Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, 1994 m. Kaišiadorių vyskupo Juozo Matulaičio rūpesčiu ir kardinolo Audrio Juozo Bačkio kvietimu į Lietuvą atvyko keturios Betliejaus, Mergelės Marijos Dangun Ėmimo ir Šv. Brunono kongregacijos seserys. Viena iš pirmųjų į Lietuvą atvykusių sesių – Marie-Reine buvo paskirta Paparčiuose besikuriančio kontempliatyvaus vienuolyno priore. Ji savo vienuolinį pašaukimą atrado dar vaikystėje išgirdusi sesers misionierės ir kunigo, kalėjusio SSRS lageriuose, pasakojimus apie pasaulį „be Dievo“, tad atėjus metui bendruomenės siuntimą vykti į Lietuvą, buvusią Sovietų Sąjungos šalį, priėmė su didžiuliu entuziazmu. „Buvome tarsi išlepinti vaikai iš laisvojo pasaulio, čia susidūrę su Kryžiaus slėpiniu“, – pasakodama apie kūrimąsi Lietuvoje, sako sesuo Marie-Reine.
Pasaulinei Betliejaus šeimai išgyvenant reformų metą, buvo apibrėžtas ir vyresniosios tarnystės laikas, tad Marie-Reine, nuo pat įsikūrimo pradžios lydėjusi bendruomenę, praėjusių metų rudenį sugrįžo į Prancūziją. Tačiau, pasak jos, meilė mūsų kraštui niekuomet neišblės – Lietuva visuomet liks jos antraisiais namais.
Pokalbį norisi pradėti nuo… pradžios. Sese Marie-Reine, ar galėtumėte šiek tiek papasakoti apie tai, kokioje šeimoje gimėte, kokioje aplinkoje augote? Ar čia prasidėjo ir Jūsų tikėjimo kelionė?
Gimiau giliai tikinčioje krikščioniškoje šeimoje, esu antroji iš septynių vaikų. Tėtis ir mama augino mus tikėjimo ir meilės atmosferoje, tad mūsų vaikystė buvo labai laiminga ir harmoninga. Dievas, tikėjimas į Jį labai natūraliai buvo mūsų šeimos gyvenimo dalis.
Neabejotinai norisi klausti ir apie Jūsų kelią į pašvęstąjį gyvenimą. Viename pokalbyje dalinotės, kad troškimas pasišvęsti gimė tuomet, kai išgirdote apie pasaulį „be Dievo“ ir sutikote kunigą, kalėjusį sovietų kalėjimuose. Ar galėtumėte papasakoti apie šią patirtį?
Vieną dieną, kai man buvo 7 ar 8 metai, parapijos kunigas paprašė šeimų priimti misionierius. Tada vienuolė, kuri buvo misionierė Afrikoje, apsistojo mūsų namuose dviem ar trims savaitėms. Ji mums pasakojo apie savo misiją, ir iš jos pasakojimo sužinojau, kad egzistuoja pasaulis be Dievo. Buvau tiesiog priblokšta to suvokimo ir nusprendžiau tapti vienuole misioniere, kad galėčiau kalbėti apie Dievą tiems, kurie Jo nepažįsta.
Tarp į parapiją atvykusių misionierių buvo ir kunigas, aštuonerius metus praleidęs sovietų kalėjime. Iš jo pasakojimo supratau, kad egzistuoja ne tik pasaulis „be Dievo“, bet ir „priešiškas Dievui“. O tai man, vaikui, turėjusiam privilegiją augti tikinčioje šeimoje, buvo sunku įsivaizduoti! Tuomet pradėjau melstis už persekiojamus krikščionis ir jų persekiotojus.
Yra daugybė pašvęstojo gyvenimo formų, tačiau pasirinkote gana jauną ir radikaliai kontempliatyvią bendruomenę – Betliejaus seseris. Ar ilgai ieškojote pašvęstojo gyvenimo krypties? Kaip Viešpats Jus atvedė būtent į šią bendruomenę?
Po didžiojo atradimo, apie kurį ką tik papasakojau, troškimas atsiliepti į pašaukimą ir atiduoti savo gyvenimą Dievui niekada manęs neapleido. Vienoje jaunimo stovykloje susipažinau su kunigu, kuris buvo Betliejaus seserų kapelionas. Jis man padėjo atrasti šią bendruomenę, kurioje galiu būti misionierė pirmiausiai per maldą, bet drauge ir per konkrečias misijas.
Vienas ryškiausių kontempliatyvaus gyvenimo dėmenų yra tyla. Kuo Jus patraukė asketiškas gyvenimas tyloje? Koks tas paslaptingai atrodantis gyvenimas? Ar skiriate laiko ir bendrystei, pokalbiams?
Iš tiesų, labiau nei tyla mane patraukė gyvenimas su Dievu.
Mūsų bendruomenė gyvena dvigubu ritmu: daugiausia esame tyloje ir vienumoje per savaitę, o šeštadieniais ir sekmadieniais daugiau laiko skiriame bendrystei.
Šeštadienį, kapitulos metu, sekmadienio Evangelijos šviesoje prašome viena kitos atleidimo už tai, kur mūsų santykiuose buvo pažeistas tarpusavio meilės įsakymas. Taip mūsų bendrystė tampa lengvesnė ir tyresnė.
Sekmadienį su sesėmis susitinkame ilgesniam pasivaikščiojimui gamtoje ir pasidalinimui. Paprastai pasirenkame kokią nors mums svarbią temą ir gilinamės į ją skaitydamos tos dienos Evangeliją. Be to, laisvai kalbamės apie viską, kas mus domina. Šis seseriško dalijimosi laikas visada yra labai džiaugsmingas, tai kuria ir stiprina mūsų bendrystę.
Na, o svečių priėmimu rūpinasi tik kelios seserys, tačiau kitos lydi atliekančius rekolekcijas malda ir kartu su jais švenčia liturgiją.
Apie kontempliatyvųjį gyvenimą dažnai sakoma, jog tai – pabėgimas nuo pasaulio. Bet pabuvęs tyloje supranti, kad yra atvirkščiai: būdamas pasaulio sūkuryje dažniausiai pabėgi nuo savęs, o tyloje esi priverstas susitikti su savimi. Ko ieškodami žmonės čia atvyksta? Ar toji tyla kiekvienam pakeliama?
Tam, kuris įžengtų į vienuolyną, norėdamas pabėgti nuo pasaulio ar gyvenimo, būtų sunku ištverti! Tyla ir vienuma atima iš mūsų tai, kas pasaulyje atitrauktų ir atitolintų nuo Dievo. Taip, būdamos tyloje, seserys atsiduria Dievo akivaizdoje ir akistatoje su savimi. Tai gali skambėti asketiškai, bet iš tikrųjų tylos ir gyvenimo vienumoje praktika pažadina augantį tylos ir vienumos poreikį! Mes nesame nelaimingos!..
Atvykusieji į vienuolyną patiria tą pačią trauką: tyloje ir vienumoje lengviau išgirsti Dievo balsą nei pasaulio triukšme ir žmonių draugijoje. Vienuolynas yra tarsi šaltinis, iš kurio gali atsigerti tie, kurie gyvena sudėtingame mūsų laikų pasaulyje. Kunigai, vienuoliai, vienuolės ir pasauliečiai – visi yra kviečiami Dievo, kuris trokšta kalbėti kiekvieno širdžiai labai paprastame, tėviškame ir sūniškame asmeniniame santykyje.
Kiekvienas, bent kartą apsilankęs Betliejaus vienuolyne, čia neabejotinai patyrė sesučių svetingumą. Kuo Jūsų bendruomenei svarbus svetingumas?
Mes esame Dievo šlovei! Savo brolių ir seserų pasauliečių priėmimui visada skiriame ypatingą dėmesį. Jis kyla iš troškimo dalintis pašaukimo, gauto dovanai, malonės pertekliumi. Norime, kad visi geros valios vyrai ir moterys galėtų ragauti šios dovanos, kuri mums bus duota amžinajame gyvenime.
Didelę gyvenimo dalį paskyrėte Lietuvai, čia steigėte Betliejaus seserų vienuoliją ir daugiau nei dvidešimt penkerius metus ją lydėjote. Ar galėtumėte šiek tiek papasakoti apie tai, kaip atvykote į Lietuvą? Kaip Viešpats kvietė į misiją Lietuvoje? Koks jausmas lydėjo, atsiliepiant į šį kvietimą ir vykstant į tokį tolimą Rytų Europos kraštą, neseniai išsilaisvinusį iš sovietų jungo?
Kai vienuolinė šeima paprašė manęs keliauti į Lietuvą, pajutau labai gilų džiaugsmą. Mano vaikystės svajonė išsipildė: vykti į buvusios SSRS šalį ir ten tiesiog melstis, garbinti, mylėti Dievą!
Atvykusios į Lietuvą pirmaisiais mėnesiais su seserimis jautėmės nevertos būti čia, šioje šalyje, kuri tiek daug kovojo ir kentėjo dėl savo tikėjimo… Buvome tarsi išlepinti vaikai iš laisvojo pasaulio, čia susidūrę su Kryžiaus slėpiniu. Mes visada labai gerbėme jus, mūsų vyresniuosius brolius ir seseris, šiame Kryžiaus kelyje.
Pasidalinkite prisiminimais apie vienuolyno kūrimąsi Lietuvoje. Kokie didžiausi iššūkiai lydėjo? Kaip pavyko juos įveikti? O kokias didžiausias Viešpaties dovanas ir staigmenas atsimenate iš to laikotarpio?
Mus nustebino šiltas ir entuziastingas Paparčių parapijos priėmimas. Gili, greitai užsimezgusi draugystė su parapijos kunigu t. Bernardu Sajeta ir parapijiečiais nuo pat įsikūrimo pradžios buvo viena didžiausių Viešpaties dovanų. Ši draugystė labai palengvino mūsų pirmuosius žingsnius Lietuvoje.
O didžiausi iššūkiai… Galbūt po sovietmečio dar kraujuojančiose šalies žaizdose atrasti tikrąjį Lietuvos veidą, visą jos sielos ir kultūros turtingumą.
Jums teko vadovauti vienuolyno Paparčiuose statyboms, o tai – didžiulis darbas, kuriam reikia daug pagalbos, lėšų, išmonės. Kur sėmėtės įkvėpimo ir jėgų? Kas statybų metu labiausiai palaikė?
Mūsų vienuolinė šeima tikrai yra šeima, ir šioje srityje turinčios patirties seserys iš kitų vienuolynų mums daug padėjo bei davė gerų patarimų, ypač rengiant brėžinius ir ieškant finansinės paramos. Esame dėkingos asociacijoms „Renovabis“ ir „L’aide à l’Église en détresse“ („Pagalba vargstančiai Bažnyčiai“), kurios mums suteikė svarbią pagalbą, taip pat daugeliui aukotojų iš Prancūzijos, Vokietijos ir Lietuvos.
Vienuolyno statybos, kurios vis dar nėra baigtos, nuo pat pradžių buvo tikėjimo ir atsidavimo Dieviškajai Apvaizdai nuotykis: viskas, kas atrodė neįmanoma, neįgyvendinama, galiausiai su Dievo pagalba buvo padaryta ir yra daroma toliau! Kai Dievo Valia yra aiški, didžiausia atrama ją vykdant – mūsų tikėjimo aktas. Tuomet Dievas dosniai atsiliepia!
Keliauti į tolimą, svetimą kraštą, imtis darbo statyti vienuolyną, burti bendruomenę – tai dideli dalykai! Iš kur toji drąsa Viešpaties avantiūroms sakyti „taip“?
Mes visai nesijautėme drąsios – iš pradžių buvo daug nežinios dėl to, kas mūsų laukia, o mūsų laukė Viešpaties gailestingumas! Šio vienuolyno kūrimo nuotykiai buvo jaudinantys ir kupini entuziazmo. Viešpats mums padėjo, o jūs, lietuviai, taip pat mus labai palaikėte!
Kaip sesutėms prancūzėms pavyko „prisijaukinti“ Lietuvą: jos klimatą, kalbą?
Tarp mūsų, atvykusių sesių, buvo ne tik prancūzės, bet ir viena vokietė. Turiu būti sąžininga: „jaukintis“ Lietuvą ne visuomet buvo lengva! Bet išgyvenome daug džiaugsmo. Viena jauna lietuvė paskyrė net šešis mėnesius, kad galėtų gyventi su mumis ir supažindinti mus su jūsų šalies kalba ir kultūra. Be jos nei aš, nei mano seserys nebūtų galėjusios to padaryti!.. O paskui prie mūsų prisijungė kelios merginos lietuvės, ir tai labai palengvino mūsų įsiliejimą į lietuvišką kultūrą.
Nuo pat vienuolyno Lietuvoje įsikūrimo buvote bendruomenės priorė, atlikote vadovavimo tarnystę. Šios pareigos turi savo svorį, reikalauja gebėjimo įsiklausyti į Dievo valią, skatinti bendruomenės atvirumą Šventajai Dvasiai. Mes dažnai į vadovaujančius žvelgiame su tam tikru atsargumu. Tačiau Jūs visus šiuos metus buvote sesučių itin mylima vyresnioji. Koks yra Jūsų tarnystės pamatas ir pagrindiniai principai?
Niekada nejaučiau, kad būti priore yra ypatinga dovana, priešingai! Kiekviename savo vienuolyne Mergelę Mariją visada laikome vienintele tikra vienuolyno priore.
Mergelės Marijos nuostatos, matomos Evangelijose, jos būdas būti autoritetu („Darykite, ką tik Jis jums lieps!“) ir paklusnumas („Tebūna man, kaip tu pasakei“) man yra gero vadovavimo pavyzdys. Bet žinau, kad ir aš padariau daug klaidų!
Be to, šios fundacijos nuotykis buvo ne tik mūsų, bet ir visos mūsų vienuolinės šeimos nuotykis. Priorės pareigas užėmiau tik tada, kai mane įgaliojo mūsų generalinė priorė ir visa vienuolinė šeima. Paklusnumas mūsų priorei ir Generalinei Kapitulai kompensavo mano trūkumus ir kompetencijos stoką!..
Popiežius Pranciškus vis primena seserims vienuolėms, kad jos turi tapti motinomis. Kaip Jūsų, kontempliatyviųjų seserų, motinystė skleidžiasi dykumos gyvenime? Kaip pati išgyvenate dvasinę motinystę?
Mergelės Marijos Ėmimo į dangų liturgijoje mes giedame: „Savo Užmigimo metu tu nepalikai pasaulio, o Dievo Motina…“ Taip yra ir su mums: gyvenimas dykumoje nėra pasaulio apleidimas! Savo užtarime giliai nešiojamės visus pasaulio rūpesčius. Tai – mūsų atsakomybė ir mūsų būdas būti motinomis. Motinystė taip pat išreiškiama mūsų bendruomeniniame gyvenime per rūpestį ir seserišką paramą viena kitai.
Šiame kelyje dažnai jausdavausi nepajėgianti atsiliepti į bendruomenės parodytą pasitikėjimą manimi, tad, kaip Mergelė Marija gieda savo Magnificat giesmėje, galiu pasakyti, kad Viešpats pasigailėjo mano mažumo ir padarė didžių dalykų… nepaisydamas manęs! Dažnai melsdavausi šv. Teresės Lizjietės malda, kurioje ji prašė Viešpaties sumokėti visas jos skolas.
Jūsų vienuolijoje vyksta nemažai pokyčių, kuriuos paskatino ir pasaulinės Betliejaus bendruomenės krizė. Pasak Popiežiaus Pranciškaus, „Naujumas, ištryškęs iš krizės, kurios panorėjo Dvasia, niekada nėra naujumas, prieštaraujantis tam, kas yra sena, tačiau tai naujumas, kuris išdygsta iš to, kas sena, ir jį visada padarantis vaisingą.“ Ar pritariate minčiai, kad šis nelengvas krizės laikas yra ne tik iššūkis, bet ir dovana? Kaip išgyvenate šį atsinaujinimą?
Betliejuje buvo dalykų, kurių neturėjo būti. Yra visiškai normalu sustoti ir tai įvertinti, pripažinti savo padarytas skriaudas, kartu ieškoti, kaip užkirsti joms kelią ir neleisti daugiau tam pasikartoti, ir vėl iš naujo pradėti kelionę tikrame atsivertimo kelyje. Neturime dramatizuoti krizių, kurios yra gyvenimo dalis. Jei prasmingai išgyvename krizes, jos duoda daug vaisių!
Taip pat supratome, kad reikia suburti kolegialesnę vyresnybę, kurios tarnystėje galėtų dalyvauti visa bendruomenė. Tai bendra šių dienų Bažnyčios ir visos mūsų vienuolinės šeimos kryptis.
Vienas iš atsinaujinimo padarinių, kaip suprantu, yra tai, kad anksčiau aiškiõs ribõs neturėjusi priorės tarnystės trukmė dabar bus aiškiau apibrėžta, o ilgai tarnavusias seseris pakeis kitos. Šis pokytis laukia ir sesučių Paparčiuose. Be to, baigusi tarnystę esate pasirengusi sugrįžti į gimtąją Prancūziją. Kokią Lietuvą prisiminsite? Ar Lietuva tapo tikraisiais namais? Kaip jaučiatės keliaudama į gimtinę?
Tai, kad priorių kadencijai suteikiama riba, yra tik viena, o yra ir daug svarbesnių, mūsų dabartinės reformos dalių. Asmeniškai aš tai priimu kaip palengvėjimą ir dabar meldžiuosi už būsimą priorę, iš patirties žinodama, kad jos laukia nelengva našta.
Dabar Viešpats kviečia mane būtent į Prancūziją, bet Lietuva visada liks mano antraisiais namais. Palieku ją su ramybe, žinodama, kad tai – Dievo Valia, bet drauge širdyje ir maldoje nešuosi visus, kuriuos sutikau Lietuvoje, kuriuos mylėjau visa širdimi ir kurie mylėjo mane tokią, kokia esu, su visais mano trūkumais. Išvykti nėra lengva, tačiau šie ryšiai yra amžini ir tai – didelė paguoda!
Ar yra kokie nors Jūsų pamėgti dalykai, tradicijos, kuriuos iš Lietuvos norėtumėte „parsivežti“ į Prancūziją?
Su savimi į Prancūziją išsivežu Rūpintojėlio skulptūrėlę, kaip giliausią viso to, ką gavau šioje Dievo palaimintoje šalyje, simbolį – Kristų, kuris rūpinasi mumis taip, kad tapo žmogumi – iki kančios ir mirties, kad mus išgelbėtų. Kristų, kurio išradinga Meilė niekada nesako: „Gana!“ Lietuva padėjo man atrasti šią motinišką Jėzaus meilės mums pusę.
Žinoma, išsivežu ir pamėgtų lietuviškų valgių receptų, pavyzdžiui, tinginio, kugelio… Taip pat gražią ir gilią tradiciją Kūčių vakarą prašyti atleidimo ir apsikeisti linkėjimais, kad su Kūdikėliu Jėzumi atgimtume naujai!
Tarnaudama čia gerai pažinote Bažnyčią Lietuvoje. Į Betliejaus prieglobstį atvyksta daugybė žmonių ieškoti dvasinės atgaivos, taip pat ir dvasininkai, ganytojai. Ko linkėtumėte Bažnyčiai Lietuvoje?
Visa širdimi viliuosi, kad mūsų bendruomenė ir toliau galės kviesti Bažnyčios narius į prieglobstį dykumoje, apie kurį kalbama dvyliktame Apokalipsės knygos skyriuje. Tai – mūsų pašaukimo dalis!
O linkėti noriu tik to, į ką mus kviečia popiežius, siūlydamas Bažnyčiai sinodalumo kelią: nuolankios drąsos būti savimi. Sinodalumas leidžia egzistuoti visiems, t. y. kiekvienas gali atnešti savo akmenėlį, ir drauge kviečia mus į didelį nuolankumą, kad atpažintume, kur link per kiekvieno indėlį kviečia Dvasia.
Šiame „Kelionės“ numeryje nemažai kalbame apie tai, ką reiškia „verkti su verkiančiais ir džiaugtis su besidžiaugiančiais“. Paskutiniai metai pasauliui ypač sudėtingi: pandemija, vėliau prasidėjęs karas Ukrainoje, infliacija… Norisi teirautis, kaip pasaulio nerimas, skausmas liečia vienuolyno gyvenimą? Ką Jums reiškia verkti su verkiančiais?
Vienuolynas nėra izoliuotas nuo pasaulio, o pasaulio kryžius beldžiasi į mūsų duris per visus, kurie čia atvyksta. Pirmiausia linkiu mums pačioms gebėti kalbėti ne tik žodžiais, bet ir konkrečiais meilės ir palaikymo gestais ir nebijoti kartu su kitais kentėti jų kančių. Mes visi iš prigimties esame pernelyg savanaudiški, kad tokia empatija būtų natūrali. Ji gali gimti tik iš tyro Meilės Šaltinio, bendrystės su Tuo, kuris kentėjo už mus ir su mumis, tyloje.
Patirti sunkumus, apribojimus, kylančius dėl pasaulio įvykių, ne kaip nelaimę, bet kaip priemonę, leidžiančią džiaugsmingai išgyventi bendrystę su tais, kurie gyvena daug vargingiau nei mes… Tai yra iššūkis, kurį mes išgyvename, kaip ir visi krikščionys.
Kontempliatyviosios seserys, nepaisant asketiško gyvenimo, visai nepasižymi patamsėjusiais veidais – priešingai, jų akys šviečia džiaugsmu ir gyvybe. Kas yra Jūsų džiaugsmo priežastis ir šaltinis? Ką patartumėt pasinėrusiems į liūdesį, depresiją, sunkiai išgyvenantiems suspaudimų laiką?
Liūdesys ir depresija dažnai yra gyvenimo žaizdų vaisius. Tai tampa nepakeliama, jei skiriame nepakankamai laiko ir dėmesio ryšiui su Dievu. Kanoje Mergelė Marija, susidūrusi su labai žmogiška problema, kreipėsi į savo Sūnų paaiškindama situaciją: „Jie nebeturi vyno!“ Ji „verkė su tais, kurie verkė“, prisiimdama jų rūpesčius, ji pasitikėdama viską atidavė į Jėzaus rankas.
Galbūt liudijimas, kuriuo galime dalintis su pasauliu, tai parodyti, kad visų mūsų problemų sprendimas yra pasitikėjimo ir meilės santykis su Jėzumi, einant Jo keliu, tikrai nelengvu, bet vieninteliu, kuris daro mus tikrai laimingus.
Ką išvykdama ir atsisveikindama norėtumėte ištarti Lietuvos žmonėmis?
Yra tokia prancūziška daina, kuri puikiai išreiškia tai, ką mano širdis jaučia išvykstant iš Lietuvos. Norėčiau ją padainuoti kiekvienam lietuviui: „Seniai tave pamilau, niekada tavęs nepamiršiu…“
Kalbino Faustina Elena Andrulytė, SF.