Diak. Benas Ulevičius: „Kai gimė dukra, staiga visa teologija tapo aiški“

„Kelionė“ 2024 m. Nr. III (31)

Doc. dr. Benas Ulevičius (g. 1973) – Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanas, dėstytojas. Drauge Benas yra sutuoktinis ir tėtis. O dargi – nuolatinis diakonas. Negana to, Benas kone trisdešimt metų buvo savo sukurtos krikščioniško metalo grupės vadovas, dainų autorius ir atlikėjas, tiesa, muzikinę karjerą pradėjęs nuo klasikinės muzikos.

Būtent muzika nuo mažens jį traukė savo grožiu. Grožiu, kuris kvietė nerimti ir klausti – kas yra tikrasis jo autorius ir kūrėjas. Šie klausimai jauną Muzikos ir teatro akademijos studentą atvedė į kunigų seminariją, kur netrukus jį ištiko „katalikybės krizė“. Nors seminarijos nebaigė, Benas nėrė gilyn į teologiją, kuri vis iš naujo uždega ir įkvepia.

Su Benu kalbamės apie tris gyvenimo ir tarnystės sritis, kuriose jis šiandien dovanoja save kitiems: dėstydamas teologiją, gyvendamas šeimos gyvenimą ir tarnaudamas Bažnyčiai kaip nuolatinis diakonas.

Pirmiausia norisi klausti, kur augote, kokia aplinka Jus formavo?

Esu kaunietis, augęs ketvirtame daugiabučio aukšte, taigi – asfalto vaikas. Prisimenu, kaip krūmynuose prie namo, kuriuos įsivaizduodavom kaip neįmanomai didelį pasaulį, vyko įdomiausi fantastiniai žaidimai.

Nors šeimoje augau vienas, tame pačiame name gyveno mano geriausias draugas Henrikas. Jis buvo gimęs tais pačiais metais ir tą pačią dieną, kaip ir aš. Paprastai taip nebūna! Kartu su Henriku pradėjom domėtis indėnais, žygiais, kartu kolekcionavom kareivėlius, drauge pradėjom klausytis roko muzikos…

Paminėjot roko muziką, bet nuo mažumės lydėjo ir kitokia – daug metų griežėt smuiku…

Taip, nuo šešerių tėvai mane leido į muzikos mokyklą. Nenuostabu, nes mama labai muzikali, buvusi ir vargonininke. Iš jos paveldėjau meninį polėkį, ji perdavė ir tikėjimą – vesdavosi į bažnyčią…

Dešimtoje klasėje. Beno Ulevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka

Taigi, būsimo teologo tikėjimo pamatai klojosi jau vaikystėje?

Patyriau be galo kokybišką tikėjimo aplinką! Abi močiutės rūpinosi, kad mokėčiau rožinį kalbėti, Mišiose elgtis. Be to, mama vesdavo mane į katechezes pas seserį eucharistietę Juliją Kuodytę. Viena vertus, ten buvo labai smagu, kita vertus – baisu, nes sesė Julija dar ir… taisydavo dantis. Veikiausiai tai buvo priedanga nuo KGB. Taigi, patvarkydavo dantis, o tuomet jau kalbėdavo apie tikėjimą. Galima sakyti, kad s. Julija buvo pirmoji mano teologijos mokytoja.

Ar augant tokioje aplinkoje kilo minčių rinktis kunigystę?

Dar būdamas vaiku vienu metu tikrai galvojau, kad būsiu kunigu. Pamenu, kaip žaisdavau, kad aukoju Mišias ir kaip Komuniją dalindavau irisus – liepdavau močiutei tą irisą imti.

Nors tikėjimas lydėjo nuo pat vaikystės, atėjo laikas, kai reikėjo sąmoningai jį atrasti. Pamenu, kai buvau paauglys, kartą nusprendžiau pabūti netikinčiu – šiek tiek maištavau, siekiau nepriklausomybės, stiprėjo draugų įtaka. Norėjosi pabandyti kelią be tikėjimo.

Vis dėlto tai tęsėsi neilgai, o tikėjimo klausimai kabino vis labiau. Dvyliktoje klasėje mašinėle net spausdindavau prieškario apologetikos knygas ir dalindavau savo klasiokams, mokytojams. Pavyzdžiui, kun. Stasio Ylos knygelę „Žmogui reikia Dievo“. Toks evangelizacinis užsidegimas!

Vis dėlto planavote sieti savo gyvenimą su muzika – įstojote į Muzikos ir teatro akademiją Vilniuje, tačiau galiausiai tapote teologu. Kaip tai nutiko?

Kadangi nuo pat mažens buvau panardintas į muziką ir tikėjimą, nuolat išgyvenau dvasinės patirties alkį. Šiedu dalykai Akademijoje man suėjo į vieną. Pamenu, kartą griežiau smuiku orkestre ir staiga pasijutau panardintas į tokį grožį, kuris kelia šiurpą. Išgyvenau tarytum nubudimo jausmą, o galvoje kirbėjo klausimas: „Ką mes čia darom?“ Norėjosi rasti atsakymą, kas man kelia tą šiurpą, juk tai negali būti vien muzikos garsai. Užplūdo begalinis grožio, tobulumo, gėrio ilgesys.

Tai nedavė ramybės – nepaliko, nepaleido, neleido nurimti. Muzikos man pasidarė per mažai… Pradėjau lankyti įvairias maldos grupes, daugiau skaityti Šventąjį Raštą, melstis.

Per grožio patirtis nėrėte gilyn į tikėjimą ir teologiją?

Taip, supratau, kad be Dievo neįmanoma nei muzika, nei menas, nei grožis.

Tuo laikotarpiu buvau jaunas, apsvaigęs tikintysis. Nėriau į charizminį atsinaujinimą, nors, tiesą pasakius, iš pradžių labai skeptiškai jį vertinau ir net maniau, kad atsinaujinimo tikslas – sugriauti Bažnyčią. Už tai uoliai melsdavausi rožinį. Tačiau vieną rytą nubudau ir labai aiškiai supratau: charizminis atsinaujinimas yra gerai ir tai skirta man.

Be to, tuo metu Vilniuje stipriai veikė protestantiška „Tikėjimo žodžio“ bendruomenė. Pamokslai, knygos, ypač muzikinė dalis man pasirodė labai įtaigūs. Taip labai, kad beveik dvejiems metams kone tapau protestantu, nors tuo pačiu metu studijavau… Kunigų seminarijoje.

Aštuoniolikmetis, pasirengęs stovyklauti miške. Kauno geležinkelio stotyje, 1991 m.
Beno Ulevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka

Kokie įdomūs posūkiai! Kaip atsidūrėte seminarijoje?

Mečiau studijas Muzikos akademijoje, nes norėjau arba visko, arba nieko. O kas tas viskas? Tuo metu atrodė, kad seminarija.

Vos įstojęs, kaip jau minėjau, susižavėjau radikaliu charizminiu protestantizmu. Mane, karštą jaunuolį, traukė toks pamaldumo stilius ir entuziastingas, tiesmukas Jėzaus skelbimas. Taigi, besimokydamas Kunigų seminarijoje pradėjau tikėti, kad popiežius yra antikristas, o Bažnyčia – iš piktojo.

Galima sakyti, kad tada patyrėte tikėjimo krizę?

Išgyvenau krizę, kalbant apie santykį su Bažnyčia. Dėl to ir palikau seminariją – juk nebegalėjau laikyti savęs kataliku. O drauge nežinojau, kas esu. Jaučiau, kad protestantiškoji teologija manęs iki galo neįtikina, bet katalikiškosios dar nesu apglėbęs kaip savo.

Vis dėlto perėjau į trečią katalikų teologijos studijų kursą VDU Katalikų teologijos fakultete, norėdamas ieškoti toliau ir baigti ką pradėjau. Net negalėčiau pasakyti, kada Katalikų Bažnyčioje vėl pasijaučiau kaip namuose, bet pamažu sugrįžau ir nebekilo dvejonių, liko tik klausimas: kurios formos katalikybė yra kiečiausia?

Vienas iš tų ieškojimų vaisių nepaprastai įdomus – sukūrėte krikščioniško metalo grupę. Kaip kilo tokia mintis?

Muzikos mokykloje girdėdavau, kad populiarioji muzika yra vos ne nuodėmė. Buvom įsitikinę, kad klausydamasis ko nors kito nei klasikinė muzika, tu terši savo mąstymą ir sielą. Bet vienąkart būdamas trylikametis pas pusbrolį išgirdau grupės ABBA dainą ir su siaubu supratau, kad… man patinka. Ką daryti? Tai buvo sąžinės drama: negalėjau meluoti sau, kad negražu. Pasiskolinau iš pusbrolio plokšteles ir pradėjau klausytis.

Paskui pamačiau grupės KISS nuotrauką ir pasakiau sau: nesvarbu, ką jie groja, jų muzikos aš klausysiu. (Juokiasi.) Taip nuo penkiolikos nėriau į sunkiąją muziką, nors sovietmečiu buvo sakoma, kad jei klausai roko, gali išprotėti. Tikrai to bijojau: grįžus iš mokyklos net rankos drebėdavo, kaip norėdavosi paspausti mygtuką play.

Anuomet protestantų bendruomenėse girdėdavau, kad rokas ir ilgi plaukai, o tokius ir turėjau, yra blogai. Tada nusikirpau ir išmečiau visus roko įrašus. Bet paskui sužinojau, kad metalas gali būti krikščioniškas!

Staiga supratau, kad konflikto nėra: muzika yra gera, bet ji gali nešti blogą žinią, jei pakliūva į netinkamas rankas. Tad reikia muziką atkovoti Dievo Karalystei. Karingai nusiteikiau ir ėmiausi tą daryti.

Papasakokit, kuo ypatinga buvo Jūsų suburta krikščioniško metalo grupė „Quest Rising“?

Mes įrašėme pirmąją krikščioniško metalo kasetę Lietuvoje. Grupės nariai visuomet buvo tik­ri profesionalai – turėjau daug bičiulių iš Muzikos mokyklos ir Akademijos laikų. Pats grojau ir kūriau tekstus. Norėjau, kad mūsų muzika būtų stipri, neštų žinią.

Grodami tokią muziką manėm, kad ir šou turim daryti rimtai. Juokinga net prisiminti, kaip per pasirodymus purkšdavom vandenį, raitydavomės ant žemės su gitaromis, darėm špagatus ore, o dar sceninis įvaizdis – ilgi plaukai, triko… (Juokiasi.)

Beveik be pertraukos grojom trisdešimt metų. Iki šiol nesuprantu: ar visa tai buvo didžiulis laiko švaistymas, dėl kurio gyvenimo pabaigoje bus gaila, ar tai buvo prasminga.

Tačiau per krikščionišką metalą galėjote pasiekti tuos, kurių tradicinės ar populiariosios giesmės bažnyčioje negalėjo sudominti!

Taip. Tuo laiku parapijos bendruomenės tikrai griežčiau vertindavo auskaruotus, tatuiruotus neformalus. Atrodė, jei esi tikintis, turi atitikti tam tikrą ramaus žmogaus įvaizdį. O tuo metu metalistų, gotų, Emo judėjimai buvo labai stiprūs. Savo muzika bandžiau nešti žinią, kad Dievas žiūri į širdį ir gali ateiti pas Jį toks, koks esi. Tai, kad priklausai kuriai nors subkultūrai, jokiu būdu neužkerta kelio pas Dievą. Priešingai: dauguma subkultūroms save priskiriančių jaunuolių dažnai būdavo nepatenkinti suaugusiųjų veidmainyste, konformizmu, poreikiu atitikti pilkosios visuomenės lūkesčius. Bandžiau parodyti, kad Dievui nesi bjaurus, jei klausaisi keistos muzikos ar keistai rengiesi.

„Quest Rising“ koncerto metu, 2008 m. Beno Ulevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka

Sugrįžęs į Katalikų Bažnyčią ne tik baigėte teologijos studijas, bet iš tiesų tapot teologu. Kaip vyko ši kelionė?

Dar seminarijoje niekaip negalėdavau prisiversti studijuoti tai, kas manęs anuomet nedomino: filosofijos, lotynų kalbos ir net katalikiškosios teologijos. Gėda prisipažinti, demonstratyviai skaitydavau Naująjį Testamentą per dogminės teologijos paskaitas (juokiasi). Tas jaunatviškas entuziazmas čia man, galima sakyti, pakišo koją, nes vėliau tas žinių spragas teko užpildyti pačiam.

Tiesa, iki magistrantūros studijų nebuvau iki galo pamilęs teologijos kaip mokslo disciplinos, neplanavau būti teologu. Neabejojau, kad baigęs bakalauro studijas eisiu dainuoti roko. Vasaromis jau dainuodavau Palangoje kartu su kitais roko muzikantais arba grodavau gat­vė­je. Kartu degiau noru skelbti Evangeliją. Bet man neatrodė, kad teologija tam reikalinga.

Vis dėlto baigus bakalauro studijas, dėstytojai pasakė, kad man gerai sekėsi ir galbūt norėčiau tęsti. Atsakiau: „Kodėl gi ne, juk nieko neprarasiu“, ir įstojau į teologijos licenciato studijas.

Po pirmųjų metų išvykau į vienos katalikų bendruomenės programą JAV ir ten mane tiesiog pagavo liturgijos tema. Daug laiko praleidau bibliotekose, studijuodamas solidžiausius ir moksliškiausius šaltinius. Čia pasidarė aišku, kad noriu tyrinėti, nagrinėti, dėstyti teologiją. Bet pirmiausia – parašyti tokią knygą, kurios aš pats neradau.

Kokią?

Tokią, kurioje būtų pagrįstai išnagrinėtas altorių apgręžimo klausimas ir povatikaninė liturgijos reforma. Po to norėjau parašyti ir antrą knygą, nes tokios neradau… Panašiai būdavo ir su muzika: norėdavau parašyti tokią dainą, kurios man trūksta ir kurios dar negirdėjau.

Iš ko suprantu, kad teologijoje jaučiausi savo vietoje? Kai buvau penkiolikos, galvodavau: „Jei sutikčiau savo mylimos roko grupės muzikantus, batus jiems nulaižyčiau!“ Kartą vienas teologas, užsienyje rašęs knygą apie povatikaninę liturgiją, sužinojo, kad Lietuvoje jau išleista mano knyga apie tai ir ją paminėjo savo tekste. O to teologo knygai įvadą rašė kard. Josephas Ratzingeris. Jis ir Clive‘as Staples‘as Lewisas – mano mylimiausi autoriai nuo pat studijų pradžios.

Kai šis teologas atvyko į Lietuvą, susitikome ir jis pasakė: „Kardinolas Ratzingeris girdėjo apie tavo knygą.“ Pamenu, tą naktį negalėjau užmigti – mane buvo apėmus svaigi palaimos būsena, tarsi paauglio, kuriam skambina mylimiausia roko žvaigždė ir sako: „Girdėjau, sukūrei gerą dainą.“ (Juokiasi.)

Ši patirtis leido suprasti, kad tikrai atsidūriau savo rogėse. Jei tūkstantį kartų skaitai J. Ratzingerio „Krikščionybės įvadą“ ir kiekvienąkart iš naujo veža, uždega ir nėra nuobodu, vadinasi, esi savo vietoje. Dėl to jaučiuosi labai laimingu žmogumi.

Turite dovaną teologijos temas, kurios gali iš pirmo žvilgsnio atrodyti gana nuobodžios, išskleisti nepaprastai įdomiai: liturgija kaip žaidimas, grožio patirtys teologijoje. Dar viena neįprasta tema, kuriai esate skyręs daug dėmesio – krikščionybės inkultūrizacija indėnų tautose. Ar pastaruosius tyrinėjimus įkvėpė vaikystės herojai?

Mūsų karta tiek Vakaruose, tiek čia augdami skaitydavom knygas apie indėnus. Tuo metu, jei gyvendamas Kaune nenorėjai būti mafijos berniuku ar sportininku, bet vis tiek ieškojai tvirto vyro idealo, alternatyva buvo indėnai. Visa, kas gražu, sutekėjo į tą romantizuotą indėno idealą: garbingas, gražus, pavergtas, bet laisvas, tvirtas…

Šis susidomėjimas neapleido ir vėliau. Būdami jaunuoliai subūrėm grupelę, kuri domėjosi indėnų kultūromis. Tai darėme vis giliau, vis profesionaliau. Nėrėm į jų rankdarbius, gilinomės į genčių skirtumus, stovyklavimo elementus, muziką… Stengėmės atsisakyti romantizuoto indėnų paveikslo ir pereiti prie autentiškesnės imitavimo praktikos.

Man buvo aišku, kad indėnai gali būti įvairūs: netikintys, pagonys arba krikščionys. Įkvėpė tai, kad krikščionių indėnų tikėjimas labai nuoširdus. Buvo laikas, kai save net laikiau krikščioniu indėnu metalistu! (Juokiasi.) Taigi, buvau rokeris, mylintis indėnų kultūrą. Bet svarbiausia tapatybės dalis – visuomet buvau Jėzaus žmogus, krikščionis. Buvo aišku: jeigu Jėzus mano gyvenime yra, čia derės ir visi kiti dalykai, Jis tarsi lipdomoji medžiaga…

Vieni gražiausių prisiminimų – kaip su bičiuliais susitikdavome miško trobelėje ir ten siuvinėdavom indėniškus dirbinius karoliukais. Negerdavom alkoholio, tad bendravom labai švariai: linksmindavomės, juokaudavom, diskutuodavom, daug kalbėdavomės. Na, ir siuvinėdavom mokasinus, indėnišką aprangą pagal autentiškus pavyzdžius – iš Amerikos gautas nuotraukas. Be to, eidavom į žygius miške. Visi buvom ilgaplaukiai romantikai, įsimylėję indėnų kultūrą.

O kaip indėnų gyvenimas tapo tyrinėjimų objektu?

Teologija išmokė mokslinio metodo, kai gauni patikimą informaciją ir tai leidžia patirti tam tikrą pasitenkinimą, nes priartėji prie tiesos ir negyveni tik svajonėmis. Taigi, skaičiau daug antropologinės, istorinės literatūros, folkloro tyrinėjimų apie krikščionybę ir indėnus. Apribojau savo susidomėjimą konkrečiu regionu – Pietų Dakota ir tyrinėjau, kaip ten gyvenančios tautos tiki Jėzų.

Su biseriu siuvinėtais savo gamybos indėniškais drabužiais ir regalijomis. 1991 m.
Beno Ulevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka

Tapote ne tik teologu, dėstytoju, bet ir fakulteto dekanu. Ką jums reiškia vadovauti Katalikų teologijos fakultetui?

Tai kažkoks neišvengiamas nesusipratimas (juokiasi). Jau dėstydamas supratau: kad galėtum dalintis su kitais teologijos džiaugsmu, būtina atlikti ir akademines pareigas, kurios nėra labai įkvepiančios.

Nemėgstu administracinio darbo ir nesijaučiu tam sutvertas. Vis dėlto daug dalykų išmokau ir galiu juos tiesiog atlikti kaip pareigą. Gyvenime juk taip yra: pačius saldžiausius susitikimus su žmonėmis ir Dievu lydi pareigų paketas. Taigi, saldžioji šio darbo dalis – bendravimas su žmonėmis. Kaip dekanas galiu kviesti į studijas, išgirsti studentą, dėstytoją, kalbėtis su fakulteto partneriais. Trokštu, kad fakultete žmonės jaustų prasmę, būtų įkvėpti ir gerai jaustųsi.

Ar galėtumėt palyginti, koks Teologijos fakultetas buvo, kai pats jame mokėtės, ir koks yra dabar?

Kai mokiausi, Teologijos fakultetas buvo vieta, kur cirkuliavo srautai žmonių: ateidavo daug studentų, kurie nebuvo tikri, ar tikrai nori baigti pasirinktas studijas. Kiekviename kurse būdavo dalis labai užsidegusių studentų ir dalis atėjusių trumpam arba nesuprantančių, kodėl čia yra. Taigi, motyvacijos grupėse būdavo mažiau.

Dabar įstatymai pasikeitė taip, kad nelabai įmanoma mokytis čia, jeigu studijos tau nerūpi. Dėl to šiandien turim nedideles tikrai motyvuotų studentų grupes, kuriose – labai skirtingi žmonės. Anksčiau studijuodavo jauni žmonės, po mokyklos įstoję į universitetą, tad darbas vykdavo su vieno amžiaus grupe. Dabar į vieną kursą ateina užsidegę, atsivertę, pirmuoju numeriu stojant pasirinkę teologijos studijas žmonės, bet vienam keturiasdešimt, jis jau turi du magistro diplomus ir užaugintus vaikus, o greta – mokyklą baigęs jaunuolis. Ir ta įvairovė nepaliaujamai didėja! Džiugu, kad bendrystę tarp tokių skirtingų žmonių kuria noras pažinti ir nuotykio jausmas – teologijos studijos yra nuotykingos, unikalios.

Mūsų fakultetas nedidelis, bet turime nuostabių svajonių. Nepaisant ribotų laiko ir išteklių galimybių, kai kurias jų pavyksta paversti realybe. Pavyzdžiui, neseniai pradėjome siūlyti nefomaliąsias studijas – įdomius kursus, seminarus, kuriuose gali dalyvauti fakultete nestudijuojantys žmonės. Čia visada vyksta kažkas įdomaus, ne vien studijos.

Be teologo tarnystės, norisi kalbėtis ir apie kitas dvi – santuoką ir diakonystę. Esate pasakojęs, kad ilgai mindžikavote ir vis negalėjote apsispręsti dėl šeimos sukūrimo, nedrįsote pasipiršti savo būsimai žmonai. Kodėl gi?

Bijojau vesti! Bijojau „prarasti save“, „savo laisvę“ – įprastinės nevedusio ir nenorinčio įsipareigoti žmogaus baimės.

Nors esate iš tos kartos, kuriai, atrodo, buvo kur kas lengviau įsipareigoti, lyginant su jaunais žmonėmis šiandien…

Taip… Juolab kad augau skaitydamas dar prieškario literatūrą, kur itin pabrėžiama stipri valia. Vienoje populiariausių prieškario jaunimo knygų „Maršas jaunystei“ buvo parašyta, kad jaunystė skirta karžygiškai dvasiai ir valiai ugdyti, o ne pasimėgavimui ir malonumams. Tuo moto tikėjau, bet elgiausi priešingai. Daug kur dalyvaudavau, bet niekad neįsipareigodavau, netapdavau bendruomenės ar grupės nariu. Per įžodį laikiau ateitininkų vėliavą, bet nebuvau ateitininkas, galima sakyti, kad užaugau katalikų bendruomenės „Gyvieji akmenys“ susirinkimuose, bet taip ir netapau jos nariu.

Keliaujant trisdešimties link mane ištiko keistas vidinis pokytis. Dariau ką norėjau, turėjau visa, ko man reikėjo, sekėsi puikiai, bet viduje ėmė rastis kažkoks nemalonus kartėlis, tuštumos jausmas. Tada katalikiškoje „Gyvųjų akmenų“ bendruomenėje sutikau savo būsimą žmoną, taip pat baigusią teologijos studijas. Mūsų santykis per metus nepastebimai peraugo į susižavėjimą. Jeigu įsimylėjimas būtų buvęs staigus, manau, kad būčiau sugebėjęs pabėgti (juokiasi). Susivokiau per vėlai: ryšys jau yra, širdys paliestos ir jau negali bėgti nesukeldamas skausmo. Tada prasidėjo tikra kančia.

Supratau, kad greta savo mylimosios jaučiuosi kaip namuose, man trūkdavo jos, kai nebūdavo šalia… Bet vis dar delsiau, tikindamas save, kad esam „tik draugai“. Galutinį postūmį davė vienas mano bičiulis. Jis tiesiai paklausė: „Tai ar jūs judat kur nors? Jei ne, aš ją pakabinsiu.“ Atsakiau jam tą patį, ką kartojau ir sau: „Žinoma, mes tik draugai.“ Bet tuomet, kai mano bičiulis ėmė rodyti išskirtinį dėmesį mano „tik draugei“, man žemė ėmė slysti iš po kojų (juokiasi). Su didžiule gėda supratau, kad aš kaip šuo, kuris guli ant kaulų krūvos ir nei pats ėda, nei kitam duoda. Suvokiau, kad taip tęstis nebegali. Pasipiršau ir susituokėm per savaitę.

Santuokos dieną, 2001 m. Beno Ulevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka

Per savaitę?!

Taip. Artėjo gavėnia, o gavėnios laiku katalikai gi nesituokia. Kas bus, jei per tą laiką baimė paims viršų? Buvau apsisprendęs, bet kartu nepasitikėjau savo jėgomis. Tad įšokau į būsimos žmonos darbo ofisą, priklaupiau ant vieno kelio ir sakau: „Tuokimės!“ Ji atsakė: „Gerai!“ – „Bet už savaitės, nes tuoj prasidės gavėnia.“ – „Gerai!“

Po penkių minučių jau buvome arkikatedroje. Kai pradėjom pildyti dokumentus ir pamačiau, kaip kunigas rašo mano vardą, staiga nupurtė mirtinas šaltis: „Ką aš darau?..“ Tai buvo paskutinis kartas, kai pajutau tą šaltį, kažką panašaus į mirties baimę. Daugiau jis niekada nesugrįžo.

Tiesa, klebonas, kaip privalu pildant įrašus, paklausė: „Ar turite vienas kitam kokių nors sąlygų?“ Sakau: „Taip. Turiu. Kad žmona mane kartais išleistų su draugais į žygį.“ (Juokiasi.) Tai puikiai parodo, ko iš tiesų labiausiai bijojau.

Taigi, po savaitės puikiausiai šventėm vestuves su dideliu būriu bičiulių.

Juokinga tai, kad tų žygių miške, dėl kurių taip jaudinausi, paskui visai nesinorėjo…

Abejonėms pasibaigus, galėjote džiaugtis santuokos dovanomis?

Man rodos, moterys skiriasi nuo vyrų tuo, kad turi prigimtinę dovaną jausti, jog neužtenka kitiems nesukelti problemų, kad būtum geras žmogus. Moterys jaučia kitą žmogų. O man, kaip ir mano tėčiui, atrodė, kad svarbiausia, jog nieko blogo kitiems nedarai. Bet atrasti save meilėje kitam asmeniui nė nesistengdavau. Santuoka čia atnešė pokytį – pradedi gyventi ne vien sau, bet su kitu ir esi prisiekęs tą santykį matyti kaip savo horizontą.

Vis dėlto susituokus pasipylė ne tik dovanos, bet ir iššūkiai. Trylika metų dėl neaiškių priežasčių negalėjome susilaukti vaikų. Kai mums buvo jau kiek per keturiasdešimt, kad būtume ramūs, jog padarėm viską, ką galėjom, neradę pagalbos Lietuvoje, kreipėmės į katalikišką NaPro technologijų kliniką Lenkijoje. Ten patyrėme didelį gydytojų profesionalumą ir po metų pradėjome lauktis. Taip į mūsų gyvenimą atėjo stebuklas – dukra Teresė.

 Dukrelės gimimas Jūsų gyvenimą apvertė aukštyn kojomis?

Tėvystė nepaprastai transformuoja santykį ir su savimi, ir su kitais, ir su Dievu. Atsiveria visiškai nauja dimensija.

Kai gimė dukra, atrodė, kad visa teologija staiga tapo aiški. Pavyzdžiui, ką reiškia, kad Dievas yra Tėvas? Kad jis mato mane ne kaip darbuotoją, vergą ar draugelį, bet kaip savo vaiką? Tie atradimai nesibaigia iki dabar ir radikaliai keičia mano suvokimą, pajautą.

Kai pagalvoji apie tėvus ir vaikus, kryžiaus auka tampa aiški. Jei vaikui blogai, tėvai neskaičiuodami jokių išteklių skubės jo gelbėti. Žvelgiant į kryžių galima matyti Dievą, kuris neskaičiavo išteklių. Jo planas: mylėti žmogų iki galo ir kai šis krinta į mirtį, beatodairiškai pulti paskui jį. Toks yra mūsų Dievas.

2006 m. Kalėdos namuose. Beno Ulevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka

O koks Jūs esat tėtis?

Tikiu, kad geri vaikystės prisiminimai duos pagrindą gyvenimui, todėl siekiu, kad mano dukra žinotų, jog nėra saugesnės vietos pasaulyje negu namuose su tėčiu ir mama. Kad nėra nieko smagiau, kaip papasakoti, mąstyti, diskutuoti drauge. Stengiuosi būti esantis tėtis, girdintis, neužgožiantis. Tokia mano programa.

Aišku, čia yra ir iššūkių. Bijau būti ir per daug atlaidus, ir per daug griežtas. Niekad iki galo nežinai, ar priėmei teisingą sprendimą, pasakei tinkamą žodį…

Su dukra norisi pasidalinti viskuo, kas mano gyvenime geriausia. Ir čia labai įdomiai paaiškėja, kad tai nėra metalo muzika, nes ja su savo vaiku nesidalinu (juokiasi).

Norisi išugdyti pajautą, kas yra gražu, o kas vulgaru. Pajausti, kas griauna tave iš vidaus, o kas stato. Atpažinti, kad yra gėris ir blogis, grožis ir bjaurumas.

Štai dukra nueina į biblioteką ir parsineša knygų. Juk negalim visų patys perskaityti ir rasti, kurios tinkamos, o kurios ne. Dėl to mokau: „Kai skaitai, jauti, ar tai suteršia tavo sielą, ar jauti gėrį, šviesą, tikrumą.“ Matau, kad pagal tą kriterijų dukra pradeda pati vertinti ir atsirinkti. Taigi, svarbu duoti jos gyvenimui pagrindų, na, o turinys – jo suvaldyti negalėsim, tą teks daryti pačiai.

Trokštu, kad dukra girdėtų iš manęs žodžius, kurie palaiko. Niekad nežinai, kuris sakinys nusės tavo vaiko viduje ir lydės visą gyvenimą. Labai nesinori, kad tai būtų piktas žodis, ištartas praradus kantrybę…

Ir aš turiu žodžių, kurie visad lydi mane. Pamenu, kai pirmoje klasėje įsimylėdavau visas savo klasiokes iš eilės, ir mama mane pradėjo mokyti, kad negalima žaisti su kito žmogaus jausmais. Kartą ji pasakė: „Benuti, mergaitės turi širdį.“ Šitas sakinys įsiminė ir lydi iki šiol.

Atliekant liturginę diakono tarnystę, 2018 m. Beno Ulevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka

Nors nebegrįžote į seminariją ir pasirinkote šeimos gyvenimą, šiandien esate nuolatinis diakonas. Kaip Jūsų gyvenime atsirado šis pašaukimas?

Diakonatas mane ištiko lygiai taip pat netikėtai, kaip ir santuoka. Visai tuo nesidomėjau, bet kaip Teologijos fakulteto dekanui teko dalyvauti diakonų konferencijoje užsienyje ir referuoti arkivyskupui apie tai, kaip atrenkami geri kandidatai. Pristačiau kriterijus, vienas iš jų – ganytojas gali kviesti į diakonystę aktyvų pasaulietį. Tada arkivyskupas pažvelgė į mane ir pasakė: „Aš tave kviečiu.“ Pradėjau juokauti, kad žmona neleis… Vis dėlto žmona pritarė ir sakė: „Būtum geras diakonas.“ Po kiek laiko arkivyskupas pakartojo: „Aš tave kviečiu.“

Atėjo laikas pateikti dokumentus, o man neramu. Staiga vėl pajaučiau tą patį šaltuką, kaip ir apsisprendus tuoktis. Atpažinau šį jausmą. Supratau, kad turiu apsispręsti, ir jei tas kvietimas tikras, ateis ramybė. Vos pasakius „taip“ pats nepajutau, kaip su didžiausiu džiaugsmu ėmiau rašyti savo bičiuliams žinutes, kad ruošiuosi tapti diakonu.

Pasikartojusi šaltuko istorija man vėl parodė, kaip svarbu save atiduoti kažkam kitam, numirti sau. Tada net nėra didelio skirtumo, kurioje srityje tai darai. Bet kažkur gyvenime turi tą padaryti, antraip egoizmo auginamas alkis ir tuštuma viduje tik didės.

Universitetas, šeima, diakonystė – kaip pavyksta viską aprėpti ir suderinti?

Pamenu, kaip vieno išmintingo vokiečio diakono, dar būdami kandidatai, paklausėm, kaip suderinti prioritetus: šeima, darbas, Bažnyčios reikmės. Jis atsakė, kad reikia ne derinti tris skirtingas sritis, o jas visas integruoti į vieno asmens pašaukimą. Diakonas esi visada – be laisvadienių: tiek darbe, tiek prie altoriaus, tiek šeimoje. Šitie pašaukimai turi būti drauge integruojami į vieną unikalų asmens kelią.

Diakonatas nėra tarnyba, vykdant konkretų apibrėžtą darbą, bet patarnavimas ten, kur reikia, pagal turimas dovanas. Taigi, diakonas pirmiausia atstovauja Bažnyčiai ten, kur yra. Kadangi diakonų gyvenimai tokie skirtingi, kartais susidaro įspūdis, kad nėra vieno aiškaus diakono tarnystės paveikslo.

Kartais juokauju, kad nuolatinio diakono situacija yra gana keista: pasauliečiams mes atrodom truputį dvasininkai, o dvasininkams – truputį pasauliečiai. Gal čia ir esmė? Būti tiltu tarp pasaulio ir Bažnyčios.

Kai kurie iš diakonų atlieka labai daug liturginių tarnysčių: teikia sakramentus, laidoja, bet daugelis toliau lieka savo profesinėje veikloje ir atstovauja Bažnyčiai būtent ten. Kai prie manęs prieina koks nors kolega iš universiteto ir sako: „Turiu vaikų, bet jie nekrikštyti, bažnyčioj nesilankom, tad nedrąsu kreiptis. Gal gali padėti?“ – suprantu, kad padėdamas jiems pasiruošti krikštui įgyvendinu tą tarpininkavimo ir kvietimo tarnystę.

Tačiau galite ne tik tarpininkauti, bet ir pakrikštyti? Kokius dar liturginius patarnavimus gali teikti diakonas?

Taip, kartais krikštiju. Diakonas gali atlikti visas liturgines tarnystes, išskyrus Mišių aukojimą, išpažinčių klausymą ir ligonių patepimą. Nuostabu, kai tenka tuokti studentų arba absolventų poras ir krikštyti jų vaikus. Supranti, kad taip Bažnyčia prisiartina prie žmonių ten, kur jie yra.

Be to, tenka ir pamokslus sakyti.

Taigi, prasidėjo dar vienas Jūsų gyvenimo etapas. Koks jis?

Suprantu, kad šiuo metu itin keičiasi įvairių dalykų pajauta ir net Dievo patirtis. Anksčiau nuolat ieškodavau, kam esu pašauktas, kokius uždavinius turiu atlikti. Staiga tie objektai dingsta, pradedu jausti savo ribotumą. Ir su Dievu nebepavyksta kalbėtis uždavinių kalba. Tikriausiai ateina laikas ne veikti, o būti. Kaip tai daryti? Reikia lėto laiko, kad atgytų buvimo receptoriai: lėtai gaminti valgyti, auginti augalą, lėtai skaityti…

Be to, bėgant laikui nustojau manyti, kad žinau, kas man geriausia ir ką turėčiau daryti. Neliko galios spręsti, tik klausimas: kur aš reikalingas, kas prasminga? Ne visada lengva rasti atsakymą, tačiau bent jau pavyksta kelti teisingą klausimą. Labiausiai to moko šeimos gyvenimas. Tad gyvenime mažėja kategoriškumo, mažiau jausminės euforijos, bet stipresnis prasmės jausmas.

Vis labiau aiškėja, kokie svarbūs raktiniai įspūdžiai, kurie išsaugojami ateičiai. Viena iš raktinių patirčių susijusi ir su diakonatu. Šventimų išvakarėse mažoje palėpėje, prie mažo altorėlio, turėjome duoti diakono priesaiką. Uždėję ant Biblijos ranką skaitėm priesaikos tekstą ir… kažkas nutiko. Žodžiais sunku nusakyti. Viskas buvo labai paprasta, kuklu, bet staiga pajutau, kaip tą palėpėlę tiesiog pripildė tiršta Dievo artuma, tartum būtume panardinti į Dvasią. Pajutau, kad visa tai – Dievo reikalas, kad šventimai priklauso ne tau, bet Dievui ir jo Bažnyčiai. Tikra raktinė patirtis – ją išsisaugojau ir nuolat prisimenu.

Kalbino Faustina Elena Andrulytė, SF