Perspėjimas skaitysiantiems: tai nėra rimtas straipsnis, tad jei esate ne linksmai, o rūsčiai nusiteikę geriau jo neskaityti. Viena vertus, aš nieko neprikūriau ir neišgalvojau, bet jautresnius gali papiktinti prieš šimtus metų rašytos istorijos, kuriomis remiuosi. Kita šio skaitinio pusė – bent man, rašančiai, renkant faktus apie šventųjų mitybą – vis labiau norėjosi valgyti. Jei vien tik skaitydami priaugsite porą kilogramų – aš jus perspėjau.
Ką valgo šventieji? Nieko jie nevalgo!
Na, tai nėra visiška tiesa. Ištyriau šventųjų mitybos įpročius, užrašytus 1859 m. leidimo „Šventųjų gyvenimuose“, pritrūkau tik penktojo tomo, tad nežinau, ką valgė lapkričio ir gruodžio mėn. kalendoriaus šventieji. Sudariau katalogus pagal pasirinktos „dietos“ tipą. Raštų kalba cituojant beveik netaisyta.
Nevalgantys
Šv. Matas, „vedęs gyvenimą didžiai nuvargintą, neragavęs niekados nei mėsos, nei žuvų, nei pieno, nei vyno“.
Šv. Pauli[1]„užsilaikydama didžiame prisiturėjime, vargindamos sunkiais pasninkais nusilpnino kūną savo. Apart didžių švenčių, retai su aliejum valgė, o pieno, žuvies, medaus, kiaušių ir kitų gardžių valgių nei skanių viralų visiškai neragavo“.
Šv. Petras Damijonas „mėsos nei pieniško nevalgė, nei jokių macnių [stipriųjų] gėrimų neragavo“.
Šv. Melanija „pradžioje valgė kartą dienoj, paskui dviejose dienose kartą, tolesniai kas trečią dieną arba nedėlioj [sekmadienį] kartą ragavo maistą“.
Šv. Severinas „tiktai kartą dienoje valgė, o gavėnioje nedėlioj sykį teragavo maisto“.
Šv. Eufrozinos „tėvas nepažino dukters savo, išdžiovintos pasninkais ir nemiegojimais“. Apie palaimintąjį Bonaventūrą iš Potencos[2] rašoma, kad visą savo maistą atiduodavo elgetaujantiems, o sau pasilikdavo „tik duonos šmotelį [gabaliuką], idant badu nenumirt“. Kartą jis tris dienas ir naktis išbuvo bažnyčioje nieko nevalgydamas ir negerdamas, „užtai apipiltas tokiomis dangiškomis linksmybėmis, jog anos trys dienos pasirodė jam kaip trys adynos [valandos]“.
Visus aplenkia šv. Simonas Stulpininkas: tiktai kartą per savaitę valgė. Bet tai tik istorijos pradžia! Paskui jis urve trejus metus gyvendamas 40 dienų nieko nevalgė ir negėrė. Dar vėliau pasiprašė užmūrijamas, bet jam valdžia labai protingai pasakė, „kad darytis savo užmušėju ne tiktai neskaitosi nė jokia dorybė, bet, priešingai, yra labai didžiu grieku [nuodėmė]“. Tad užmūrijo jį, bet kartu su dešimt duonos kepaliukų ir indu vandens. Po keturiasdešimties dienų rado maistą visai nepaliestą, o Simoną „pusgyvį be kalbos ir be valdžios“. Rašoma, kad per gavėnią jis taip elgėsi likusius 28 metus.
Duona ir vanduo
Šv. Zita „mažne visus metus pasninkavo ant duonos ir vandenio, <…> idant paskirtą jai valgį galėtų padalyti ubagams [elgetoms]“.
Šv. Liudvina „per trisdešimtį metų nesuvalgė tiek duonos, kiek žmogus sveikas suvalgo per kelias dienas“.
Šv. Margarita iš Kortonų „valgė dienoje kartą tiktai mažą šmotelį duonos, užgerdama vos keletą lašų vandens“.
Šv. Margarita, karalaitė vengrų, „visose vigilijose valgė tiktai duoną su vandeniu. Mėsos par visą savo amžių nevalgė. Tris dienas pirm Velykų nei valgė, nei gėrė, nei gulės.“
Šv. Andriejus Korsinis „pasninkais labai vargino save. Panedėlėse [pirmadieniais], seredose [trečiadieniais], pėtnyčiose [penktadieniais] ir subatose [šeštadieniais] valgė tik sausą duoną su vandeniu, darė tai ant šlovės šv. Marijos Panos“.
Šv. Paskalis Bailonas „didesnę dalį metų pasninkavo ant duonos ir vandens, o likusį valgį savo atiduodavo ubagams“.
Šv. Gutlakas miežinę duoną su purvyno vandeniu tiktai kartą dienoj vakare valgė.
Šv. Petras Celestinas „nieko daugiaus nevalgė kaip tik duoną su vandeniu, o keturis kartus metuose atlikdavo keturiasdešimtdieninį pasninką, kuriame tiktai trečioj dienoj teragavo tą sausą valgį. <…> Vieną gavėnios pasninką gilioje duobėje iškastoj žemėje užsidarydamas paėmė su savim viso labo keletą cibulių [svogūnų] ir dešimtį bulkelių duonos, iš kurių pusę tesuvalgė per tą 40-dieninį pasninką.“
Šv. Povilas, pirmasis atsiskyrėlis, „išvydo gret palmos daug vaisių, daktyleis vadintų, ir tuoj tarė sau: „Sotinsiuos tuomi penu“. Kai šv. Povilą aplankė šv. Antanas, jiems „bešnekant atlėkė juodvarnis ir padėjo prie jų kojų kepaliuką duonos“. Šv. Povilas apsidžiaugė „Štai jau nuo šešiasdešimtį metų tas paukštis kas dieną atnešė man po pusę bulkikės duonos, o šiandieną ir dėl svečio atsiuntė Viešpats Dievas valgį, prašau, mielas brolau, linksmindamos valgyk tą viralą, o iš teip ilgos kelionės pastiprink kūną savo.“ Rašoma, kad šv. Povilas urve išgyveno 90 metų, o numirė sulaukęs 113 metų. Tąkart pas jį į svečius užsukęs (ir dviejų liūtų padedamas mirusį palaidojęs) šv. Antanas, dar vadinamas Didžiuoju, savo atsiskyrime „valgė tiktai duoną su vandeniu ir tai kartą dienoje po užsileidimo saulės, kartais iki ketvirtos dienos neragavo maisto“. Sulaukė 105 metų, „vienok teip buvo sveiku, jog nė vienas dantis neiškrito“.
Veganai
Šv. Vilhelmas „suvalgydavo tiek, su kiek galėdavo pasisotinti aštuoni vyrai“, užtat po atsivertimo maitinosi tik vaisiais.
Šv. Euprazija įstojo į Tebaidų vienuolyną, kur pusantro šimto vienuolių „niekados nei jokių gardžių gėrimų neragavo, nei jokių uogų nevalgė. Maitinosi salotomis ir kitais vaisiais daržo, ir tai be jokio uždaro ir be aliejaus. Visos kasdieną pasnikavo, nekurios tiktai trečioje dienoje tevalgė, pirtin nėjo, ligose nė jokių liekarstvų [vaistų] neragavo.“
Šv. Jonas (atsiskyrėlis) „maitinosi vaisiais ir šak-nėmis žolių, tenai augančių, gėrė tiktai vandenį po mieros [atmatuotą] paskirtuose laikuose“.
Šv. Pranciškus Borgijus, „nors prie jo kunigaikštiško stalo būdavo paduodami skanūs valgiai, vienok nuolat beveik pasninkaudavo, ragaudamas tik truputį žalėsių arba daržovių“.
Šv. Silvinas, vyskupas, per keturiasdešimt metų valgė tiktai žoles, salotas ir šakneles, o duonos visiškai neragavo.
Šv. Teodošas „valgė tiktai žalius tuos vaisius, kurie aug darže ir girioj“.
Šv. Apolinara, „radusi augančius palminius medžius <…>, iš tų palmių gavo sau maistą, nors labai menką, vienok užtenkantį dėl užlaikymo gyvybės“.
Šv. Rozalijai angelai parodė olą: „toje tad lindynėje, drėgnoje, užraustoje per beveik ištisus metus sniegu, pergyveno šv. Rozalija keletą metų maldose ir pakūtoje [atgailaudama], maitindamasi miškinėmis šaknelėmis, o už gėralą turėdama vandenį iš tirpstančio sniego“.
Šv. Ilarijonas „turėjo tuokart ne daugiaus kaip penkiolika metų. Apsivilkęs kailio rūbu, kurį gavo nuo šv. Antano, pradėjo Ilarionas gyvent aštriausioje pakūtoje, vien tik sykį ant dienos saulei nusileidus keletą žalių figos vaisių tevalgydamas“. Vėliau jis patiria gundymą, po jo tampa sau dar griežtesnis, sako savo kūnui „Na, palauk tu asilėl, nuo to laiko dar mažiaus gausi maisto“. Ir nuo tos valandos vos tik į trečią ar ketvirtą dieną po porą figos vaisių tevalgydavo. Dar vėliau paskelbia bado streiką ir „per septynias dienas išties nieko burnon neėmė“.
Kiek daugiau įvairovės
Šv. Kotryna Sienietė, „aprič žalių vaisių daržo ir duonos, nieko daugiau nevalgė“.
Šv. Pranciškus Paulietis „valgė dienoj kartą po užsileidimo saulės tiktai duoną su žaliais daržiniais vaisiais be jokio užtrino“.
Šv. Rikardas „tiktai duoną su vandeniu ir daržo vaisius valgė. Žuvį arba šmotelį mėsos labai retai kartais nuo ko gaudavo“.
Šv. Konradas „valgė tiktai arba sausą duoną, arba žalius daržo vaisius. <…> Atsiųstą jam iš miesto kokį valgį tol teragavo, kol pradėjęs gesti darėsi neskaniu. Kartais jusdamas didį badą nuogas voliojosi po dilgynes arba erškėčius, o skausmas naikino jame norą prie valgio. <…> Kartą nedori išjuokėjai, norėdami pasityčioti iš Dievo tarno, užprašė ant pasninkinių pietų, padavė jam kiaulieną mėsą, sutaisytą paveiksle žuvies. Po pietų anie išjuokėjai kalbėjo jam, kad su mėsa valgė. Konradas darodė jiems, jog teisingai buvo žuvis. Pažvelgę iš tikro rado ašakas ir žvynus žuvies.“
Šv. Petras Klaveras „valgė tik kartą ant dienos, o tas jo valgis susidėdavo vien tik iš kąsnio juodos duonos su salota. Išbuvęs 40 metų, neišgėrė anei vieno lašelio vyno ir nė vieno vaisiaus neparagavo.“
Šv. Placidas „nuolatos pasninkavo, sykį tik ant dienos tevalgydamas, maistas jo buvo pats paprasčiausias: truputis pieno ir daržovės“. Duonos, ir tos ne visada, tik sekmadieniais, antradieniais ir ketvirtadieniais teragaudavo. Gavėnios laike po keletą dienų paeiliui be jokio valgio ir gėralo išbūdavo“.
Šv. Juozapas Kupertinietis kasdien pasninkavo neragaudamas kitokio valgio apart duonos ir vandens. O laike šešių didžiųjų pasninkų tik dusyk savaitėje, sekmadieniais ir ketvirtadieniais, po truputį žalių daržovių užkrimsdavo, o kitomis dienomis apsieidavo suvis be maisto.
Šv. Pilypas Neris valgė tiktai duoną su vandeniu, kartais su trupučiu daržovių, o laikas nuo laiko jokio maisto neragaudavo.
Šv. Jadvyga maitindavosi likučiais nuo vienuolių ir elgetų stalo, išskyrus sekmadienį, vieną tik sykį apie pavakarį tevalgydavo, ir tai visai mažai. Antradieniais ir ketvirtadieniais valgydavo „su pienu“, pirmadieniais ir šeštadieniais ragaudavo truputį žalėsių, o trečiadieniais ir penktadieniais pasninkaudavo duona ir vandeniu.
Vyno?
Šv. Monika „būdama jaunutė pradėjusi po truputį ragauti vyną, įsipratina prie gėrimo, o kartą tarnaitė, pamačiusi slaptai geriančią vyną, užgėdijo ją pavadinus girtuokle. Taip tas žodis nusmelkė širdį Monikos, jog nuo tos valandos apsižadėjus nė vieno lašo neėmė į burną, nė jokio macnaus gėrimo“.
Šv. Timotiejus, „nors silpnos sveikatos, vienok pasninkais ir kitomis sunkiomis pakūtomis vargino kūną, blaivystę taip užlaikė, jog, be vandenio, daugiaus nieko negėrė“.
Šv. Benedikto garsioji istorija: nepaklusnieji vienuoliai „norėjo jį nutručyti. Bet indelis, kuriame sutaisę tručizną padavė šv. Benediktui gerti, kaip tik jis peržegnojo, tuoj parsprogo ir gėrimas išsiliejo.“
Žodžiu, jokio vyno. Nebent ne sau: šv. Feliksas išgelbsti šv. Maksimą, kuris nuo persekiotojų po girią slapstydamasis sustingo nuo bado, nuovargio ir senatvės. Pas kalėjime surakintą šv. Feliksą ateina angelas ir liepia ieškoti mirštančio vyskupo (grandinės nukrito pačios, sargai nieko nepastebėjo). „Greitai atrado vyskupą Maksimą, mirštantį be žado. Trindamas ir į burną įleisdamas truputį vyno pastiprino jį.“ (Čia nuklystu iš valgiaraščių, nes man gražu: kartą šv. Feliksas nuo persekiotojų pasislėpė kampe, kur jį „voras tuoj apaudė voratinkliais taip tirštais, jog pasiuntiniai nieko nepamatė“.)
Jei paklystumėt miške, arba stirnos
Šv. Egidijaus istorija: „Visoj apylinkėj negalima buvo rasti maisto nieko kito kaip tiktai karčias ir kietas šaknis miškinių žolių. Bet Dievas parodė čia, jog Jo stebuklinga apvaizda neapleidžia šventųjų. Nes tiktais šv. Egidijus įėjo anon lindynėn kaip šitai atbėgo prie jo graži stirna ir atsigulus prie kojų šventojo davė jam žįsti savo krūtį pilną pieno, ir nuo to laiko kasdien apie tą pačią valandą ateidavo jį penėti.“
Šv. Goaras, atsiskyrėlis, gamindavo maistą ir vaišindavo visus pas jį užsukančius. Kartą pas jį atėjo vyskupo atsiųsti tikrintojai. Jiems šv. Goaras davė vakarienę, o ryte atsikėlusiems paruošė pusryčius. Pasiuntiniai tikrintojai labai pasipiktina tokiu dažnu atsiskyrėlio valgymu ir nusprendžia keliauti be pusryčių. Bet kelionėje, „vos prisiartino pusdienis, anie pasiuntiniai taip netikėtai išalko, jog alpo iš nusilpimo ir nebegalėjo nė žingsnio toliau keliauti. Užsigėdinę prašė Goaro kokios norint pagalbos. Tai atsitiko girioje. Šventasis atsiklaupęs pradėjo melstis, tuoj atbėgo trys stirnos. Jisai peržegnojęs pamojo, anos prisiartino ir davėsi išmelžti pieną, kuriuo Goaras pavalgydinęs pasiuntinius vyskupo toliau su jais keliavo.“
Šv. Pranciškus Karačiolas kartą su šv. Adornu paklydo: „datirdami didį nuvargimą ir praalkimą, kad jau pradėjo silpnėti, pribėgo prie jų stirna, kurios pienu pasistiprino, o ant žemės gret kojų pamatė šmotelius duonos, tą visą suteikė jiems apveizda Dievo“.
Stebuklingi padauginimai
Šv. Benediktas stebuklingai duoną ir javus daugino. Ir šv. Rikardas „iš vieno bakanėlio duonos daug vargšų prisotino ir dar apsčiai liko“. Šv. Pranciška, kartą vienuolyne pritrūkus maisto, „peržegnojusi šmotelį duonos, apstume padaugino stebuklingai“. (O kitą kartą atnešė vynuogių, nors buvo žiema.)
Šv. Kryžiaus Jonas Juozapas niekados nevalgė nei mėsos, nei žuvies. Kartą visiškai pritrūko vienuolyne duonos. Šventasis pasimeldė, ir atėjo nepažįstamasis, kuris atnešė tiek kepaliukų duonos, kiek vienuolių. Kitą kartą prie vienuolyno vartų ant sniego rado padėta pakankamai maisto vienuoliams, nors aplinkui nebuvo nė žymės žmogaus pėdsakų. O dar kartą, kai šventasis liepė visas daržoves išdalinti pavargėliams, per naktį darže viskas ataugo. Panašiai nutiko ir šventajam Serapinui: išvakarėse „skynė žalėsius dėl vargšų, ant rytojaus rado anuos dar labiau išbujojusius nei pirma“.
Šv. Krispinas Viterbietis, vienuolyno virėjas, ne tik keletą kartų stebuklingai padaugina maisto, kai vienuolyne nebėra ko valgyti, bet ir išgydo kardinolą, davęs jam du obuolius (prieš tai, žinoma, smarkiai pasimeldęs).
Jau minėtas šv. Pranciškus Paulietis, kartą paprašytas visiems išvirti valgio, pastatęs puodus su viralais ant ugniavietės, bet tuo pat metu „skandindamos dvasiškuose dūmojimuose“ pamiršo užkurti ugnį. Atsitokėjo tik atėjus pietų metui, „nežinodamas, ką daryti, atsiduksėjęs prie Dievo pažvelgė į puodus ir rado viralus išvirtus“.
Šv. Konradas, laukdamas Sirakūzų vyskupo labai jaudinasi, kad neturės kuo jo vaišinti, ir randa ant stalo gražiausių stebuklingai jam atsiųstų pyragėlių.
Kiek ilgesnė šv. Brigitos istorija. Sekama pasaka apie belaisvę katalikę ir jos dukrelę Brigitą, kurios buvo parduotos pagonių burtininkui. Kartą pas jį nakvojęs katalikas pasakė baisiajam burtininkui, kad mato ugninį ratą ant mergaitės. Paskui burtininkas pastebėjo, kad Brigita negali jo maisto valgyti, iškart viską išvemia. Pasigailėjo mergaitės ir skyrė jai vieną karvę dėl pieno. Ganydama bandą šv. Brigita pieną dalindavo sergantiems. Ponas pamatęs, kad mažai sviesto, ėmė bartis, o Brigita – melstis. Tuojau priaugo pilnas kubilėlis sviesto. Šeimininkas atsivertė į krikščionybę, suteikė abiem su motina laisvę ir dvylika karvių dovanai. Užaugusi šv. Brigita „kartą mažą virimą alaus taip padaugino, jog visiems aplinkiniams pavargėliams užteko sočiai per visą nedėlę <…>, padarė iš akmenio druską, parmainė vandenį į alų dėl ištroškusių ubagų“.
Ar neperspausta?
Šv. Servacas nuolatiniais ir sunkiais pasninkais taip atsipratino nuo valgio, jog retai kada ragaudavo ką kito nei Švč. Sakramentas, kasdien per Mišias priimamas. (Užtat stebuklingai gydė raupsuotuosius. O jam mirus žiemą sniegas nekrisdavo ant jo kapo Utrechte.)
Šv. Petras Alkantarietis „mėsos ir pieno niekad neragavo, o užkandęs sykį ant dienos, tris dienas po to nieko burnon neimdavo. Nors visas jo valgis susidėdavo iš žalių daržovių arba sausos duonos, bet ir tą prastą valgį apibarstydavo pelenais, jei tik ans jam skaniu pasirodydavo.“
Šv. Petras Damijonas „pasninkavo kožną [kiek-vieną] dieną ant duonos ir vandenio ir tą valgį taisė sau tame inde, kuriame mazgojo kojas ubagų“.
Šv. Jokūbas (atsiskyrėlis) 30 metų maitinosi prie upės augančiomis žolėmis, paskui atsipalaidavęs pavalgė stipriau, tad reikėjo atgailauti: „Radęs viename sklepe [rūsyje] seną grabą [karstą], kaulus išėmęs sudėjo kerčioje, o patsai aname užsidarė, niekur neišeidamas ir nė su jokiu žmogumi nesimatydamas, tiktai du kartu nedėlioj [savaitėje] valgydamas tą, kas augo esančiame prie to sklepo darže“.
Šv. Makaras, išgirdęs, kad viename vienuolyne gavėnios metu „nieko to nevalgo, kas perėjo per ugnį, tuoj padarė prižadus nevalgyti per septynerius metus nieko to, ką ugnis dasilytėjo, ir, apart žalių daržo vaisių, suvilgintų šaltu vandeniu, per visą aną laiką nieko daugiaus neragavo“. Paskui išgirdo, kad kitame vienuolyne tiktai svarą duonos dienoje tevalgo, „pritrupino duonos į uzboną su siauru kaklu, ir per dieną valgė tiek, kiek ant karto su sauja galėjo išimti“. Gavėnios metu stovom pynė krepšius ir nevalgė visai nieko, tik sekmadieniais kelis salotos lapelius.
Šv. Lupicinas valgė tik kas trečią dieną, o ištroškęs į vandenį įmerkdavo rankas ir taip stebuklingai troškulį numalšindavo. Vienuolyne pritrūkus maisto Viešpats Lupicinui parodė, kur užkastas lobis. Šv. Lupicinas vis eidavo maistpinigių vienuoliams paimti. O kartą nutiko tai, dėl ko šventajam kaip virėja niekaip negaliu atleisti. Visi vienuoliai dirbo laukuose, tik virėjas virtuvėje. Įžengęs virtuvėn, šv. Lupicinas pamatė išvirtą košę, žuvienę ir kopūstus. Ir nusprendė, kad vargingam vienuolynui tiek maisto yra per gerai: „Visus tuos viralus suvertęs į vieną didelį katilą, dadėjęs vandenio, virė kalbėdamas: „Tegul broliai valgo tą, o ne pratinas prie gardžių meilumų, nuodijančių tarnavimą Dievui.“ Dvylika vienuolių, labai užsirūstinę už tokią vakarienę, išėjo iš vienuolyno. To paties vienuolyno šv. Romanas labai barėsi, kam prarasti vienuoliai, o šv. Lupicinas gynėsi pelus nuo grūdų šitaip atskyręs. Bet šv. Romanas labai verkė ir meldėsi tol, kol grįžo visi.
[1] Ne šv. Paulina, nerandu jos mūsų laikų sąrašuose. Minėjimas vasario 12 d.
[2] Nerandu tokio šventojo mūsų laikų sąrašuose. Minėjimas spalio 29 d.
