Andrejus Šaporovas (g. 1983) ir Sviatlana Petuškova (g. 1990) – baltarusių menininkų sutuoktinių pora, gyvenanti ir kurianti Vilniuje. Prieš daugiau nei trejus metus jie suprato neturį jokio pasirinkimo – privalą pasiimti svarbiausius daiktus ir bėgti neatsigręžiant, antraip bus sulaikyti už Lukašenkos režimą kritikuojančius meno kūrinius. Menininkus Lietuvoje pasitiko karantinas – tuščios gatvės, Vilniuje – nė gyvos dvasios, nežinia kur eiti.
Šiandien S. Petuškova ir A. Šaporovas savo kūriniais ir veikla jau tapo organiška mūsų kultūrinio gyvenimo dalimi. S. Petuškova studijuoja Vilniaus dailės akademijoje, grafikos magistrantūroje, įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą, padeda tvarkyti Lietuvos grafikos menininkų archyvą. Kartu su A. Šaporovu sukūrė Pranciškaus Skorinos atminimui skirtą projektą, surengė ne vieną parodą.
Į Lietuvą atvykote pirmąją karantino dieną. Ne kartą esate dalijęsi Jus pasitikusių tuščių gatvių ir uždarytų durų įspūdžiais. Patirtis, kai tuščiame mieste galėjo tyrinėti vien užrašus ant sienų ir spėlioti, kas slepiasi už jų, atsispindėjo ir vienoje Sviatlanos parodų. Ar pasirinkimas keliauti į Lietuvą buvo sunkus?
Sviatlana: Manau, kad tai net nebuvo mūsų pasirinkimas. Neturėjome galimybės svarstyti. Buvome paskelbti esančiais už įstatymo ribų. Andrejus sukūrė valdžią kritikuojantį paveikslą, už kurį buvo oficialiai ieškomas.
Andrejus: Socialiniuose tinkluose paskelbiau paveikslų „Mėlynieji pirštai“ seriją. Rankos pamėlsta, kai labai stipriai laikaisi ko nors įsikibęs. Tai yra metafora, nusakanti, kaip Lukašenka įsitvėręs valdžios. Labai dažnai Baltarusijoje vieni kitus išduoda artimo rato žmonės. Netgi žinome, kas atkreipė dėmesį į mus. Be to, mano socialinių tinklų paskyrose buvo matyti nemažai nuotraukų iš protesto akcijų.
Turbūt kūrėte ir daugiau protesto meno?
Andrejus: Rengiau įvairius performansus, dalyvavau protesto akcijose, kūriau valdžią kritikuojančius plakatus.
Sviatlana: Per pagrindinius protestus, vykusius po suklastotų rinkimų, buvau išvykusi į plenerą kaime. Likau ten įstrigusi, negalėjau žinoti detalių, nes visoje Baltarusijoje buvo išjungtas internetas. Visą savaitę šalyje nebuvo jokio ryšio.
Sėdime su kolegomis kaime, toli nuo Minsko, tapome peizažus ir nė neįsivaizduojame, kas vyksta. Lukašenka viską išjungė, kad žmonės negalėtų sklandžiai organizuoti protestų.
Buvo labai baisu grįžti į Minską po plenero, nes maniau, kad ten jau vyksta karas, stovi tankai.
Kartais kažkam iš dalyvių pavykdavo susisiekti su vaikais, artimaisiais per VPN (virtualus privatus tinklas – red. past.). Girdėjome tik naujienų nuotrupas, kad dalyvių artimieji sulaikyti, sėdi kalėjime. Kūrėme baisiausius scenarijus.
Andrejus tuo metu buvo Minske. Kai grįžau, protesto akcijose ėmėme dalyvauti kartu. Įsivaizduokite, net praėjus trejiems su puse metų vis dar gaudomi žmonės, kurie bent minimaliai prisidėjo prie tuomečių protesto akcijų. Lukašenka tada užtikrino, kad nepamirš nė vieno. Taip ir yra.
Plenero metu su kitomis dalyvėmis surengėme akciją prieš smurtą – nusifotografavome su baltomis drobėmis. Visi, kurie dalyvavo šioje akcijoje, nors nebuvo jokių politinių šūkių, pateko į „juoduosius“ Kultūros ministerijos sąrašus, buvo išmesti iš menininkų sąjungų.
Minėjote, kad netgi žinote, kas apie Jus pranešė valdžiai. Ar Baltarusijoje vis dar daug žmonių, lojalių režimui?
Andrejus: Apmaudu, bet mūsų šalyje yra nemažai menininkų, kurie stengiasi pataikauti valdžiai, nes taip jiems atsiveria daugiau karjeros galimybių. Dažnai skundai būna iš piršto laužti, nes tai – patogus būdas nusikratyti konkurentais. Su žmonėmis, kurie mus įskundė, kurį laiką Minske netgi kartu dirbome.
Sviatlana: Andrejus gavo Vidaus reikalų ministerijos pranešimą. Supratome, kad turime vieną dieną susiruošti ir iškeliauti. Bėgome kur greičiau, kur įmanoma. Lietuvos siena – arčiausiai Minsko. Net į Lenkiją nebūtume spėję nuvažiuoti, neturėjome vizų. Prie Lietuvos sienos mums, kaip politiškai persekiojamiems žmonėms, buvo atidarytas humanitarinis koridorius. Pasiekę Lietuvą nežinojome, kad čia pirmoji karantino diena.
Beveik pasiekus sieną Andrejui skambino šaukimą išsiuntęs majoras. Staigiai išjungėme telefonus, vėl įsijungėme tik kirtę Lietuvos sieną. Andrejus rado SMS žinutę, kurioje buvo rašoma, kad jis privalo tą pačią dieną prisistatyti, o neatvykus lauks sankcijos. Išgyvenome didžiulį stresą.
Ar dar ilgai Jūsų ieškojo Baltarusijoje?
Sviatlana: Taip, pareigūnai budėjo prie namų, kuriuose Andrejus registruotas. Ten šiuo metu gyvena jo sesers šeima. Buvo pastatyta kamera, policija budėjo maždaug dvi savaites. Atvykę į Lietuvą, pamažu nusiraminome, bet iš pradžių buvo baisu.
Andrejus: Visai nebuvo baisu, žinojau, ką reikia daryti.
Sviatlana: O aš dar ilgai buvau surakinta baimės, bet pamažu stresas atslūgo. Važiuodami per Baltarusijos sieną net nežinojome, ar mus praleis. Kai jau stovėjome prie Lietuvos sienos, priėjo pasienietis, ėmė belsti į mašinos langą, atidariau duris, bet nepajėgiau pasakyti nė žodžio, negalėjau liautis verkusi. Tiesiog raudojau, bandžiau šiaip ne taip išspausti žodžius, kad mums turėtų būti atidarytas humanitarinis koridorius. Pareigūnai mane ramino – neverkite, viskas bus gerai, tuoj viską išspręsime.
Andrejus: Mes net nežinojome, kad pas jus karantinas. Manėme, kad taip ir turi būti. Taip tuščia, taip tylu. Vos atvykus mums paskyrė dviejų savaičių izoliaciją dėl kovido. Tą laiką praleidome viešbutyje prie oro uosto, turėjome galimybę tik išeiti pavedžioti šunį. Tuo metu mums atrodė, kad paprasčiausiai papuolėme į tokį rajoną, kuriame nieko nėra. Nespėjome nieko pasigriebti iš namų – tik šuniuką ir kelis drabužius.
Sviatlana: Po izoliacijos mėginome vykti į Aleksandravėlės kaimą prie Utenos. Viena pažįstama mums išvažiuojant pasakė ten turinti namą. Atvykus paaiškėjo, kad tas namas – visiškai apleistas. Nebuvo nei elektros, nei vandens, nei grindų. Visur voratinkliai, pasieniais gulėjo negyvos pelės, o pažįstama tikino kaimynams mokanti pinigus už namo priežiūrą. Reikėjo kuo skubiau grįžti į Vilnių.
Andrejus: Vylėmės, kad Lietuvoje teks glaustis iki poros mėnesių, nuoširdžiai tikėjome, jog Lukašenka bus nuverstas ir galėsime grįžti atgal. Visi žinojo, kad vyks masiniai protestai, kurių valdžia nepajėgs nuslopinti. Apmaudu, bet sukilimas taip ir neprasidėjo, nes nebeliko kam protestuoti. Kadangi nebegalėjome likti savo šalyje, ketinome talkinti protestuojantiesiems per atstumą.
Sviatlana: Kelis mėnesius dirbome opoziciniame Baltarusijos jutube, stengėmės pasauliui pasakoti apie situaciją. Vėliau paaiškėjo, kad net ir baltarusiškos opozicijos viduje vyksta ne visai skaidrūs dalykai. Žmonės dėl turto pasiryžę bet kam, fondų pinigai „plaunami“. Kartais net nesuprasi, kas iš tiesų blogiau – atvira oficialios valdžios agresija ar paslėpta kai kurių opozicijos atstovų klasta. Jautėmės nepaprastai nusivylę. Paprašėme pabėgėlių statuso Lietuvoje. Suvokėme, kad nebeturime vilties grįžti į savo šalį. Jau vien už akcijas, kuriose dalyvavome prieš išvykdami, turėjome būti pasodinti į kalėjimą, o už darbą opoziciniame kanale mums buvo „suteiktas“ ekstremistų statusas.
Kokios mintys lydėjo čia atvykus? Ar turėjote vilties grįžti?
Andrejus: Pirmą pusmetį dar tikėjomės kokios prošvaistės grįžti. Po to tapo akivaizdu – protestas buvo pralaimėtas.
Sviatlana: Nuoširdžiai tikėjau, kad represijos Baltarusijoje pasibaigs, žmonės grįš į normalų gyvenimą, bet viskas tik blogėjo. Menininkai, kurie bent kartą dalyvavo protestuose, viešai socialiniuose tinkluose reiškė savo nuomonę, buvo išmetami iš visų sąjungų. Persekiojami ir tie, kurie palaiko Ukrainą. Iš jų atimamos galimybės dirbti, rodyti savo kūrybą. Į „juoduosius“ sąrašus patekusiems menininkams draudžiama rodytis bet kur. Kultūros ministerija labai dažnai neleidžia rengti parodos, argumentuodama, kad menininko kūryba neatitinka kokybinių reikalavimų, tačiau iš tiesų priežastys politinės.
Andrejus: Mūsų šalyje klesti sovietinė cenzūra, akivaizdu, kas lauktų, jei ryžtumėmės grįžti.
Sviatlana: Nemažai žmonių, nepatekusių į „juoduosius“ sąrašus, vėliau grįžo. Jie nesugebėjo įsitvirtinti kitoje šalyje, nes nemokant kalbos sunku rasti darbą. Daugumai išvykusių baltarusių baigia galioti pasai, jie negali sulaukti diplomatinės pagalbos ir pasidaryti pasą svečioje šalyje.
O jei Jūsų pasai baigtų galioti?
Sviatlana: Tikimės, kad gerokai anksčiau nei baigs galioti mūsų baltarusiški pasai galėsime gauti Lietuvos pilietybę.
Nemanau, kad Baltarusijos žmonių gyvenimas greitai palengvės. Atvirkščiai – kuo labiau Rusijoje siautės Putinas, tuo sunkiau bus žmonėms gyventi Baltarusijoje. O Putinas ten gyvuos tikrai dar ilgai, ką tik buvo vėl išrinktas…
Kaip gyvenote Baltarusijoje dar iki protestų? Kokia veikla Jums buvo įdomiausia?
Sviatlana: Gyvenome labai ryškų, įvairiaspalvį gyvenimą, užsiėmėme gausybe veiklų. Buvome įkūrę grafikos namus, kur darėme litografijos atspaudus. Tai buvo vienintelė vieta Baltarusijoje, kur žmonės galėjo dirbti su šia technologija. Menų akademijos studentai dirbo labai prastose dirbtuvėse, o mes dirbome su visais Baltarusijos menininkais, kurie užsiima grafika.
Turėjome savo jachtą, už kurią, deja, nespėjome išmokėti kredito. Dabar ji sau vieniša stovi jachtų klube. Užsiėmėme žirgų sportu. Gaila, kad Baltarusijoje labai daug sveikų žirgų yra parduodami į skerdyklas. Porą iš ten nusipirkau ir taip nors du išgelbėjau.
Andrejus su draugais buvo įkūręs muziejų, kuriame eksponavo senus kompiuterius ir kitokią techniką. Rinko senus aparatus iš žmonių, juos restauruodavo. Nacionaliniame muziejuje organizavome festivalį, įgyvendinome daug įdomių projektų.
Ir nejautėte režimo grėsmės?
Andrejus: Kai tik rasdavosi bent menkiausia galimybė, visada pasisakydavau prieš režimą, dalyvaudavau visose įmanomose akcijose. Kai tik nušvisdavo bent menkutė proga nuversti Lukašenką, stengdavausi prie to prisidėti. Iš esmės per kiekvienus prezidento rinkimus Baltarusijoje vykdavo protestai.
Prieš paskutinius rinkimus universitete dirbau dėstytoju. Pas mane tąkart atėjo tokie valdžiai lojalūs dėdės ir sakė – visi privalote balsuoti už Lukašenką ir agituoti tai daryti studentus. Demonstratyviai atsistojau, visus pasiunčiau tam tikra kryptimi ir išėjau iš universiteto. Buvo sunku tai padaryti, nes kaip tik ruošiausi doktorantūros gynimams. Taigi dėl politikos turėjau baigti savo akademinę karjerą, bet man demokratinės vertybės svarbesnės už asmeninę karjerą.
Teko dirbti ir su rusų kapitalo įmonėmis. Prasidėjus Maidano įvykiams, visus šiuos ryšius iš principo nutraukiau. Man svarbiau – tiesa, teisingumas, laisvė.
Sviatlana: Dėl to niekuomet neturime pinigų (juokiasi).
Panašu, kad visuomet norėjote gyventi Baltarusijoje ir daryti gera dėl šios šalies.
Andrejus: Ne, viskas yra šiek tiek kitaip. Nesu to tipo žmogus, kuris save tapatintų su kokia nors šalimi, esu individualistas. Visuomet protestuosiu prieš dalykus, kurie pamina prigimtinę žmogaus laisvę.
Lietuvoje gyvenate labai neilgai, bet jau spėjote padaryti daug įvairiausių dalykų…
Sviatlana: Iš pradžių buvo labai sunku susitaikyti su tuo, kad viską praradai – čia esi niekas, viską turi pradėti nuo nulio. Dėl šio streso tapau neįtikėtinai produktyvi. Dirbau tarsi norėčiau nuo kažko pabėgti. Stresas vertė judėti. Kai surengiau pirmą parodą, atsirado daugiau galimybių – pradėjome dirbti su įvairiomis lietuviškomis organizacijomis.
Manau, kad menininkui labai svarbu lankyti savo kolegų parodas, bendrauti. Jei vien sėdi namuose ir tapai paveikslus ar kuri savo skulptūras, nedirbi komunikacinio darbo, turi mažiau galimybių. Esu bendraujanti, man lengva kalbėtis, būti atvirai su žmonėmis.
Su kuo iš menininkų susipažinote pirmiausia?
Su Egle Ganda Bagdoniene, Dailininkų sąjungos pirmininke. Parašėme jai laišką ir sutarėme susitikti. Kai tik baigėsi karantinas, pirmiausia nuėjome į Dailininkų sąjungą ieškoti bendraminčių. Taip užsimezgė draugystė.
Andrejus išsinuomojo dirbtuvę su „Burners“ organizacijoje dirbančiais žmonėmis. Su jais susitikome atsitiktinai, tiesiog vedžiodami šunį. Šie vaikinai padėjo susipažinti su Energetikos muziejaus direktoriumi. Taip gimė mūsų Pranciškui Skorinai skirtas projektas, kurio metu atkūrėme senovines spausdinimo stakles, rengėme atviras dirbtuves. Viskas vyksta tarsi rezonanso principu, kai vienas įvykis sukelia kitą.
Kaip gimė P. Skorinos projektas? Kodėl juo susidomėjote?
Atvykę į Lietuvą sužinojome, kad netrukus bus P. Skorinos – žmogaus, išspausdinusio pirmąją knygą Lietuvoje – metai. Tai labai svarbu tiek Lietuvai, tiek Baltarusijai, nes viskas vyko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Tai mūsų bendros istorijos dalis. Minske Skorinos vardu buvo pavadintas vienas svarbus prospektas, bet Lukašenka vėliau jį pervadino. Apskritai Baltarusijoje P. Skorina labai gerai žinomas, laikomas svarbia istorine figūra, Lietuvoje jis nėra toks žymus. Nusprendėme, kad reikia akcentuoti jo indėlį į mūsų kultūrinį gyvenimą. Šią idėją pristatėme Energetikos muziejaus direktoriui, paprašėme Kultūros ministerijos finansavimo.
Turėjome idėją padaryti pirmosios P. Skorinos spausdintos knygos kopiją ta pačia technologija kaip prieš 500 metų. Be abejo, projekto metu rengėme ir viešas dirbtuves. Tai buvo puikus mūsų projektas, gal netgi – pats geriausias.
Andrejus: Nesutinku. Manau, kad patys geriausi projektai – dar priešaky (šypsosi).
Sviatlana, dabar studijuojate VDA grafikos magistrantūroje, tad gal galite palyginti baltarusiškos ir lietuviškos Akademijų panašumus ir skirtumus?
Kai mokiausi Baltarusijos meno akademijoje mums buvo kalama į galvą, kad baltarusiška grafika pati geriausia pasaulyje, kad taip niekas daugiau nedirba, kad mūsų atspaudo kokybė pati aukščiausia, o menininkai patys talentingiausi. Nuolat buvo tvirtinama, kad Europoje net piešti niekas nemoka. Nuoširdžiai tikėjome, kad pačios geriausios mo-kyk-los – Baltarusijos ir Rusijos.
Mums buvo diegiamas supratimas, kad visas pasaulis ritasi į prarają, o mes judame teisingu keliu. Būdami savo šalyje, virdami savo sultyse, tikrai tuo tikėjome. Dabar matau, kad taip mums kalbėję dėstytojai patys nėra matę kitų šalių vyksmo, visiškai nesusipažinę su šiuolaikinio meno procesais. Dabar jaučiu, kad Baltarusijos menas labai stipriai atitolęs nuo realybės.
Svarbiausia problema – mūsų jauni akademijoje besimokantys menininkai vien tik seka senuosius, jau mirusius kūrėjus, kurie prieš tai taip pat kopijavo dar seniau už juos gyvenusius. Todėl visa baltarusių grafika labai iliustratyvi, raiški iki mažiausių detalių, tačiau nebekalbanti.
Gal taip yra dėl to, kad baltarusių Akademijoje daugiau koncentruojamasi į techninius atlikimo niuansus ir nekreipiama dėmesio į idėjinį lygmenį?
Mūsų akademijoje net neegzistuoja konceptualaus meno sąvoka. Niekas juo neužsiima, kuriame tik iliustracijas. Šiuolaikiniu menu ten nė iš tolo nekvepia. Greičiausiai niekas net nėra girdėjęs tarpdiscipliniškumo sąvokos. Jei mokaisi grafikos, tiesiog dirbi ksilografijos, lino raižinio, oforto ir litografijos technologijomis. Tai – viskas. Galimybės spausdinti ant netradicinių paviršių ar maišyti technikas nėra net tolimiausiose svajonėse. Jei mokaisi grafikos, užsiimi vien ja, jei tapybos, visą laiką vien tik tapai. Negali eiti į kitų specialybių laboratorijas ir ten dirbti, privalai užsiimti vien tuo, ką esi pasirinkęs studijuoti.
Man atsivėrė akys, kai Lietuvoje mokydamasi grafikos pirmą kartą galiu užsiimti ir kitais dalykais. Galiu rinktis bet ką, ko tik reikia, kad įgyvendinčiau savo sumanymą.
Dar dirbu Lietuvos dailininkų sąjungos grafikos fonde. Jau pusę metų rūšiuoju ir tvarkau Lietuvos grafikos menininkų archyvus. Ištyrinėjus daug lietuvių menininkų darbų galiu drąsiai teigti, kad šiuolaikinė baltarusių grafika atrodo panašiai kaip lietuvių aštuntąjį dešimtmetį. Mūsų menininkai šiandien daro maždaug tą patį, kaip lietuviai prieš keturiasdešimt metų. Mes atsiliekame ir dar specialiai stabdome natūralius procesus.
Baltarusijoje visada buvo daugiau stagnacijos, o lietuviai visuomet turėjo daugiau laisvės.
Sovietmečiu mūsų šalies menininkų kūryboje buvo įsigalėjusi Ezopo kalba, kaip būdas išreikšti idėjas apeinant ideologines nuostatas. Ar Baltarusijos menininkai šiuo metu daro ką nors panašaus?
Andrejus: Šiuo metu ne, anksčiau, be abejo, to buvo, bet ta banga buvo būdinga visai Sovietų Sąjungai. Dabar žmonės nebegali taip kurti.
Sviatlana: Baltarusijoje buvo kuriama labai daug protesto meno prieš ir po rinkimų. Bet pagrindinė problema – jis pernelyg tiesioginis ir akivaizdus. Dažnu atveju neturi jokios meninės, profesionalios vertės. Mūsų žmonėms sudėtinga kalbėti tarp eilučių.
Tiesiog būtina viską vaizduoti baltai raudonomis spalvomis ir, pageidautina, įterpti mielų kačiukų vaizdinių. Juokas juokais, bet taip šiuo metu kuria žymiausia protesto meno autorė.
Norite pasakyti, kad protesto menas daugeliu atvejų nėra aukštos kokybės?
Sviatlana: Tą galėčiau pasakyti net ir apie tai, ką, vos atvykusi į Lietuvą, pati sukūriau ir eksponavau Lukiškių kalėjime. Manau, kad paskubėjau. Bet tuo metu siela šaukė, negalėjau išlaukti, jaučiau, kad privalau veikti.
Andrejus: Stenlio Kubriko filmo „Kosminė odisėja“ interpretacijoje gvildenu juodojo obelisko vaizdinį. Jis, nusileidęs į beždžionių pasaulį, atnešė naujų žinių – įkvėpimą vystytis, tobulėti, taip radosi civilizacija. Mano paveiksle simbolinis obeliskas nusileido į rusų daugiabučio kiemą. Ir… niekas nepasikeitė, tik kiemo paaugliai jį apipaišė nešvankiais grafičio piešiniais. Rusijos režimo niekas nėra įgalus pakeisti, jis per giliai įsišaknijęs į žmonių sąmonę.
Sviatlana: Baltarusijos meno padėtis prasta. Taip yra dėl kelių priežasčių. Jei žmogus pradeda kurti kokybišką šiuolaikinį meną, visų pirma tai yra brangu, antra, nesuprantama, kam to reikia, jei niekas nepirks. Mūsų šalyje vyrauja komercinis meno supratimas. Trečia, žmonės tuo neužsiims, nes jie neturės galimybės eksponuoti savo kūrinių ir iš karto atsidurs „juodajame“ sąraše.
Lietuva jau seniai gyvena pagal europietiškus standartus. Jūs pajėgėte įveikti režimą, o mes iš jo išėjome tik teoriškai, nes valdžioje pasiliko senosios sistemos žmonės. Baltarusija atsiliko tiek, kad vargu, ar per šį amžių pajėgs pasivyti Europą.
Kaip Jūs patys jaučiatės kūryboje, mene? Kaip keitėsi arba nesikeitė Jūsų kūryba atvykus į Lietuvą?
Andrejus: Mano kūryba nesikeitė. Jai būdingas pokšto, turinčio kokią nors paslėptą mintį, momentas. Kuriu tik dėl smagumo. Pavyzdžiui, nulieju iš epoksidinės dervos žmogaus ausis ir kabinu visur ant sienų norėdamas pasakyti, kad sienos irgi turi ausis.
Kuriu nemažai skaitmeninio meno, kuris prieinamas internete. Tą patį dariau ir Baltarusijoje. Ir ten, ir čia nesiekiu dažnai eksponuotis.
Sviatlana: Baltarusijoje užsiėmiau, kaip mane buvo įpratinę Akademijoje, vien tradicinėmis grafikos technologijomis. Lietuvoje pajaučiau galimybę drąsiau ieškoti savęs, kilo noras viską bandyti. Galiausiai supratau, kad visą gyvenimą iki šiol buvau tarsi apiplėšta. Pradėjau stengtis atrasti save mene – užsiėmiau tapyba, grafika, fotografija, instaliacija. Mano meno supratimas pasikeitė iš esmės. Viskas, kuo tikėjome gyvendami Baltarusijoje, sugriuvo, išsisklaidė kaip dūmas. Nelengva, kai sugriūna pamatai, ant kurių laikėsi visas tavo pasaulis. Tenka viską statyti iš naujo, jau atviresniu, bet kartu ir brandesniu žvilgsniu. Tiesiog išlaisvėjo galva.
Kokie jūsų artimiausi planai ir svajonės?
Viską parduoti, nusipirkti jachtą ir plaukti į platų pasaulį ten, kur neš srovė.
Kalbino Vaiva Monika Lanskoronskytė.
