Apie ką gi dar kalbėti ką tik prasiautus pavasariui? Taip, žinoma: apie meilę. Nesiliaujame apie ją kalbėję, nors tenka sutikti su popiežiumi Benediktu XVI: tai – labiausiai nudėvėtas žmonijos žodis, ir čia neabejotinai ranką bus pridėjusi krikščionybė. Tiesa, dar Aristotelis šlovino meilę (tiksliau, draugystę), o juslingasis Saliamonas giedojo sužadėtinių meilę (ir geismą), tačiau tik Kristus duodamas dvigubą meilės įsakymą įžodino jų nuojautą, kad Dievo, artimo ir savęs meilė turi būti víena. Tada šv. Jonas evangelistas užrašė svarbiausią biblinio Aš Esu apibūdinimą: Dievas yra meilė.
Meilė atrodo suprantama ir įprasta kaip oras, kuriuo kvėpuojame, tad kiekvienas „žinome“, kas tai yra, o kur dar įmantrūs filosofų, teologų ir poetų apibrėžimai, užimantys kilometrus knygų lentynų. Tiesa, Gėlių vaikų meilės revoliucija šį žodį pavojingai priartino prie žodžio „seksas“, ir tada jis ėmė bliūkšti kaip prastai užrištas oro balionas. Tačiau kaip šalta ir nyku gyventi be meilės! Tad tuoj puolėme ieškoti, kuo tą balionėlį pakeisti. Pamėginome jį daryti trikampį ar penkiakampį, dvikojį ar keturkojį, dažyti visomis vaivorykštės spalvomis… Gęstančią vaizduotę ugningiausiais vaizdais kurstė filmai, dainos ir reklamos. Tų „meilių“ ir „meiliukių“ aplinkui priviso tiek, kad, anot sociologų tyrimų, net paaugliai jau vis mažiau ieško poros ir / ar poruojasi.
Esame pirmoji žmonijos karta, nutarusi apsieiti be meilės? O gal šis sutrikimas yra senas kaip pati žmonija? Ne veltui prieš pusę tūkstančio metų šv. Teresė Avilietė atsidūsėjo: „Gal nežinome, ką reiškia mylėti, ir tuo labai nesistebiu.“ Tai ką gi reiškia tas krikščionių taip pamiltas žodis „meilė“?
Erosas AR agapė?
Pagal „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“ internete meilė pirmiausia yra „prisirišimo, atsidavimo jausmas (motinos, tėvynės, broliška meilė)“, antroje vietoje nurodomas „stipraus traukimo prie kitos lyties asmens jausmas (karšta, ištikima, akla, slapta, nelaiminga meilė)“ (taigi 2024-ųjų pradžioje, kai rašomas šis tekstas, paaiškinimas žodyne tebėra žaviai tradicinis). Galiausiai minimas „patraukimas, linkimas (meilė darbui, tiesai)“. Koks erdvus šis žodis: mylime save pačius, kitus žmones, taip pat gyvūnus, augalus, daiktus, abstraktybes, veiksmus… Norisi šūktelti su šv. Pauliumi, kad meilė esti visame kame ir viršum visko lyg visumą krūvoje laikantis tobulumo raištis (plg. Kol 3, 14).
Nenuostabu, kad tokiai meilių įvairovei suvaldyti prikūrėme gausybę papildomų pavadinimų. Kaip pažymi Josefas Pieperis, romėnai turėjo mažiausiai 12 žodžių meilei nurodyti ir vartojo juos visus. Tai kam krikščionys nusikaldino dar vieną sąvoką? Tai caritas (graikų kalbos „agapė“), tiksliausiai išverčiama kaip „dosnioji, save dovanojančioji meilė“. Taip įvardinama savidava, kurią nukreipiame į menkesnį, silpnesnį, mažesnį, kad jį papildytume ir įgalintume, pakylėtume iki savęs – juk meilė siekia sulyginti mylinčiųjų būvius, kaip pabrėžė šv. Kryžiaus Jonas.
Dabar mums tokia įprasta sąvoka prieš du tūkstančius metų tiesiog apvertė aukštyn kojomis ligtolinį pasaulio supratimą. Agapė ir yra ta geroji naujiena: įtikėjęs mylintį Dievą žmogus suvokia, kad Dievas jį myli asmeniškai, nes jo norėjo – kitaip nebūtų jo pašaukęs būti. Dabar, pažvelgęs į save ir kitus Dievo meilės šviesoje, žmogus ima gyventi kitaip, nes pats tampa šios dieviškos meilės perdavėju.
Tokią didžią naujieną pavadinti agape Naujojo testamento autoriai pasirinko kaip tik dėl to, kad graikų kultūroje ši sąvoka buvo pilka, neturinti apibrėžtos prasmės – kaip anglų kalbos like, pažymėjo Karlas Barthas. Kìtos, tikslèsnės meilės sąvokos jiems netiko, nes jau buvo pripildytos ligtolinio žinojimo – Antikos mąstytojai išmąstė daugiausia, kiek įmanu pasiekti žmogaus protui stebint save ir pasaulį. Taip jie „atrado“ Erosą: potraukį, kuris užsiliepsnoja susidūrus su regimu grožiu, kone dievišką beprotybę, religinę paskatą mylėti – aprėpti visa, kas pasaulyje ir egzistencijoje gera, gražu, teisinga, didu ir netgi bandyti kilti iki aukščiausio dieviškojo grožio kontempliacijos. Senieji išminčiai suprato, kaip natūralu ir instinktyvu žmogui kelti žvilgsnį (o iš paskos ir širdį) prie to, kas jį pranoksta: kaip vijoklis vejasi aplink medžio kamieną traukiamas saulės šviesos. Dėl tokio „moralinio neutralumo“ erosas nė nelaikytas dorybe – koks nuopelnas sekti instinktu? O seksas, šiandien mūsų laikomas beveik meilės sinonimu, graikams viso labo įvardino kūno poreikio patenkinimą – kaip valgymas ar kvėpavimas, tad apskritai nenusipelnė filosofų dėmesio. Tik vieną meilės formą – draugystę Aristotelis laikė pusiau dorybe, nes ji nusakė elgesį tarp lygių.
Pagonių dievai pakluso tam pačiam dėsniui: nors jie buvo tobulesni už žmones, automatiškai stiepėsi ir šliejosi prie didesnio, gražesnio, stipresnio… Žinoma, jie nė nepagalvojo nukreipti žvilgsnio žemyn, į žemės purvą braidančius žmonelius, o pastariesiems beliko stengtis įsiteikti nesuskaičiuojamoms dievybėms aukomis ir apskritai kuo mažiau joms painiotis po kojomis.
Daugiausia ką pajėgėme išmąstyti savo jėgomis – tai miglotai nujausti, kaip neapsakomai mus pranoksta būtis ir kažkur begaliniai toli ir aukštai esantis Dievas – visos būties laikytojas. Mes patys skendime šioje būtyje, tad mums neįmanu bent žingsnelį atsitraukti, kad į ją pažvelgtume iš šalies. Tik pats Dievas gali atskleisti savo beribę mintį – pasilenkti prie mūsų ir ją pasakyti ribota mūsų, žmonių, kalba.
Dievas pasilenkia?! Kokia tai kvailysčių kvailystė kiekvienam pagoniui. Dievas nusižemina iki menko kūno ribotumo ir kryžiaus?! Koks nepakeliamas papiktinimas kiekvienam žydui (plg. 1 Kor 1, 18–25). Tarsi liepsna, kaip žinome, visada kylanti į viršų, dabar lyg išprotėjusi imtų veržtis žemyn. Protas bejėgis nutyla, tad tokį meilės apibrėžimą tegalima priimti tikėjimu. Tada įsijungia ir trečioji dieviška dorybė: viltis, kai žmogus apgręžia savo gyvenimą nusikreipdamas į tikėjimo rodomą tikslą.
Anot Anderso Nygreno, Jėzaus Kristaus atskleista meilė – tikra revoliucija: žmogiška meilė (erosas) ieško to, kas jau verta mylėti, o Dievo meilė (agapė) sukuria savo objektą ir padaro jį vertą mylėti. „Kai į mane žvelgei, Tavo akys many įspaudė savo grožį“, – giedojo įsimylėjęs poetas šv. Kryžiaus Jonas „Dvasinėje giesmėje“ (Nr. 32). Tai Dievo žvilgsnis padaro žmogų gražų (Iain Matthew). Todėl teisinga sakyti, kad kiekvienas žmogus yra savaip gražus, tačiau nepamirškime, kad „savaip“ netapatu „savaime“: gražiu žmogus ne yra, bet tampa, kai į jį mylinčiu žvilgsniu pažvelgia kitas, o dar tiksliau, tą jau padarė Kitas – pašaukęs jį į gyvenimą Kūrėjas.
Iki Jėzaus Kristaus meilė tapatinta su norėjimu, ir pasaulyje, kurį mes po nuopuolio ėmėme skirstyti į gerus ir blogus dalykus, meilė laikyta gera arba bloga priklausomai nuo to, ko siekė – gėrio ar blogio. Dabar sąvokos susikeitė vietomis ir meilė tapo visa ko matu: jei Dievas yra meilė, tai kiekvienas gerumas „matuojamas“ tuo, kiek jame meilės.
Tad caritas toli gražu nėra vien vargšeliais besirūpinantis Bažnyčios padalinys. Artimo meilės darbai šv. Augustino laikais apskritai vadinti kitu žodžiu: pietas (liet. „atsidavimas, pamaldumas“). Kitaip tariant, darbai yra ne pati meilė, bet jos… spinduliavimas į išorę, leidžiantis pasitikrinti, ar tą meilę tikrai turime.
Tik kaip „susirgti“ tokia žmogui nebūdinga dosniąja meile? Juk mums nėra natūralu mylėti negražų, subjaurotą, sudarkytą, smirdantį, agresyvų… Tiek įstengia tik šventieji, nes juose gyvena Jėzus Kristus (kaip sakė šv. Paulius – Gal 2, 20). Vadinasi, protestantas A. Nygrenas buvo teisus: turime išmesti iš savęs žmogiškąją meilę, idant taptume neutraliu kanalu dieviškajai meilei tekėti?
Erosas IR agapė
C. S. Lewisas, 1960 m. ėmęsis rašyti esė apie meilę, ketino šlovinti ją kaip dovaną (agapę, gift-love) ir kritikuoti meilę kaip poreikį (erosą, need-love), tačiau rašydamas suprato tikrovę esant daug sudėtingesnę. Žmogiškoji mūsų meilė pirmiausia yra poreikis, nes patys, kaip sukurtos būtybės, teturime stoką – esame amžini prašytojai ir elgetos, tai ir mylime egocentriškai, siekdami turėti, užpildyti savo tuštumą, kaip įžvalgiai pabrėžė M. Liuteris.
Kai sakome, kad trokštame laimės, iš tiesų ilgimės… pilnatvės. Ir šis troškulys visais laikais ir visuose pasaulio kampeliuose buvo ir yra tikras: jo akstinami sufijų poetai kūrė meilės eiles, Viduramžių riteriai meldėsi širdies damai, nusižudė nelaimingasis J. V. Goethe‘s Verteris, romantikai užsižaidė juodžiausiame geismo dumble, Gėlių vaikai sukilo prieš paveldėtą pasaulį, o mes, nors nusivylę meile, ją vis dar laikome gana galingu masalu pardavinėjant automobilius, vasarnamius ar atostogas prie žydrutėlės jūros. Vadinasi, ir trys tūkstančiai metų po Jeremijo vis dar trokštame ir troškuliui numalšinti vis dar kasame „kiauras talpyklas, nelaikančias vandens“ (plg. Jer 2, 13).
Šis nemažėjantis troškulio tikrumas kaip tik ir verčia tarp eroso ir agapės sąvokų įrašyti ne „arba“, bet „ir“: čia savo enciklika Benediktas XVI pratęsė ilgą katalikų minties tradiciją, kuri teigia, kad agapė įima erosą, nusileidžia į žmogiškąją meilę lyg į sostą. Juk visos meilės – netgi dieviška dosnioji – turi bend-rą „šeimos bruožą“, kurį, anot J. Pieperio, perteikia banalusis „mėgti“, „branginti“ (anglų kalbos like ar ispanų querer, reiškiantis ir meilę, ir norėjimą). „Visais meilės atvejais, kokius galime įsivaizduoti, mylėti reiškia patvirtinti. Tą reikia suprasti griežtąja prasme, paraidžiui: mylėti kokį dalyką ar asmenį reiškia teigti, kad jis – geras. <…> Visos [meilės] formos išreiškia norėjimo veiksmą. Visų jų prasmė yra perteikti klausančiam tų žodžių: „Noriu, kad būtum“ (J. Pieper).
Poetai teisūs: Meilė ir yra didžiausia galia. Juk Meilė, tai yra „Dievas, užbėgdamas už akių visokiai žmogiškai meilei, kokią tik galime įsivaizduoti, ištarė: „Noriu, kad būtum; tai gera, tai labai gera, kad esi“ (plg. Pr 1, 31; J. Pieper). Ir taip sukūrė pasaulį, nes, skirtingai nei bejėgis žmogaus norėjimas, Dievo norėjimas kartu yra ir galėjimas. Nuostabiausia, kad šia savo galia Kūrėjas pasidalino su molio gabalu, kai įkvėpė jam gyvybę. Todėl žmogus – Mergelė Marija, ištarusi angelui tą patį kuriamąjį žodį „Tebūna“ – drauge su Dievu atkūrė pasaulį: į jį įžengė dosnioji meilė.
Ne menkesnį kuriamąjį veiksmą atlieka ir kiekviena sužadėtinių pora, kai tarę vienas kitam „Imu tave“, sukuria naują, iki tol neegzistavusį dalyką – šeimą – tokį tikrą ir apčiuopiamą, kad jį pripažįsta net Mokesčių inspekcija. Ir kažkodėl niekas nesistebi, kai toje meilės beprotybėje jie per keletą sekundžių prižada vienas kitam tiek, kiek nepajėgtų įvykdyti niekas… išskyrus Dievą. Tik meilė gali taip įžūliai įsipareigoti amžinybei: juk ji mėgdžioja Meilę.
Štai kodėl „mums neužtenka vien egzistuoti – trokštame gauti savo buvimo patvirtinimą: „Gerai, kad esi, kaip nuostabu, kad esi čia!“ Kitaip tariant, mums reikia ne tik būti, bet ir būti mylimiems kito žmogaus. <…> Atrodo, nepakanka vien būti sukurtiems Dievo – regis, mums reikalingas tęsinys, įvykdymas… pasitelkus kuriančią žmogaus meilę“ (J. Pieper). Kitaip tariant, žmogus nėra niekas, nes Kūrėjas jam suteikė būvį, tad kūrinys-žmogus gali ta savastimi dalintis, pats kurdamas būtį (anot katalikų teologų, prigimtį pažeidęs nuopuolis nesunaikino į ją sudėtos dovanos).
Kai tariame kitam „aš tave myliu“, iš tiesų pakartojame Dievo kuriamąjį „noriu, kad būtum“, „mano akyse esi geras“. Šitaip Dievo savidava žmonėms įkūnijama šiame pasaulyje ir tampa dabartiška… per kitus žmones – esame taip pat ir kūnas, todėl mums reikalinga jausti kito kūno šilumą.
Ar tik ne dėl to taip „aplipome“ augintiniais? Kai kiekvienas prisilietimas nepriklausomai nuo lyties ar amžiaus ima atrodyti įtartinas ir darosi pavojinga apkabinti net nuosavą vaiką, belieka čiūčiuoti ir drabužėliais rengti šunis ir katinus.
Dosniosios meilės estafetė
Tik jei dieviškoji meilė visada mums duodama kaip niekaip nepelnyta dovana, tai kaipgi, po galais, ją… priimti?! Taip apipilti dovanomis tuoj pasijuntame skolingi ir, žinoma, menkesni už duodantįjį. Dar Platonas pastebėjo, kad pasijutęs mylimas žmogus susigėsta. „Norime, kad mus mylėtų už mūsų protą, už mūsų grožį, už mūsų laisvumą, simpatiją ir puikius talentus“ (C. S. Lewis). Santykyje su žmonėmis dar galime šiaip taip tą pasiekti (ar bent apsimesti pasiekę), tačiau ką daryti su Dievo meile? Pirmasis Mylėtojas mumyse tegali mylėti… nieką. Patys neišspinduliuojame nė menkiausio šlovės pluoštelio – lotynų kalbos gloria reiškia spindesį, kuriuo mus apgaubia Dievas, kai priima ir pripažįsta kitų akivaizdoje. Nenuostabu, kad dažnai patyliukais trokštame, jog „Dievas būtų mums paruošęs mažiau šlovingą, bet lengviau pakeliamą lemtį“ (J. Pieper), tai ir yra didžiosios akedijos ydos esmė.
Lyg dar mažai bėdos turėtume, Kristus kuo aiškiausiai įsakė: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mk 12, 31; kursyvas J. M.). Tačiau net vaikai žino, kad mylėti save yra negražu – taip daro egoistai. Regis, žmonėms „daug lengviau galvoti, kad yra pašaukti mylėti visus žmones, išskyrus vieną“ [save patį], sako Jean-Marie Gueullette: „Dėstau kursą apie artimo meilę Teologijos fakultete Lione ir jei per egzaminą duodu rinktis iš dviejų temų, kurių viena yra apie meilę sau, galiu būti tikras, kad dauguma studentų griebs antrąją, ir tai nuolat kartojasi jau penkiolika metų!“
Nutinka neišvengiamas dalykas: šitaip atmetę pusę Kristaus priesako jau negebame įvykdyti „tauriosios“ jo dalies – mylėti kitus. Ir tampame tokie nelaimingi, kad F. Nietzsche pagrįstai kaltino krikščionis tuo, jog apnuodija visus, netgi teisėtus gyvenimo džiaugsmus – „suriša erosą“. Juk atsisakydami mylėti save mes nutraukiame paties Dievo nustatytą meilės perdavimo estafetę.
Nepamirškime, kad pati meilė yra neutrali – tiesiog valios veiksmas, kai ko nors norime ar ką branginame, laikome geru. Todėl mylėdami tvarkingai (norėdami to, ko nori Dievas), darome gerą, o jei mūsų meilė netvarkinga – darome, kas bloga, kaip sakė šv. Tomas Akvinietis. Vadinasi, ir mylėti save taip, kaip myli Dievas – norėti tapti vis geresne savo paties versija – buvo gerai. Meilė tapdavo bloga tik tada, kai žmogus sujaukdavo kūrinijos tvarką ir į Kūrėjo sostą pasodindavo kokį nors kūrinį, apakintas jo grožio (plg. Išm 13, 7).
Egoizmo sąvoką „išrado“ Renesanso mąstytojai, kai ėmė skelbti atskirą nuo Dievo pasaulį – „išlaisvino“ žmogų, pastatydami jį į visatos centrą. Dabar, kai nebeliko visus savyje nešiojančio Tėvo, jau nebegalėjai tuo pat metu mylėti savęs ir kito. M. Liuteris dar pagilino prarają paskelbęs, kad nuodėmė visiškai sunaikino žmogaus prigimtį, todėl ir žmogiškąją sulaužytą meilę belieka mesti į šiukšlyną, o tokį sugadintą save mylėti – blogis.
Mes tebemąstome kaip Renesanso išminčiai ir kaip… C. S. Lewiso senasis Kipšas: „Mano nauda yra mano nauda, tavo nauda yra tavo nauda. Ką vienas įgyja, tą kitas praranda. (…) O štai Priešo filosofija yra vien nesiliaujantis bandymas apeiti šią akivaizdžią tiesą. Yra daug visko, tačiau kažkokiu būdu tai tampa vienu. Vieno subjekto nauda turi būti kito subjekto nauda. Šį nepasiekiamą dalyką jis vadina Meile. <…> Todėl jam nepakanka, kad net Jis Pats būtų tiesiog aritmetinis vienetas; Jis tvirtina esąs vienas, bet trijuose asmenyse, tam, kad ši nesąmonė apie Meilę rastų atramos tašką.“
Mokydami apie Švč. Trejybę katalikai teigia (kaip ir protestantai), kad savyje meilės neturime, tačiau visgi pajėgiame mylėti… jei meilę kaip dovaną gauname iš Dievo. Čia svarbus eiliškumas: „Dievą mylime labiau už viską vien dėl Jo paties, o savo artimą dėl Dievo meilės – kaip save pačius“ (KBK 1822). Kitaip tariant, pirmiausia turime visą save – tuštumą, troškulį, stoką, tai yra erosą – nukreipti į Dievą: „Mūsų meilė Dievui yra <…> elgetiška ir sveikai egoistiška meilė (need-love)“, nes „žmogus, kaip ir angelas, savo prigimtimi yra traukiamas savojo gėrio ir tobulumo link, kas reiškia mylėti save“ (šv. Tomas Akvinietis, I, 60, 3, cit. J. Pieper).
Mylėdami save apskritai išmokstame mylėti – išgyventi vienybę. Be to, Dievas daug geriau nei mes patys mato, kad nesame bekūniai angelai, todėl mums „ne dvasinis [žmogus] esti pirmiau, bet juslinis, ir tik paskui dvasinis“ (1 Kor 15, 46).
Kūrėjas atsižvelgia į mūsų stoką, todėl mūsų ribas (taip pat ir kūniškas) paverčia meilės mokykla. Kaip tik mūsų ribotumai „yra akstinas mylėti, nes jie šaukia mums, kad privalome anapus savęs ieškoti to, ko trokšta mūsų širdis. <…> Dievo meilė nėra tokia kaip mūsų, vargšė ir beturtė (plg. Ps 109, 22), mylimajame ieškanti to, ko mums patiems trūksta. Ne, Dievo meilė yra begalinės pilnatvės, ir ji neieško nieko, tik tuštumos – kad šią užpildytų, ieško vargšų esybių – kad padarytų laimingas, ieško kančių − kad numaldytų, nes Dievas yra begalinis Gėris ir beribis Gailestingumas. Kaip vandenynas ieško guolio, kur išlieti savo pilnybę, taip begalinis Dievas ieško mūsų menkumo bekraštybės, kad ją užpildytų“ (L. Martinez). „Tai kas gi užtveria Dievui vartus? Jam, besiveržiančiam įeiti, didesnė kliūtis yra žmogaus nusistatymas, o ne tai, koks jis yra“ (I. Matthew).
Štai kodėl taip svarbu pradėti estafetę nuo pradžių: mylėti Dievą visu savimi (plg. Mt 22, 37), po to dieviška meile pabandyti pamilti save ir tik tada ją išspinduliuoti kitiems, net priešams ir jos visiškai nevertiems blogiesiems (plg. Mt 5, 45). „Todėl ir kiekvienam iš mūsų, ir pasauliui gyvybiškai svarbu, kad atsirastų žmonių, kurie pasišvęstų priimti dovaną. Meilė tai padaro. Tereikia tik paliesti nuo lietaus permirkusį palapinės brezentą, kad vanduo persisunktų. Panašiai ir Dvasios išsiliejimu permirkusiai visatai tereikia prisilietimo (bet jo reikia), kad gydanti Dvasia prasiskverbtų“ (I. Matthew). Anot Mistikos mokytojo, „tyros meilės truputis Dievo ir sielos akyse, net jei atrodo, kad nieko nenuveikia, yra brangesnis ir duoda daugiau naudos Bažnyčiai už visus anuos darbus drauge sudėjus“ (šv. Kryžiaus Jonas).
Ką reiškia taip mylėti? Viskas kasdieniškai paprasta, sako šv. Teresė Avilietė, prisiminusi iš Dievo išgirstus žodžius: „Žinai, ką reiškia mane mylėti tiesoje? Suvokti, kad visa, kas man nemalonu, yra melas“ (G 40, 1). Kitaip tariant, dosniosios meilės vandenynas pradeda veržtis į žmogų, kai jis stengiasi gyventi taip, kaip norėjo Dievas – vykdyti Jo duotus įsakymus, Gamintojo instrukcijas laimingam gyvenimui pasiekti. Čia galioja D. Bonhoefferio patarimas sužadėtiniams: „Šiandien jūs esate jauni, nepaprastai įsimylėję, ir manote, kad jūsų meilė išlaikys jūsų santuoką. Ji negali to padaryti. Bet jūsų santuoka gali išsaugoti jūsų meilę.“
