„Kelionė“ 2024 m. Nr. III (31)
Neseniai mano bičiulis, atostogaudamas užsienyje, susipažino su moterimi. Abu išsyk pajuto trauką ir nutarė palaikyti ryšį net jam išvykus. Bėgant mėnesiams, mano draugo susižavėjimas ja gilėjo – esą dar niekad nebuvo sutikęs tokios moters. Teigė taip nesijautęs nuo tada, kai sutiko paskutinę rimtą buvusiąją. Matyt, jausmų būta abipusių, nes ši moteris toliau derinosi prie laiko juostų skirtumų, kad tik pavyktų palaikyti ryšį su mano bičiuliu. Netrukus, nors gyveno skirtinguose žemynuose, jie sumąstė „siekti savo svajonių“ ir vėl pasimatyti.
Vienu metu draugas net užsiminė, kad jam pavyktų susidėlioti tokį darbo kelionių režimą, kad keletą mėnesių per metus galėtų gyventi damos šalyje – tai leistų palaikyti santykius. Rimta šneka, ypač iš jo – žinojau, kad bičiulis labai kratosi įsipareigojimų.
Galų gale jie rado būdą. Artėjo dar viena jo išvyka į užsienį, o paskesnę savaitę pasiėmęs laisvą jis apsistojo pajūrio miestelyje netoliese ir parūpino tai moteriai lėktuvo bilietą (turėjo sukaupęs begalę oro linijų lojalumo programos taškų). Ji džiaugsmingai sutiko. Jis susirado romantišką kambarį, užsakė masažą vietiniame SPA centre, svajojo kartu vaikštinėti paplūdimiu – padarė viską, kas tik įmanoma. Pagaliau jiedu turėjo susitikti.
Vaikytis svajonių ne visada verta
Mums kalė į galvą, kad visad turėtume siekti savo svajonių, visad veikti tai, kam jaučiame aistrą, visad siekti tokios realybės, kuri – esame tuo tikri – padarys mus laimingus. Dauguma rinkodaros triukų ir reklamų pagrįsti būtent šiomis nuostatomis. Jas skatina dauguma savipagalbos turinio autorių. O kadangi šioji karta apsėsta „gyvenimo būdo dizaino“ ir tobulėjimo, šis apsėdimas tapo abejotina religija.
Susikurti gyvenimą ir kontroliuoti visus jo aspektus… Tai laikoma savotišku išganymu; likti įstrigus tradicinės visuomenės normose – tam tikru pragaru.
Bet tai nebūtinai akmenyje iškalta tiesa iš didžiosios „T“. Tiesą sakant, tai iš esmės tėra kultūrinė nuostata. Visą Amerikos modus operandi sudarė idėja, kad kiekvienas, negailėdamas savo pastangų, gali pasiekti tai, ko nori. Individualumas ir autentiškumas praėjusį šimtmetį mums buvo taip sėkmingai peršami, kad tapo karikatūra. Sakoma, kad būtent šios skutimosi putos padarys tave „tikru vyru“, o geriausias būdas save išreikšti – vairuoti masinės gamybos sportinį automobilį.
Visgi kalba eina ne vien apie materializmą. Požiūris „siek savo svajonės“ vyrauja ir santykiuose. Romantiška meilė, kaip vienintelė laimingų santykių sąlyga, ant pjedestalo iškelta tik kelis pastaruosius amžius.
Vienišas? Tiesiog įsimylėk – gyvensi ilgai ir laimingai! Juk akivaizdu.
Pasiektas toks taškas, kai iš esmės visa populiarioji kultūra grindžiama mintimi, kad romantiška meilė pateisina bet kokį neurotišką elgesį.
Kokia prielaida glūdi po visu tuo? Tu nusipelnei siekti savo svajonių. Privalai jų siekti bet kokia kaina. Įgyvendinęs svajones pagaliau būsi laimingas visiems laikams.
Kad ir kas tai: nauja karjeros kryptis, puikiausia apranga vakarėliui, kelias į nušvitimą ar pasimatymas su mergina kitame planetos krašte. Mums sakoma, kad privalome tai gauti, o jei nepavyks, būsime nevykėliai. (O dabar įsigyk šį hemoroidinį kremą vos už 19,99 euro.)
Kartais maloniau ko nors trokšti, nei tai įgyti
Kaip jau esu pasakojęs, didžiąją dalį paauglystės ir jaunystės fantazavau, kad esu muzikantas – būtent roko žvaigždė. Kaskart, išgirdęs kietą gitara atliekamą kūrinį, užsimerkdavau ir įsivaizduodavau, kad savo mikliaisiais pirščiukais groju scenoje žmonėms minioje klykiant ir visiškai einant iš proto. Tačiau, nors apie tai fantazavau daugiau nei pusę gyvenimo, tai niekad netapo realybe. Ir man prireikė daug laiko, kad išsiaiškinčiau kodėl. Pasirodo, kad visai to nenorėjau. Man labai patinka galutinis tikslas – žmonėms džiugiai šūkaujant groju scenoje atiduodamas muzikai, kurią atlieku, visą save, tačiau pastangos, reikalingos tikslui pasiekti, nė kiek nežavi.
Per laiką, prabėgusį nuo šio „atradimo“, suvokiau, kad roko žvaigždės fantazija susijusi ne tiek su noru šėlti scenoje, kiek su poreikiu jaustis pripažintam ir vertinamam. Beje, asmeniniams santykiams smarkiai pagerėjus, ši svaja pamažu ėmė blėsti. Dabar tai tiesiog kartkartėmis aplankančios saldžios akimirkos vaizduotėje, o ne geliantis poreikis.
Realybė visada kebli
Vienoje kritikų pripažinto albumo „Antichrist Superstar“ (angl. „Superžvaigždė Antikristas“, – vert. past.) dainų Marilynas Mansonas daug sykių įterpė šį sakinį: „Kai jau būsi patenkinęs visus savo norus, daugelis tavo svajonių bus sudužusios.“ Eilutei vis kartojantis, tai, kas prasidėjo kaip puiki niūri baladė, virsta susipinančių frazių ir iškraipyto triukšmo chaosu.
Vėliau savo autobiografijoje M. Mansonas paaiškino, ką ši frazė reiškia ir kodėl jis užbaigė albumą būtent ja. Pasiekęs visus tikslus: šlovę, turtus, galimybę kritikuoti visuomenę, išreikšti save per meną ir roko žvaigždės statusą – jis buvo nelaimingiausias gyvenime. Tikrovė fantazijoms neprilygo. Radosi įtampų ir skausmo, apie kuriuos jis net neįsivaizdavo. Užvaldė ydos. Pasikeitė ir aplinkiniai.
Knygoje jis pasakoja, kaip įrašinėdamas dainą studijoje palūžo ir apsiverkė prie kokaino krūvelės. Mat būdamas dvidešimt septynerių jautė, kad nebėra ko tikėtis iš gyvenimo. Jau buvo pasiekęs viską, ko tik troško. Ir viso to perteklius jį pamažu naikino.
Esu rašęs apie tai, kaip išsvajotas „skaitmeninio klajoklio“ – kelionių po pasaulį dirbant internetu – gyvenimo būdas retkarčiais sukeldavo nenuspėjamų problemų ir neigiamų pasekmių, kurių niekad nekyla gyvenant sėsliai.
Be abejo, skausmo, ilgesio ir nusivylimo gyvenime neišvengsime. Viliamės, kad pasiektos svajonės išspręs visas dabartines problemas, visai negalvodami, jog tos problemos liks kokios buvusios, atsiras tik naujų jų versijų. Žinoma, kartais ir tai gerai, bet kartais problemos gali tapti dar sudėtingesnės. Atrodo viskas paprasta: gal verčiau įveikti išgyvenamus sunkumus dabar, užuot siekus susikurto idealo ateityje.
„Norėčiau, kad kiekvienas praturtėtų,
išgarsėtų ir turėtų viską,
apie ką tik yra svajojęs,
kad suprastų, jog tai – ne atsakymas.“
Jimas Carrey‘is
Kaip žinoti, ko siekti verta? Tai pavyks ne visada. Siūlau dvi gaires, kurios galbūt pravers:
Mėgaukitės procesu, o ne tikslu. Jei jūsų darbas jau dabar yra sunkus ir nuobodus, nėra ko tikėtis, kad jis kaip nors pasikeis – kai rasite partnerį ar vadovausite įmonės padaliniui. Gyvename rezultatų siekiančioje visuomenėje ir dėl to, deja, daugumą mūsų (kai kurių tyrimų duomenimis – 70 proc.) tai skatina rinktis netinkamas veiklas ir karjeros kryptis, net jei randame savo „svajonių darbą“.
Kas jus motyvuoja? Išsamiai išnagrinėkite tikrąsias savo pasirinkimų priežastis. Ar taip mėginate kompensuoti nepatenkintą poreikį? Ar visgi tai kelia entuziazmą ir džiaugsmą? Tai puikiausiai iliustruoja mano fantazijos, kaip groju scenoje tūkstančiams klykiančių gerbėjų, bet manęs visai netraukė dainų rašymas ar repeticijos.
Ar tai reiškia, kad neturėtumėte įgyvendinti savo svajonių? Ar šis straipsnis tėra nihilistinė tirada, esą pasaulis niekam tikęs ir visi tiesiog turėtume mėgautis malonumais, juk koks skirtumas, ką pasirinksime?
Ne.
Tiesiog raginu jus būti atidžius. Mums visiems buvo įteigta, kad jei vienaip ar kitaip netapsime išskirtiniais, būsime niekas. Tačiau – apie tai yra daug rašęs Davidas Fosteris Wallace‘as – tikrieji pasaulio herojai yra žmonės, kurie kantriai iriasi per monotoniją ir nuobodulį, žmonės, gyvenantys paprastą gyvenimą, pilną pasitenkinimo ir netrimituojamų pergalių. Ir tame nieko blogo.
Strategija „siek savo svajonių“ nenusiseka
Kai bičiulis pranešė ketinąs ištrūkti į paplūdimio kurortą su savo simpatija iš užsienio, primygtinai patariau jam to nedaryti. Kalbėjau ir kalbėjau apie polinkį daryti klaidas dėl subjektyvios patirties, kaip, užmezgę santykius per atstumą, esame linkę partnerį idealizuoti, kaip susižavėjimas apakina, kad tai sukurs tikrai prastą pagrindą santykiams…
Jis teigė viską suprantąs. Vis dėlto jis dar nebuvęs sutikęs moters kaip ji ir jei nepamėginsiąs bent išsiaiškinti, ar ji – toji vienintelė, visą likusį gyvenimą kankinsiąs save klausimu: „O jeigu?..“
Skamba pagrįstai, netgi žavingai. Tikrai jo nekaltinu. Nors pats nebūčiau taip elgęsis. Esminis mano argumentas – jis šios moters dar iš tikrųjų nepažinojo. Moteris, kurią jis sutiko, kuri „niekam neprilygsta“, tebuvo jo fantazijų ir troškimų, o ne tikrovės vaisius. Realybė buvo tokia, kad jis ignoravo dešimtis pasiekiamų moterų iš kūno ir kraujo, mat nutarė vaikytis romantinę iliuziją.
Atėjo trumpų atostogų savaitė. Draugas kelioms dienoms pradingo. Atsiradęs atsiuntė tokią žinutę: „Na, aš žinau, kad man rėši – Argi nesakiau, bet…“
Jo požiūriu, pirmoji diena buvo puiki, tik gal kiek nejauki, be to, tarp jų jautėsi atstumas. O antrąją dieną užgriuvo milžiniškų lūkesčių svoris. Lygiai kaip neįmanoma nubraižyti kvadrato, kuris savo plotu būtų lygus duotojo skritulio plotui, tai moteriai neatrodė, kad gali pavykti suderinti jųdviejų gyvenimo būdo skirtumus ir gyvenimą skirtinguose žemynuose. Įsivaizduoju, kad realybė jai trinktelėjo tarsi antausis. Ką, po velnių, ji veikė kažkur paplūdimyje su kažkokiu vaikinu, kurį prieš metus matė vos kelias valandas?
Pareiškė jam mananti, kad jie turėtų likti draugais.
Žinoma, mano bičiulis nusivylė. Jis siekė savo svajonės, ir tai nepasiteisino. Trečiąją dieną nusivylimas jau virto pykčiu – ir nebūtinai ant jos, ant realybės. Ši moteris „turėjo viską, ko jis norėtų iš moters“, be to, „dar nebuvo tokios sutikęs“. Vos per tris dienas ji tapo „nebrendyla“, „pretenzinga“ ir „nedėkinga“. Tiesa ta, kad ji visada tokia buvo. Lygiai kaip jis jai visad tebuvo draugas. Tiesiog jie tai sužinojo paskutiniai.
Šaltinis www.markmanson.net/dreams
Vertė Kšištofas Kšivecas
