Dar Aristotelis sakė, kad mes esame socialiniai gyvūnai. Kiti žmonės mums svarbūs. Ne tik į juos reaguojame, iš jų mokomės, bet ir lyginamės tarpusavyje. Todėl natūralu klausti – kaip atrasti deramą laikyseną savo paties ir kitų atžvilgiu, idant išvengtume tiek susireikšminimo ir puikybės, tiek paniekos sau ir destruktyvios savigraužos? Savirefleksijos raumuo turi būti reguliariai treniruojamas, kad galėtume augti kaip asmenybės ir kurti visavertiškus santykius. O kokį vaidmenį šiame kelyje užima nuolankumas?
Kas yra nuolankumas?
Aristotelis nevartojo „nuolankumo“ sąvokos, bet jam buvo svarbus nuosaikumas, saikingumas, laikomas viena pamatinių dorybių. Apie nuolankumą pradėta kalbėti įsitvirtinant krikščionybei. Tiesa, jau ankstyvojoje krikščionybėje būta perspėjimų, kad neretai po nuolankumo šydu gali slėptis puikybė.
Viduramžių teologas mistikas Bernardas Klervietis tvirtino, kad yra dvi nuolankumo pakopos: neigiama ir teigiama. Negatyvusis nuolankumas prasideda nuo suvokimo, kad žmogus puolė, nusidėjo ir pats nepajėgia išsigelbėti. Dėl to jis tampa atviresnis Dievo malonei. O teigiamas nuolankumas atsiranda tada, kai žmonės peržengia savo pačių svarbos ribas ir priima Dievo tiesą, gerumą ir grožį. Taip žmogus išlieka nuolankus priimdamas tiesą, kad jis nėra visatos centras ir vis dėlto yra mylimas.
Kitas viduramžių filosofas Tomas Akvinietis su tuo sutiko. Jam nuolankumas – aukšta moralinė dorybė, nes matydamas savo netobulumus ir nuodėmes žmogus tampa atviras Tam, kas didingiau ir galingiau už jį patį. Kitaip tariant, nuolankūs žmonės žino, kad yra nusidėjėliai ir kartu sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Taigi, suvokus ir priėmus nuodėmės tikrovę savo gyvenime, išvengiama aristoteliškų kraštutinumų – ir arogancijos, ir klaidingo savęs smerkimo.
Remiantis tiek Aristoteliu, tiek krikščioniška tradicija, nuolankumas – tai ne nusižeminimas ar kitų pažeminimas ir sugėdinimas. Nuolankumas nėra savęs pavertimas moraliniu kirminu, nes tai būtų vienas iš pavojingų nuokrypių į kraštutinumus.
Tad tai, kaip žvelgsime į nuolankumą, priklausys nuo to, kaip jį suprasime ir apsibrėšime. Kalbant apie nuolankumo naudą ir stiprybę, vis tik turėtumėme laikytis Aristoteliško nuolankumo atspalvio. Nuolankumas – tai tiesos apie save pamatymas, nedominuojant išdidumui ar narcisizmui. Tai žvilgsnis į save kaip į mirtingą ir todėl netobulą, tačiau galintį pasiekti aukštesnių moralinių laimėjimų, nekeliant savęs į pirmą vietą ir nepasiduodant išdidumui.
Kokią vietą pasaulyje, kur norime būti šaunūs ir visada patikti kitiems, gali užimti nuolankumas?
Šiuolaikinė Vakarų civilizacija nuvertina nuolankumo svarbą. Populiarioji žiniasklaida yra persmelkta konfliktų, įvairiasluoksnių kovų ir užkariavimo temų. Žiūrimiausiuose filmuose vaizduojami policininkai, persekiojantys sukčius, slaptieji agentai, kovojantys su teroristais, vieniši keršytojai, gaudantys piktadarius. Sakome, kad mėgstame taikdarius, bet iš tikrųjų mūsų herojai yra kariai. Visuomenėje įprasta žavėtis drąsiomis, net kiek narciziškomis ir įžūliomis asmenybėmis. Mes skatinami tokiais būti ar to norėti. Nenuostabu, kad kuklūs žmonės atrodo neįprasti, nepritampantys.
Apie nuolankumą kalbame retai. Žinia, kad esame netobuli, neskamba maloniai. Juk visi norime būti šaunūs ir gauti patvirtinimą, kad tikrai tokie esame. Kam skirti dėmesį savo trūkumams?
Vis dėlto tikras nuolankumas gali būti auginantis ir gydantis. Tai gali būti kelias įveikti pyktį ir tiesiog gyventi laimingesnį gyvenimą. Nuolankumas padeda matyti vertę tiek kituose žmonėse, tiek savyje. Tai neprieštarauja ir siekiant asmeninių tikslų ar sėkmės – toks nuolankumas padeda stiprinti asmenybę, gebėti pasakyti „ne“, kai tai reikalinga, leidžia nebijoti pralaimėti, suprasti, kad nesi nei didesnis, nei mažesnis už kitus.
Kas yra melagingas nuolankumas?
Melagingas nuolankumas susijęs su paslėptu išdidumu. Mes praktikuojame melagingą nuolankumą tada, kai kuriame kuklumo įvaizdį, nes norime pasirodyti geraširdžiai ir priimantys. Visuomenėje, kuri net ir šią dorybę siekia paversti blizgučiu, nuolankumo vaidyba tampa svarbesnė už tikrąjį jo įkūnijimą.
Tai gali būti bandymas neigti komplimentus, kurių tikrai nusipelnėme, arba neigiamai kalbėti apie save, tikintis, kad pašnekovas paneigs mūsų išsakytas mintis. Melagingas nuolankumas gali būti vidinių kompleksų išraiška. Kartais viduje jaučiamės tokie maži, jog norime daryti absoliučiai viską, kad pasirodytume dideli kitiems.
Visuomenėje, kuri, viena vertus, puoselėja nuolankumo dorybes, kita vertus, skatina savęs vertinimą, nevisavertiškumo kompleksas, rodos, yra vienas iš būdų, kaip derinti šiuos du skirtingus idealus. Šis kompleksas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti suderinamas su nuolankumu, bet tai – tik miražas.
Alfredas Adleris, vienas žymiausių visų laikų psichologų, teigė: „Neturėtume stebėtis, jei tais atvejais, kai matome nepilnavertiškumo kompleksą, randame daugiau ar mažiau paslėptą pranašumo kompleksą.“ Šie du kompleksai yra savotiški vienas kito atspindžiai. Jie panašūs tuo, kad abu yra egocentriniai, ir viena forma paprastai maskuoja kitą, nors jų apraiškos atrodo skirtingos.
Nevisavertiškumo kompleksą dažniausiai suprantame kaip tikėjimą, kad esi prastesnis už kitus. Tai nemeilės sau išraiška, kuri verčia nepagrįstai menkinti save.
Kita ironiška nevisavertiškumo komplekso monetos pusė – paslėptas išdidumas. Melagingo nuolankumo demonstravimas yra socialiai priimtinas būdas netiesiogiai išreikšti savo ego. Manydami, kad esame iš esmės geresni ar blogesni už kitus, remiamės prielaida, kad tik mes patys galime pamatuoti žmonių vertę.
Kaip ir pranašumo kompleksas, kai pranašumo išraiška suprantama kaip fasadas, slepiantis giliau jaučiamą, kartais nesąmoningą, menkavertiškumo jausmą, nevisavertiškumo kompleksas taip pat yra fasadas, slepiantis pranašumo jausmą.
Melagingas nuolankumas gali pasireikšti ir per teisuoliškumą, pasislėpusį empatijos apvalkale. Kartais neprašyti patarimai, pamokymai slepia norą parodyti viršenybę, kritikuoti, naudojant saldžius žodžius, ar aiškiai parodyti, kad kitą reikia pakeisti. Taip manipuliuoti galima ir tikėjimo tiesomis, Biblijos citatomis, siekiant tikslų, kurie niekaip nesusiję su artimo meile ar pagarba žmonėms.
Vis dėlto tikrasis nuolankumas neieško laimės kitų žmonių pripažinime, todėl neturi prieš ką jaustis prastesnis.
Kaip iš tikrųjų būti, o ne tik bandyti atrodyti nuolankesniam?
Pirmiausia reiktų įsivardinti, kodėl norime būti nuolankesni. Ar todėl, jog nuoširdžiai tikime, kad tai svarbu tiek mums, tiek mūsų aplinkai, o gal vis tik norime atrodyti geresni žmonės, gal manome, kad privalome to norėti ir siekti?
Įsivardinę tikrąsias tokio siekio paskatas, turime aiškiai apsibrėžti, kas mums yra tikrasis nuolankumas. Suprasdami, kas po juo slepiasi, daug aiškiau jį atpažinsime ar suprasime, kur tai tėra prieštaringas fasadas.
Taipogi, turime nebijoti klysti. Prisiminkime: „Klysti yra žmogiška, o atleisti – dieviška.“ Mes nesame tobuli, ir tai yra nuolankumo dalis. Stebėkime savo elgesį, kylančias emocijas ir mokykimės. Mūsų pastangos, gebėjimas pripažinti savo klaidas ir reflektuoti savo elgesį yra ženklas, kad einame teisingu keliu.
Nuolankumas yra ne tiek savo ego valdymo, kiek savigarbos klausimas. Kuo didesnis jūsų savivertės jausmas, tuo lengviau vertinti kitus, juos priimti ir skatinti. Mums nėra sunku patikėti savo vertingumu, kai neabejojame, kad kiekvienas žmogus yra vertingas.
Būti nuolankiam nereiškia nesiekti geresnės darbo pozicijos ar nenorėti, kad tavo mėgstama krepšinio komanda laimėtų žaidimą. Gyvenimą sudaro labai įvairios skirtingos plotmės. Talentai ir gebėjimai dažnai gali kalbėti patys už save. Nuolankumas susijęs su mūsų pamatiniu elgesiu ir pagarba kitiems žmonėms, nepamirštant savęs. Tai noras kviesti žmones eiti kartu, o ne juos atstumti ir atitolinti.
Parengė Dominyka Navickaitė