Yra tokių žmonių, kurių asmeniškai nepažįsti, bet laikai juos artimais. Giedrius Savickas (g. 1980) – vienas iš tų, kuriuos sutikus gatvėje norisi sveikintis it su kokiu giminaičiu. Daugybė teatro ir kino vaidmenų, gausybė linksmai nuoširdžių interviu ir tinklalaidžių apgyvendina Giedrių mūsų namų ekranuose. Gal dėl to jis toks artimas ir savas, savo paprastumu ir įžvalgomis įkvepiantis kasdienybės keliuose neprarasti gebėjimo grožėtis ir juoktis. Šis žydinčio rudens pokalbis ne apie įspūdingus profesinius pasiekimus, nors jie ir svarbūs. Susitikimo centre – žmogus tarp žmonių.
Daugeliui atrodot itin savas, pažįstamas iš daugybės teatro ir kino vaidmenų, TV ekranų, reklamų… Žmonės dažnai švelniai sako: „Giedriukas…“ Ką reiškia būti tuo visiems žinomu Giedriuku?
Tikrai esu visiems pažįstamas. Ir visiems Giedriukas. Tiesa, porą metų buvau Giedrius, bet kai pražilau, vėl tapau Giedriuku. Matyt, ir pasenęs būsiu Giedriukas. Kažin, ar džiaugčiausi, jei mane vadintų Giedriumi. Na, kai žmona sako „Giedriau!“, žinok, kad jau blogai. (Juokiasi.)
Džiaugiuosi, kad žmonės su manimi sveikinasi, apkabina, o ne blogu žodžiu mini. Pavyzdžiui, eini per pėsčiųjų perėją, prieina močiutė, apsikabina ir sako: „Aš tave, va, pažiūriu vakare ir taip gerai miegu.“ Faina.
Man nėra faina būti populiariam ar įžymiam – to niekada nesiekiau. Esu pasislėpęs žmogus. Niekada nenorėjau pagrindinių vaidmenų, niekada nelipau per galvas. Bet taip nutinka, kad vis tiek tenka vaidinti pagrindinius. Nesu prieš… Kartais skatinamos tokios vertybės: nesireklamuoti, nepakliūti ant žurnalo viršelio. Tačiau man ne gėda daryti tai, ką darau. Gėda yra vogti, meluoti, išduoti savo žmoną ir būti svolačiumi.
Ar tas populiarumas neišvargina, ar nesinori nuo juo atsitraukti?
Lietuvoje galbūt ryškesnis žmonių skirstymas į „populiarus-nepopuliarus“. Dėl to man labai patinka išvažiuoti į užsienį – ten galiu pamatyti, kas iš tiesų esu. Juk kartais galvoji: o gal pardavėja taip maloniai bendrauja su tavimi tik dėl to, kad esi žinomas? Bet būdamas užsienyje pamatau, kad ten irgi lengvai susidraugauju su žmonėmis.
Kartą, kai nuvykom į Avinjono teatro festivalį, su kolega vakarais eidavom į vieną vietą valgyt kebabų. Po penkių dienų su tuo kebabinės šeimininku apsikabinom ir atsisveikinom kaip geriausi draugai.
Grįžtant namo tik oro uoste prisimenu – Giedriukas! O išvažiavęs būni tas, kas esi, ir viskas.
Vis dėlto nepasakyčiau, kad labai tą išskirtinumą ar žinomumą pastebiu. Bet mano žmona pastabesnė. Tai ji liepia man fotografuotis su visais vaikais. Sako: „Eik, nusifotografuok.“ Einu, nusifotografuoju, grįžtu. Tada ji: „O ko vardo nepaklausei?“ Grįžtu, klausiu: „O koks tavo vardas?“ (Juokiasi.)
Užsiminėt apie santykį su žmona. Teko girdėti Jus pasakojant, kaip žmona padėjo suprasti pasaulio sukūrimo paslaptį…
Tikrai, vis galvodavau: kaip gali Visata atsirasti iš nieko? Kaip Didysis sprogimas galėjo atsitikti iš nieko? Tą supratau tik vedęs. Kartais, kai važiuojam kartu su žmona iš kokio nors susitikimo ir ji tyli, klausiu: „Kas tau yra?“ Atsako: „Nieko.“ O jeigu jau sako „Nieko“, tai žinau – netrukus bus Didysis sprogimas. (Juokiasi.) Juk ir Visata yra moteriškosios giminės.
Tiesa, šį pavyzdį pasakojau vienoje šeimų stovykloje, man ten labai patiko. Apskritai stovyklos formatas man yra labai artimas.
Primena vaikystę? Stovyklose praleisdavot daug laiko?
Tiesiog augau stovyklose, gal dėl to jos man tokios artimos. Ir dabar tris mėnesius gyvenau prie Palangos, grįžau į Vilnių ir negaliu priprasti. Supratau, kad man iš Vilniaus nieko nebereikia. O ten… Žvyrkelis… Atsikeli ryte – randi pomidorų, vienas kaimynas žuvį rūko, kitas žvejoja, kažkas varškės atneša. Žinau: ten nusiskinsiu obuolių, ten riešutų, ten kriaušė auga… Kas rytą pamaitinu savo draugą arklį Augustiną. Kai jo nėra, man labai liūdna. Kai pamatau, apsidžiaugiu kaip vaikas!
Grįžau į Vilnių, repetuoju, vaidinu – keista… Bet pamažu vėl įtraukia tas gyvenimas. Panašiai kaip po Šv. Jokūbo kelio, kai mėnesį be telefono pabuvęs grįžti, žiūri į tą ekraną ir galvoji: „Apie ką tai?“ O po dviejų savaičių – jau negali be jo…
Tad, nors šitiek laiko gyvenate Vilniuje, tikrieji namai – prie jūros?
Esu klaipėdietis ir niekada Klaipėdos nepalikau, namai yra ten. Taip ir netapau vilniečiu. Vilnius man – darbo ofisas, o ten – viskas. Ir iki mamos nuo mūsų sodybos – tik 20 min. kelio. Su mama mano ryšys labai artimas, jai skambinu kiekvieną dieną. Mano mama – fantastiška moteris. Jai 80, o visuomet pasipuošusi, pasitempusi. Turi draugą, kuris gyvena kaimynystėj. Susitinka kasdien kortom pažaisti, pavalgyt kartu.
Daug kalbate apie artimą santykį su mama, bet dalinatės ir apie gana sunkų, tamsų vaikystės laiką…
Tik dabar suprantu, kaip mamai buvo sunku mus auginti. 90-ieji metai, tėvas mirė, liko viena su dviem vaikais, vienas baigia mokyklą, kitas tik pradėjo, skurdi aplinka… Kai studijavau, skambindavau mamai kiekvieną savaitę ir sakydavau: „Man reikia šimto litų, kodėl nepersiunti?“ Tik visai neseniai paklausiau, ką ji dirbo tuo metu. Sako: „Tuo metu buvau darbo biržoje… Sėdėdavau ir verkdavau galvodama, iš kur tau gauti pinigų.“ Jergutėliau!
Mano kiemo draugai – vieni narkomanai, daug jų paskui kalėjime sėdėjo. Vienas draugas, buvęs didžėjus, kalėjime dabar… Atrodė, kad toks gyvenimas ir gana. Bet pasikalbi su žmona ir supranti, kad kai aš leidau dienas kieme su tais draugais, ji keliaudavo su šeima, vykdavo slidinėti…
Vis dėlto nepasukot tais keliais kaip daugelis kiemo draugų. Kas padėjo atsispirti tai tamsai?
Vaikystėje ir paauglystėje mano šviesa buvo vasaros stovykla „Žilvitis“. Tai buvo vienintelis išsigelbėjimas. „Žilvityje“ mus ugdė Leonidas Donskis, Jolanta Donskienė, Dainius Kazlauskas, Asta Baukutė. O kai nuo mažens tave augina tokia chebra…
Mano namus ir stovyklą „Žilvitis“ skyrė vos dešimt kilometrų, bet tikrasis atstumas – šviesmečiai. Supratimo, bendravimo prasme, lyginant su tuo, kas buvo mano kieme. Kai kiemo draugai atvažiuodavo į stovyklą manęs aplankyti, kiti dalyviai su nuostaba klausdavo: „Tai čia tavo draugai?“ „Na, taip. Juk kitų kieme nėra…“
Stovykloje mačiau, kad galima būti ir kitaip negu kieme. Juk ten mes, pasiėmę gitaras, dainuodavom Led Zeppelin‘us, Pink Floyd‘us ir Bitlus. Mokykloje apie tokią muziką nesužinosi, nes muzikos mokytojas buvo tik vestuvių muzikantas.
Būdavo, mus, keturiolikmečius, sukviečia Leonidas Donskis į videoteką ir rodo Quentino Tarantino filmą „Bulvarinis skaitalas“. Sako: „Čia naujas režisierius, nauja kino kalba.“ Nors neįdomu, bet vis tiek susipažįsti. Tik paskui supranti, apie ką tai yra.
Ar stovykloje ir gimė noras vaidinti?
Mane, dar trejų metų, Leonidas Donskis pakvietė vaidinti. Paskui su Dainiumi Kazlausku tokius spektaklius vaidindavom! Štai „Romeo ir Džuljetą“ 200 vaikų vaidino: šimtas Kapulečių ir tiek pat Montekių. Pagalvių mūšiai prie jūros! Pamenu, kaip kopose skaitydavom monologus, kaip per visą dieną su neįtikėtinu entuziazmu visi repetuodavom.
O paskui Oskaras Koršunovas, kai man buvo 23-eji, pakvietė „Romeo ir Džuljetoje“ vaidinti Romeo ir pasakė: „Su jumis pirmą mėnesį dirbs Leonidas Donskis.“ Kaip viskas susieta – stovykla, aktorystė…
Iš tiesų, matyt, aktorystės pasirinkimą lėmė ir tai, kad ir mano šeima buvo gan meniška, mama daug skaitanti, o štai teta labai artimai bendravo su Pauliumi Širviu. Bet tais laikais buvo ir daug rūko, pilkumos. Niūri aplinka, mokykla, geriantys draugai… Vis dėlto aš pats visą laiką buvau skaidrus ir šviesus. Na, kol pats nepradėjau gerti.
Kiemo draugai su tragiškais likimais, Vilniaus elitas, kurio dalimi tapot… Jums kalbant, atrodo tarsi du vandenys – tyras ir drumstas – suteka, bet nesusimaišo.
Nesusimaišo, nes kiti numirė. (Juokiasi.) Vaikystėje neturėjau pasirinkimo – kas buvo kieme, su tuo ir buvau. Laimei, narkotikų visada bijojau. Turiu jauną sūnėną, kuris daug ko bijo, ir aš labai dėl to džiaugiuosi. Yra drąsu bijoti. Ir aš labai bijojau ir dabar vis dar bijau daugybės dalykų.
Tačiau gerti nebijojau. Prasidėjo, kai su O. Koršunovo teatru pradėjau važinėti po pasaulį. Būdavo, po mėnesio gastrolių parsivežu iš Prancūzijos 15000 litų. Bohema, pinigai… O smegenų nėra. Su draugais eidavom į linksmybių barus, o paskui darėsi liūdnyn ir liūdnyn…
Vis dėlto niekada girtas nevaidinau. Bet kol gėriau, darbe buvau be stuburo. Sutikdavau su viskuo, ką sako, kad tik nepastebėtų mano problemos. Aišku, visi supranta, kad vakar gėrei, nes ateini išsiplovęs galvą ir nusiskutęs, pasikvėpinęs – nori parodyti, kad negėrei… Iškart klausdavo: „Gėrei?“ (Juokiasi.) O kai esi bestuburis, tavimi naudojasi. „Padarysi šitą?“ „Padarysiu…“ Tačiau kai nustojau gerti, pasakydavau: „Ne, šito nedarysiu.“ Ne visiems tai patiko…
Neseniai, dėl spektaklio kalbant su psichologe, supratau, kad jeigu mano žmona būtų linkusi išgerti, tikrai prasigerčiau. Psichologė man pasakė: „Dėl to jūs ir esat kartu.“ Jei abu būtumėm linkę išgerti, juk sakyčiau: „O, išgerkim šampano po premjeros – nieko nenutiks!“
Labai dėkinga profesija šiuo klausimu – daug galimybių švęsti…
Taip, ji tokia. Baigi darbą, premjera, tau ploja, gėles neša. Įvykis. Natūralu, kad turi atšvęsti. O kai tokių įvykių – penkiolika per mėnesį!.. Juk kai dirbi ofise nuo aštuonių iki penkių, nebūna taip, kad penktą baigus darbą tau visi ploja ir giria: „Kaip fantastiškai atsakei e-mailą!“ Aktoriui yra kitaip.
Skaitydamas žymių žmonių biografijas suprantu, kad tie, kurie negėrę pasiekė neįtikėtiną šlovę, yra išimtis. Pavyzdžiui, grupės Rolling Stones koncertas – du šimtai tūkstančių klykiančių žmonių. Ką po jo daryti su visa ta energija? Gali išprotėti. Kartais po spektaklio dėl tos energijos negaliu užmigti iki trečios nakties. Tai išgyventi nėra paprasta. O kai norisi tas emocijas malšinti, lengva panirti į priklausomybes.
Žmonės sako: „Na va, gavo šlovės ir prasigėrė…“ Palaukit! Į kito bliūdą reikia įsėsti. Juk žmonės, gavę neuždirbtų pinigų, nesąmonių pridaro net ir būdami blaivūs. Ne visi gimė protingi, ne visi fantastiški, ne visi sėkmingi, ne visi turėjo geras šeimas. O kartais reikia nedaug…
Vieną dieną žiūriu: eina moteris per molą, bateliai su kulniukais. O jeigu paslystų! Lūžtų koja. O jeigu viena šeimoj dirbanti? Nebegalėtų dirbti, pradėtų gerti… Vaikams nebeturėtų pinigų, šie būrelių nebelankytų ir taip toliau. O dėl ko? Kulniukas lūžo ir visa grandinė nusidriekia. Dėl to nuolat sakau, kad labai svarbu įsėsti į kito bliūdą.
Minėjot Jus aplankiusią sėkmę: pagrindiniai vaidmenys, žymiausi festivaliai, gastrolės… Dažnai sakoma, kad scenoje didelė konkurencija, o žvelgiant į Jus atrodo, kad viskas pasiekta taip natūraliai, taikiai, nekovojant ir nesikaunant. Kaip Jums tai pavyksta?
Esu labai didelis tinginys. Bet tinginystė – irgi amatas! Matyt, tingiu lipti per galvas. Argi gyvenime paskelbtos varžybos, kas daugiau vaidmenų turės ir už tai gausi medalį? Visada labiau noriu mažų vaidmenų. Juk gastrolėse tada patiri mažiau streso, pamatai miestą.
Man svarbiausias dalykas visada buvo gerai praleisti laiką su žmonėmis. Tada jautiesi panašiai kaip stovykloje. Jeigu labai faina chebra, padarom stebuklus. Ar nori nugyventi gyvenimą taip, kad tau pastatytų didžiulį paminklą, kurį lankys mokinių klasės, bet niekam nebus įdomu, kieno jis, ar geriau jau be paminklo, bet kad tavo draugai prisimintų ir sakytų – įvyko?..
Amžinas gyvenimas juk irgi apie tai… Jei nemokėsi džiaugtis čia, kažin, kaip bus tenai…
Man patiko toks pokalbis: „Kurią religiją renkiesi?“ Atsakymas: „Tą, kuri siūlo geriausią programą po mirties.“ Svarbu išsiaiškinti, kuri programa geriausia.
Sakot, kad esat tinginys, bet taip neatrodo matant Jūsų užimtumą ir darbus. Kaip manot, dėl ko atsirado tas polinkis į darboholizmą?
Iš pradžių dėl nerimo, kad vėliau nebus darbų. Man vis sakydavo: „Dabar jūsų laikas.“ Šiandien į tai atsakau: „Pats tas laikas man yra visada. Visą gyvenimą.“ Žmonės dažnai galvoja: padarysiu tą, šitą, o tada pradėsiu gyventi. Ne, chebra, mes gyvenam dabar ir visą laiką. Antraip gyvenimas bėga pro šalį.
Kita bėda – nemokėjau atsakyti „ne“. Jeigu sako, kad labai reikia, vis tiek kur nors įspraudžiu tą darbą. O kas būna, kai vasarą įkišinėji darbus į lapkričio, gruodžio kalendorių?.. Tai buvo klaida. Dabar darau kitaip, net jei man ir siūlo uždirbti penkis kartus daugiau.
Nevedu renginių, o galėčiau jų imdamasis vien per gruodį uždirbti keliasdešimt tūkstančių eurų. Kartą už 20 tūkst. eur man siūlė vesti dviejų dienų renginį užsienyje. Sakiau: „Esu labai turtingas ir galiu atsisakyti.“ Atsisakęs tokių pasiūlymų, tikrai pasijauti turtingas.
Supratimas apie tai atsirado, kai prieš porą metų dėl pervargimo žmona mane išvežė į ligoninę. Pradėjau nebemiegoti, nebeturėjau emocijų. Trylika spektaklių iš eilės, o tu supranti, kad nebeturi ko duoti žmonėms, tačiau privalai eiti į sceną ir vaidinti visu šimtu procentų. Vaidini komediją – visi ploja, juokiasi, o tau blogai…
Spektakliai nėra vienintelė Jūsų veikla: dar filmai, televizija, projektai, susitikimai. Kas Jus atgaivina, pripildo?
Dabar mane labai dažnai kviečia atvykti į mokyklas, kultūrnamius, bibliotekas, stovyklas. Televizijoje uždirbu pinigus, ir tai leidžia važiuoti ten, dažnai tai daryti nemokamai. Eidamas pas moksleivius, į stovyklas, į kaimo bibliotekėles, būdamas su tais žmonėmis atgaunu vidinę pusiausvyrą. Kažkas išsilygina: vienur yra pinigai – kitur jų nėra. Vis dėlto pinigai irgi svarbu, būti neturtingam nėra misija ar pasiekimas.
Kita erdvė, kur tas išsilyginimas vyksta – tikėjimas. Tai geri ramentai, geras vežimėlis: kai reikia atsisėdi, pavažiuoji juo. Man gera bažnyčioje. Kiti sako: „Aš tai galiu bet kur pasimelsti.“ Tada klausiu: „O ar meldiesi bet kur?“ „Nu ne…“ Aš anksčiau irgi taip sakydavau: „Kam ta bažnyčia…“ Atradau, kaip gera švęst sekmadienį! Sakau: žmonės, apsirenkit gražiai, nueikit į Mišias, o po jų – skaniai pavalgyti. Pasidarykit sau šventę, juk sekmadienis!
Tiesa, niekada nieko iš Dievo neprašau. Juk dovanų davė krūvom – kiek jų stovi dar nė neišpakuotų. O jei mane taip gausiai apdovanojo, turiu dalintis su kitais. Pavyzdžiui, man davė dovaną juokauti, ir aš juokauju.
O žinot, dėl ko dar neprašau? Nes niekaip nesuprantu tos prašymo sistemos. Jeigu paprašysi pagulėt ir pailsėt porą dienų – dvi savaites gulėsi ligos patale! Jeigu nori šiek tiek lietaus – dvi savaites pliaups. Sakys: „Ko norėjai, tą ir gavai.“
Kartą susitikau draugą bažnyčioje. Sakau: „Ko tau reikia?“ – „Man to.“ – „O man to. Tai gal vienas už kitą paprašykim – bus gražiau negu už save.“ (Juokiasi.) Bet dabar jau nieko nebeprašau: visko tiek duota, tik pastebėk, tik pamatyk, tik išpakuok.
Galbūt tada daug kas ir pasidaro paprasčiau, kai tiesiog išmoksti tas dovanas priimti?
Kartais sutinki žmogų ir galvoji, o kodėl jį sutikai. Paskui tas žmogus ką nors pasako ir staiga viskas susidėlioja. Yra pasakojimas apie žmogų, kuris miršta ir jau Amžinybėje klausia: „Tai buvo ta gyvenimo prasmė ar ne?..“ Sulaukia atsakymo: „Aišku, kad buvo. Atsimeni, važiavai traukiniu iš Vilniaus į Klaipėdą? Nuėjai į tą vagoną, kur galėjai pavalgyti, tada pro šalį ėjo graži moteris ir paprašė paduoti druskos. Padavei?“ „Taip.“ „Viskas. Visa kita – laisvas laikas.“ (Juokiasi.) Viskas. Jeigu tau paduosiu druską, tu man – ranką, o tu – pagausi balioną – viskas. Jei kiekvienas padarysim po tą mažutį dalyką – gyvenimas jau turės prasmę.
Gal dėl to nesinori gyventi mąstant: „Reikia pripūsti tūkstančius balionų, kad visi galvotų, jog aš galiu.“ Didžiausia šių dienų problema – nuovargio visuomenė. Dėl ko tai kyla? Dėl nuostatos „aš galiu“. „Aš galiu padaryti ir dar padaryti.“ Nereikia! Seniau žmonės darydavo tai, ką reikia: pamaitinti šeimą, nuimti derlių. O dabar: „Aš du derlius, ne – tris užauginsiu.“ Nereikia, žmonės, nereikia!
Į aktorinį aš įstojau aštuoniolikos, penkis kartus suvaidinau pagrindinį vaidmenį garsiausiam pasaulyje teatro festivalyje. Vaidinau visose didžiosiose scenose. Juokiausi O. Koršunovui sakydamas, kad tai – NBA lyga! O šiandien man gerai ir į Šilalę važiuoti. Jokio skirtumo!
O buvo laikas, kai tą skirtumą jautėt?
Nebuvo! Maniau, kad taip tiesiog būna baigus aktorinį… Visa tai baigėsi, važinėju po kaimelius.
Už tai atradau, kad man ypač svarbu susitikti su senjorais. Jie dažnai būna palikti nuošaly, nes mūsų visuomenėje viskas orientuota daugiausiai į vaikus. Man labai gaila žmonių, kurie daugybę metų dirba, o paskui turi jaustis nebereikalingi, užmiršti. Tai baisiausias dalykas. Dėl to, kai matau akcijas, skirtas senjorams, mielai atsiliepiu.
Suomijoje Sveikatos apsaugos ministerija bendradarbiauja su Kultūros ministerija. Štai ateina žmogus pas gydytoją, skundžiasi, kad jam negerai su širdimi, o gydytojas jam išrašo siuntimą į operą ar koncertą. Sako: „Nueikit, išgersit karšto šokolado, paklausysit koncerto, pabendrausit, ir jums pagerės.“
Turbūt senjorai man taip rūpi, nes pats būsiu senas. Duok Dieve! Kaip sakė Michailas Žvaneckis, visi labai išgyvena, kad jaunystė baigiasi, bet svarbiausia, kad senatvė nesibaigtų. Nes tada jau – viso gero. O juk sulaukti senatvės su visom raukšlėm – vienas gražiausių dalykų.
Tačiau, be aktyvios veiklos ir važinėjimų, turite daugybę pomėgių, esate labai aktyvus kaip sportininkas, užsiimate fotografija. Kas labiausiai padeda pailsėti?
Pats gyvenime noriu paragauti daugybės dalykų: ir golfą pažaisti, ir surfinti, ir buriuoti, ir pliažo tinklinį žaisti. Bet ne tam, kad tapčiau profesionaliu sportininku. Taip, turiu visus Lietuvos buriavimo čempionato medalius. Bet ar man jų reikėjo? Esu perplaukęs Atlanto vandenyną, bet antrąkart neplaukčiau. Juk ir Trakuose smagu paplaukioti.
Žinoma, mėgstu fotografuoti. Man tai gražu, be to, patinka tas procesas, kai ryškini, lauki…
Bet dabar išmokau tiesiog… sėdėti prie jūros. Tai – geriausias poilsis. Tris ar keturias valandas sėdėti ir žiūrėti. Anksčiau atrodydavo: jei turi laisvo laiko, privalai ką nors veikti, bet tai nėra poilsis. Poilsis – sėdėti ir žiūrėti į jūrą. Ji ošia, ir tu nieko negalvoji. Arba eiti mišku, kai tūkstantį kartų sukalbi „Sveika, Marija“. Išjungti tą šurmulį galvoje, kuris sako: reikės tą, aną padaryti… Ne, nieko nereikia daryti.
Ateini, atsisėdi, ir jūra viską padaro už tave. Nemokamai. Juk tuomet, kai saulėlydį paplūdimyje stebi šimtas porų, visi yra laimingi, ir tai nieko nekainuoja. Atsimenu, vaikystėje visuomet galvodavau, kad kai saulė nusileidžia į jūrą, jūroje pasidaro šviesu. Ten išaušta rytas, atsibunda žuvys. (Juokiasi.)
Vienas gražiausių dalykų Mišiose man yra ramybės palinkėjimas. Juk net atsisukam vienas į kitą, gali pabučiuoti žmoną, pamatai kitą žmogų, susitinki… Laukiu šito šurmulio. Linkėjimus vieni kitiems juk sakom tik per gimtadienius ar Naujuosius metus, o čia gali kiekvieną sekmadienį palinkėti paties svarbiausio dalyko – ramybės.
O kas Jums yra ramybė?
Kai pirmą kartą, dar būdamas mažas, bažnyčioje išgirdau „ramybės“, išsigandau. Kodėl į mane atsisuka ir sako „ramybės“? Juk aš ramus, nieko nedarau! (Juokiasi.)
Šiandien suprantu, kad ramybė nereiškia būti spakainam. Ramybė – kai tau ramu dėl savęs, kai nieko nereikia įrodinėti, kai gali būti savimi. Dabar ir vaidindamas jaučiu ramybę, o kai buvau jaunas, būdavo, vaidindamas dar vaidinu ir kažkokį kitokį save, norėdamas, kad jis kažkam patiktų. Ramybė, kai nereikia vaidinti, kad patiktum. Ramybė – būti savimi. Kad ir ką darytum. Juk nuo drožėjo, kuris paniręs į savo amatą, tiesiog dvelkia ramybe. Ja galima gyventi savo darbe, amate, šeimoje… Ramybė nėra sėdėti kartu ir nešnekėti, kartais reikia ir pasipykti, kad šeimoje tikrai būtų ramybė.
Kai subręsti, į viską imi žiūrėti be interpretacijų: jūra yra jūra, stalas yra stalas, o aš esu aš. Įdomu skaityti visą gyvenimą, bet jo turinys yra trumpas. Kaip ir Šventasis Raštas – didelė knyga, o turinys – Dešimt Dievo įsakymų.
Dabar skaitau knygas lėtai. Kodėl? Nes žaviuosi forma – sakiniais, žodžiais. Taip ir gyvenime. Nenoriu visko suprasti, bet žaviuosi pačiu jo sugalvojimu, jo forma. Gali tai matuoti rudens lapais, upės tėkme, lietumi. Maistas, laužas. Žmonės. Kai pradedi galvoti, kaip gyvenimas padarytas, supranti – tai aukščiausias lygis. Daugiau nieko nereikia. Jokių interpretacijų. Viskas padaryta ir viskas labai paprasta.
Negaliu pakęsti, kai kas nors nori pakeisti pasaulį. Kai kas nors teatre sako: „Šita scenografija norėjau duoti žinią pasauliui, kad žmogus suprastų…“ Nereikia! Padarykit gražiai! Pažiūrėkit, kaip gražiai padarytas medis. Žiūrint į jį nieko nereikia suprast. „Medis nori kažką pasakyti…“ Jis nenori nieko pasakyti! Jis nori tiesiog būti. Ir tau reikia tiesiog būti! O ne, mes vis norim būti truputį daugiau už save… Kažkada pagalvojau: jeigu taip nori truputį pakilti nuo žemės, tai nešiok save ant rankų.
Kitaip tariant, mylėdamas save, gali mylėti ir kitus?
Taip, tai taip paprasta! Mylėk save ir kitus. O meilė yra meilė. Kartais žmonės sako: „Meilė yra supratimas, pagalba vienas kitam, pagarba…“ Žinot, kas yra meilė? Meilė yra meilė. Skausmas yra skausmas. Mamos sriuba yra mamos sriuba. Ir nereikia jos skaidyti, mėginti įvardinti: plaukioja bulvytės, prieskoniukai… Ne, meilė yra meilė, kaip sriuba yra sriuba.
Iš Jūsų galima mokytis skonėtis gyvenimu kaip ta sriuba ir… tiesiog būti!
Suprantu, kad būti yra sunku, kai turi rimtų problemų. Bet tu turi būti. Buvo laikas, kai man stogas važiavo nuo pervargimo, paskui dar kurį laiką būdavo baisu, kad ir vėl taip nutiks. Bet išgyveni tą sunkų etapą ir ateina metas, kai važiuojant automobiliu kartais tiesiog norisi rėkti iš laimės.
Atsimenu du momentus, kai pajutau, kad labai noriu gyventi. Vieną kartą buvo ruduo, važiuodamas atidariau mašinos langą. Ir akimirką supratau, kad šis gyvenimas yra toks geras, toks neįtikėtinai geras… Nesvarbu nei spektakliai, nei apdovanojimai… Tiesiog supranti, kad nenori mirti. Kitą kartą stovėjau, žiūrėjau į medį ir – o jergutėliau! Kaip norisi būti!
Porą kartų panašiai yra buvę su menu. Vienas – Romeno Castellucci‘o spektaklyje „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“. Tai aukščiausio lygio tikėjimo supratimas: visi mėto į Jėzų bombas, net vaikai, o Jis kaip kabėjo, taip kabės. Sakyk apie Jį ką tik nori, Jis vis tiek kabės.
Antrą kartą – Šanchajuje vykusioje parodoje pamačiau Christian Dior sijoną. Apšviestas klostuotas sijonas. Tobula forma. Pamačiau ir apsiverkiau. Kaip meistriškai padaryta – klostės lygios lygios… Juk nėra taip, kad vaikštau paskui sijonus ir verkiu. Bet tai nutinka, kai pamatai meistriškumą, kai išgirsti meistro natą. Panašiai kaip ir Keitho Jarretto koncerte – yra viena nata, kurią išgirdę su žmona abu apsiverkiam.
Man Michael‘as Jordanas yra menas, Lionellis Messis man yra menas. Sūnėnui priėmus Pirmąją Komuniją pasakiau: „Kai Messis įmuša įvartį, pakelia akis į dangų ir persižegnoja, nes suvokia, kad ne jis įmušė. Supranti, kaip kietai?“ Galingiausi pasaulio sportininkai yra tikintys žmonės. Kas jiems davė jėgų?..
Kalbino Kęstutis Dvareckas ir Faustina Elena Andrulytė, SF
