Šį pavasarį saulė ėmė žvilgčioti į mus anksti.
Kasmet nuo pat pirmųjų saulės pažvelgimų drąsiai atkišu jai veidą, nebodama jokių perspėjimų apie pavojus. Iki šiol nieko blogo ji man nepadarė; laukiu jos ir pasitikiu ja; juntu, kad mudvi panašesnės negu pasakoja mokslas.
Ir šį pavasarį stovėjau stotelėje laukdama autobuso atkišusi saulei veidą, per jos spindulius nieko aplinkui nematydama. O aplinkui virė gyvenimas: pro šalį lėkė mašinos, dundėjo traukiniai, siūravo vėjyje dar pliki berželiai. Staiga per visą tą akinamą šviesą ir triukšmą tiesiai man į dešinę ausį atplaukė žodžiai:
– Aha, šildotės…
Balsas buvo gyvas ir draugiškas, truputį valiūkiškas; atsimerkus išvydau mažą seneliuką su languota kepure ir lazdele. Jis žvelgė į mane iš apačios į viršų smagiai susidomėjęs.
– Aha, – atsakiau, – šildausi…
Ir mudu kažkodėl nusijuokėm.
Seneliukas aiškiai norėjo pasikalbėti, nes niekur nesitraukdamas iškėlė laibą pirštą ir pasakė:
– Ir aš norėčiau pasišildyti, bet gydytojai uždraudė…
– Kodėl? – nudaviau susidomėjusią, nors nutuokiau, ką atsakys.
– Negalima, sukelia vėžį…
Aha, girdėta daina. Norėjau paklausti, ar seneliukas su tuo vėžiu jau yra susidūręs, bet susilaikiau.
Pirmą kartą apie šią ligą išgirdau darželyje. Auklėtoja Ada, šiaip griežta ir nenuspėjama, visų vaikų siaubas, turėjo ilgus juodus plaukus. Išvedusi grupę į kiemą ji įduodavo man į rankas šepetį, kad ją šukuočiau, ir vis atsidusdavo, kokios švelnios mano rankos. Jos plaukus iki šiol atsimenu, panorėjusi galiu net justi juos tarp pirštų – jie buvo dažyti, stori, sausi ir šiurkštūs kaip vielutės, jie išsiskirdavo mano delne, nenorėdami laikytis vienoje sruogoje.
Vaikai žaisdavo, auklėtojos susėdusios pavėsinėje plepėdavo, o aš stovėdavau šalia su šepečiu ir šukuodama Adą klausydavausi tų plepalų ištempusi ausis. Jie būdavo be galo įdomūs, pilni nesuprantamų dalykų, nutylėjimų ir reikšmingo prunkštimo.
Taip didžiai stebėdamasi išgirdau, kad vienos auklėtojos skrandyje gydytojai aptikę vėžį… Virpėdama iš siaubo ir pasišlykštėjimo įsivaizdavau, kaip jis savo bjauriomis žnyplėmis po tą skrandį rėplioja, ir pačiai norėjosi vemti, tarsi vien nuo tokio įsivaizdavimo vėžys būtų atsiradęs ir mano pilve.
Netrukus tame pačiame darželio kieme gavau skaudžią pamoką apie artimo meilę, kurią jaučiuosi išmokusi. Šį kartą žaidžiau su kitais vaikais. Mano bičiulė nusiskynė pienę, geltoną kaip žaislinė saulė, ir visiems kaišiodama po nosimi išdidžiai nešiojosi po aikštelę. Atnešė parodyti ir man, bet mane netikėtai pagavo šišas, išplėšiau pienę draugei iš rankų ir erzindama pasileidau bėgti. Ji, žinoma, vijosi, o man tik šito ir reikėjo. Viskas baigėsi taip pamokančiai, kaip būna tik bloguose filmuose – lėkdama užkliuvau už medžio šaknies, tėškiausi kaip ilga su visa ne savo piene ir stipriai pasitempiau čiurnos raiščius. Taip stipriai, kad nebegalėjau atsistoti.
Auklėtoja Ada, visų vaikų siaubas, paėmusi ant rankų laukė su manimi greitosios, lipo į ją, nešė į traumatologinį, statė visas pakeliui sutiktas seseles į vietą kietai reikalaudama, kad jos vaikas būtų tučtuojau apžiūrėtas, nepaleido manęs net tada, kai gydytojas vyniojo man ant kojos gipsą. Tvirtose Ados rankose jaučiausi saugi, žinojau – manimi pasirūpinta. O gėda dėl nutikimo su piene išmokė visam gyvenimui – nečiupk, kas ne tavo. Tavo dalykai ramiai tavęs išlauks.
Oi, bet grįžkime prie seneliuko.
Neišdrįsau paklausti jo apie vėžį, nes klausti tokių dalykų ir dar taip tiesmukai kaip ruošiausi yra netinkama. Tačiau seneliukas, jau pasitraukdamas į šešėlį laukti autobuso, staiga atsigręžė ir vaikiškai mestelėjo:
– O, bet jums aš atiduočiau ir savo saulę! – ir ištiesė į mane rankas vaizduodamas, kaip ją atiduoda.
Mudu vėl nusijuokėm, ir tada atvažiavo autobusas.
Seneliukas į jį neįlipo, laukė kito. O aš važiavau siauromis gatvelėmis per sodus it kokį saldų aromatą saugodama viduje švelnų, skaidrų džiugesį, kad nepažįstamas žmogus man panorėjo atiduoti savo saulę. Kodėl? Už ką? Kas privertė jį tai pasakyti? Geros nuotaikos pliūpsnis, sukeltas pavasario gaivumos? Ar tas spontaniškas, vaikiškai nuoširdus gestas nebuvo mažytis meilės pasireiškimas – visiškai nesuinteresuotos, todėl tokios paveikios?.. Žinoma, taip pajuokauti – joks žygdarbis, tačiau iki vakaro nešiojausi šiltą ir saldžią seneliuko saulę, dėkodama už taip netikėtai gautą jos kvėpsnį.
O dabar vėl trumpam grįžkime į vaikystę, į tą jos skyrelį, apie kurį sakoma, kad „vaikai myli gyvūnėlius“… Ir aš vaikystėje labai norėjau mažo kačiuko, mažo šuniuko, mažo viščiuko, mažo peliuko… Gyvūnų jaunikliai kėlė virpulį ir niežulį, norą juos savintis, niurkyti ir turėti visiškai sau. Kai senelis, neapsikentęs mano kaulijimų, atnešė dėžę su penkiais geltonais viščiukais, nusičiupau vieną ir taip jį visą dieną „mylėjau“ nepaleisdama iš rankų, kad į pavakarę viščiukas jau nebekvėpavo… Tai buvo šiurpi vaikystės tragedija: visiškai to nenorėdama padariau kažką neatitaisomai bloga. Ar tai reiškė, kad meilė yra žudikė?..
Gerokai vėliau, paskutinėse klasėse, įsimylėjusi vieną vaikinuką garbindavau tuščią kėdę, ant kurios jis sėdėdavo per pamokas. Bet kartą pamačiau, kaip mokyklos kieme jis išsipūtė žalią snarglį ir galvodamas, kad niekas nemato įsidėjo į burną. Mano garbinimas neatlaikė tokio smūgio! Jis virto juodu nusivylimu iki nenoro gyventi, koks ištinka tik paauglystėje. Ar tai reiškė, kad meilė yra reikli, neatlaidi jokiems trūkumams?.. Tada nuoširdžiai nesupratau, kad tobulo žmogaus, tobulos laimės, tobulų santykių ilgesys yra kamuojanti aistra, visko trokštanti sau, bet neturinti nieko bendra su meile… Tik skaudžiai išgyvenau savo pačios draskantį aist-rin-gumą, nesuprasdama, kodėl kankinuosi.
Dar po gero dešimtmečio ėjau palei geležinkelio bėgius, su virpuliu skaitydama kūrybą žmogaus, kuriam buvo lemta tapti mano sakramentiniu vyru. Mudu to dar nė neįtarėm; per daug neįveikiamų kliūčių mus skyrė. Tačiau skaitydama jo tekstus jutau, kad man tai gyvenimo įvykis – atsiveria visiškai naujas, iki šiol nesutiktas, į nieką nepanašus pasaulis. Toks autentiškas, prieštaringas ir keistas, kad net neturėjau su kuo jį palyginti… Ne, turėjau. Su savimi. Nes giliai viduje panašiai išgyvenau save pačią – autentišką, prieštaringą ir keistą. Ir kai išdrįsau atverti save tokią tam į nieką nepanašiam žmogui, pamažu ištiko atradimas: meilė – tai daug daug deguonies būti kartu. Tai kažkas visiškai priešinga viščiuko dusinimui. Kažkas visiškai priešinga baimei pamatyti kito asmens trūkumus. Tai plačiai atmerkta širdis, pasiruošusi priimti ir atlaikyti visą tikrovę, plūstančią į ją iš kito žmogaus, kad ir koks jis būtų. Narsi, pažeidžiama, ištikima širdis, pilna laisvės būti savimi ir leisti kitam būti absoliučiai tokiam, koks jis yra. Net jeigu žalias snarglys ar kitokie menki negražumai netikėtai nutįstų vienam ar kitam iki diržo!..
Kai mūsų dukra persikėlė gyventi į bendrabutį, namuose labai padaugėjo vietos ir stipriai sumažėjo eilės prie vonios. Tačiau padaugėjo atvirumo: dabar ji skambina kas keletą dienų ir pasipasakoja tai, ko gyvendama po vienu stogu kažkodėl nepasipasakodavo. Bet matomės tik sekmadieniais.Vieną tokį sekmadienį, kartu pasimeldę Mišiose ir papietavę mieste, važiuojame pasivaikščioti prie tvenkinių. Oras toks švelnus ir mylintis, kad man nė už ką nesinori namo, sakau: prisirišiu prie šito medžio ir taip miegosiu. Dukra nesiklauso, nesileidžia į pokalbius, susirašinėja su draugais planuodama artimiausius savo gyvenimo įvykius. Paskui įsikiša į ausis ausinukus ir žingsniuoja šalia visiškai tyli.
– Klausyk…
– Mama, ne dabar, gerai? Aš pavargus, noriu pailsėti.
Taigi einame aplinkui tvenkinius skaičiuodami su sūnumi varnas, atsimindami, kuris iš vaikų, būdamas mažas, kuriame krante ir kokiomis aplinkybėmis buvo įkritęs į vandenį, popiečio saulė spindi meiliai, dukra tyli, vyras (tas pats, kurio kūrybą prieš dvidešimt metų skaičiau prie geležinkelio), amžinai atsilikdamas, mus fotografuoja. Vakare atvežame dukrą į bendrabutį, palaikau duris, kol vyras padeda jai susinešti daiktus. Iš jos sklinda sunkiai valdomas nekantrumas, laukia, kada pagaliau atsisveikinsim ir išvažiuosim ir pradingsta už stiklinių bendrabučio durų lengviau atsikvėpusi.
Įsėdu į mašiną ir juntu, kad noriu verkti. Kad pasiilgau savo mamos, kuri jau žvelgia į mus iš amžinybės.
– Juk toks jos elgesys visai nereiškia, kad mes jai nesvarbūs?.. – klausiu vyro su ašara aky (visai kaip Gediminas Girdvainis toje garsioje Algimanto Aleksandravičiaus nuotraukoje).
– Palauk, greitai paskambins, – atlaidžiai nusijuokia vyras.
Ir kai pajudame iš vietos, kai jau lekiame per temstantį miestą ir savaime įsižiebiančius žibintus, pajuntu viduje tą pažįstamą mylintį balsą: Ko nuliūdai, vaikeli? Nejau nematai, kaip dažnai pati su manimi taip elgiesi?..
Po keleto valandų dukra lyg niekur nieko paskambino papasakoti apie tai, ką galėjo papasakoti dieną prie tvenkinių, jei tik būtų norėjusi (ar galėjusi). Turėjau atsiliepti, nors viena ranka viriau sriubą, kita – padėjau jaunėliui ruošti namų darbus. Žinojau, kad jeigu atidėsime šį skambutį, kito šį vakarą jau galiu ir nesulaukti, nes jai pasikeis nuotaika arba vėl atsiras svarbesnių reikalų.
Šventasis Jonas savo evangelijoje aprašo, kaip prisikėlęs Jėzus prašo Marijos Magdalietės: „Nelaikyk manęs! Aš dar neįžengiau pas Tėvą“ (Jn 20, 17). Ši scena mane tiesiog iškerta. Sukrečia Viešpaties švelnumas, Jo priklausomybė nuo mylinčios moters, jos galia Jį sulaikyti. Neįtikėtina Amžino ir Visagalio Dievo žinia: jei mane myli, žmogau, tu turi galios paveikti mane, savo Dievą. Turi galios mane sulaikyti. Vienintelė sąlyga yra meilė. Ir jeigu žmones dar gali apgauti, vietoj meilės įsiūlydamas jos pakaitalus, tai Dievo neapgausi niekaip. Jis reaguoja tik į tai, kas Jis pats ir yra – geriausiai už visus žinodamas, kad joks žmogus negimsta mylėdamas ir kad mokosi šito pačiais skausmingiausiais būdais.
Ir kai toks žmogus visomis šaknelėmis įsikimba į savo Dievą, jis gali išprašyti visko, o visko, nes Dievas tiesiog neatsilaiko prieš žmogaus molinuko meilę… Tą mums dosniai liudija šventieji, išmelsdavę stebuklų ir neįtikėtinų atsivertimų. Bet didžiausias stebuklas man vis dėlto atrodo pati Meilė – pats veiksmingiausias visatos slėpinys, visus ir viską pasiekiantis, einantis kiaurai, išlaikantis vienyje ne tik žmones, tautas, valstybes, bet, ko gero, net smulkiausias materijos dalelytes… O mes, molinukai, vis dar neturime Jai apibrėžimo…
Ir ačiū Tau už tai, Viešpatie!..
