„Baimė – dažniausiai negeras, neracionalus dalykas, kurio mums, katalikams, reikėtų stengtis vengti. Emocijos ir jausmai yra kaip prieskoniai. Gerai, jeigu jų patiekale yra, bet jeigu vien jie…“ – juokiasi pulkininkas Eugenijus Lastauskas, einantis Lietuvos kariuomenės Gynybos štabo už karinį rengimą ir pratybas atsakingos valdybos viršininko pareigas.
Karybos mokęsis Lietuvoje, Danijoje, JAV, Vokietijoje ir Jungtinėje Karalystėje, dalyvavęs tarptautinėse operacijose Bosnijoje, Irake ir Afganistane, pašnekovas padėjo dekonstruoti šiuo metu visuomenėje vykstančius procesus. Jis dalijosi mintimis apie tikinčiųjų savitvardą šiuo nerimastingu laiku, ateities prognozes, sunkiomis akimirkomis stiprybės suteikiančius dalykus ir Lietuvos grožį.
Karas Ukrainoje yra tapęs viena pagrindinių kasdienių žinių ašimi. Iš pradžių buvo tikimasi greitos pergalės, vėliau kalbama apie reikšmingus lūžius, kurių laukiama, šiandien vyrauja skeptiškos nuotaikos ir nerimas. Kaip būtų galima apibūdinti dabartinę padėtį?
Karas prasidėjo 2014-ųjų vasario 23-iąją, kai rusai užpuolė Ukrainos teritoriją Kryme. Kyla klausimas – ar to nematėm?..
Buvo galvota, kad prievartos nebebus – būtent pro tokius rožinius akinius buvo žiūrima Vakarų pasaulyje. Deja, po to, kai Kainas nužudė Abelį, sukurti visuomenę be prievartos yra tiesiog neįmanoma. Kitaip tai prilygtų utopinės valstybės kūrimui. O užmojis sukurti rojų žemėje yra pasmerktas pražūčiai ir skatina labai didelę destrukciją.
Kitaip tariant, prievarta buvo, yra ir bus būdas spręsti klausimus pasaulyje. Jeigu tai suvoksime kaip faktą – nebebus taip baisu. Reikia suprasti, kad taip nutinka, ir tam reikia ruoštis.
Taigi Ukrainoje nenutiko nieko tokio, kas būtų labai netikėta. O tai, kad visą laiką nuo Krymo okupacijos iki karo veiksmų 2022-ųjų vasarį mes miegojom ir galvojom, kad viskas yra gerai – moko vertinant aplinką būti atsargesniems.
Kai paaštrėjo karas Ukrainoje, daugelis pradėjo situaciją matyti šiek tiek kitokiomis akimis. Laikas ir savęs paklausti – ar prireikus turėčiau drąsos pasilikti Lietuvoje ir ginti savo kraštą? Daugelis pripažino labiausiai biją, kad apsisprendimo akimirką tiesiog išsigąstų čia pasilikti.
Panašiai sakė parlamento gynėjas Algirdas Daugirdas prisimindamas Sausio 13-ąją. Po televizijos bokšto užėmimo buvo spėjama, kad kitu taikiniu taps Seimas. Tuomet jis sakė buvęs sukaustytas baimės nedaryti to, ką privalo.
Baimė yra laisvės antonimas. Jai veikiant įsijungia reptilijos smegenys – fight, flight or freeze (liet. kovok, bėk arba sustink). O ir baimės sukėlėjas dažnai yra neracionalus. Dėl to katalikui baimės reikėtų vengti, ją dekonstruoti. Dievas davė mums protą ir jo viršenybę prieš jausmus – būtent tai ir pakėlė krikščionišką Vakarų civilizaciją iki tokių beprecedenčių aukštumų.
Popiežius Jonas Paulius II yra labai gražiai pasakęs, kad laisvę daugelis įsivaizduoja kaip galimybę pasirinkti daryti tai, ką nori. Laisvė, pasak jo, yra padaryti tai, ką privalom. Jeigu Dievas viskam turi planą, jeigu Jis mus myli, o mes sakom – „teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“ – tai ko mums bijoti?
23-iojoje psalmėje sakoma: „Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi.“ Jeigu pripažįstam, kad yra Dievas, yra Jo planas ir Jo meilė mums, tada mes eisim ir tarnausim. Darysim ne tai, ką norim, o tai, ką reikia. Man atrodo, kad tai – fundamentalu.
Turbūt ne man vienai patiko Lietuvos kariuomenės komunikacinis sprendimas išplatinti pranešimą, kurio pirmasis sakinys buvo trumputis: „Šiandien karo nebus“. Ar dažnai sulaukiate nerimastingų klausimų dėl ateities?
Manau, kad mūsų visuomenėje yra labai daug nerimo. Jis kyla tiek stebint įvykius Ukrainoje, tiek ir todėl, kad mūsų priešininkas specialiai stengiasi tą nerimą sustiprinti. Blogiui reikia, kad jo bijotų, nes baimė yra terpė, kurioje jis gali įgyvendinti tai, ko siekia.
Yra ir tokių, kurie patys nesąmoningai kelia nerimą visuomenėje. Jie tiesiog nepagalvoja, kaip tai atsilieps pirmiausiai jam pačiam, o kartu ir visai aplinkai.
Dar neseniai sakydavome, kad Lietuvoje yra 2 milijonai krepšinio ekspertų, o šiandien turbūt panašiai galima pasakyti apie karybą ir krašto gynybą?
Įdomu, kad dažniausiai tai žmonės, kurie dar neseniai manė, jog karių visai nereikia, o šiandien jie yra įsitikinę, kad viską išmano ir gali pakeisti kariuomenę. Neseniai dalinausi feisbuke apie tai, kaip skiriasi Vakarų ir rusijos pajėgumai. Karinės operacijos vyksta penkiose dimensijose – kosmose, ore, jūrose, sausumose ir kibernetinėje erdvėje. Oro dimensija yra labai svarbi, nes tas, kas sėdi aukščiau – diktuoja sąlygas ir jūrose, ir sausumose. Ukrainoje didžiausias pademonstruotas rusijos pajėgumas siekė 300 antskrydžių per parą, o vakarietiškasis siekia 1700. Ar įsivaizduojat, koks tai skirtumas?
Sąžiningai manau ir kaip karys profesionalas galiu pasakyti, kad rusijos pajėgos net arti nestovi Vakarų sugebėjimo naudoti prievartą. Karas (arba kitaip – prievartos naudojimas siekiant politinių tikslų) susideda iš operacijų, operacijos iš mūšių, o mūšiai – iš kautynių. Nė vienų kautynių, nė vieno mūšio ir nė vienos operacijos Vakarai dar nėra pralaimėję. Priklausome Aljansui, kurio kariniai pajėgumai tokie, kad mums nėra ko bijoti. Aišku, priešininkai stengsis mus pagąsdinti.
Visgi atsiranda žmonių, kurie neišmanydami mėgina pakritikuoti. Kaip kad vienas kolega yra šmaikščiai pasakęs: nuomonė yra kaip užpakalis – turim visi, bet ne visada jį reikia rodyti. (Juokiasi.)
Mes priklausome stipriam, galingam Aljansui ir esame saugūs. Kalbėdamas apie tai, ko neišmanai, tik sėji nerimą. Galim įsivaizduoti Dievo orkestrą: Jis diriguoja, o mes visi grojam. Deja, pasitaiko ir tų, kurie nusigroja – daro negerus dalykus.
Popiežius Benediktas XVI sakė: „Kiekvienai kartai duota užduotis vis iš naujo galynėtis dėl teisingos žmogiškųjų dalykų tvarkos, ir toks galynėjimasis niekada nesibaigia.“ Kokia tikimybė, kad reikiamybė tokiam pasigalynėjimui ateis ir į mūsų šalį?
Nėra pasauly žmogaus, kuris žinotų, kaip bus toliau. Nėra – tą reikia aiškiai suprasti. Mes manome, kad gyvenime einam į priekį, bet juk net nežinom, ar po valandos būsime gyvi. Vadinasi, judame atbulomis – matom, kas buvo, ir einam toliau nematydami, kas bus. Todėl, mano supratimu, ieškodami konkretumo nesuvokiame aplinkos, kurioje esame ir kas esame.
Planuoti reikia, melstis ir dirbti – reikia, bet tai, kad sekmadienį pasimeldei ir suplanavai, dar nereiškia, kad būtent taip antradienį ir įvyks. Pamenu, kažkada užlipau ant vinies, persidūriau koją. Atrodo, esu ir stiprus, ir fiziškai tvirtas, o toks mažas dalykas priverčia pakeisti visus planus…
Tai ko imtis, kad karo tema neparalyžiuotų nei mūsų, nei aplinkinių? Kokia turėtų būti tikinčio žmogaus pozicija šiame kontekste?
Tikintysis turėtų būti pozityvus – nes Dievas mus myli ir turi mums planą – ir darbštus, turi melstis ir dirbti. O jeigu kažkas nevyksta taip, kaip mums norisi, tai niekur Šventajame Rašte juk ir nebuvo parašyta, kad bus taip, kaip mes norim. (Juokiasi.)
Prisiminkim tris svarbius mūsų valstybei dokumentus: 1918 m. vasario 16 d. pasirašytą Lietuvos nepriklausomybės nutarimą, 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją ir 1990 m. kovo 11 d. Nepriklausomybės atkūrimo aktą. Jeigu kiekvienu laikotarpiu būtume nuėję į lažybų punktą, Lietuvos valstybei niekas šansų nebūtų davęs, nebūtų statęs nė sudilusio skatiko. Bet visus tris kartus mums pavyko. Net ir devyniasdešimtaisiais – trims milijonams stojus su dainomis prieš Sovietų Sąjungą, prieš tironiją… Jeigu darom teisingą dalyką, tai ir pavyksta.
Šiandien iš 15 Sovietų Sąjungoje buvusių valstybių – 3 yra NATO ir Europos Sąjungos narės. Kas galėjo pagalvoti, kad kada nors gyvensim taip, kaip gyvenam dabar? Kas dabar blogai? Ko jaudintis? Aišku, silpnumo akimirkų pasitaiko visiems.
Iš kur Jūs semiatės stiprybės? Kas labiausiai pastiprina sunkiomis akimirkomis?
Visų pirma – iš tikėjimo. Aš vis labiau įsitikinu, kad yra Dievo planas ir kad Dievas mus myli, nepaisant visų mūsų cirkų. (Juokiasi.)
Antra – iš praeities, istorijos. Kai pradedu galvoti, kad sunku, pasižiūriu į 1947-ais metais darytą Jono Žemaičio nuotrauką, kabančią mano kabinete. Tada suprantu, kad mano sunkumai net arti nėra tų, kokie jiems kilo.
Trečia – stiprina pareiga, žodis reikia. Man atrodo, kad tai irgi yra labai svarbu – padaryti pasaulį geresnį ten, kur esam, ir stengtis kuo geriausiai atlikti savo pareigas.
Daugeliui aktualus klausimas – ką aš galiu padaryti konkrečioje situacijoje ir ar tikrai tai bus naudinga?..
Mano manymu, nereikia pasaulio išgelbėti. Svarbu toje vietoje, kur esi, padaryti maksimaliai gerai tai, ką reikia. Mes kaip Dievo laikrodžio mechanizmas – kiekvienas esame didesnis ar mažesnis ratukas, bet turim tam tikrą funkciją.
O darbų svarba yra reliatyvi. Man atrodo, kad ji labai smarkiai apsprendžiama to, kuris tą darbą daro. Jungtinių Amerikos Valstijų admirolas Williamas Harry McRavenas Harvardo studentams sakė: „Jeigu norite pakeisti pasaulį, tai pirmiausia rytais pasiklokite savo lovą.“
Kokią matote Lietuvą šiandien? Ir kaip, Jūsų manymu, ji atrodys ateityje – po penkerių metų, po dešimties?..
Lietuva man labai graži, žmonės geri. Auga puiki jaunoji karta – tikrai turim kuo didžiuotis ir kuo džiaugtis. Labai brangus dalykas, kurį turim – visa apimanti ramybė. Mes vis labiau mylime savo šalį, vis dažniau atpažįstame, kiek daug turime gražių dalykų.
Ketvirtas Dievo įsakymas sako – Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau skiria (Iš 20, 12). Mes nepasirenkame tėvo, mamos ir krašto. Juos gauname ir tampame už juos atsakingi. Mano manymu, mums labai nuskilo, kad gavom šį kraštą.
Labai norėčiau, kad mūsų žmonės išliktų tikintys ir išsivaduotų nuo perdėto emocionalumo. Mes gauname informaciją iš išorės per penkias jusles, o tuomet kliaudamiesi kognityviu, emociniu arba intuityviu protu priimame sprendimus. Paradoksalu, kad kognityvus protas aktyviai veikia dvi valandas per parą. Todėl ir sakoma, kad rytas už vakarą protingesnis. Tuo metu, kai didesnė žmonijos dalis eikvoja kognityvius gebėjimus svarstydama, kaip apsirengti, pavyzdžiui, kariai ir vienuoliai šitos problemos neturi – galim rimtus dalykus apmąstyti. (Juokiasi.)
Parengė Aušra Čebatoriūtė
