Ona Marija Urbšytė „Peizažas“, 48 x 35 cm
„Kelionė“ 2023 m. Nr. I (25)
Ona Marija Urbšytė – architektė, poetė, fotomenininkė, pedagogė, poezijos ir prozos tekstų autorė. Daug dėmesio skiria socialiniame tinkle „Facebook“ kuriamai asmeninei paskyrai, kur nevengia pasisakyti aktualiais visuomeniniais, meno ir kultūros klausimais. Visą gyvenimą dirbusi architekte, įvairiose bendrojo lavinimo ir aukštesniosiose mokyklose užsiėmusi pedagogine veikla Ona Marija teigia, jog visgi pagrindinė architektės specialybė suformavo jos bendrą pasaulėjautą. Simpatija minimalizmui juntama visose šios menininkės pastarojo meto veiklose: poezijoje, fotografijoje, kur autorei svarbu per mažai pasakyti daug.
Kalbant apie minimalizmą, jį puikiai atspindi pirmoji Onos Marijos fotografijų paroda „TIK“. Ji yra tarsi fotografinis haiku, kuriame dominuoja paslaptingoje prietemoje skendintys juodai balti žmogaus kūno fragmentai, jautriai ir daug pasakantys per nutylėjimus. O parodoje „Matomi-Nematomi“, kurioje fiksuojamos ir pristatomos Lietuvos kultūrai svarbios asmenybės, fotomenininkei rūpi parodyti kuriančiųjų veidus jų gyvenimo ir kūrybos aplinkoje.
Jūsų veikloje bene svarbiausios dominantės yra architektūra, fotografija ir poezija, taip pat pastebėjau, kad esate labai pilietiška, nevengiat pasisakyti aktualiais visuomeniniais klausimais. Tačiau žvelgiant į visas šias sritis, neįmanoma nepastebėti, kad jas jungia menininko žvilgsnis. Ką Jums reiškia žvelgti į pasaulį pro meno prizmę? Gal galėtumėt sugrįžti į savo vaikystę arba į akimirką, kai pirmą kartą pajautėt, jog stebit pasaulį būtent tokiu žvilgsniu?
Prisimindama vaikystę, galiu drąsiai pasakyti, jog niekuomet nežaidžiau su lėlėmis ar kitais žaislais, nes paprasčiausiai jų neturėjau. Gal todėl, kad buvau neseniai iš Sibiro grįžusių tremtinių vaikas, o gal tiesiog to nenorėjau, nes laisvalaikį leidau sėdėdama už stalo – į aritmetikai skirtą languotą sąsiuvinį piešiau įvairias buitines scenas. Tuomet buvau vos trejų metukų. Vėliau, jau besimokydama penktoje klasėje, tėtės dėka pradėjau lankyti ką tik įsikūrusią Panevėžio vaikų dailės mokyklą, kur pasimokiusi penkerius metus toliau piešimo įgūdžių sėmiausi privačiai lankydama puikios J. Miltinio dramos teatro dailininkės Sofijos Kanaverskytės pamokas.
Kalbant apie profesiją, ko gero, jos pasirinkimą lėmė mokymasis Juozo Balčikonio mokykloje, vienoje iš dabar garsiausių Lietuvos gimnazijų, sustiprintoje fizikos ir matematikos ugdymo klasėje. Žodžiu, buvau linkusi ne tik į menus, bet ir į tiksliuosius mokslus. Jie vėliau gyvenime labai pravertė, nes per tai vystosi loginis mąstymas, kuriuo remiantis galima nuosekliai analizuoti nuolat besikeičiančius tiek asmeninius, tiek visuomeninius gyvenimo įvykius.
Žinoma, gyvenimas pateikia įvairių netikėtumų, kurie daug ką pakeičia, drauge ir sukrečia. Taip nutiko, kai po dvylikos Vilniuje praleistų metų su vyru ir mažamečiu pirmagimiu atsidūriau pakaunėje, kur nutrūko aktyvi profesinė veikla, kur buvau grubiai izoliuota nuo išorinio pasaulio. Stengdamasi nepanirti į depresijos liūną, pradėjau tapyti. Tai galėjau daryti tik popiečio miegui paguldžiusi sūnų arba naktimis. Ant susiūtų paklodžių, o vėliau ant vystyklų karštu vašku tapiau didelio formato batikos darbus, kartu liejau ir akvarelę. Taip radosi nemažai darbų, kuriuos vėliau eksponavau dviejose personalinėse parodose: Panevėžyje „Galerijoje XX“ ir Kaune „Lango“ galerijoje. Daug darbų, kurių likimų nežinau, atsidūrė asmeninėse kolekcijose, likusieji kabo mano namuose.
Vėliau į rankas paėmėt fotoaparatą. Ar niekada negrįžo noras tapyti?
Visada manyje glūdėjo noras tapyti. Kur bekeliaučiau, vis pagalvodavau, kaip būtų šaunu matomą vaizdą perkelti ant popieriaus, bet įvairių darbų gausa per laiką šias svajones vis labiau užgožė. Tačiau tenka prisipažinti, kad tapyba iš mano gyvenimo taip staiga niekur nedingo, jos įgūdžiais dalinausi su savo mokiniais, net teko juos ruošti studijoms į aukštąsias mokyklas. Vėliau, atsidūrus socialinio tinklo „Facebook“ erdvėje, pamačiau, kad ten betarpiškas bendravimas pagrįstas vaizdine informacija, kitaip tariant, nuotraukų eksponavimu. Taip ir aš po truputį panirau į šią veiklą, į fotografavimą.
Įdomiausia, sau pačiai netikėtai, feisbuko platformoje įkūriau meninės fotografijos grupę. Pamažu ši grupė tapo labai populiari, įgavo tarptautinį mastą, tarp jos dalyvių buvo daug užsieniečių, nes ir aš tuo pačiu metu savo darbus rodžiau ne vienoje tarptautinėje fotomenui skirtoje grupėje, kur pelniau įvairius apdovanojimus. Bendras mano grupės „Fiksuota akimirka“ narių skaičius siekė apie pustrečio tūkstančio. Kadangi buvau šios grupės įkūrėja, pačiai teko ją ir administruoti. Norėdama pagerinti publikuojamų nuotraukų meninį lygį, sukūriau griežtas taisykles, kurių visi privalėjo laikytis. Suprantama, dėl to kildavo įvairių nesusipratimų, netgi konfliktų, tad tekdavo spręsti šias situacijas. Taip įgijau didelę socialinio bendravimo patirtį, ko niekada nebūčiau gavusi, nes virtuali erdvė tam suteikia neribotas galimybes.
Be kita ko, vykdydama šią veiklą sėmiausi neįkainojamos fotografavimo patirties, iki dabar bendrauju su ne vienu puikiu tiek mūsų, lietuvių, fotografu, tiek ir kitų šalių fotomenininkais.
Apskritai socialiniai tinklai atveria neribotas galimybes reikštis kiekvienam, kas tik panori. Anksčiau, kol nebuvo šiuolaikinių komunikavimo technologijų, nuomonės ar kūrybos sklaidai galiojo gerokai griežtesnė atranka, tad tarp besireiškiančiųjų nebuvo įmanoma pamatyti bendro visuomenės vaizdo.
Bendrą visuomenės lygį visada buvo galima, jei ne pamatyti, tai įvairiomis juslėmis apčiuopti. Taip, sutinku, dabar, gyvenant naujų technologijų eroje, tarpusavio bendravimas pakito. Mes įgijome neeilines galimybes komunikuoti su visu pasauliu. Žinoma, viskas priklauso nuo gebėjimo tomis pažangomis naudotis. Tačiau reikia pripažinti, kad šiuolaikinėje visuomenėje atsirado daug vienišų žmonių, o socialiniai tinklai tą diskomfortą su kaupu kompensuoja, juolab, virtualioje erdvėje, galì lengvai paslėpti savo tapatybę.
Visgi, manau, kad socialinių tinklų administratoriai, pastebėję dažnus įvairių nuomonių susikirtimus, padarė taip, kad kiekvienas matytų tai, kas jam įdomu. Kitaip tariant, susiformavo vadinamieji socialiniai burbulai, kurie sukuria melagingą iliuziją, tarytum visi žmonės vienos nuomonės, kas nėra gerai.
Visais laikais kildavo įvairių iššūkių, kuriuos privalu įveikti. Dabartinė karta užaugo Nepriklausomybės, taikos metais. Jie nežino, ką reiškia būti okupuotiems, kas yra draudimas dalintis savo nuomone, dėl ko anuomet galėjai atsidurti už grotų. Todėl labai stebiuosi, kad praėjus vos trisdešimt dvejiems metams po Nepriklausomybės atkūrimo, kai kas iš mūsų, vyresnės kartos žmonių, jau nekalbu apie jaunimą, tai pamiršo arba nežino. Tas mane labai skaudina, nes dabar ne vienas, turint omenyje tokią sudėtingą geopolitinę situaciją, prisidengdamas terminais „laisvė“, „demokratija“, demonstruoja palaikymą greta mūsų esančios kaimyninės valstybės vykdomai grobuoniškai, kiršinimo ir supriešinimo politikai. Mano galva, tai – oficialiai vykdoma antivalstybinė veikla, kurią būtina uždrausti.
Taip, mes gyvename tam tikrame maloniame burbule, bet ar nėra taip, kad internetas sudaro galimybę kiekvienam iš mūsų pateikti gražesnį savo veidą? Ar nėra rizikos atsidurti iliuzijų pasaulyje?
Be abejo, viskas priklauso nuo to, ar sugebi analizuoti situaciją. Nederėtų priimti nuogų faktų už gryną pinigą. Tačiau kaip bedėliotume, kaip save bepateiktume, pagrindinės tapatybės bruožų nepaslėpsi. Rašytojas daugiau publikuoja savo rašinius arba su tuo susijusią informaciją, aš, kaip fotografė, keliu nuotraukas, dėl kurių man nebūtų gėda. Tam skiriu didelį dėmesį. Tarkim, jei rašau kokia nors tiek man, tiek kitiems aktualia tema, visada gerai apgalvoju, kuo tekstą iliustruosiu ir tai, žinoma, darau tik savo fotografuotomis nuotraukomis. Taip save pristatau ne tik kaip publicistę, bet ir kaip fotografę, kitaip tariant, užsiimu tarpdisciplinine veikla. Komunikuojant virtualioje erdvėje iliustracija yra labai svarbus dalykas, ji suvokiama kaip plakatas, savo informatyvumu patraukantis prašalaičio dėmesį. Šiuolaikinės komunikavimo priemonės išmoko daug ko, reikia tik norėti ir mokėti jomis naudotis.
Iš tiesų, Jūsų paskyrą galima įvardyti kaip visapusišką, įdomų meninį tinklaraštį, kuris intensyviai pildomas, jame pateikiama įvairiapusė informacija – nuo asmeninės kūrybos, dalijimosi pakomentuota kitų menininkų kūryba iki labai įdomių pasisakymų įvairiais skaudančiais visuomenės ir kultūros klausimais. Pastebėjau, kad dažnai nevengiat ir kaip architektė atsiliepti apie paveldosaugos problemas. Dažnai pasisakote šiais laikais opiu klausimu – mūsų negebėjimu integruoti naują į seną. Suprantama, miestai negali tapti tik muziejais, juk kiekvienas laikmetis turi savo dvasią, tad naũja ir sẽna kažkokiu būdu turi tarpusavyje bendrauti, kalbėtis, miestas turi būti kuriamas kaip meno kūrinys, neignoruojant jo visumos.
Stebint pastarųjų metų architektūrą, galima teigti, kad dažnu atveju prastais savo darbais architektai prarado visuomenės pasitikėjimą. Liūdna matyti, kad profesionalai pasiduoda biurokratų užgaidoms ir nemato, kas analogišku atveju padaryta svetur. Tarkime, Estijoje yra daug pavyzdžių, kur seni pastatai kuo puikiausiai pritaikyti naujiems tikslams. Estai vertina visa, kas sena, bet drauge nevengia panaudoti drastiškas, novatoriškas idėjas, kurios praturtina šalies kultūrinį palikimą.
Jei taip būtų pas mus, manau, kad bendras visuomenės išprusimo lygis pasikeistų į gerąją pusę. Pažvelkim į senąsias Europos valstybes, tokias kaip Italija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Vokietija – ten žmonės vaikšto pakeltomis galvomis, nes didžiuojasi prieš juos gyvenusių kartų įvairiomis epochomis sukurtais tvariniais. O mes?
Masiniu sovietinių statinių griovimu norime perrašyti savo krašto istoriją, bet juk tai – didžiausia nesąmonė. Akivaizdus to pavyzdys – Panevėžys, kur praktiškai neišliko nė viena seną menanti erdvė. Turiu omenyje ne pavienius pastatus, o jų kompleksus. Viskas nugriauta, suniokota. Taip buvo pasielgta ir su vieninteliu iš šimto penkiasdešimties Lietuvoje buvusių ir išlikusių, pagal savo pradinę paskirtį veikusiu kino centru „Garsas“, statiniu, unikaliu ne tik dėl jame vykdomos kultūrinės veiklos, bet ir dėl to, kad tai buvo tipinis tarybinio modernizmo pavyzdys.
Toks veiksmas yra vandalizmas ir tai daroma kai kurių valdančiųjų finansinių sumetimų pagrindu. O juk tokie pastatai, kaip sunaikinti kino centrai „Lietuva“, „Garsas“, buvo suprojektuoti sovietmečiu gyvenusių architektų, kurie profesinių žinių sėmėsi ne bet kur, o sekdami pasaulinio garso kolegų pavyzdžiais. Į tą laikmetį žmonės atėjo ne iš kosmoso, o iš prieškario Lietuvos, kurioje gabiems, motyvuotiems jaunuoliams būdavo skiriama prezidento A. Smetonos stipendija, ir jie būdavo siunčiami žinių semtis svetur: į Romą, Paryžių, Berlyną. Ten baigę studijas jauni specialistai grįždavo namo ir kūrė tuo metu Europą užvaldžiusiu moderniu Art Deco stiliumi, ko puikus pavyzdys – Kaunas. Dabar, griaudami praeito amžiaus statinius, mes demonstruojame savo neišmanymą, neišprusimą, elgiamės taip, lyg iš seno šeimos albumo išplėšinėtume tėvų, senelių, netgi prosenelių nuotraukas. Kitaip sakant, iš būsimų kartų stropiai atiminėjame istorinę atmintį. Be jos mes – tik mankurtai.
Prieiname prie labai plačios temos – kas meną skiria nuo ne meno, paprasčiausio gražaus vaizdelio. Net ir „gražu“ – labai sąlygiškas žodis.
Pamenu, kai savo studentams skaičiau paskaitą apie dizainą, kalbėjau apie tai, kad viskas, ką daro žmogus, yra menas – pradedant šaukštu, baigiant šluota. Juk viskas yra padaryta ne bet kaip, o į tai žvelgiant per turimą meninį suvokimą, kas vėliau įgavo „dizaino“ arba, kitaip tariant, apipavidalinimo vardą.
Kalbant apie vizualiuosius menus, šiuo klausimu yra šiek tiek kitaip. Pavyzdžiui, sunku pagaminti kičinę kėdę, ji vienaip ar kitaip turi būti tiesiogiai pritaikyta konkrečiam naudojimui. O paveikslas ar skulptūra atlieka tik puošybos funkciją, tiesioginio praktinio pritaikymo neturi. Todėl šioje srityje atsiranda labai daug neprofesionaliai sukurptų, neva, meno kūrinių. Kita vertus, kartais ir neprofesionalai, kaip pavyzdžiui, visiems gerai žinomas Pirosmanis, tampa plačiai pripažintais menininkais. Viskas priklauso nuo to, į kokią lentynėlę jį padėsi – prie klasikos negali, o prie primityvizmo puikiai dera.
Įtariu, gali nutikti, kad ateityje visi privačiose kaimų valdose esantys cementiniai briedžiai, gandrai ir Gedimino pilys taps labai vertintinais meno šedevrais. Žinoma, tokį mano minčių srautą galima suprasti kaip pašmaikštavimą, bet kuo toliau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, kad riba tarp meno ir ne meno yra neapčiuopiama, panašiai kaip migla ar oras – prisilieti, bet paimti negali.
Grįžkim prie fotografijos ir pakalbėkim apie Jūsų projektą „Matomi-Nematomi“, kurio centre – „uždokumentuoti“ realūs žmonės, mums svarbūs dėl savo kūrybinio indėlio. Juntama, jog šis projektas brendo labai ilgai, gal jis kilo natūraliai, nuo Jūsų susidomėjimo fotografija pradžios. Gal tai buvo tokia organiška gyvenimo būdo dalis ir net nemąstėt, kad iš to gims toks projektas, o besimėgaudama, besidomėdama įvairiais dalykais, betarpiškai bendravote su sutiktais žmonėmis, juos fotografavot ir viskas išsivystė savaime.
Žmones išdrįsau fotografuoti tik pramokus šio amato. Man žmogus – sakralumo vertas reiškinys. Ilgą laiką nedrįsau fiksuoti žmonių, panašiai jaučiuosi iki dabar. Jei ką nors noriu įamžinti, visada atsiklausiu, ar galiu taip pasielgti. Būna atvejų, kad fotosesijos metu susidraugauju su man pozavusiu modeliu, bet būna, kad užkluptas nepažįstamasis nustemba ir ta netikėtumo, nepasitikėjimo kibirkštėlė lieka įamžinto žmogaus akyse, ir mane tai žavi. Mano, kaip fotografės, tikslas – užfiksuoti ne pozuojantį, o natūralioje, jam artimoje aplinkoje esantį žmogų.
Beje, gerai pastebėta, jog prie projekto „Matomi-Nematomi“ dirbau kelerius metus, todėl kūrybinio proceso metu kai kas iš mano parodos personažų jau iškeliavo Anapilin, kaip antai – Kęstutis Navakas arba Auris Radzevičius, kai kas už savo kūrybą gavo Valstybinius apdovanojimus. Atsižvelgiant į šiuos faktus, manyčiau, šią parodą būtų galima įtraukti į kultūros paveldo, kultūrinės atminties fondą (šypsosi).
Ar šis projektas bus tęstinis? Panašu, jog tai – nepabaigiama, neišsemiama tema.
Paroda „Matomi-Nematomi“ susideda iš 56 ant popieriaus atspausdintų nuotraukų ir iš 150 skaidrių, rodomų video forma, fotoportretų.
Balandžio mėnesį Vilniuje, Šlapelių namuose, vyksianti paroda „Matomi-Nematomi“ bus kiek kitokia, nes skaidrių pavidalu demonstruosiu naujai užfiksuotus veidus, kuriuos sutikau jau po šiai temai skirtos pirmosios parodos, juk gyvenimas nestovi vietoje, parodų, įvairių renginių nemažėja, drauge daugėja pažinčių, susitikimų su įdomiais, kūrybingais Lietuvos kultūrai nusipelniusiais asmenimis.
Net ir nuogo kūno fotografijos kolekcija „Tik“ ateityje bus papildyta ir dar sykį rodoma, kadangi pastebėjau, kad žmonės ja domisi. Jei pasiūlau portretų parodą, klausia, kodėl ne nuogo kūno.
Nuogumas yra labai jautri ir slidi tema, kai estetika nejučiomis gali tapti neetišku vaizdu. Tai priklauso nuo paties menininko matymo, jo pasirinkimo, ką rodyti žiūrovui.
Kai kas nors klausia, ar man svarbi mano kūrinius matančiųjų nuomonė, atsakau, kad visada malonu žinoti, jog tavo darbai kažkam patinka, bet visų pirma, jie turi patikti man pačiai. Kaip perfekcionistė, esu pati didžiausia savo pačios kritikė.
Manau, kad svarbi ne tiek pasirinkta raiškos priemonė, kiek paties menininko suformuotas raiškos stilius, kuris vienų kinta, o kitų per visą gyvenimą išlieka toks pats. Tarkime, po mano paskutinio tapybos etiudo praėjo jau dešimt metų ir jei dabar vėl pradėčiau tapyti, tai daryčiau visai kitaip, netgi neatpažįstamai, mat per tą laiką ne tik pasipildė žinių bagažas, bet ir aš pati pasikeičiau. Tą patį galima pasakyti ir apie fotografiją, poeziją, apie viską, kuo užsiimu. Negaliu pakęsti monotonijos, ji mane tiesiog žudo.
Dabar noriu grįžti į pačią pokalbio pradžią, kai kalbėjome apie vaikystę. Sakėte, kad nežaidėt, bet piešėt, nes namuose nebuvo žaislų. Tačiau paraleliai man kilo visai kitokia mintis. Vaikas yra žaidžianti būtybė ir būtent tokiu atveju, kai tavo žaidimui nėra duotų tam tikrų užbaigtų formų, kurios diktuoja žaidimo eigą, vystosi daug lankstesnė ir platesnė fantazija. Taip pat būti menininku iš esmės yra išlikti vaiku. Atmintyje įsirėžė Antano Kmieliausko pasakyta frazė: kaip vaikas visą gyvenimą paišau. Vaikystėje kažką piešia, kuria visi, po to dalis nustoja, o dalis prie to lieka. Man atrodo, kad nėra taip, jog vaikystėje niekad nežaidėt, o kaip tik – niekada ir nesiliovėt žaisti.
Pirmą kartą prisipažinsiu, kaip vyko mano vaikystės piešimo procesas. Piešdama viską garsiai pati sau perpasakodavau, tarytum gyvai bendraučiau su kuriamais personažais, nes kiek save pamenu, visada būdavau viena su mama, kitų pašalinių žmonių ar draugų nesirado. Gal todėl gerokai vėliau susiformavo poreikis rašyti, savo potyriais bei patirtimi dalintis su popieriaus lapu.
Kalbant apie vaikų kūrybiškumo ugdymą, šiame procese ypatingai reikšmingą vietą užima tėvai, jų gebėjimas savo mažyliuose pastebėti bet kokį meninį ar kitokį proveržį, kurį būtina skatinti. Piešiantį, grojantį ar dar kažką darantį vaiką reikia raginti toliau lavintis. Be abejo, kad tai įvyktų, privalu suteikti ir tam tinkamas sąlygas.
Taip, kūryba yra nuolatinis žaidimas, kaip ir pats gyvenimas, ir kai baigiu įgyvendinti kokią nors idėją, visad nuliūstu, jaučiuosi ištuštėjusi, bet po kurio laiko viduje vėl kažkas suvirpa, širdis ima plakti dažniau ir tada gyventi tampa smagiau.
Tad, visiems linkiu neišsenkančios kūrybinės energijos, valios ir pastangų mintį paversti žodžiu, o jį – kūnu.
Kalbino Vaiva Monika Lanskoronskytė