Vieniems vaikai reiškia didelį triukšmą ir tuščią piniginę, kitiems – begalinį džiaugsmą ir pilnatvę. Mūsų pašnekovų žurnalisto Aurimo Perednio ir mokytojos Eglės Danilevičienės šeimos yra daugiavaikės. Tėvai neslepia, kad daugiavaikė šeima kelia iššūkių, tačiau jos pilnatvė yra ir beribio džiaugsmo šaltinis. Pasak jų, vaiko gimimas tave perkainoja, pakeičia gyvenimo ritmą, sustiprina atsakomybę, bet visada jauti turįs brangiausią turtą. O daugiau vaikų auginti lengviau, nes jie yra „chebra“ išgyvenanti nuolatinę šventę būnant kartu. Daugiavaikės šeimos meilė, bendrystė ir atsakomybė daro jos gyvenimą prasmingą. Psichologė Rūta Mickevičienė perspėja, kad auginant vaikus būtina reguliariai rūpintis savo ir poros gerove: atvirai kalbėtis apie savo emocijas ir poreikius; skirti laiko pasikalbėti tik apie poros, o ne vaikų reikalus.
Aurimas Perednis su sutuoktine augina tris sūnus: šešiolikos su puse, dešimties ir aštuonerių metų. „Žmogus planuoja, Dievas juokiasi. Neturėjom didelės šeimos planų. Aš pats šeimoje augau vienas. Mane žavėjo didelės šeimos, bet savo šeimos didele nelaikau“, – sako žurnalistas.
„Galima dejuoti, sakyti, kad vaikai yra ekonominė duobė, finansinė našta ir panašiai… Bet turi „šeimos projektą“, gyveni ir nesigręžioji, nesureikšmini dalykų. Man šeima yra turtas: visada turi į ką atsiremti“, – pripažįsta Aurimas.
Vaiko gimimas, pasak Aurimo, pakeičia gyvenimą, nes pradedi jausti atsakomybę už kitą – trapų žmogutį: „Vaiko gimimas tave perkainoja, pakeičia gyvenimo ritmą, sustiprina atsakomybę, žinoma, padidina ir rūpesčius. Bet greitai tai pasidaro savaime suprantamu dalyku. Kai vaikai išvažiuoja į stovyklas, namai tampa kaip negyvenama sala. Kažko pradeda trūkti, atrodo kaip po karo, maro. Mes su žmona susižvalgome – kaip keista be berniukų“, – juokiasi žurnalistas.
Aurimas sako, kad auginti daugiau nei vieną vaiką yra lengviau. Mat vaikai vieni kitiems padeda atlikti namų darbus, broliai gali užsiimti vienas su kitu, nereikalauja tiek daug dėmesio iš tėvų. Žinoma, tai nereiškia, kad tėvai gali „atostogauti“.
„Į nieką pasaulyje nekeisčiau tos šeimos atmosferos, dvasios, kur jautiesi geriausiai, saugiausiai pasaulyje. Pradedi labiau jausti kitą žmogų iš žvilgsnio, atodūsio. Be žodžių supranti, kad kitam blogai ar kaip tik – kažkas pasisekė. Šeima man leidžia tapti savotišku terapeutu ir giliau suprasti, kaip kitą žmogų padaryti laimingą ar nesutrukdyti jo laimės.
Kai grįžti iš darbo ir trys vaikai tarpdury šaukia: „Tėti, tėti, tėti!“ – šio jausmo su niekuo nepalyginsi. Stengdamasis ugdyti tą jauną žmogų jaučiuosi reikalingas, suprantu, kad mano gyvenimas prasmingas. Žinoma, nėra garantijų, kad tai puikiai pavyks…“ – sako Aurimas.
Auklėti pavyzdžiu
Daugiau kaip dvidešimt metų santuokoje gyvenantis vyras sako galįs paliudyti, kad ilga santuoka – įmanoma, nors niekas neteikia garantijų, kad jiems pasiseks išlaikyti puikius santykius iki pat gyvenimo pabaigos. Tik jie patys.
„Man atrodo, kad laimingos šeimos receptas universalus dėl bendrumo jausmo, jos pamatas yra bendrystė. Joje turi išmokti prisitaikyti, pagalvoti apie kitą. Mėgstame keliauti automobiliu, nes taip pigiau. Apkeliavome Italiją, Vokietiją, Austriją. Kelionės nenuobodžios: vienam šalta, kitam karšta, vienas nori ledų, kitas – į tualetą… Ir supranti, kad turi taikytis, nusileisti dėl bendros gerovės, nes kitaip niekada nepasieksi kelionės tikslo. Tarsi žaidžiame bendrą žaidimą, kurio pagrindas – suvokimas, kad esi šeimos dalis, teks nusileisti, pakentėti. Turi galvoti apie kitą, ne tik apie save“, – teigia trijų vaikų tėvas.
Be abejo, būti tėvu nėra lengva. Prisieina pakelti balsą, kartais kamuoja baimė perduoti vaikui ne pačią geriausią savo charakterio savybę. Tačiau Aurimas tiki, kad auklėti galima tik pavyzdžiu, o ne žodžiu. Jam labai svarbu palikti erdvės augimui.
„Norėčiau vaikams įkvėpti drąsos klysti, plaukti prieš srovę, įveikti kliūčių ruožus. Nebijoti reikšti jausmų, nesutikti su kitokia nuomone. Viso to prieš 25 metus mes neturėjome. Šeimoje stengiamės išugdyti jautrumą, toleranciją kitam žmogui, jautrumą neįgalumui ar senatvei“, – sako Aurimas.
Jam įsiminė dar vaikystėje išgirsti kunigo žodžiai atsakant į vaiko klausimą, kur atrasti Dievą. „Jis sakė: labai paprasta, padaryk kažką gero ir žinok – čia buvo Dievas“. Man giliai įstrigo ši mintis. O juk būna, kad gražiai kalbame apie Dievą, bet nematome, kas vyksta aplink arba dar blogiau – kai mintys prieštarauja darbams.
Aurimas sako nenorįs kitų įtikinėti, kad auginti daugiau vaikų yra absoliuti laimė ir vienas džiaugsmas, tačiau daug kas priklauso nuo to, kaip priimi realybę.
„Jei galvosi, kad sunku – į kalną neužlipsi. Bendrauju su kitomis šeimomis, nė vienas nesigaili ir nedejuoja, nors visiems sunku. Gausioje šeimoje neįmanoma susirgti depresija, nes esi įtraukiamas į gyvenimą ir turi nuolat būti veiksme. Bet tuomet gyveni prasmingą gyvenimą“, – tikina Aurimas.
Didelės šeimos svajonė
Kita pašnekovė – Eglė Danilevičienė, auginanti du sūnus ir dvi dukras. Vyriausiam – 14 metų, jauniausiam – 5-eri. Eglė su vyru susipažino dar mokykloje. Ji nuo paauglystės žavėdavosi ir netgi pavydžiai žvelgdavo į dideles šeimas.
„Mes su vyru niekada negalvojome, kiek norėtume turėti vaikų, bet taip susiklostė, kad šeima tapo gausi. Po trečio vaikelio teko nusileisti ant žemės – ne viskas taip paprasta. Tačiau visai netikėtai sulaukėme ir ketvirtojo“, – šypsosi Eglė.
„Manau, kad daugiau vaikų auginti lengviau, nes jie yra chebra, išgyvenanti nuolatinę šventę būnant kartu, tai mums su vyru duoda daugiau laisvės. Jau galime pasitikėti vyresniuoju, palikti mažesnius vaikus jo priežiūrai. Didžiausias iššūkis yra laikas. Jis linkęs pradingti be pėdsakų“, – sako Eglė.
Mokytoja dirbanti moteris tikina, kad finansai taip pat yra vienas iššūkių, tačiau bėgant laikui ji pastebi, kad vis daugiau daiktų tampa tiesiog nereikalingi. Eglė juokiasi, kad gimus pirmam vaikui namai buvo pilni nešyklių, drėkintuvų, vystymo stalų ir kitų daiktų, kurie turėtų palengvinti buitį. Tačiau, kai gimė antras vaikas, visa tai iškeliavo į „atiduotuves“, nes Eglė suprato: kuo mažiau daiktų turi, tuo paprasčiau gyventi.
„Manau, kad finansiniai iššūkiai kyla tuomet, kai reikia eiti į mokyklą ir nesinori savo vaiko atiduoti sistemai, o alternatyva lieka privačios mokyklos. Jos tikrai kainuoja, o kur dar dantukai, plokštelės…“ – sako Eglė.
Ji juokiasi, kad su pirmagimiu spėjo apsilankyti klubuose, baruose. Kai gimė pirmas vaikas, moteriai buvo 25-eri, ir pabendrauti mėgstanti pora nemanė, kad reikia užsidaryti namuose arba kažkieno prašyti pasaugoti vaiką, todėl jis visur keliaudavo kartu.
Vėliau prasidėjo ekologijos etapas, kai šeima nusprendė, kad žaisliukai turi būti tik rankų darbo, pirkti iš amatininkų, morkytės tik iš ekologinio ūkio. Vis dėlto toks gyvenimo būdas nepateisino lūkesčių. Tačiau ekologija šeimai svarbi, o vaikai eina į mokyklą, kuriai nesvetima gamta, ekologija ir panašūs dalykai. Ir štai čia kilo kitas iššūkis – kaip sako Eglė, multikultūrinė, etnotradicijas puoselėjanti mokyklos aplinka kėlė truputį nerimo dėl vaikų tikėjimo. Ar vaikai jį išlaikys?
„Kartais sulaukiu vaikų klausimų, kaip elgtis tam tikromis situacijomis. Sakau, kad nebūtina daryti to, kas atrodo netinkama, tačiau reikia išlikti pagarbiam. Mano vaikai jaučiasi laisvai kalbėdami apie savo dvasingumą, ir aš dėl to džiaugiuosi.“
Ar tikrai vaikai viską keičia?
„Esu išsiblaškiusi asmenybė, mėgstu daryti daug skirtingų dalykų, lengvai užsikrečiu gyvenimo idėjomis ir lengvai jas paleidžiu. Dirbau mokykloje tikybos mokytoja. Jei atvirai, ten nesijaučiau laiminga. Todėl apsidžiaugiau išeidama auginti vaiko.
10 metų auginau vaikus ir buvo neramu, kaip vėl reikės sugrįžti į darbą. Bet per tuos metus turėjau progų aktyviai veikti parapijoje, būti tarp žmonių. Po truputį bendruomenės padedama grįžau į darbą“, – pasakoja Eglė.
Ji džiaugiasi savo motinyste, tačiau abejoja, kad vaikai gali sustiprinti poros santykius. Vaikai suartina tik tuomet, kai jau praeini visą vargą, o iki tol turi atidėti savo poreikius į šalį, išlaukti nemigos naktis, dygstančių dantukų kančias ir daugybę kitų reikalų reikaliukų. Tačiau Eglė sako, kad jai pasisekė:
„Vyras gali ir į susirinkimą nueiti, ir pas gydytoją nuvežti, netgi valgyti padaryti. Gal tikrai vaikų skaičius šeimoje priklauso nuo vyro?..“ – juokiasi moteris. Jos manymu, užklupusią santykių krizę sutuoktiniams padėjo įveikti draugystė.
„Santykių krizė buvo susijusi ne su vaikais. Ateina laikas, kai aistros nublanksta, daug rūpesčių, nuovargio, nelieka laiko pabūti dviese, kažkas lieka neišsakyta, neišsipildžiusios svajonės, neįvardinti lūkesčiai… Vis dėlto draugystė mus išnešė, savo didžiąsias krizes iškalbėdavome. Su vyru visada buvome labai geri draugai“, – tikina Eglė.
Moteris atskleidžia savo geros nuotaikos ir energijos receptą. Ji tiesiog gerai miega! Nors Eglė neturi daug laiko sau, sako, kad nebeliko ir tokio poreikio. Ji išmoko pailsėti… šurmulyje: „Pareinu iš mokyklos į namus, į savo avilį, įspėju vaikus, kad jie gali vaikščioti, daryti ką jiems reikia, tik nekalbinti manęs. Mėgstu į bažnyčią išeiti viena, laikas Mišiose, kai niekas netraukia už rankovės, yra labai svarbus. O kartais tiesiog į degalinę kavos išgerti nuvažiuoju“, – juokiasi Eglė.
Psichologė: šeimoje svarbiausia meilė
Krizinio nėštumo centro psichologė Rūta Mickevičienė teigia, kad požiūris ir galimybės, kiek vaikų nori ir gali užauginti kiekviena šeima, yra skirtingi. Svarbu, kad gausesnės šeimos kūrimą suvoktume ir priimtume kaip prasmingą, atsakingą ir vertę kuriantį apsisprendimą. Palaikyti ir padėti šeimoms auginti vaikus yra mūsų visų bendras interesas, nes užaugę vaikai toliau kurs valstybę, kurioje gyvename.
„Ten, kur daugiau vaikų, daugiau ir rūpinimosi, triukšmo, tvarkymosi, maisto ruošimo, sirgimų, buities, atsakomybės, išlaidų, atsakomybių, pareigų, nuovargio, derinimosi prie skirtingų poreikių ir panašiai. Tenka nuolat ieškoti būdų, kaip papildyti savo ir šeimos fizinius, psichologinius, moralinius, finansinius, socialinius išteklius, tačiau tai nėra kažkas išskirtinio, ko nepatirtų ir vieną ar du vaikus auginančios šeimos.
Gausi ar negausi šeima turėtų būti ta vieta, kur vaikai būtų laukiami, mylimi ir priimami kaip ypatinga dovana moteriai, šeimai, pasauliui. Šeimoje būtina užtikrinti fiziologinius, saugumo, meilės ir emocinius ryšius, pasirūpinti savigarbos ir pagarbos bei gebėjimo atsiskleisti poreikiais. Psichologinė gerovė, jaučiant artimųjų palaikymą, besąlygišką meilę ir priėmimą leidžia visiems šeimos nariams augti sveikiems ir laimingiems.
Kartais gali atrodyti, kad ten, kur daugiau vaikų, viską turime dalinti į daugiau dalių ir kiekvienam to gabaliuko tenka po mažiau: mažiau meilės, mažiau žaislų, mažiau dėmesio. Bet ar tikrai? O kodėl tada negausiose šeimose, kuriose, atrodo, turėjome gauti visko daugiau, užaugę vaikai kartais kalba apie vienišumą, meilės stoką, tėvų ilgesį, apleistumą vaikystėje?
Kiekvienam vaikui norisi atskiro dėmesio ir kokybiško laiko su tėvais. Tą padaryti sunkiau šeimose, kuriose auga daugiau vaikų, bet įmanoma. Tenka ieškoti įvairiausių kūrybiškų sprendimų, palaukti savo eilės, suprasti, kad ir kiti žmonės šeimoje yra vienodai svarbūs. Tačiau, be asmeninio laiko, kiekvienam vaikui reikia ir dar vieno dalyko – šeimos meilės ir jos gerovės lauko. Tai kažkas, kas nematoma, bet tvyro namų erdvėje“, – pabrėžia psichologė.
Tėvai neturi būti tobuli
Nemažai streso sukelia pati tėvystė. Pasak R. Mickevičienės, jei atsakomybę ir stresą suvoksime kaip neišvengiamą motinystės ar tėvystės dalią, bus lengviau tai priimti. Kad ir kaip linkėtume savo vaikams to, kas geriausia, tenka pripažinti, jog neįmanoma visko kontroliuoti – ne viskas nuo mūsų, kaip tėvų, valios ir gerų norų priklauso.
„Prisiimdami perdėtą atsakomybę, jaudindamiesi dėl menkiausio įvykio nepaliekame vietos laisvumui, lengvumui, spontaniškumui, akimirkos motinystėje ir tėvystėje džiaugsmui. Reiklumas sau ir kitiems, tobulumas nėra nei tikslas, nei siekiamybė. To kaina didžiulė: pervargimas, išsekimas, nepasitenkinimas vaikais ir savimi kaip mama ar tėčiu, susvetimėjimas, sveikatos negalavimai, ligos ir t.t.
Praktika ir patirtis rodo, kad visiems tėvams pasitaiko sunkių akimirkų, bet svarbu nepasiduoti. Kur kas daugiau pusiausvyros jausime motinystėje ar tėvystėje, jei nepamiršime pasirūpinti savimi: dėmesingai skirti laiko savo sveikatai ir būsenai, kūno poreikiams ir jo lavinimui, emociniam reguliavimui, asmeniniam tobulėjimui už šeimos ribų, laisvalaikiui, kokybiškam poilsiui, maistui, miegui, sportui ir panašiems dalykams. Mūsų vidinius išteklius palaiko ir papildo artimieji, draugai, laikas gamtoje, lėtesnis tempas, pozityvus savęs pastiprinimas, savo ribų paisymas, gyvenimo paįvairinimas pomėgiais ir malonumais, lankstumas besikeičiant aplinkybėms…
Padarius pauzę, pailsėjus, atsinaujinus, švelniai ir su meile save apglėbus – galima viską pradėti iš naujo. Kartais tereikia ne dar stipriau ir dažniau spręsti pasikartojančią vaikų ir tėvų problemą, o stebėti ją iš šono, leisti procesui vykti, atsipalaiduoti, kvėpuoti, atsiverti naujoms galimybėms ir ištekliams, gyventi čia ir dabar – šiuo momentu, dėkojant už tai, ką turime ir už tai, kas yra šalia mūsų.“
Poros santykis – centrinė figūra
Specialistė atkreipia dėmesį į poros tarpusavio santykį. Anot jos, nėra vieno universalaus būdo, kuris padėtų išsaugoti poros santykius gausesnėje šeimoje, tačiau yra daug mažų individualiai atrandamų žingsnelių, kurie padeda įveikti sunkumus ar krizes, išlaikyti pagarbius, tvarius ir brandžius ryšius.
„Kalbėdamasi su moterimis pastebiu, kad didesnėje šeimoje yra didesnė rizika paskęsti tenkinant vaikų poreikius poros sąskaita. Kol vaikai maži, jiems reikia skirti daug laiko, emocinių ir fizinių išteklių, tačiau ilgainiui, jei susitelksime tik į vaikus, prarasime ne tik save, bet ir tolsime kaip pora. Juk šeimą pirmiausia sukūrė vyras ir moteris, o tik vėliau ją papildė vaikai. Pora ir turi išlikti centrine figūra, nepriklausomai nuo to, kiek šioje šeimoje augs vaikų. Svarbu priimti siūlomą pagalbą ir bent retkarčiais išvykti kur nors tik dviese; nepamiršti, kas porai miela ir malonu; rodyti dėmesį vienas kitam; pozityviai stiprinti save ir partnerį“, – pataria psichologė.
Parengė Donata Špokaitė.
