Tęsiame kun. Kazimiero Milaševičiaus, OSB komentarus Pradžios knygai. Šis – paskutinysis, skirtas septintajai dienai – šabui (kitus rasite ankstesniuose žurnalo „Kelionė“ numeriuose).
Norint suvokti šabo, Dievo „poilsio“, esmę, būtina žvelgti į septintąją dieną sutuoktuvių kontekste – kaip į Dievo ir išrinktosios tautos vestuvių puotą. Žydų šabo šventimas pasižymi „sutuoktuviniu“ dvasingumu. Ką tai reiškia?
Pasak Abrahamo Hecshelio, šabas suvokiamas kaip nuotaka arba karalienė, Dievo išrinktoji tauta – kaip jaunikis, o šabo šventimas – tarsi vestuvės. Šį palyginimą pasitelkdamas kalba ir pranašas Ozėjas: „Sudarysiu jiems tą dieną sandorą su laukiniais žvėrimis, padangių paukščiais ir žemės ropliais. Sunaikinsiu krašte lanką, kalaviją ir karą, – duosiu jiems ramų ir saugų poilsį. Paimsiu tave sau žmona amžinai, – tave sau žmona paimsiu teisumu ir teisingumu, ištikima meile ir gailestingumu. Paimsiu tave sau žmona ištikimybe. Tuomet tu žinosi, kas yra Viešpats“ (Oz 2, 20–22). Šabo metu sinagogoje giedama tokia giesmė: „Tavimi džiaugsis tavo Dievas, kaip sužadėtinis džiaugiasi savo sužadėtine <…>, o sužadėtine, karaliene Sabbat, ateik tarp savo išrinktosios tautos tikinčiųjų“ (Lecha Dodi).
Kalbant apie krikščionišką kontekstą, Dievas sudaro išganingąją sandorą ne vien su išrinktąja tauta, bet su visa žmonija. Sandoros viršūnė yra Kristus. Jis per Šventosios Dvasios dovaną ir Bažnyčios, kaip savo Kūno bei Sužadėtinės, įsteigimą Tėvo siūlomą gailestingumą ir meilę padarys prieinamus visai žmonijai. Sekmadienis taps Kristaus kaip jaunikio ir Bažnyčios kaip jaunosios eschatologinė vestuvių diena. Bažnyčia nuolat šaukia: „Ateik, Viešpatie Jėzau!“ O Jėzus atsako: „Taip, aš veikiai ateinu“ (Apr 22, 20).
Kita septintosios dienos šventimo prasmė – Izraelio išlaisvinimo iš Egipto vergijos minėjimas (plg. Įst 5, 12–15). Tas pats Dievas, kuris ilsisi septintą dieną ir džiaugiasi kūrinija, parodo savo šlovę išlaisvindamas sūnus ir dukteris iš faraono priespaudos. Išėjimas iš Egipto Izraeliui reiškia du esminius dalykus: Pirma, išlaisvinimą iš vergovės ir priespaudos. Antra, išėjimo iš Egipto įvykiui suteikiama naujo gimimo prasmė (plg. Įst 5, 12–15).
Taigi, sekmadienis nėra paprastas poilsis. Jis dovanoja žmogui galimybę išgyventi vidinę laisvę. Sekmadienio laikas skirtas išsilaisvinti iš vergijos. Dirbti visą savaitę – tai tam tikra prasme būti vergu Egipte. Jei nebūtų septintosios dienos, darbas taptų vergove, o žmogus – vergu. Dievas duoda šį įstatymą, kad išlaisvintų žmogų.
Dievas per septintą dieną prašo mūsų tęsti Jo pradėtą išlaisvinimo iš vergovės darbą. Bet dar svarbiau, kad Dievas kiekvieną žmogų kviečia išsilaisvinti iš vidinių jį varžančių pančių. Čia ir slypi paliovimo, sustojimo, ilsėjimosi po šešių darbo dienų prasmė.
Mums nepavyks išspręsti laiko klausimo užkariaujant erdvę, einant svarbias pareigas ar tampant garsenybėmis. Laiko klausimą galime išspręsti tik pašventindami laiką. Kitaip tariant, mūsų užduotis jau šiame gyvenime – laiką paversti amžinybe. Užsivėrę Dievui nesugebėsime „pagauti“ laiko – jo įprasminti, o gyvenant Dievo artumoje laikas tampa akims neregima amžinybe. Kiekvieno iš mūsų užduotis – savo gyvenimu pašventinti laiką.
Tam padeda maldos ritmas, kasmet pasikartojantys ypatingas ir įprastas liturginis laikas, valandų liturgija, dienotvarkė, dvasinės pratybos, skirtos pašventinti dieną, kasdienybės paprastume susitinkant Dievą.
Diena yra tarsi viso gyvenimo simbolis. Vienuolinė diena taip pat turi ypatingus laikus: Eucharistija ir ją apsupančios liturginės maldos, lectio divina laiką, darbo, misijų, poilsio laiką. Svarbiausios tikėjimo tiesos perteikiamos, susiejant jas su laiku (Tercija arba Priešpiečio malda – Šventosios Dvasios atsiuntimas; Seksta arba Vidudienio malda – Nukryžiavimas; Nona arba Pavakario malda – Jėzaus mirtis).
Biblijoje kalbama ne tik apie šabą kaip septintąją dieną, bet ir apie šabo metus: Kai ateisite į kraštą, kurį aš jums duodu, tas kraštas turės švęsti šabą Viešpačiui. Šešerius metus sėsi savo lauką ir šešerius metus genėsi savo vynuogyną ir nuimsi jų derlių, bet septintais metais turės būti žemei visiško poilsio šabas – šabas Viešpačiui: savo lauko tu nesėsi ir savo vynuogyno negenėsi. Tada nepjausi jokių savaime išaugusių javų, nenuimsi vynuogių nuo neapgenėto vynmedžio – septintieji bus žemei visiško poilsio metai (Kun 25, 2–5).
Yra glaudus ryšys tarp šabo, kurį turi švęsti žmogus ir šabo metų, skirtų žemei. Žmogus turi išmokti ne tik kas šešios dienos sustoti, bet ir mokytis sustoti kas šešeri metai. Šabas iš esmės yra skirtas tik žmogui, jo vidiniam atsinaujinimui, o šabo metai daugiau skirti gamtai, kuri taip pat turi ilsėtis.
Žemė kartą per septynerius metus turi pailsėti, atgauti savo derlingumą, atsinaujinti ir nebūti išnaudojama žmogaus, kuris jai primeta savo alinančius našumo įstatymus. Palikti pūdymui žemę nėra tik ekonominė būtinybė, tai greičiau būties, santykio su objektu ir žeme klausimas.
Bibliniame kontekste, šabo metai – tai sąlyga Izraeliui užvaldant Pažadėtąją Žemę. Dievas perspėja, kad jei izraeliečiai nesilaikys šabo metų, žemė juos išvems. Jie bus ištremti ir tuomet „Kraštas pailsės ir patirs savo šabo metų malonumą. Per visą laiką, kol jis gulės nuniokotas, kraštas švęs poilsį, kurio jis nešventė per jūsų šabų metus, kai jūs jame gyvenote“ (Kun 26, 34–35). Ekologinis įstatymas Biblijoje yra tolygus Izraelio tremčiai. O šabo metai, kurie liečia žemę, yra kvietimas tinkamai naudotis gamtos ištekliais ir gerbti gamtą.
Baigiant tekstų ciklą apie šabą norisi linkėti, kad paskendę darbų, veiklų sūkuryje neužmirštume, jog esame sukurti septintajai dienai – laisvei, šlovinimui ir padėkai už save ir kitus. Būkime septintosios dienos vaikai, laukdami, kol ateis aštuntoji – susitikimo su Dievu diena, galutinio išsilaisvinimo, nesibaigiančio džiaugsmo, šviesos diena.