiją ir liturgines šventes, krikščioniškosios mistikos, vienuolijų Vakaruose ir Rytuose istorijos, šv. Benedikto regulos, cistersų duodamų įžadų ir kt. Be to, jis gausiai cituodavo pirminius šaltinius. Pasak G. K. Hilliso, „Turbūt joks kitas tekstų rinkinys taip aiškiai neparodo, kokiu mastu Mertonas ne tik buvo susipažinęs su tikėjimo šaltiniais, bet ir giliai į juos pasinėręs, kaip šie konferencijų užrašai“ (p. 112). Kita vertus, toks T. Mertono įsišaknijimas nebuvo vien individualaus ar bendruomeninio intelektinio darbo vaisius.
Besitęsianti tradicija, kurią perduoti savo studentams Mertonui buvo taip svarbu, jį patį patraukė daug anksčiau. Mirštančio tėvo piešinėliuose Rytų Bažnyčios šventuosius jis atpažino dar būdamas paauglys, Dievo kvietimą į kunigystę patyrė adoracijoje studijų metais. Tai cistersai, šv. Teresėlė, Kobrės Gailestingumo Dievo Motina sužadino jo troškimą būti vienuoliu, būti juo Getsemanės Dievo Motinos abatijoje. Tai jiems jis pavedė savo vienuolinį, kunigo kelią. Paskutiniame knygos skyriuje „Mertonas katalikas“ G. K. Hillisas cituoja jo laišką seseriai Mary Luke Tobin, kuriame Mertonas pripažino esąs didelis relikvijų mylėtojas (p. 282). Ar suvokimą apie budistine terminologija savo patirtį aprašinėjusio Mertono katalikiškumą keistų žinios, jog ir 1968 m. paskutinės kelionės po Azijos šalis metu jis aukojo šv. Mišias, o su savimi be kitų daiktų turėjo ir brevijorių, rožinį, ikoną bei aštuonias taip branginamas relikvijas?
Dialogo žmogus – toks, kaip kiti
T. Mertono puoselėtas dialogas įtraukia ir visa apima, jis neišvengiamai susijęs su Eucharistine teologija, Pradžios knygos pasakojimais, nuopuoliu, nuodėme , taip pat tikrojo „aš“ paieškomis, kituose atpažįstamu Kristumi, žmonijos vienybe, Bažnyčios – Mistinio Kristaus kūno – tapatybe ir misija. 1958 m. kovo 18 d. Liusvilyje T. Mertonas net patyrė epifaniją (nušvitimą), paskatinusią suprasti: „Ačiū Dievui, ačiū Dievui, esu toks pat kaip kiti žmonės.“ Vienuolis ragino priimti kitą sakant jam „taip“, kai ir kiek tik galime. Kreiptis į kitą kaip brolį ar seserį:
Nes tą akimirką, kai tai padarome, priešininkas – kitas – nustoja būti priešininku ir kitu, prie jo artėjame remdamiesi tvirtu krikščionišku meilės pamatu, patvirtinančiu ir gerbiančiu jį kaip asmenį, kuris yra dieviškai mylimas ir nusipelno išklausymo. „Jei bijome susitikti su juo remdamiesi pamatu, kuris iš tikrųjų yra mūsų pačių pamatas, – aštriai klausia Mertonas, – ar ne todėl, kad patys nesame pakankamai krikščionys?“ (CGB, 198, p. 236).
Šis imlus žvilgsnis į kitą, atvirumas jam, skirtybių priėmimas leido T. Mertonui plėtoti dialogą su ateistais, kitų konfesijų, religijų atstovais. Nuo 1960 m., paskatintas popiežiaus Jono XXIII, ypač jo „Pacem in Terris“ (1963), trapistų vienuolis, nors susilaukė autoritetų tiek savo vienuolijoje, tiek už jos ribų priešiškumo, ėmė daugiau rašyti socialinėmis temomis. 1965 m. jam leista nuolat gyventi ermitaže, o gyvenimo pabaigoje puoselėtas dialogas ilgainiui tapo ir fizine piligrimyste.
Thomo Mertono gyvenimo fragmentai, ištraukos iš jo kūrybinio palikimo, kuriuos pasitelkia ir į bendrą pasakojimą knygoje jungia G. K. Hillisas – autentiškas ne tik besikeičiančios jaunuolio, vienuolio tapatybės, bet ir to meto Bažnyčios, visuomenės aktualijų liudijimas. Kita vertus, individualizmo erezija, tikrojo „aš“ netektis, tylos, radikalaus įsipareigojimo ir atsivėrimo kitam ir kitokiam baimė, su kuriomis kovojo Mertonas – visa tai aktualu ir šiandien. Todėl šio vienuolio rašytojo pavyzdys visus – katalikus ir ne tik – vis dar gali įkvėpti, skatinti, atverti ar priminti tai, ką seniausiai manomės turį ar žinantys.
Nors išskirtinis ir autentiškas, T. Mertonas lieka ir labai paprastas – žmogus kaip visi. Tokį neišskirtinumą lemia ne tik mistinės patirtys, bet ir kasdienybėje kintančios jo – kunigo, kataliko – tapatybės refleksijos. Konkretūs vienuolio įsipareigojimai, veikla, nesibaigianti mokinystė, mokant kitus, ilgainiui leido Mertonui atpažinti savitus Eucharistijos teologijos klodus, kalbėjo apie Bažnyčios visuotinumą bei misiją kurti Dievo Karalystę žemėje, apie dialogo laikyseną. Visa tai maitino ir kūrė, keitė jo kasdienybę. Toks T. Mertono pasirinktas gyvenimo būdas, pastangos siekti jungčių su moderniuoju pasauliu, kai kitas – ne svetimas, bet aš pats, dažnai peržengė laiko ir erdvės, žodžio ir vaizdo ribas. Tik toks buvimo būdas galėjo talpinti T. Mertono katalikiškumo viziją.