Giedrius Tamaševičius. Apie pašaukimą giedoti grigališkąjį choralą

„Kelionė“ 2024 m. Nr. II (30)

Prieš kelerius metus vienoje mokykloje pavadavau vienuoliktokų tikybos mokytoją. Nors per pirmąją pamoką kalbėjomės apie įvairias Bažnyčios gyvenimo aktualijas, galiausiai mokinių buvau paprašytas pasidalyti savo žiniomis apie… Koraną. Pasirodo, prieš pamoką buvau jiems pristatytas kaip žmogus, gerai išmanantis choralą, tik tas žodis mokiniams, matyt, dar neatrodė girdėtas.

Šiais laikais muzikos pamokose tikriausiai yra pristatoma, kad grigališkasis choralas – vienbalsė vokalinė muzika, sukurta ir užrašyta ankstyvaisiais viduramžiais, daug šimtmečių skambėjusi lotyniškose Katalikų Bažnyčios apeigose. Mokiniai veikiausiai pasiklauso ir kokios nors senos abatijos choro įrašų, atkreipdami dėmesį į archajišką šios muzikos skambesį, primenantį senąsias įvairių tautų folkloro dainas, o galbūt net sužino, kur galima šios muzikos pasiklausyti gyvai.

Minėtas epizodas iškilo prisiminus, nuo ko gi ta mano paties istorija su choralu prasidėjo. Tiesą sakant, pradžia buvo taip pat vienuoliktoje klasėje. Nors apie sakralinę muziką tais laikais pamokose ne ką tegirdėjom, jau skirdavome „vienuolių balsus“ tuomet populiarios vokiečių grupės „Enigma“ dainose, kuriose ritminė elektroninė muzika vykusiai buvo derinama su choralo giesmių fragmentais. Tiesa, netrukus pasitaikė proga pasiklausyti ir tikro choralo įrašų, kai pavaduojanti muzikos mokytoja (tuomet jau giedojusi su Vilniaus arkikatedros choralistais) per vieną pamoką davė mums pasiklausyti Solemo (Solesmes) benediktinų giedojimo.

Liturgijos esmė – atvesti mus į tylą. Grigališkasis choralas yra tylus; jis pažadina mumyse tik aiškius ir gilius dalykus. Neįmanoma jo klausytis nepanirus į tylos slėpinį.

Maurice Zundel, 1959

Ta muzika skambėjo slėpiningai, kone mistiškai, kilo noras daugiau jos klausytis. Laimei, mokytoja visiems susidomėjusiems pasiūlė „užsisakyti“ tų įrašų į savo atsineštas garso kasetes. Po poros savaičių jau klausiausi to paties vienuolių choro giedamų Velykų sekmadienio ir Atvelykio giesmių. Nors tuo metu nieko neišmaniau nei apie liturgiją, nei apie vienuolynus, nei apie lotynų kalbą, kažkur giliai kirbėjo nuojauta, kad šis giedojimas – tai vartai į nepažintą, slėpiningą ir nuostabų pasaulį, į kurį nepaprastai troškau patekti. Tų giesmių skambesys lydėjo nuolat, nors tuo metu net neįsivaizdavau, kad po kelerių metų, jau pats giedodamas choralą, aplankysiu tą žymų Prancūzijos vienuolyną.

Choralistai. Gedimino Pranckūno nuotrauka

Troškimo klausytis dovana

Į šį giedojimą (kaip ir į Bažnyčią) veda vis kitoks gyvenimo kelias, tačiau klausantis liudijimų girdėti keli atsikartojantys motyvai. Pirmasis žingsnis – atpažinti kvietimą – priimti troškimo klausytis dovaną. Vieni tai patyrė dar vaikystėje, kai pajuto nepaaiškinamą trauką šiam giedojimui, nors ir buvo girdėję tik jo fragmentus populiariojoje muzikoje. Kiti – paauglystėje, kaip antai daug metų choralą branginantis trapistų vienuolis ir Trondheimo vyskupas Erikas Vardenas, kuris klausydamasis W. A. Mozarto mišparų atkreipė dėmesį į choralo intarpų grožį, ypač baigiamąją eilutę Benedicamus Domino (lot. garbinkime Viešpatį). Dar kitiems šis giedojimas krito į širdį atsitiktinai sekmadienio vakarą apsilankius Vilniaus arkikatedroje ir išgirdus choralą jam įprastoje Mišių liturgijos aplinkoje.

Visa tai, kas mums sužadina tyrą ir tikrą grožio jausmą, palytėta Dievo esaties. Dievas tarsi įsikūnija pasaulyje, ir pasaulio grožis – to ženklas. Grožis – tai eksperimentinis įrodymas, kad įsikūnijimas galimas. Todėl bet kuris pirmarūšis menas iš esmės religinis. (Šiandien žmonės to nežino.) Grigališkasis choralas liudija tiek pat kiek kankinio mirtis.

Simone Weil, 1947

Šią pirminę nuostabos patirtį lydi kita dovana – gimstantis troškimas giedoti. Čia daugeliui tenka įveikti pirmąją kliūtį – dvejonę, ar sugebėsiu, juk nesu vertas būti tarp tų „išrinktųjų“. Panašios mintys lydėjo ir mane, jau studentą, kai vieną vakarą Vilniaus arkikatedroje Kristaus paaukojimo šventės Mišiose pamačiau giedančius choralistus – daugiausiai bendraamžius, atradusius džiaugsmą giedoti drauge.

Maldos ne visuomet būna iš karto išklausomos, bet šį kartą nutiko būtent taip. Po kelių dienų troleibuse atsitiktinai susitikau tą pačią muzikos mokytoją. Trumpas pokalbis baigėsi priimtu kvietimu apsilankyti artimiausioje choralistų repeticijoje (nežinau, kiek būtų užtrukę laiko, kol pats būčiau išdrįsęs pasiprašyti į chorą), o 1994 m. vasario 10 d., kai liturgija mini benediktinų ordino įkūrėjo seserį šventąją Skolastiką, pirmą kartą giedojau drauge. Nors buvau tik devyniolikos, turėjau nuojautą, kad apsisprendimas giedoti choralą – pasirinkimas visam gyvenimui.

Jei lygintume choralą su rašymu, tai sakyčiau, kad mes dar nė A raidės nemokam parašyti. Tiktai jaučiam, kokie galėtų būti jos kontūrai. Ir tai jau kiek duoda!

Choralistas, 1994

Priklausau kartai, kuri sovietmečiu negavo beveik jokio religinio ugdymo. Daugelis mūsų, patyrę Dievo veikimą ir patys atradę tikėjimą ankstyvoje jaunystėje, iš pradžių savo vietos Bažnyčioje ieškojome pavieniui. Ilgainiui jau nebegalėjome tenkintis vien įprastiniu pabuvimu sekmadienio Mišiose, vakaro maldų sukalbėjimu iš maldaknygės ar dvasinės literatūros (tuo metu itin negausios) skaitymu ir ieškojome prieglobsčio, kuriame tas tikėjimas galėtų toliau stiprėti ir augti bendraminčių bendrijoje. Didelio pasirinkimo tais laikais net Vilniuje nebuvo. Laimei, choralistai turėjo patikimą užnugarį – tūkstantmetę šv. Benedikto tradiciją ir Solemo vienuolyną Prancūzijoje – vietą, kurioje XIX a. pabaigoje atgimė grigališkasis giedojimas.

Palendrių vienuolynas. Giedriaus Tamaševičiaus nuotrauka

Palendrių atradimas

Benediktinai grigališkąjį choralą priskiria vienai iš dvasinių menų priemonių. Per daugelį metų bendruomeninis giedojimas numaldo troškimą pasirodyti, moko nuolankumo, įsiklausymo į vidinę tylą. Laiko tėkmę čia formuoja liturginis kalendorius, o maldą – psalmynas ir Valandų liturgija. Ilgainiui kiekvienas dalyvavimas Mišiose tampa sukrečiančia gelbstinčio Kristaus veikimo, sacrum patirtimi, o atsakingas giedojimas ir liturgijos grožis – apaštalavimu, liudijančiu ir veiklius meilės darbus.

Giedojimui būtina išsižadėti savęs ir paklusti Viešpaties Žodžiui. Klausydamiesi atveriame giliausią šventųjų žodžių prasmę. Klausymasis perkelia mus anapus visų žodžių, sąvokų ir priartina prie paties Dievo, Jo kaip neišreiškiamo slėpinio slenksčio. Klausydamiesi atsigręžiame į Dievą, patirdami tylą ir stodami dieviškosios didybės akivaizdon.

Gregory Casprini, OSB, 1993

Šia tradicija Solemo tėvai dosniai dalijosi ir su smarkiai išaugusiu grigališkojo choralo judėjimu Lietuvoje (1993 m. Kretingoje surengta pirmoji grigališkojo choralo savaitė sulaukė net 150 dalyvių). Vienuoliai visuomet svetingai priimdavo autobusais jau ne vien iš Vilniaus atvykstančius choralistus, skaitydavo jiems paskaitas, mokydavo giedojimo, dovanodavo knygų. Choralo giedotojus visuomet suburdavo ir nuo 1993 m. Lietuvą kasmet aplankydavęs naujasis Solemo vienuolyno abatas tėvas Philippe‘as Dupontas, OSB. Daugeliui choralistų šie susitikimai ir ypač abato paskaitos apie kontempliatyvų gyvenimą, liturgiją ir Bažnyčios Tradiciją teikė tvirtus pamatus dar tik neseniai pradėtai tikėjimo namų statybai.

Svarbu paminėti, kad šios abato kelionės turėjo ir kitą tikslą, apie kurį sužinojau prisidėjęs prie choralistų grupelės, kuri kiekvieną penktadienio vakarą Vilniaus arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčioje rinkdavosi rožinio maldai. Pagrindinė intencija tuo metu buvo viena – už benediktinų fundaciją Lietuvoje, pirmiausia prašant Apvaizdos vedimo, kad būsimai vienuolių bendruomenei būtų surasta tinkama vieta.

Žmonės, kurie jau yra patekę į šią visatą, beveik visada liks jos pakerėti, nes joje slypi tokia gelmė, toks neturto grožis. Juk grigališkasis choralas labai paprastomis priemonėmis išsaugo ir perteikia teksto prasmę. Iš esmės tai ne vien graži muzika. Tai įkvėpto Šventojo Rašto žodžio skelbimas. Man visada labai rūpėjo tai, ką paprastai vadinu grigališkojo choralo kerigminiu aspektu, kai net paprasčiausia antifona suskamba kaip pamokslas.

Vysk. Erikas Vardenas, OCSO, 2022

Didieji vienuolynai, sulaukiantys gausių pašaukimų, atėjus metui, apsisprendžia dėl naujo vienuolyno steigimo kitame krašte. Vienuolynų plėtra taip vyksta nuo seniausių laikų. 1992 m. pabaigoje, kai naujuoju abatu buvo išrinktas tėvas Dupontas, Solemo vienuolyne gyveno daugiau nei šimtas benediktinų. Glaudūs ryšiai su Lietuvos choralistais ir pirmieji pašaukimai iš Lietuvos lėmė abato apsisprendimą atgaivinti kontempliatyvios maldos versmę sovietijos nuniokotame krašte. Po ilgų kelionių ir svarstymų 1994 m. vasarą buvo priimtas sprendimas būsimą vienuolyną steigti atokioje Žemaitijos vietovėje – Palendriuose.

Vilniaus choralistai šią žinią priėmė su dideliu džiaugsmu. Dar gerokai iki statybos darbų pradžios Palendriai tapo mums įprastu vietovardžiu. Net kelias vasaras keliaudavome čia stovyklauti – malda ir darbu vietos vienuolynui paruošti.

Dvylika benediktinų iš Prancūzijos į Palendrius atvyko 1998 metais, o 2001-aisiais buvo pašventintas ir naujasis vienuolynas, konsekruota bažnyčia. Vilniaus choralistai nuo pat pradžių dalyvauja visuose svarbiausiuose – tiek džiugiuose, tiek liūdnuose – Palendrių šv. Benedikto vienuolyno gyvenimo įvykiuose. Lygiai taip pat vienuolių malda ar dvasinis vadovavimas lydi ir choralistų pašaukimą. Galima sakyti, kad tais laikais tapome neoficialios Palendrių šv. Benedikto pasauliečių brolijos pradininkais.

***

Nors nuo šių įvykių praėjo beveik ketvirtis amžiaus, atnešęs didžiulių permainų pasaulio, Bažnyčios ir kiekvieno asmeniniame gyvenime, choralistai tebetęsia savo tarnystę, kiek leidžia jėgos liudydami liturginės maldos grožį.

Vienbalsis bendruomenės giedojimas

Manau, kad vienas iš tokio ilgaamžiškumo paaiškinimų – bendruomeniškumas, primenantis tą, kuriuo gyvena vienuolynai. Choralistai, panašiai kaip ir vienuoliai, vieni kitų nesirinko. Juos sieja ne tik bendra veikla, bet ir tam tikru metu priimtas Dievo kvietimas ir nuolat atnaujinamas apsisprendimas į jį atsiliepti. Todėl chore kantriai mokomasi ne vien giedojimo, bet ir sugyvenimo, pakantumo, gebėjimo priimti vieniems kitus su visomis skirtybėmis.

Choralas man – tobulas maldos grožis. Grožis, kuris nenumaldomai neša maldos ritmu į dar gilesnį savęs pažinimą. Pažindamas geriau save – pažįsti geriau ir aplinką, randi daug gražumo aplink save, tave supa meilė. Choralas man – ir bendrystės džiaugsmas. Itin vertinu savo bendražygius ir juos labai myliu. Ir tikiu – už mano ir mano draugų giedojimo yra aukštesnis grožis, pilnas ramybės ir šilumos.

Choralistas, 2015

Svarbus mums, nors ir ne visada lengvai įgyvendinamas, šv. Benedikto reguloje vienuoliams išsakytas principas gerbti vyriausius ir mylėti jauniausius brolius. Chore tai – patyrusiems giedotojams atsižvelgti į pradedančiuosius, o naujokams dėmesingai mokytis iš senbuvių. Vienbalsis giedojimas ypatingu būdu ugdo ir nuolankumą – per klusnumą choro vadovui, įsiklausymą į bendrą skambesį, bet labiausiai – per pagarbą pačiai giesmei, jos tekstui. Čia praverčia vieno cistersų vienuolio siūlymas sekti Mergelės Marijos pavyzdžiu. Juk ji, išgirdusi Angelo pasveikinimą, palenkė savo širdies ausį. Priėmusi Dievo Žodį nešiojosi jį širdyje kaip dovaną, galiausiai klusniai ir atsiduodama jį įvykdė. Giedotojas taip pat iš pradžių su nuolankumu ir klusnumu priima į širdį giesmėje išgirstą Dievo Žodį. Tuomet nešioja jį – saugo, svarsto, medituoja, kol galiausiai dėkodamas giedojimo maldoje grąžina jį Viešpačiui Dievui.

Gedimino Pranckūno nuotrauka

Tūkstantmetis paveldas ateičiai

Prieš šešiasdešimt metų Vatikano II susirinkimas priminė, kad grigališkasis choralas yra proprius (lot. savas, būdingas) Romos liturgijai (SC 116). Ši ištarmė – svarbus veiksnys ir didelė atsakomybė kiek-vie-nam choralistui.

Atsivertę eilinio sekmadienio šventimui skirtą Romos Mišiolo puslapį pirmiausiai išvysime užrašytą Įžangos priegiesmį – dažniausiai psalmės eilutę, kiek žemiau – Aukojimui ir Komunijai numatytų giesmių žodžius. Iš tiesų tai iš lotynų kalbos išverstos grigališkojo choralo giesmės kadaise, dar pirmajame tūkstantmetyje, parinktos ar sukurtos Romos liturgijai. Vėliau visus advento ir gavėnios sekmadienius net imta vadinti pirmuoju Įžangos giesmės žodžiu (pvz., Gaudete, Laetare). Įdomu, kad net ir praėjus 500 metų nuo Reformacijos ši tradicija išsaugota tiek anglikonų, tiek liuteronų liturgijoje. Taigi tai ir svarbus ekumeninis paveldas.

Šios giesmės tarsi suvienija su viso pasaulio krikščionimis – dabar gyvenančiais ir gyvenusiais nuo Kristaus laikų iki dabar. Ir tikiuosi, kad sujungia ir su ateities krikščionimis, nes visada bus šį choralą giedančių, kad ir nedaug, žmonių.

Choralistė, 2015

Kadangi Aukojimo ir Komunijos giesmėms, nurodytoms mišiole, nebuvo sukurta muzikinių ati-tik-me-nų nei lietuvių, nei kitomis kalbomis, eilinėse Mišiose šie tekstai tiesiog perskaitomi. Tačiau choralistai kas kartą giedodami Velykų dienos įžangos priegiesmį Resurrexi (lot. prisikėliau) gali būti tikri, kad kadaise šiuos giesmės žodžius tą pačią dieną tarė ir šv. Brigita, ir šv. Kryžiaus Jonas, ir pal. Jurgis Matulaitis.

Choralo universalumas teikia ypatingą ir šių dienų Bažnyčios vienybės patirtį. Lankydamasis bet kurioje pasaulio vietoje, parapijoje ar vienuolyne, kur Mišiose giedamas choralas, choralistas be vargo galės įsijungti į giedojimą, nes kiekvieno sekmadienio giesmės, kaip ir Mišių maldos, visame pasaulyje yra tos pačios.

Daugelyje Europos šalių katalikų bendruomenes šiandien sudaro keliolikos ar net keliasdešimties skirtingų tautų žmonės. Žinoma, liturgijoje jiems įprasta girdėti vietos kalbą, nors tarp dalyvių būna tik vienas kitas, kuriam ji gimtoji. Galbūt ateityje vis daugiau vyskupų dėl to pasistengs sugrąžinti tiek lotynų kalbą, tiek ir choralą.

Vilniaus arkivyskupijoje daugybę metų turime dvikalbių parapijų ir nelengvą kunigų tarnystę, kai kasmet tenka po du kartus švęsti Velyknakčio ar Kalėdų nakties pamaldas. Ateityje, mažėjant bendruomenėms, vis labiau trūkstant kunigų, neišvengiamai iškils poreikis ir vienerių sekmadienio Mišių vienai parapijos bendruomenei. Galbūt ir pas mus kaip vienijanti priemonė bus prisiminta galimybė melstis ir giedoti lotynų kalba.

Altoriaus artumoje

Žinoma, gali nutikti ir taip, kad po šimto meto šis giedojimas skambės vien tik įrašuose. Neabejoju tik, kad išliks kitas, už patį giedojimą svarbesnis veiksnys, dėl kurio žmonės, atėję pabandyti giedoti, pasilieka. Nors daugelyje Lietuvos bažnyčių nuo seno įprasta, kad choro vieta – kažkur aukštai, bažnyčios palubėje prie vargonų, choralistai nuo pirmos dienos giedojo tik šalia altoriaus, aktyviai įsitraukdami į liturginį vyksmą, pamažu perprasdami simbolių kalbą ir nuolat mokomi priimti gelbstinčią Velykų įvykio galią.

Grigališkasis choralas man padeda giliau pažinti Šventąjį Raštą, išgyventi bendrystę su kitais Jėzuje ir dėl Jėzaus, sąmoningai švęsti Jo mirtį ir prisikėlimą kiekvienose Mišiose, ir, o gal net ir svarbiausia man – patirti džiaugsmingas artumo su Dievu akimirkas. Viliuosi, kad būnantiems šalia padedu arba bent jau netrukdau išgyventi artumą su Dievu.

Choralistė, 2015

Šios patirties reikšmę Apaštališkajame laiške apie Dievo tautos liturginį ugdymą taikliai nusakė popiežius Pranciškus: „Liturgija šlovina Dievą ne todėl, kad galime ką nors pridėti prie nepasiekiamos šviesos, kurioje gyvena Dievas, grožio (plg. 1 Tim 6, 16); taip pat negalime papildyti tobulos angelų giesmės, kuri amžinai skamba dangaus buveinėse. Liturgija šlovina Dievą, nes leidžia mums – čia žemėje – švenčiant slėpinius regėti Dievą ir, matant jį, semtis gyvybės iš jo Velykų“ (Desiderio desideravi 43).

Vilniaus arkikatedros choras „Schola Gregoriana Vilnensis“ kiekvieną sekmadienį 18.30 gieda šv. Mišiose, aukojamose lotynų kalba.