Dar prieš penkis šimtmečius niekam nerūpėjęs žodis „laisvė“ nuo Renesanso virto universaliu raktažodžiu. Nors europiečiai vis dar, kaip buvo pratę, kovėsi dėl ištikimybės vienam ar kitam valdovui – žemiškam ar anapusiniam – pamažu tapo madinga konkrečius kovos tikslus pridengti laisvės vėliava. Šis žodis vienodai garsiai aidėjo protestantų pamfletuose, prancūzų revoliucijos teroro šūkiuose, Karlo Markso analizėje, o šiandien skamba kas antroje reklamoje – ir ne tik politinėje, net parduodant automobilį pirkėjas viliojamas pabėgti nuo neplautų indų stirtos virtuvėje ir vakarėjant skrieti kalnuota jūros pakrante. Tad jautrumas laisvei neabejotinai yra vienas iš laiko ženklų ir pagrįstai tapo toks dažnas Bažnyčios dokumentuose. Tik kaip jį įterpti į krikščionio žodyną, jei net pati sąvoka „religija“ kildinama iš veiksmažodžio „susieti“? Kaip drįsta į „laisvų mąstytojų“ diskusiją kaip lygus tarp lygių jungtis žmogus, iš anksto tikėjimu priėmęs ne tik Apreiškimą, bet ir Bažnyčios „pagamintą“ jo pakuotę – dogmas? Kaip drįsta Bažnyčia kai kuriuos naujus papročius skelbti klaidingais? Jau nebe tie laikai, kai neklusnūs žmonių vaikai į gėrį buvo varu varomi ir jėga tempiami. Ir apskritai: evangelinis Jėzus liepė nieko neteisti ir visus mylėti, tai kodėl mums neleidžiama klausyti šv. Augustino patarimo: mylėti ir daryti ką norime?
Akivaizdu, kad kiekvieną, net menkiausią laisvės suvaržymą įgudome pajusti kaip pasakų princesė – žirnį per devynis čiužinius. Tačiau neskubėkime juoktis: pasakos išmintis moko, kad būtent šis jautrumas ir įrodė karališką jos kilmę. O ką jei mūsų susirūpinimas laisve liudija ne visuotinę neurozę, bet… karališką mūsų kilmę?
Mums įprastas laisvės supratimas
„Šventosios laisvės“ argumentą šiandien kaišiojame kur reikia ir kur nereikia: juk viešpatauja įsitikinimas, kad „tik radikali Apšvietos kultūra, iki galo išsirutuliojusi mūsų laikais, galėtų sudaryti Europos tapatybę. <…> O ji iš esmės remiasi laisve kaip pamatine vertybe, kuria matuoja visa kita: religinio pasirinkimo laisvę, apimančią valstybės religinį neutralumą; laisvę reikšti savo nuomonę su sąlyga, kad būtent šia kanonine taisykle nebūtų abejojama; <…> draudimą diskriminuoti. Šiuo metu šis kanonas tebesiformuoja, turint prieš akis viena kitai prieštaraujančias žmogaus teises, kokia, pavyzdžiui, yra moters laisvės norėti darytis abortą ir gimsiančio kūdikio teisės gyventi priešingybė“, – dar 2005 m. konferencijoje vardino J. Ratzingeris.
Ką gi, Apšvietos judėjimas ir gimė su laisvės šūkiu lūpose: „Žmogus sukurtas laisvas, yra laisvas, net jei ir būtų gimęs su grandinėmis“, – šaukė F. Schilleris, o šiandien kartoja minios save laikančių progresyvistais („pažangiaisiais“) – tiesa, iš šūkio teko ištrinti žodį „sukurtas“, nes kokia gi čia laisvė, jei ją varžo kažkokio kūrėjo projektas?.. Alternatyvi žmogaus kilmės hipotezė irgi yra vienas galvos skausmas: neišeina skelbtis laisvam, jei esi tik aklos evoliucijos dėsnių produktas. Įgudusia filosofo akimi K. Marksas tą tuoj pamatė, tad apskritai uždraudė kelti klausimą apie pasaulio ar žmogaus pradžią: išsivystė ir tiek, koks skirtumas kaip? Būkim praktiški: pakanka, kad čia ir dabar niekas to „produkto“ nevaržytų. Galiausiai viršų paėmė radikali J. J. Rouseau samprata, kad laisvė sutampa su bevaldyste. Tik vėl bėda: anarchija kažkodėl visada užsibaigia kruvina diktatūra.
Dauguma iš mūsų nesame anarchistai ir pristigtume drąsos apsivilkti apsiaustą, išmargintą užrašais No rules („jokių taisyklių“ – kartą teko žingsniuoti paskui tokį dėvinčią damą tramdant norą spirti jai į blauzdą ir išsiaiškinti, ar tikrai nėra tą draudžiančios taisyklės). Tačiau Dabartinės lietuvių kalbos žodynas internete laisvę apibrėžia anarchistiškai – net trys iš keturių prasmių nusakomos žodžiais su priešdėliu „ne“: „1) nebuvimas apribojimų, varžančių visuomeninį politinį gyvenimą bei visuomenės ar atskiro jos nario veikimą, nepriklausymas; 2) teisė nevaržomam reikšti savo, kolektyvo ar visuomenės nuomonę, ginti reikalus; 3) turėjimas valios daryti, ką nori; 4) buvimas neuždarytam, galėjimas be suvaržymų judėti.“ Ką gi, apibrėžimas aiškiai konstruojamas remiantis „laisvės nuo“ samprata, ir tik trečioji prasmė nedrąsiai užsimena apie „laisvę kam“.
Be to, visi trys aprašymai kaip nors pamini ir „varžtus“ – nejau esame tokie paaugliškai tikri, kad laisvei pavojus gresia vien iš išorės? Kita vertus, ar visi išoriniai apribojimai yra tokie blogi, kad juos apibrėžiame itin neskaniu ir net skausmą keliančiu „varžtas, varžymas“? Nejau visgi neįspirti No rules apsiaustą dėvinčiai damai jau reiškia mūsų laisvės suvaržymą? O ar alpinistas, pasisamdęs vedlį vesti į kalno viršūnę, suvaržo savo laisvę? Taip klausė vienas šv. Kryžiaus Jono biografas. Ar tą padarau ir tada, kai į tą viršūnę kopdama apsijuosiu anksčiau užkopusio bendražygio nuleista virve?..
Beje, ir vienintelis teigiamas „laisvės“ apibrėžimas skamba miglotai kaip „sviestuotas sviestas“: „Turėjimas valios daryti, ką nori“. Bet „valia“, anot žodyno, yra „laisvė, nepriklausymas“ (4-oji prasmė), o dar du punktai mini norėjimą (2 ir 3): „1) psichinė galia, pasireiškianti sąmoningu veiklumu; 2) sąmoningas siekimas, nusistatymas; 3) noras, pageidavimas“. Aišku tik tiek, kad, priversti nors ką pasakyti apie laisvės turinį, tuoj prabylame apie valią ir norėjimą. Nuojauta neapgauna: žmogus laisvas tuomet, kai gali (turi teisę) ir pajėgia veikti pagal savo vidinį pasirinkimą, o ne verčiamas prigimties instinktų kaip gyvūnas, šeimininko kaip vergas ar jo nepriimtų išorinių taisyklių kaip diktatūros „pilietis“. Kitaip tariant, žmogus turi būti pats sau „dėsnis, įstatymas ir šeimininkas“.
Vos tą ištarę pajuntame, kaip lyg oro balionėlis subliūkšta mūsų išsvajotoji „laisvė save kurti“: užtenka užsimanyti numesti svorio ar pradėti dieną šaltu dušu, ką jau kalbėti apie „išmokti naują užsienio kalbą“, „susitaupyti atostogoms Havajuose“, susirasti meilę „visam gyvenimui“ ar bent „nebesibarti su mama (tėčiu, anyta, sūnumi…)“. Niekas taip neišblaivina kaip savo naujamečių ketinimų sąrašo (sąrašų) peržiūrėjimas: reklamų ir politinių šūkių pažadai išsisklaido kaip dūmas ir pajunti žemę po kojomis. Ir tada patiki ne tik gravitacijos dėsniu, bet ir tuo, kad krikščionių kalbos apie gimtąją nuodėmę ar Triasmenį (bendruomenišką) Dievą – ne „bobučių pasakos“: taip, kiekvieno iš mūsų viduje slypi didžiausias išsvajotosios laisvės pantis, ir ne, nė vienas žmogus nėra sala (anot populiaraus teologo knygos pavadinimo), tad ne kiekvienas išorinis saitas suvaržo.
Šios dvi dogmos glaudžiai susijusios: „Nė vienas žmogus neapsiriboja savimi, negali gyventi iš savęs paties ir dėl savęs paties. <…> Jis gyvena tuose, kuriuos myli; tuose, iš kurių jis pats gyvena. Žmogus saistomas santykių ir savo gyvybę, patį save gauna tiktai per santykį. Pats vienas aš esu visai ne aš, tik tavyje ir su tavimi aš esu savimi. Tikrai būti žmogumi reiškia būti saistomam meilės santykio, gyventi iš ir dėl. O nuodėmė – tai santykio sutrikdymas arba sunaikinimas. Nuodėmė – santykio paneigimas, nes ji siekia padaryti žmogų Dievu. Nuodėmė – tai santykio praradimas, santykio sutrikdymas, todėl ji neapsiriboja manimi. Suardžius santykį, šis įvykis – nuodėmė – paliečia ir tuos, kuriuos šis santykis saisto, paliečia visumą. <…> Taip kiekvienas žmogus ateina į pažeisto santykio paženklintą pasaulį. <…> Nuodėmė jį užklumpa, ir jis nueina kartu su ja“ (iš J. Ratzingerio pamokslų).
Psichoterapija mus išmokė nepasitikėti savo „vidiniu balsu“: greičiausiai jis kartoja tai, ką įkalė tėvai, mokytojai, socialiniai tinklai, Bažnyčia, aplinka?.. Tačiau ar prideda man laisvės, jei esu valdomas nuosavų aistrų, žalingų įpročių, priklausomybių? Jos irgi „minta“ iš išorės gaunamu masalu. Visgi nesame Dievas, tad ir kurti iš nieko nemokame, galiausiai turime kažkuo vadovautis. Tai kas geriau: klausyti atsitiktinės pastabos ar šimtmečių patvirtinto mokymo?
Didžiausia laisvė yra būti išlaisvintai iš pačios savęs – padarė išvadą šv. Teresė, pažiūrėjusi į aukštuomenės damą: „Pamačiau, kad ir ji yra moteris, kaip ir aš, pavergta aistrų ir silpnybių, ir kaip menkai reikia vertinti aukštą kilmę. Juk kuo ji aukštesnė, tuo daugiau atneša rūpesčių ir vargų, kai reikia taip rūpintis jų padėčiai priderančiais pašvitais, kad tai neduoda joms gyventi: valgo ne laiku ir be tvarkos, nes viskas turi vykti pagal padėties, o ne kūno [reikmes], ir dažniau renkasi patiekalus, labiau derančius jų padėčiai nei skoniui. Ir taip aš visiškai pasibjaurėjau troškimu būti ponia <…> Tai yra toks jungas, kad pasaulis labai meluoja vadindamas tokius žmones ponais: man jie atrodo kaip daugybės dalykų vergai“ (Gyvenimo knyga 34, 4). Pati šventoji atrado laisvę aklinai atsitvėrusi nuo visų pasaulio reikalavimų vienuolyno siena: „Kas pats to nepatyrė, nepatikės, koks džiaugsmas apima šituose vienuolynuose, kai jau užsidarome klauzūroje, kur negali įeiti joks pasaulietis“ (Steigimai 31, 46). Ir pasakoja savo išgyventą laisvės stebuklą: „Čia siela per valandą ar dar mažiau lieka visa ko šeimininkė ir tokia laisva, kad pati savęs negali atpažinti. Gerai mato, kad tai kyla ne iš jos pačios, ir nežino, kaip jai buvo duota šitiek gėrio“ (Gyvenimo knyga 20, 23). Žodelyčiu „čia“ šv. Teresė nurodo pagavą – ekstazę, kurią vadina prievarta dvelkiančiais žodžiais arrebatar ir arrobar – žmogaus valia ne tik „pagaunama“, bet tiesiog „pagrobiama“, „išplėšiama“, Dievas ją nusineša kaip erelis grobį, kartais drauge prigriebdamas ir kūną (taip aiškinama levitacija). Ir tai – laisvė?!
Na ir keista gi toji krikščionio laisvė
Krikščionių šventieji sau gyvenimo idealu rinkosi ir kiekvienam tikinčiajam rekomendavo šiuos šv. Pauliaus žodžius: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20). XVI amžius, iškėlęs laisvės vėliavą, gausus liudijimų. Pavyzdžiui, šv. Ignacas meldėsi: „Imk ir priimk, Viešpatie, visą mano laisvę, atmintį, protą ir valią, visa, ką turiu ir valdau“, – taigi atidavė Dievui ne tik turtą, įtaką, valdžią (praeitį ir ateitį), bet ir visas tris savo sielos galias – savo dabartį su visais jos pasirinkimais. Jam antrina šv. Teresė Avilietė, kai po 20 metų vienuolystės pagaliau pajėgė iš tiesų „atsiversti“ – sudėti visą savo valią į Dievo rankas: „Nuo čia prasideda <…> naujas gyvenimas. Ligšiolinis buvo mano. O tas, kurį gyvenu nuo tada, kai pradėjau aiškinti šiuos maldos dalykus, yra Dievo, kuris gyveno manyje, kaip man atrodė – kitaip, manau, buvo neįmanoma per tokį trumpą laiką palikti tokius blogus įpročius ir darbus. Tebus pašlovintas Dievas, išlaisvinęs mane iš manęs“ (Gyvenimo knyga 23, 1).
Šv. Kryžiaus Jonas „Tamsiojoje naktyje“ eiliuoja: „Pasilikau ir užmiršau save, / Prisiglaudžiau prie Mylimojo veidu, / Nuščiuvo visa, ir atidaviau save, / Savo rūpestį apleidau, / Jį tarp lelijų pamiršau.“ O nuostabiausias „Romansų“ posmas byloja apie visišką Sužadėtinės – žmogaus sielos – pasyvumą, kai viską nuveikia Sužadėtinis – Kristus: „Ją paimsiąs / ant savo rankų švelniai, / jai savo meilę dovanosiąs; / ir taip į vieną susijungus,/ pas Tėvą ją nunešiąs…“ (eil. 153). Na, maža ką svaičioja įsimylėjęs poetas… Tačiau knygos prologe jis visiškai rimtai perspėja: „O jei kur nors suklysčiau, <…> tai ne dėl to, kad būčiau siekęs atsiskirti nuo šventosios motinos Katalikų Bažnyčios sveiko požiūrio bei mokymo, nes tokiu atveju visiškai paklusiu ir atsiduosiu ne tik Jos, bet ir kiekvieno, pagrįsčiau apie tai sprendžiančio, nurodymams“ (Kopimas į Karmelio kalną, prologas, 2). Tuoj pasišiaušiame, kad Mistinis mokytojas yra toks „prisitaikėlis“ ir gelbėdami jo gerą vardą spėjame, kad jis tą įrašė tik formaliai, norėdamas apsidrausti nuo inkvizicijos persekiojimų.
Šitaip konformizmą paskelbiame geresniu už klusnumą – ir išsiduodame, kaip patys mąstome, ir kaip sunku mums priimti galimybę, kad šv. Kryžiaus Jonas nuoširdžiai pakluso Bažnyčios požiūriui, nes šis yra sveikas, tad pagal jį galima pasitikrinti, ar mąstydami nenuklydome – kaip keliaudami pasitikriname pagal žemėlapį (kad tik tokį turėtume po ranka kaskart, kai suabejojame!). Štai kodėl paklusti išmintingai patariančiam kitam yra geriau nei vadovautis savo įgeidžiais vien dėl to, kad jie – nuosavi. Šv. Teresė dėl to ir džiaugiasi savo naująja „nelaisve“, o šv. Ignacas užbaigdamas maldą dar ir nurodo, kodėl taip daro: „Tu, Viešpatie, man tai davei, Tau visa grąžinu. / Visa yra Tavo – / Tvarkyk pagal savo valią,“ – ir pasako, ko siekia: „Duok man tik savo meilę ir malonę, / Nes to man užtenka.“
Šv. Ignacas pagrįstai atsigręžia į sukūrimą: jame ir glūdi mūsų laisvės šaknis. „Tik jeigu pasaulis yra kilęs iš laisvės, meilės ir proto, tik jeigu šitai yra tikrai pamatinės jėgos, mes galime vienas kitu pasitikėti, galime žengti į ateitį, galime gyventi kaip žmonės. Tik todėl, kad Dievas yra visų daiktų Kūrėjas, Jis yra jų Viešpats, <…> laisvė ir meilė – ne bergždžios idėjos, bet veikiau atraminės tikrovės jėgos. “ Jei pasaulį valdytų akli gamtos dėsniai, apie jokią laisvę nebūtų nė kalbos – su chemija ir fizika nepasiginčysi, bet… ir jose mokslininkai užčiuopia dvelkiant laisvę, tik ją vadina atsitiktinumu. J. Ratzingeris pamoksluose cituoja „atkaklų kovotoją su bet kokiu tikėjimu sukūrimu“ Jacques‘ą Monodą. Jis teigia, kad „egzistuoja du dalykai, kurių galėjo ir nebūti: jie galėjo būti, bet nebūtinai. Vienas jų – gyvybė. <…> [Kitas] – slėpiningoji būtybė žmogus.“ <…> Atsižvelgiant į tai, kokia menka buvo tikimybė tokiai būtybei atsirasti, toks įvykis galėjo atsitikti tik kartą. Mes atsiradome per atsitiktinumą, sako jis. Loterijoje mums pasisekė ištraukti laimingą bilietą, tad turėtume jaustis lyg netikėtai išlošę milijardą. Taip savo ateistiniu kalbėjimu Monodas iš naujo išreiškia tai, ką tikėjimas amžiais vadino žmogaus „kontingencija“ ir kas tikėjimui buvo virtę malda: manęs galėjo nebūti, bet aš esu, ir Tu, o Dieve, panorai, kad būčiau.“
Jei nebūtume sukurti kaip Dievo – Vienintelio, tad esmiškai laisvo – paveikslas, neturėtume dabar šito vargo – net ant devynių čiužinių vartytis dėl kiekvieno žirnio. Nenuostabu, kad laisvės dovana norisi kuo greičiau nusikratyti, kaip pažymi J. Ratzingeris: „Mums, kitaip negu gyvūnams, gyvenimas nėra tiesiog nuskirtas iš anksto. Klausimas, ką reiškia būti žmogumi, kiekvienam iš mūsų tampa uždaviniu ir sykiu iššūkiu mūsų laisvei.“ Ir priimti visą laisvės didybę pajėgiame tik atsispyrę į tikėjimą, kad egzistuoja Kažkas, kas panorėjo mūsų – manęs, „kad esama To, kuris nežaidė aklai, kad mes ne atsitiktinumo, bet laisvės ir meilės vaisius, savo ne-būtinybės akivaizdoje galime dėkoti už šitą laisvę ir dėkodami žinoti, kad būti žmogumi – tai dovana“.
Krikščionių nusidėjimai laisvei
Krikščionių žinia apie laisvę skamba patraukliai, jei ne… jų metodai: apsalę klausomės apie meilę artimui ir Dievo mums paruoštą puotą, tačiau iškart pasišiaušiame vos meile pertekęs Tėvas (ar koks žemiškas Jo atitikmuo), nesulaukęs ateinant svečių, liepia tarnui: „Eik į kelius bei patvorius ir varu atvaryk, kad mano namai būtų pilni“ (Lk 14, 23; kursyvas – J. M.). Čia įeina inkvizicija, religiniai karai, dogmos, draudimai ir bauginimai pragaru – vis tie patys kaltinimai metami Bažnyčiai. Ar tik atsitiktinai jie ėmė aidėti tuo pat metu kaip ir didysis laisvės šūkis, regis, pajėgiantis pateisinti visas žiaurybes?
Į šiuos kaltinimus atsiliepė šv. Jonas Paulius II apaštaliniame laiške „Apie pasirengimą 2000 metų jubiliejui“, skambiai pavadintame „atsiprašymu už Bažnyčios klaidas“, nors atsiprašymas užima tik tris punktelius iš penkiasdešimt devynių. Vienas iš jų skiriamas laisvės varžymo „nusikaltimui“: „Kitas skausmingas Bažnyčios istorijos tarpsnis, prie kurio jos vaikai turi sugrįžti su atgailos sugrudinta širdimi, tai nepakantumas ir net smurtas tiesos tarnystėje – ypač kai kuriais amžiais.“ Todėl Bažnyčiai tenka „nuoširdžiai apgailėti silpnumą tų jos vaikų, kurie sutepė Bažnyčios veidą ir neleido jame pilnutinai atsispindėti nukryžiuotojo Viešpaties paveikslui, liudijančiam kantrią ir nuolankiai švelnią meilę“ (Nr. 35). Kitaip tariant, Bažnyčia gailisi ne laisvę varžiusi, bet tai dariusi netinkamais būdais.
Tai kaip šią „kantrią ir nuolankiai švelnią meilę“ suderinti su griežtuoju „varu atvaryk“? Popiežius tęsia: „Iš skausmingų praeities klaidų iškyla pamoka ateičiai – kiekvienas krikščionis turi tvirtai laikytis Susirinkimo principo: „Tiesa įdiegiama tik pačios tiesos jėga, kuri švelniai, bet kartu ryžtingai palenkia protus.“
Šis atsiprašymas atskleidžia du svarbius dalykus apie laisvę: ji yra būtina tikėjimo ir nuoširdaus atsivertimo sąlyga, tačiau meilė turi būti už ją pirmesnė. Laisvė mums būtina, nes ji tikrai yra tas „žirnis“, kuriuo patikrinama karališka mūsų kilmė ir paskirtis – štai kodėl inkvizicijos kaip „minties policijos“ samprata tebedirgina mūsų vaizduotę (nesvarbu, kiek ta samprata atitinka istorijos tikrovę – žodis jau seniai yra tapęs kultūrine kliše).
Sugrąžinti žmogų į karališkąjį sostą yra „Kristaus idealas, kurį Jis skelbia ir kuriuo grindžia visą savo kuriamą Karalystę. Bet į šį idealą artintis ir jo siekti turi pats žmogus <…>. Tik laisvas žmogus yra pasiruošęs priimti į save Dievą. Todėl laisvės išlaikymas yra paruošiamoji religinio atpirkimo bei perkeitimo sąlyga“ (A. Maceina). Tuomet kokia nauda žmones į gėrį vilkti jėga? Ar prievarta suvaryti „svečiai“ gebės džiaugtis Dievo pokylyje „su gardumynais ir grynais, geriausiais vynais“ (Iz 25, 6)?
Paskutinėje „Narnijos kronikų“ knygoje C. S. Lewisas pasakoja apie grupelę nykštukų, kurie į nuostabiąją Aslano (Kristaus) karalystę buvo, tikrąja to žodžio prasme, įmesti: jie visomis keturiomis priešinosi ten pakliūti, nes iš išorės ji atrodė kaip skurdus tvartas, kuriame slepiasi kaži koks siaubūnas – mirtis. Ir ten, kur savo noru įžengusieji išvydo rojaus sodą, nykštukai toliau matė tvartą, o jiems į rankas įbruktus gardėsius graužė jausdami apipuvusių morkigalių skonį ir rinktinį vyną aukso taurėse sriubčiojo lyg pašvinkusį vandenį iš molio šukės. Kas išgyveno tikrovę tokią, kokia ji yra: regintieji vaiskų rojaus žalumą ar aklinoje tamsoje susigūžę nykštukai? Ir kas tiems nykštukams būtų buvę geriau: likti už „tvartelio“ durų ir išnykti su tenykščiu pasauliu ar visgi būti viduje, nors ir jaučiantis „kaip tvarte“? Atsakymą autorius, žinoma, nutyli.
Kaip tyli ir Dievas šitiekos istorijos baisybių akivaizdoje – beje, jų ėmė nepaprastai sparčiai daugėti kaip tik sulig laisvės išaukštinimu prieš penkis šimtmečius (atsitiktinis sutapimas?). Net savo atžvilgiu Jis leidžia mums begaliniai daugiau nei pats liberaliausias žmogus – Jį atmesti, netgi negerbti Jo kančios, nors taip didžiuojamės išvešėjusiu savo jautrumu. Jis leidžia mums būti laisviems – netgi šv. Teresę „pagavęs“ nusinešė tik tada, kai ji atidavė Jam savo valios raktus. Tiesa, Biblijoje, ypač Senajame Testamente, pilna pavyzdžių, kad būna ir kitaip: pavyzdžiui, kad Lotas sutiktų gelbėtis iš Sodomos, Dievo angelai turėjo jį veste išvesti paėmę už rankų (Pr 19, 15–20). Ir pašaukti žmogų Dievas gali skirtingai, sako šv. Augustinas (dėkingas Dievui, kad jo paties neįtikėtinai ilgai ir kantriai laukė): apaštalas Petras mandagiai pavadintas nusekė paskui Jėzų, o štai Saulių teko parblokšti ant žemės ir ištikti aklumu. Gal prisikėlęs Jėzus Kristus pakeitė savo veikimo būdą?
Šviesos įlieja „pažangių krikščionių“ vėl išpopuliarintas garsusis šv. Augustino posakis „Mylėk ir daryk, ką nori“. Tiesa, amžininkai mums ploja daug garsiau, jeigu jį perfrazuojame taip: „Parodyk meilę kitam leisdamas jam daryti, ką nori“. Deja, šitaip sukeičiame meilę ir laisvę, pastarąją padarydami meilės požymiu, nors ji yra… laisvės prielaida.
Štai visa Bažnyčios tėvo citata: „Tėvas baudžia vaiką, o vagis jį glosto. Argi kalbėdami apie pačius veiksmus – mušimą ir glostymą, nepasirinktume glostymo, o drausminimo argi neatmestume? Tačiau žvelgiant į tą, kuris veikia, matyti, kad baudžia meilė, o glosto nedorybė. Žiūrėk, ką čia primygtinai pabrėžiame: žmonių elgesį atskleidžia tik meilės šaknis. Gali būti daugybė iš pažiūros gerų veiksmų, bet jų šaknis nėra meilė. Juk erškėčiai apsipila žiedais. Ir yra veiksmų, kurie atrodo tikrai šiurkštūs, netgi žiaurūs, bet drausmei jie reikalingi, jų priežastis – meilės įsakymas. Kartą visiems laikams tau duodame trumpą nurodymą: mylėk ir daryk, ką nori: jei tyli, tylėk iš meilės, jei šauki, šauk iš meilės; jei taisai, taisyk iš meilės; jei tausoji, tausok iš meilės; tebūna vidinė šaknis meilė, iš jos gali kilti tik gėris“ (Pamokslai, VII, 8). Meilė nuo tolerancijos skiriasi tuo, kad ji ne visokį mylimojo elgesį leidžia ir pakenčia – meilė, visų pirma, yra reikli ir mylėti artimą reiškia norėti jam gero, net jeigu tektų jį nuo bedugnės krašto atitraukti jėga, sulaužant vieną kitą šonkaulį. Beje, taip gali nutikti ir teisingai darant dirbtinį kvėpavimą. Ką gi, jei kas mane taip atgaivintų, tai ant šonkaulį man sulaužiusio gelbėtojo turbūt nesupykčiau.
Savo noru „peržengusieji slenkstį“ – Narnijos piliečiai, cituoti Renesanso šventieji ar šiandienos tikintieji – ne tik atiduoda savo valią abstrakčiam Dievui, bet ir amžininkų siaubui sutinka rimtai remtis Bažnyčios tradicija. Šitaip viską „pastatyti“ ant meilės „kortos“ ir yra didžiausia laisvė, nes reiškia remtis atsakymu To, kuris yra alfa ir omega, pradžia ir pabaiga, tad geriausiai žino, iš kur ir kodėl atėjome, ir kokia yra aukščiausia kiekvienam iš mūsų įmanoma viršūnė. „Šiame gyvenime tik nedaugelis – netgi sakyčiau, kad tokių nėra – pajėgia visame kame nustatyti ar įvertinti, kiek jie iš savo pusės kliudo ar nepadeda tam, ką mūsų Viešpats nori jų sieloje nuveikti“, – rašė šv. Ignacas laiške kitam būsimam šventajam – Pranciškui Bordžijai.
Tiesa, kaina irgi yra aukščiausia iš visų žmogui įmanomų: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras“ (Mt 16, 25). Šis posakis – toks svarbus, kad jį išsaugojo visi keturi evangelistai. Nors laisvės jie nemini, bet kalba kaip tik apie ją: ar esame užtektinai laisvi pasirinkti tai, kas iš tiesų mums gera? Ir čia labiausiai mus suvaržo mūsų baimė. Anot seno ir gyvenimo patvirtinto priežodžio, laisviausias – tas, kas neturi ko prarasti. Todėl šv. Teresė evangelinį receptą „išsiverčia“ taip: „Kas nori įgyti dvasios laisvę ir negyventi visą laiką nuliūdęs, tepradeda nuo to, kad liaujasi bijojęs kryžiaus, ir pamatys, kaip jau pats padeda jį nešti Viešpačiui ir koks patenkintas gyvena, ir kiek naudos gauna iš visko“ (Gyvenimo knyga 11, 17).
Kryžius – sunkiausias, didžiausią baimę keliantis pasirinkimas, aiškina šv. Kryžiaus Jonas: „Stenkitės visada linkti ne į tai, kas lengviausia, bet į tai, kas sunkiausia, <…> ne ko nors norėti, bet nieko nenorėti, <…> ir dėl Kristaus trokšti įžengti į visišką nuogumą bei tuštumą ir neturtą viso to, kas tik yra pasaulyje, atžvilgiu“ (1 Kopimo knyga 13, 5). „Dėl Kristaus“ reiškia dėl meilės, ir tas žodis ne tuščias, o įrodytas labai konkrečia auka ant kryžiaus. Jei tuo patikime, visiškai laisvai priimame, kad būtent dėl šios įrodytos meilės, o ne dėl migloto „siekio kontroliuoti“ Bažnyčia turi teisę tikinčiajam paliepti, ir šis būtent dėl meilės, o ne kokios apgaulingos paguodos ar saviapgaulės ieškodamas, apsisprendžia paklusti „kietiems“ jos žodžiams.
Tenka pripažinti, kad Bažnyčia net tada, kai, anot Jono Pauliaus II, mėgino tiesai tarnauti smurtu, išlaikė teisingą hierarchiją: pirmoje vietoje statyti meilę, o ne laisvę. Tiesa, „meilė pasirodo esanti pernelyg nesaugus gyvenimo ir pasaulio pamatas. Kitaip tariant, ji daro žmogų priklausomą nuo kažko nenuspėjamo ir nepaklūstančio jėgai, kažko, ko niekaip negali užsitikrinti, bet gali tik tikėtis ir sulaukti.“ Nieko nuostabaus, kad linkstame „kliautis tuo, ką įmanoma kontroliuoti, būtent pažinimu, kuris suteikia galią daryti įtaką pasauliui“ (J. Ratzinger, pamokslai). Tačiau gyvenimas laimimas ne šitaip, o atsiliepiant taip, kaip tą prieš du tūkstančius metų padarė vienuolika iš dvylikos paties Jėzaus išsirinktų mokinių: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ <…> „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ Simonas Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 60. 68).
„Kieta“ laisvė
Bažnyčios mokymas tik pratęsia Kristaus žodžių kietumą. Nuo jo „neišsigelbėja“ nė pats Dievas, iš meilės padaręs mums vietos – apie tai kalba Trejybės dogma: „Tikrasis Dievas savo prigimtimi yra visiškai būtis-kitam (Tėvas), būtis-kito-dėka (Sūnus) ir būtis-kartu (Šventoji Dvasia). O žmogus – Dievo paveikslas – yra būtent tuo, kad buvimas-kito-dėka, buvimas-kitam ir buvimas-kartu sudaro pagrindinę antropologinę situaciją. <…> Laisvė susijusi su matu, tikrovės matu – tiesa. Laisvė griauti save ar kitą yra ne laisvė, bet jos velniška parodija. Žmogaus laisvė yra padalyta laisvė, laisvė viena kitą ribojančių bei palaikančių laisvių bendrabūvyje“, kurį įkvepia ir palaiko meilė (J. Ratzinger, 1995 m.).
Taip galiausiai krikščionis pritaria nekrikščioniui, kad laisvė – svarbi, tačiau tai daro dėl skirtingos priežasties (jam padidėjęs jautrumas laisvei liudija dievišką žmogaus kilmę) ir kiek kitaip supratęs laisvės turinį. Tai kas gi yra „kietoji“ krikščionio laisvė? Kaip vienoje iš katechezių mokė Benediktas XVI, „Adomas (o Adomas esame mes patys) manė, jog aukščiausia laisvės viršūnė yra „ne“. Tik tas, kas sako „ne“, yra tikrai laisvas. Norėdamas tikrai įgyvendinti savo laisvę, žmogus turįs tarti Dievui „ne“. Tik tada, jo akimis, jis pagaliau esąs savimi, esąs pasiekęs laisvės viršūnę. Tokia tendencija buvo būdinga ir žmogiškajai Kristaus prigimčiai. Tačiau Jėzus ją įveikė, nes suvokė, jog „ne“ nėra laisvės maksimumas. Laisvės maksimumas yra „taip“, Dievo valios atitikimas. Žmogus save įgyvendina tik tardamas „taip“. Tik plačiai šiuo žodžiu atsiverdamas, suvienydamas savo valią su Dievo valia, žmogus tampa be galo atviras, tampa „dieviškas“. Adomas troško būti kaip Dievas, t. y. būti visiškai laisvas. Tačiau užsisklendžiantis savyje žmogus nėra dieviškas, nėra visiškai laisvas. Toks jis tampa iš savęs išeidamas.“
Šaltiniai
Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Tertio Millennio adveniente, in eis.katalikai.lt;
Benediktas XVI apie Maksimą Išpažinėją. Bažnyčios tėvai. Kaunas, 2023;
Joseph Ratzinger. Laisvė ir tiesa. Kaunas, 2021;
Joseph Ratzinger. Pradžioje Dievas sukūrė. Keturi pamokslai. Vilnius, 2017;
Šv. Ignacas. Laiškai. Rinktinė. Vilnius, 2021;
Šv. Teresė Avilietė. Gyvenimo knyga. Vilnius, 2024;
Šv. Kryžiaus Jonas. Kopimas į Karmelio kalną. Smulkieji raštai. Vilnius, 2013;
Lina Šulcienė. Kam krikščioniui kardinalinės dorybės? Mylėk ir daryk ką nori. Paskaita 2024 m. Šiluvos konferencijoje;
Jūratė Micevičiūtė. „Gražiausia šv. Teresės vizija“, in Kelionė, 2024, III.
Viršelis – Jenny Holzer instaliacija, 1997 m. Guggenheimo muziejus, Bilbao. Jūratės Micevičiūtės nuotrauka
