Jei kas nors jūsų paklaustų apie judėjo-krikščioniškosios etikos šerdį, daugelis turbūt prisimintumėte Didįjį įsakymą. Iš pirmo žvilgsnio Didysis įsakymas labai aiškus: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Mylėk savo artimą kaip save“ (Mt 22, 37. 39). Tačiau ar meilė gali būti įsakyta? Argi jos prigimtis nesipriešina bet kokiai prievartai? Kaip galima įsakyti meilę, kai ši sąvoka atrodo neatsiejama nuo laisvo savęs dovanojimo? Ar tikra meilė nėra spontaniška? Argi Giesmių Giesmė nekviečia nebudinti ir nežadinti ir meilės, kol ji pati neprabus (Gg 8, 4)?
Įdomu, kad pirmiesiems Jėzaus sekėjams meilės įsakymas neatrodė paradoksalus. Bent jau Naujojo Testamento puslapiuose nerandame jokių ženklų, kad Jėzaus mokiniai būtų reiškę rūpestį dėl šio įsakymo vidinio nesuderinamumo. Kaip paaiškės, jie turėjo priežasčių šio įsakymo nelaikyti prieštaringu ar net nelogišku. Tariama prieštara subliūkšta, kai apmąstome, kas įsako mylėti, kaip ir ką.
Kas įsako mylėti?
Kaip „Išganymo žvaigždėje“ svarsto žydų filosofas Franzas Rosenzweigas, meilę gali įsakyti tik mylintysis mylimajai ar mylinčioji mylimajam. Meilė negali būti įsakyta trečiojo asmens. Visų pirma Didysis įsakymas yra Dievo žmogui tariamas „Mylėk mane“. Dievas šiame įsakyme apsireiškia kaip Mylintysis. Kaip toks Jis turi absoliučią teisę įsakyti meilę. Kodėl? Todėl, kad Dievo meilė mums yra besąlyginė mūsų pajėgumo mylėti prielaida ir šaltinis. Apsireikšdamas kaip Mylintysis, Dievas padaro mus ir mylėtinus, ir pajėgius mylėti. Dievas gali įsakyti meilę, nes įsakymą lydi dovana – patraukimas į meilę.
Kadangi Dievo „Mylėk mane“ apima ir „mylėk savo artimą“, Dievas gali įsakyti ir artimo meilę. Tai, ką Dievas įsako ar kam kviečia, Jis pats ir padaro įmanomą. Jei Dievas kviečia į pavojingas misijas, duoda ir drąsos įveikti baimę. Jei įsako mylėti priešus, suteikia ir pajėgumo atleisti malonę. Ne veltui meilė vadinama dieviška dorybe – antgamtine, Šventosios Dvasios įlieta dovana. Tik dėl jos su džiaugsmu ir ramybe linkstame į tai, kas tikrai gera, net tuomet, kai žmogiškai tai neatrodo įmanoma.
Kaip įsako mylėti?
Dievas neįsako mylėti kaip vergvaldys ar „narcizas“. Įsakymas „Mylėk mane“ nėra nukreiptas patenkinti poreikius demonstruoti savo galią ar svarbą. Dievui nereikia savęs įtvirtinti ar patvirtinti. Jis jau yra viso ko šaltinis ir pagrindas, nuo kurio mes absoliučiai priklausome. Dievas nepriklauso nuo mūsų. Meilės įsakymas duodamas dėl mūsų pačių gėrio. Mylėk mane, nes aš tave myliu. Mylėk mane, nes tau manęs reikia. Mylėk mane, nes noriu tave padaryti laimingą. Kitaip sakant, Dievo lūpose „Mylėk mane“ yra ir meilės prisipažinimas, ir meilės išliejimas, ir jos išsipildymo garantas.
Tokiu pat būdu Dievas įsako mylėti ir savo artimą – t. y. mums įsakoma mylėti meile, kuri nėra nukreipta į save, bet trokšta kito gėrio. Savo veikale „Meilės darbai“ danų teologas Sørenas Kierkegaardas šią priežastį iškelia į pirmąją vietą, apmąstydamas artimo meilės įsakymo įmanomumą ir net būtinybę. Anot jo, artimo meilė nekyla iš natūralaus mūsų palankumo kitam asmeniui kaip „kitam aš,“ bet iš Dievo palankumo mums, dėl kurio pajėgiame nesavanaudiškai trokšti kito asmens gėrio. Tokia meilė nėra meilė „kitam aš“, bet „kitam tu.“ Tik tokia meilė yra iš tiesų stabili, nenaikinama nerimo ir nevilties, tikrai laisva ir net amžina. Priešingai, spontaniška poetų apgiedota draugiškumo ar erotinės aistros kitam meilė lengvai įkalina pavyde ar net tampa savo priešingybe – neapykanta, iš didžiausios laimės virsdama didžiausia kančia. Kierkegaardas rašo: „Tu mylėsi. Tik tada, kai mylėti yra pareiga, tik tada meilė yra amžinai apsaugota nuo bet kokių pokyčių, amžinai tampa laisva palaimingoje nepriklausomybėje, amžinai ir laimingai apsaugota nuo nevilties.“
Ką įsako mylėti?
Anot garsaus Biblijos teologo Gerhardo Lohfinko, Senajame Testamente Didysis įsakymas dar randamas kaip du įsakymai, tačiau Naujajame jis tampa vienu, pasakytu tarsi dviem atokvėpiais. Tobuliausiai tai išreiškia pirmasis Jono laiškas: „Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka, ir jo meilė mumyse tobula tampa“ (1 Jn 4, 12). Kitaip tariant, Dievo ir artimo meilė nekonkuruoja, bet yra viena.
Atkreipkime dėmesį, kad tik Dievo ir artimo meilė yra įsakyta. Dievo – nes ji yra viso ko pagrindas ir šaltinis, artimo – nes nėra reikalo įsakyti tai, į ką linkstame ir be įsakymo. Mylėti save ir visa, kas „sava“: šeimą, giminę, draugus, klaną, net tautą – yra natūralu, net jei nuodėmė pajėgi iškreipti šią natūralią meilę, šaukdamasi gydančios malonės. Tačiau mylėti artimą kaip kiekvieną, kuris pasirodo mūsų regėjimo lauke, anaiptol nėra natūralu. Anot Kierkegaardo, jei nebūtų Didžiojo įsakymo ir pareigos mylėti artimą, net pati „artimo“ sąvoka – bent jau krikščionišku radikalaus visuotinumo pavidalu – neegzistuotų. Trumpai tariant, jei meilė nebūtų įsakyta, artimo meilė neegzistuotų.
Antgamtinė meilė
Taigi, Didysis meilės įsakymas nėra paženklintas neįmanomo išspręsti loginio prieštaravimo. Galbūt todėl niekas iš Jėzaus amžininkų nekelia čia nagrinėtų klausimų. Jie iškyla kitoje kultūroje, aukštinančioje žmogaus autonomiją ir teises bei kritiškai žvelgiančioje į tarpusavio priklausomybę ir pareigas. Tokioje kultūroje meilės spontaniškumas, o ne jos laisvė pasirinkti savo kryptį – savęs link ar to, kas nesu aš, link – tampa pagrindiniu meilės autentiškumo kriterijumi.
Meilės susiaurinimas iki jausminio prielankumo ar erotinės aistros tiems, kurie patiriami kaip mano paties tęsinys („kitas aš“) prasilenkia su meilės giliausia krikščioniška prasme samprata. Dėl apreiškimo ji pažįstama ne tik kaip natūrali, bet ir kaip antgamtinė agapiška meilė (plg. 1 Jn 4, 8). Tokia meilė nekelia jokių išankstinių sąlygų ir neieško sau naudos. Tokią meilę Dievas pats įlieja į mūsų širdis ir todėl gali ją įsakyti.
Viršelis – Vido Poškaus piešinys