Linas Adomaitis (g. 1976) – žinomas kūrėjas ir atlikėjas, šiandien aktyviai koncertuojantis pats ir muzikos subtilybių mokantis kitus. Kalbant apie šį kelią, Lino pasirinkimams didžiausią įtaką padarė jo šviesaus atminimo tėtis. Prisiminimais apie vaikystės namus, pamokas, gautas iš tėvelių, pirmąjį patraukimą muzikai ir prasidėjo šis pokalbis. Be to, muzikantas pasakoja apie platų kūrybos spektrą, pirmąsias žinomumo patirtis, savo šeimą, tikėjimą ir scenos paslaptis. Ar žinojote, kad vieną kūrinį atlikti yra sunkiau nei visą koncertą?..
Esi kilęs iš muzikalios šeimos, pasekei tėčio pėdomis pasirinkdamas smuiką. O gal ne tu jį pasirinkai, gal jis tave?
Pamenu vieną epizodą iš vaikystės. Tai nutiko, kai buvau maždaug ketverių. Tiesą sakant, mažai ką žmogus prisimena iš tokio amžiaus tarpsnio, tačiau tą momentą užfiksavau: mama virtuvėje gamina maistą, tėtis sėdi fotelyje ir skaito laikraštį, o aš aplinkui vaikštinėju ir niūniuoju sau po nosimi kažkokią melodiją. Tada tėtis nustoja skaityti ir sako mamai: „Paklausyk: gerai pataiko į natą, ritmas savo vietoj – gal į muziką leidžiam?“ Pirmą kartą gyvenime pajutau, kad kažką turiu savyje, kad noriu muzikos, noriu groti smuiku – noriu būti kaip tėtis.
Taip savo noru, nors ką ten noru – troškimu, atsidūriau Juozo Naujalio muzikos mokykloje. Pradėjau groti smuiku pas tą patį mokytoją Vladą Varčiką, kuris vaikystėje mokė ir mano tėtį griežti šiuo jautriu instrumentu. Tad posakis „sekti tėvo pėdomis“ – apie mudu.
Kokia atmosfera buvo tavo vaikystės namuose?
Su broliu turėjome laimingą vaikystę. Laikėm šuniuką, auginau žiurkėnus ir kanarėles, prižiūrėjau savo akvariumą, su kiemo draugais žaisdavome indėnus, nemėgau grikių košės ir saldžios sriubos, bet be pomidorų sunkiai įsivaizduodavau gyvenimą. Groti smuiku visgi tingėdavau, mieliau būdavo dūkti kieme.
Tačiau muziką labai mylėjau ir jos mūsų namuose buvo daug. Juostinis magnetofonas ir patefonas nuolat sukdavo džiazo, klasikinės ir populiariosios muzikos įrašus. Ypač mėgdavome klausytis Whitney Houston, George‘o Benson‘o, Stevie Wonder‘io, Michael‘o Jackson‘o albumų.
Bet svarbiausia vaikystėje buvo viską apglėbęs begalinis mamos dėmesys, jos kantrybė ir meilė. Būtent tai leido mums skleistis. Mamos šiluma, meilė ir yra ta tikroji vaikystės namų atmosfera.
Kokios vertybės buvo puoselėjamos tavo namuose?
Tėvai mokė užjausti tą, kuris verkia, ir kritikuoti tą, kuris kenkia. Tėtis mokė gintis nuo to, kuris kabinasi į atlapus, o mama sakydavo, kad negalima meluoti nei sau, nei kitiems. Tėvai mokė, kad reikia elgtis taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi. Daugelis dalykų susigėrė į mane ir be aiškinimo – juk mačiau, kaip klostėsi šeimos gyvenimas.
Tikėjimo slėpiniai mūsų šeimoje neaktyviai ruseno – buvo metas, kai dar nebuvome labai praktikuojantys katalikai. Eidavome į bažnyčią tik per šventes. Tačiau Dievas visada ėjo šalia mūsų ir su mumis. O aš žinojau, kad viskas gyvenime sekasi tik Jo dėka.
Paauglystėje pradėjau lankyti Prisikėlimo bažnyčios jaunimo chorą, kaip tik tada, kai tėtis sugrįžo prie tikėjimo ir pradėjo aktyviai dalyvauti katalikų bendruomenės veikloje. Taip šeimoje atsirado dar daugiau šviesos. Tėtis tapo mūsų visų dvasiniu vedliu. Tikėjimo tiesos padėjo geriau suprasti, kaip sukasi pasaulis, išmokau aiškiau pažinti žmones. Vis dar to mokausi.
Apie ką kalbėdavotės šeimoje? Ar diskutuodavote? Ar konfliktuodavote?
Kalbėdavomės apie viską, apie ką kalbasi ar diskutuoja kiekviena normali šeima. Stengdavausi nekonfliktuoti su tėvais. Jų autoritetas visada buvo priekyje ir nesiverždavau užbėgti į priešakines linijas.
Kai būdavo sunku, žinojau, kad galiu atsiremti tiek į mamą, tiek į tėtį. Mama visada rasdavo žodžių, kurie nuramindavo, paguosdavo, sustiprindavo, įtikindavo aiškiais argumentais, tad viena ar kita problema išgaruodavo it dūmas. Staiga apsidairai ir supranti, kad viskas gerai, nes tai, kas svarbiausia, yra šalia.
O tėtis savo įžvalgomis labai taikliai ir operatyviai padėdavo, kai iškildavo sunkumų. Aš tikėjau ir toliau tikiu savo tėvais. Jų atspindys gyvena manyje. O su šviesaus atminimo tėčiu ir toliau pasišnekame. Tik jau kitaip. Gaila, kad nebegaliu paskambinti jam ir pasikalbėti ar padiskutuoti gyvai.
Ką iš šeimos, kurioje gimei, atsinešei ir stengiesi įdiegti šeimoje, kurią sukūrei?
Empatiją. O šalia jos tikėjimą, viltį ir meilę. Taip pat humorą, muziką ir smalsumą. Labai svarbus aspektas yra pagarba santykiams, pagarba žmogui ir apskritai kiekvienai gyvai būtybei. Mudu su žmona esame jautrūs, emocingi žmonės. Per 16 metų jau gebame vienas kitą suprasti ir be žodžių. Tačiau nekalbadienių netoleruojam. Kalbamės labai daug ir pačiomis įvairiausiomis temomis, keliaujame per gyvenimą ranka rankoje ir širdis prie širdies. Mūsų vaikai mato mus tokius, kokie esame, ir kada nors juose atsispindės dalis mūsų.
Kokias didžiausias gyvenimo pamokas taikai kūryboje?
Neišskirčiau didžiausių, nes kartais ir smulkmenos yra reikšmingos. Taigi pats gyvenimas man sufleruoja, apie ką pasakoti dainoje. Perėjau įvairiausius etapus – nuo „Ar tu ją matei?“ iki „Vandenynų“.
Į kūrybą žiūriu aistringai, stengiuosi neprarasti polėkio, tėkmės, žaidimo. Kartais žongliruoju žodžiais, o kartais – kūrinio harmonija. Muzika yra kalba. Svarbiausia, kad tai nebūtų monologas. Man patinka kalbinti klausytojus, bendrauti. Ir jei pavyksta prakalbinti žmonių emocijas – misija įgyvendinta.
Linai, papasakok plačiau apie savo kelionę nuo smuiko iki žinomo dainininko ir kūrėjo. Ar viskas prasidėjo drauge ar išplaukė vienas iš kito?
Smuikas yra ta sėkla, iš kurios išaugo gražus didelis medis. Skirtingose to medžio šakose įsikūrė dainavimas, kompozicija, aranžavimas, muzikos prodiusavimas, garso režisūra, įrašų leidyba, koncertinė veikla, lektoriaus darbas universitete ir visa kita, kas turi sinergijos su garsų pasauliu.
Taigi, nuo vaikystės iki jaunystės plaukiau profesionaliosios muzikos upėmis drauge su smuiko specialybės, solfedžio, muzikos harmonijos, teorijos, literatūros disciplinomis. Per jas įleidau šaknis gan giliai, įsitvirtinau kaip muzikantas. O baigdamas J. Naujalio muzikos gimnaziją neturėjau kito pasirinkimo – tik stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.
Kaip tik tuo metu susidomėjau ir paraleliniu garsų pasauliu įrašų studijoje. Pradėjau programuoti, prodiusuoti muziką, be to, atsirado ir estradinė scena. Kaip tada, taip ir dabar stengiuosi suderinti garso kultūrą ir sceninę estetiką.
Kas tave jaudina labiau – kūrinio gimimas ar jo atlikimas publikai?
Ir viena, ir kita. Kurdamas negalvoju – tai bus populiarus ar nepopuliarus kūrinys. Stengiuosi neapsikrauti lūkesčiais, todėl pasitelkiu jausmą, mintį ir nuoširdumą. Jei kurdamas pajuntu kažkokį nematomą laidą su metafiziniais dalykais, visada turiu vilties, kad mano kūryba palies ir kitą žmogų.
Kūrinio gimimas būna abstraktus, nes nežinai, į kurią pusę nuneš mūza: kūrinys bus akustinis, minimalistinis ar priešingai – atliekamas su simfoniniu orkestru ar mišriu choru.
Be to, didžiulis skirtumas, ar klausytojams atlieku vieną dainą, ar visą koncertinę programą. Būtent antruoju atveju visas repertuaras ir jo eiliškumas yra tarsi dar vienas kūrinys. Prisipažinsiu – vieną dainą atlikti žymiai sunkiau nei visą koncertą.
Kaip žengi į sceną? Ar kaskart prieš koncertą keli sau kokius nors uždavinius? Ar turi ritualų, kuriuos atlieki prieš prabildamas publikai?
Prieš koncertą susikaupiu, paprašau Dievo palaikymo, apsikabiname su muzikantais, padrąsiname vieni kitus, pajuokaujam. Na, o jau įžengęs į sceną užsivelku tam tikrą vaidmenį, kad tos dienos muzikinę misiją atlikčiau profesionaliai ir negailėdamas jėgų. Viso koncerto metu tam tikra prasme būnu kitas Linas, kuris galvoja tik apie sceną, klausytoją, dainų žodžius ir jų prasmę, apie melodiją, garso kultūrą, ką pasakyti arba ko nepasakyti tarp dainų, kaip pagarbiai pristatyti muzikantus ir svarbiausia – kaip sukurti tokį ryšį, kad scena ir publika būtų vienis. Ir tik paskutinės koncerto akimirkos visiškai re-ziu-muo-ja, koks buvo šis susitikimas.
Populiarumas – išbandymas, našta ar džiugi dovana? Ar sirgai „žvaigždžių liga“? Jei taip, kaip gydeisi, o gal kas išgydė?
Pačioje pradžioje, kai dar koncertavome su pirmąja mano grupe „L+“, keistai pasijausdavau, kai žmonės gatvėje pradėjo pažinti. Iki tol nieko panašaus nebuvau patyręs. Netrukus supratau, kad tai bus sudedamoji mano veiklos dalis. Todėl greitai ją prisijaukinau ir nesureikšminau.
Ir dabar šnekteliu su mane užkalbinusiu nepažįstamu žmogumi. Dažniausiai tai būna labai šiltos akimirkos, pavyzdžiui, išgirstu, kad daina „Vandenynai“ labai patinka užkalbinusiojo dukrelei ir kad ji prašo per dieną n kartų paleisti tą dainą. Arba paprašo drauge pasidaryti asmenukę ir t. t.
„Žvaigždžių ligos“ pavyko išvengti veikiausiai dėl to, kad šeimoje buvom auklėjami nesipuikuoti, nesusireikšminti ir negalvoti, kad esi pasaulio bamba. Be to, kai mokiausi smuiko specialybės, nuo šešerių metų kasdien grojau po kelias valandas per dieną, reguliariai laikiau egzaminus scenoje. Taip formavosi visai kitas žinomumo suvokimas nei žmogui, scenoje atsidūrusiam staiga. Ne kartą teko matyti atlikėjų, kurie nesusitvarko su staiga atsiradusio dėmesio pertekliumi ir psichologine įtampa. Tada ir atsiranda „žvaigždžių liga“. Bet, kaip sakoma, žvaigždė prigęsta arba krinta. Ir žmogus grįžta į save, kitus vėl pamato savo akių lygyje, o ne iš viršaus.
Kokios muzikos pasaulio asmenybės tau yra autoritetai? Ko ir iš ko tebesimokai iki šiol?
Didžiausią pagarbą jaučiu muzikiniam tėčio autoritetui. Neabejotinai muzikoje esu dėl jo pavyzdžio. Tuomet žemai lenkiuosi savo trims smuiko mokytojams, dabar jau šviesaus atminimo asmenybėms – Vladui Varčikui, Stanislovui Čepinskiui ir Eugenijui Paulauskui. Tai genialūs savo srities profesionalai. Be to, jų dėka formavosi ne tik mano muzikos suvokimas, bet ir vertybinis stuburas.
Estradinėje scenoje didelę įtaką padarė Stevie Wonder‘is ir Whitney Houston balsai. Iki šiol jų klausausi sulaikęs kvėpavimą.
Dainoje „Ateis diena“ yra žodžiai: „Klajojau be Tavęs, prašau, atleiski“ ir „Aš nežinojau, kad visada su manimi buvai“. Ar šioje dainoje kalbi ir apie savo gyvenimo kelionę?
Šioje dainoje žmogus pats sau prisipažįsta, kad nėra tobulas, kad klysta, ieško, o atradęs padėkoja, nes patiria tikrąjį džiaugsmą – pagaliau jis mato, jaučia, gyvena. Neklijuoju sau dainos herojaus etiketės. Šitas kūrinys ne tik apie mane – jis apskritai apie žmogų. Daugelis klausytojų dainos žodžiuose gali atpažinti ir savo patirtį.
Man jautriausiai suskamba žodžiai dainos pabaigoje: „Ir štai ateis diena, kai Tu manęs paklausi: Kur buvai, ką veikei, ar gyvenai?“ Klausimas „Ar gyvenai?“ ir yra esminis. Ar mes gyvenam gyvenimą, ar leidžiam, kad kažkas jį gyventų už mus? Ir jei visgi gyvenam savo gyvenimą, tai jį gyvenam dėl savęs ar dėl kito žmogaus?
Koks jausmas – kurti ir dainuoti Viešpačiui?
Kai giedojau Kauno Prisikėlimo bažnyčios jaunimo chore, Mišiose skambėdavo mūsų giesmės Dievui. Sakoma, kas gieda – dvigubai meldžiasi. O kadangi esu tikintis – tai malda tikrai nepamaišys. Ir dar padauginta iš dviejų! (Juokiasi.)
Taip, sakralinės muzikos mano gyvenime yra nemažai. Pats žaviuosi gospel stiliaus muzika, kuri neša ne tik krikščioniškosios vilties žinią, bet ir didžiulę muzikinės kalbos jėgą.
Kai būna sunku, klausausi J. S. Bacho kūrybos, kuri visa skirta Dievui. Palengvėja. Kartais jėgų semiuosi iš Whitney Houston atliekamų gospel stiliaus kūrinių.
Viskas, ką turiu šalia, yra dovana, ir aš kasdien dėkoju Dievui už tai. Pagaliau atėjo metas padėkoti Jam dvigubai, kaip sakoma, su giesme ir muzika. Tad dabartiniai mano kūriniai gimsta su tam tikra alegorija ir metafora apie Dievą.
Labai jautriai ir kruopščiai renku kiekvieną grūdelį, kad vėliau iškepčiau skanią duoną ir galėčiau ja dalintis su visais. Tą duoną, muzikos albumo pavidalu norėčiau padalinti žmonėms antroje šių metų pusėje.
Papasakok apie kelionę į tėvystę. Kaip tai vyko, kokių išgyvenimų teko patirti? Kaip tėvystė pakeitė tave ir tavo gyvenimą?
Tėvystė veža – galiu pasakyti tai atvirai. Savo vaikų akimis pamatau daugybę dalykų, kuriuos jau buvau pamiršęs. Ir tie dalykai tokie tikri, esminiai.
Mums su žmona teko prisijaukinti kantrybę ir pirmagimės Saulės šiek tiek palaukti. Na, jei tiksliau – tai aštuonerius metus. Daug kas klausia, ar toks ilgas laukimas nebuvo sunkus. Atsakau, kad nebuvo, nes patikėjome Dievuliui šį klausimą, sakydami – teesie Tavo valia.
Per tą laukimo etapą daug keliavome po pasaulį, apšlifavome dygliuotus kampus, giliai pažinome vienas kitą ir tiesiog džiaugėmės buvimu kartu. Taip pat atradome natūralaus šeimos planavimo – naprotechnologijos metodiką, kuri mums padėjo ne tik dar labiau suartėti dvasiškai, bet ir gauti profesionalios medicinos pagalbą siekiant šeimos pagausėjimo. Labai tuo džiaugiamės, nes rezultatas mūsų rankose.
Taigi, į mūsų gyvenimą patekėjusiai Saulei netrukus į kompaniją atskubėjo ir Jokūbas. Dabar geriau ir negalėčiau įsivaizduoti – du berniukai, dvi mergaitės. Namuose visiška harmonija ir šimtu procentų apsivertęs įprastas ramus gyvenimas (šypsosi).
Viename interviu prasitarei, kad malda su šeima yra tavo kasdienybė. Kas jūsų su Irma poroje tai inicijavo?
Kai sutikome vienas kitą, mes su Irma ilgai, įdomiai ir išsamiai kalbėdavomės apie viską. Be abejonės, jau pačioje pradžioje palietėm tikėjimo klausimus ir nustebom, kokie esame panašūs, kiek daug sakralios muzikos buvo mūsų vaikystėje. Aš lankiau bažnyčios chorą, ji sakralinės muzikos mokyklą, o kai Lietuvoje lankėsi šv. Jonas Paulius II, pasirodo, mūsų chorai stovėjo visai greta. Tik iki mudviejų pažinties teko luktelėti apie dešimt metų.
Įsižiebus draugystei kartu atgaivinome tikėjimo klausimus, pradėjome sekmadieniais lankyti šv. Mišias ir po kurio laiko susituokėme bažnyčioje. Taip, galima sakyti, vienas kitą pakurstėme ir lig šiol laikomės įsikibę į Dievo ranką nuo ryto iki vakaro bendros maldos.
Kaip manai, per ką Dievas tavyje stipriausiai reiškiasi?
Manau, kad ir sėkmėje, ir išbandymuose. Vienas bičiulis kunigas man yra sakęs, kad Dievas visada stovi prie tavo durų, o tu nepamiršk, kad rankena yra tik iš vidaus. Laisvas žmogaus pasirinkimas – įsileisti Dievą ar ne. Kartais sakau: „Man reikia čia ir dabar“, bet tai nebūtinai sutampa su Dievo vizija. Tuomet vėl raitojuosi rankoves ir kantriai laukiu.
Kai ko nors maldoje prašau ir karštai tuo tikiu – taip ir nutinka. Laikydamas Bibliją rankose prašau, kad Dievas man kalbėtų, o kai stoviu scenoje, stengiuosi kalbėti taip, kad žmonių širdis paliesčiau muzika ar mintimis. Kartais mums ir nebūtina žinoti, kaip Dievas veikia per mus. Svarbiausia – žinoti, kad patys norime būti Dievo įrankiu.
Tikėjimas – silpnųjų ar stipriųjų kelias? Kodėl?
Čia ir yra pats tikėjimo įdomumas. Dievas – paradoksų meistras. Tai, kas žmogui atrodo silpna, Dievas paverčia didžiausia stiprybe ir atvirkščiai – pačius galingiausius sudaužo į šipulius. Apskritai, tikėjimas, kaip toks, būtinas kiekvienam žmogui. Be tikėjimo žmogus nieko negali nuveikti.
Dažnai meno žmonės vadinami dvasingais. Ar dirbdamas KTU universitete jauti tai? O gal yra atvirkščiai – ten daug konkurencijos, susipriešinimo ir šalčio?
KTU bendruomenė yra nuostabi. Ir tai sakau ne dėl to, kad ten dirbu, bet todėl, kad taip yra iš tiesų. Man gera bendrauti su jaunąja karta, su studentais ir dalintis garso režisūros, muzikos kūrimo ir programavimo žiniomis. Jei jausčiau nemeilę ar susipriešinimą, ieškočiau kitos aplinkos.
Prieš devynerius metus įsiliejau į šią bendruomenę ir mūsų ryšys tik stiprėja. O su KTU akademiniu choru „Jaunystė“ netgi aktyviai dalyvaujame koncertinėje veikloje, stovime drauge didžiųjų arenų scenose, Lietuvos nacionalinėse Dainų šventėse.
Ar scenoje dirbdamas su kitais talentingais žmonėmis: Gyčiu Paškevičiumi, Vaidu Baumila, Merūnu Vitulskiu, Monika Linkyte, maestro Gintaru Rinkevičiumi – randi progų pasikalbėti apie tikėjimo dovaną, jūsų talentų šaltinį ar panašius dalykus?
Man labai patinka katalikų požiūris – nepiršti nuomonės tikėjimo klausimais ir adekvačiai bendrauti pasaulietiniame gyvenime. Dažniausiai su scenos kolegomis kalbame apie muziką, juokaujame. Apie Dangaus paslaptis dalinamės tik tuomet, kai toks pokalbis išsivysto organiškai. Pavyzdžiui, su Mantu Jankavičiumi, Kristina Žaldokaite, Danguole Beinaryte, Akmėja Brūzge būna gražių pokalbių tikėjimo temomis. Tačiau džiaugdamasis artimų ir gal ne visai tikinčių kolegų pasiekimais, nepasibodžiu ištarti: „Kaip Dievas tau padeda! Telaimina ir toliau!“
Kaip pats sau atsakai į klausimą – iš kur, kaip tavyje gimsta tokia didinga muzika?
Labai ačiū už komplimentą. Reikės paklausyti įdėmiau, ar ji tikrai didinga? (Juokiasi). Viskas, matyt, susidėjo iš daugelio komponentų: muzikinis išsilavinimas, jautrumas, troškimas kurti, groti ir dainuoti, sceninė patirtis, pašaukimas, įkvėpimas, svajonės, filosofija, choleriškumas ir melancholija, ironija, liūdesys, džiaugsmas, pyktis, lietinga arba saulėta diena, o gal kartais ir bemiegė naktis, tolima kelionė, žinia, kad tapsiu tėvu, taip pat įsimylėjėlio drugeliai ir euforijos medžioklė. Galėčiau dar labai daug dalykų vardinti, tačiau reziumuosiu pačiu esminiu – viskas iš Jo ir viskas Jam!
Kalbino Asta Stašaitytė.
Viršelis – Linas Adomaitis, 2022 m. Eglės Gendrėnaitės nuotrauka.