„Kelionė“ 2024 m. Nr. IIV (32)
Su keliautoju Aušriu Matoniu (g. 1975) susitikome pokalbio Palendrių Šv. Benedikto vienuolyne. Taip, vienuolyne. Jau kelerius metus Aušrys gyvena Palendrių kaime, rūpinasi benediktinų svečių namais „Aušros žvaigždė“ ir keliskart per dieną su broliais gieda liturgines valandas. Sėslus gyvenimas? Nieko panašaus! Aušrys yra ir kelionių agentūros vadovas, ir aistringas keliautojas, jau aplankęs visas pasaulio valstybes. „Kelionės“ skaitytojams jis pasakoja apie tai, kaip muzikologija padėjo įsižiebti aistrai keliauti, atskleidžia, kaip rasti draugų bet kurioje pasaulio vietoje, kokias kalbas svarbu mokėti norint keliauti po pasaulį, prisipažįsta, kodėl jau daugybę metų gieda choralą, nors tai nėra muzika, kurios klausytųsi laisvalaikiu, ir kodėl neturėdamas jokios nuosavybės, išskyrus dviratį, yra visiškai ramus dėl savo ateities.
Esate muzikologas, choralistas, gyvenate atokiame Palendrių kaime, kur rūpinatės benediktinų vienuolyno svečių namais. Galime įsivaizduoti Jūsų gyvenimą kaip gana ramų ir sėslų, tačiau drauge turite kelionių agentūrą ir aktyviai keliaujate. Kaip visa tai sudera viename gyvenime?
Aš ir pats nežinau! (Juokiasi.) Gyvenime niekuomet nesirinkau. Pavyzdžiui, niekada neieškojau darbo.
Bet tapote muzikologu, kuris… vadovauja kelionių agentūrai. Pradėkime nuo muzikos – kaip ji atsirado Jūsų gyvenime?
Mano dėdė buvo pianinų meistras, juos taisydavo, derindavo. Matyt, suremontavęs kokį niekam nereikalingą atidavė man. Tėtis buvo muzikos mokytojas, pamokino groti. Tuomet buvau penkerių. Tėvai pamatė, kad turiu klausą, pataikau į toną ir nutarė leisti mane į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą.
O apie kokį darbą svajojote? Ar tai buvo susiję su muzika?
Ne, būti muziku nesvajojau. Tačiau aiškiai pamenu, kad vienu metu turėjau svajonę tapti troleibuso vairuotoju. Ir dabar norėčiau! Tik ši svajonė niekaip neišsipildo. (Juokiasi.) Gyvenome netoli troleibusų parko, tad su žiūronais stebėdavau jų judėjimą: koks numeris, kada atvyksta, kada išvažiuoja… Tuo metu juk nebūdavo išsamių tvarkaraščių, o troleibusų judėjimas mane labai domino. Taip, kad kartais įsėsdavau į kurį nors ir važiuodavau visą maršrutą, kad jį gerai išstudijuočiau. Pagal tuos stebėjimus buvau pasidaręs knygutę su viešojo transporto tvarkaraščiais. Ir mano žaidimai buvo su tuo susiję: iš pieno pakelių pasidarydavau autobusų, prisistatydavau stotelių, sukurdavau tvarkaraščius ir važinėdavau. Tiesa, ir šiandien esu didelis viešojo transporto fanas.
Vis dėlto Jūsų kelias glaudžiai siejosi su muzika. Kaip nutiko, kad nuo grojimo pasukote muzikologijos link?
Tiesą pasakius, turėjau scenos baimę, o Čiurlionio menų mokykloje nuolatos vykdavo atsiskaitymai, pasirodymai, kurių metu reikėdavo groti salėje priešais komisiją, o metų pabaigoje – egzaminas didžiojoje salėje. Kartais nutikdavo taip, kad dėl jaudulio nepavykdavo pagroti to, ką būdavau išmokęs, nors turėjau gerą atmintį ir greitai išmokdavau kūrinius.
Paskutinėse klasėse atsirado galimybė pereiti į muzikologiją: čia mokiausi daugiau muzikos teorijos, istorijos ir kompozicijos. Tiesa, jau nuo šešerių kūriau muziką, tad pradėjau galvoti apie kompozicijos studijas Muzikos akademijoje.
Mūsų mokykloje dvyliktokai – dailininkai, choreografai, muzikantai – drauge kurdavo operą. Kai atėjo mūsų eilė, buvau vyriausiasis tos operos kompozitorius. Kūriau, laksčiau, kopijavau natas ir… dėl to manęs vos neišmetė iš mokyklos! Juk nebeturėjau laiko niekam kitam – net į pamokas eiti. (Juokiasi.) O stojant į kompozicijos specialybę reikėjo pateikti savo autorinį kūrinį, kuriam sukurti nebeturėjau laiko. Tad pasirinkau muzikologijos, muzikos istorijos studijas.
O kaip susidomėjote religine muzika?
Pirmiausia dėl to, kad susidūriau su religija.
Mano šeima nebuvo religinga. Pirmąkart į bažnyčią mane nusivedė močiutė Palangoje. Tos Mišios man baisiai nusibodo, reikėjo labai ilgai klūpėti. Tada neištvėręs atsisėdau ir viena močiutė mane už tai apšaukė. Po šitokios patirties į bažnyčią eiti nebenorėjau.
Viskas pasikeitė, kai mokykloje po Nepriklausomybės atkūrimo prasidėjo tikybos pamokos. Mums dėstė kun. Jonas Kastytis Matulionis, SJ. Tai, ką jis pasakojo per pamokas, buvo labai įdomu – juk nieko nežinojom apie tikėjimą. Šis kunigas mane ir paruošė krikštui. Taigi, kai Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje priėmiau krikštą ir Pirmąją Komuniją, buvau jau šešiolikos. Tada nusprendžiau: „Būsiu šventas. Juk tai labai lengva – svarbu nedaryti nieko blogo.“ Bet nepavyko! (Juokiasi.)
Kadangi vaikščiodavau į bažnyčią, buvau tikintis, nusprendžiau baigiamąjį studijų darbą rašyti iš lietuvių autorių „Tėve mūsų“ giesmių. Suradau savo nišą – galėjau daryti tai, ko dar niekas šioje srityje nedarė.
Mano tėvas dirbo Vilniaus pedagoginiame universitete ir kartą išvyko stažuotis į JAV. Tai buvo didžiulis įvykis. Juk tuo metu, pavyzdžiui, lėktuvo bilietai į Ameriką kainavo apie 800 dolerių, o mano mėnesio atlyginimas siekė 100 litų, tai yra 20 dolerių. Lankydamasis JAV tėvas susipažino su Čikagoje gyvenančiais lietuviais, juk ten – didžiausia lietuvių bendruomenė už Europos ribų. Čikagoje veikė Lituanistikos tyrimų ir studijų centras, kuris kaupė įvairius lietuvių archyvus. Čia buvo ir muzikologijos archyvas, kurį įkūrė prof. Jonas Račkauskas. Grįžęs tėvas man apie tai papasakojo ir paragino ten nuvykti. O tais laikais gauti vizą į Ameriką buvo sudėtinga! Reikėdavo pateikti krūvas dokumentų, tačiau tą vizą gavau nesunkiai.
Sunkesnis klausimas buvo pinigai skrydžiui. Prašiau, kad Muzikos akademija man padėtų – juk vykau studijų tikslais. Tačiau akademija nenorėjo manęs išleisti, motyvuodama tuo, kad ne visi dėstytojai į tokias stažuotes išvažiuoja. Kadangi jau giedojau grigališkąjį choralą, nuėjau pas vysk. Juozą Tunaitį ir paprašiau paskolinti pinigų. Nusivedė mane pas kleboną ir padavė tą sumą. Kai grįžęs norėjau atiduoti pinigus, sakė: „Pusę grąžink, o kita – tau tebus parama.“
Tai buvo pirmoji Jūsų kelionė į užsienį. Ir šitaip toli! Kaip ją atsimenate?
Iš pirmo skrydžio geriausiai prisimenu dūmus. Tuo metu pusė lėktuvo buvo rūkoma zona, kita pusė – ne. Sėdėjau toje, kur negalima rūkyti, bet vis tiek aplink buvo labai daug dūmų (juokiasi).
Amerikoje viskas atrodė kitaip, parduotuvių lentynos pilnos, prekės parduodamos didžiuliais kiekiais, kavinėse milžiniškos porcijos maisto. Dabar ir pas mus panašiai.
Amerikoje daug laiko praleidau J. Žilevičiaus ir J. Kreivėno muzikologijos archyve, kurio medžiaga remdamasis parašiau savo bakalauro darbą. Be to, ten būdamas sudariau religinės muzikos, esančios tame archyve, katalogą, vėliau tas rinkinys buvo išleistas kaip knyga.
Žinoma, JAV pavyko ir padirbėti. Plaudamas indus per kelias valandas užsidirbdavau savo mėnesio atlyginimą.
Kitais metais mane vėl pakvietė atvažiuoti dirbti su archyvais, sukurti interneto svetainę. Jau neblogai mokėjau dirbti kompiuteriu. Turėti kompiuterį tuo metu buvo retenybė, bet tėvas parsivežė jį iš Amerikos. Kai tik tėvo nebūdavo namie, visą dieną prie to kompiuterio prasėdėdavau ir išmokau daugybės dalykų. Taigi, antrąkart nuvykęs į Čikagą čia dirbau net devynis mėnesius – sukūriau internetinį puslapį, katalogą, duomenų bazę.
O uždirbtus pinigus išleidau kelionei į Braziliją. Buvo taip įdomu! Rio de Žaneiras man ir liko mylimiausias miestas pasaulyje.
Taip prasidėjo kelionės?
Dar prieš tai su pussesere buvau keliavęs po Los Andželą. Ji buvo ten viena ir paprašė, kad atskrisčiau pabūti drauge. Atskridau savaitei, išsiaiškinau viešojo transporto tvarkaraščius ir puikiai pakeliavom, radom labai gražių paplūdimių.
Be to, vis skridau į Ameriką mokslo tikslais, padirbėdavau. Kokios tik veiklos ten neturėjau! Lietuvių Jaunimo centre esu dirbęs ūkvedžiu, ruošęs sekmadieninius pusryčius, o vienais metais net slaugiau sergančius jėzuitus, mat juos prižiūrėję slaugytojai norėjo drauge išvykti žvejoti. Sakiau: „Bet aš nieko nemoku.“ „Tuoj parodysiu: čia prijungsi lašinę, tada įdėsi šitą žarnelę, pavalysi pūlius. Šitam tėveliui reiks kraują imti kiekvieną dieną…“ Net silpna pasidarė. Bet nieko, susitvarkiau.
O kaip atsirado troškimas aplankyti daugiau valstybių?
Skraidydamas kaupdavau lojalumo taškus, vadinamąsias mylias. Tais laikais jų duodavo gana daug. Už kelionę į Čikagą gaudavau tiek mylių, kad galėdavau nemokamai nuskristi į kurią nors šalį Europoje. Įsigilinau į lojalumo taškų sistemą, sekdavau akcijas, kaip galima gauti daugiau taškų, ir tuo metu pirkdavau keliones. Kartą su draugu už tas mylias nukeliavom į Portugaliją.
Paskui galvojau, kur dar galėčiau nuskrist pagal turimų mylių skaičių. Etiopija! Tačiau tąkart niekas nepanorėjo skristi drauge. Pagalvojau – o kodėl man nenuskridus vienam? Taip ir padariau. Pamenu, lėktuvui leidžiantis naktį Afrikoje galvoju: „Kur aš čia atsibeldžiau? Kas čia dabar bus?“
Etiopija – nuo seno turistų ir piligrimų lankoma šalis. Lalibelos miestelyje, dar vadinamame Mažąja Jeruzale, po žeme išskaptuotos bažnyčios – UNESCO paveldas. Kadaise čia buvusi svarbi civilizacija, juk ir psalmėse Etiopija ne kartą minima. Būtent psalmių laikais ji klestėjo – per Etiopiją driekėsi prekybos keliai į Indiją, tad čia buvo labai turtingos karalystės. Žymiausia etiopų legenda pasakoja, kad Sabos karalienė aplankė karalių Saliamoną ir sugulė su juo, o grįžus į Etiopiją jai gimė karalius Menelikas. Kartą Menelikas sumanęs aplankyti tėvą karalių Saliamoną, o šis jam atidavęs Sandoros skrynią, kurią jis parsinešęs į Etiopiją. Skrynia, pasak legendos, ir šiandien saugoma mažoje koplytėlėje, kur niekas negali patekti, išskyrus skrynią saugantį vienuolį. Tas vienintelis galintis matyti Sandoros skrynią žmogus negali pasitraukti iš koplytėlės, o jam mirus į tą vietą atsiunčiamas kitas. Etiopai tiki šiuo pasakojimu, o aš pats ten lankydamasis spėjau pamatyti tą vienuolį, tik nufotografuoti nepavyko – greit pasišalino. (Juokiasi.)
Keliavau tris savaites: po vienuolynus, pilis. Nuvažiavau į Tigrajaus regioną, kur bažnyčios išskaptuotos uolose. Į statutėles uolas turi kopti dėdamas kojas į tam skirtas duobutes akmeny. Gidas sako: „Lipk. Jeigu ką, iš apačios tave prilaikysiu.“ O prieš mane uola lyg siena, suprantu, kad jeigu kas, krisim abu, svarbu nesudaužyti skolintos kameros… (Juokiasi.) Bet užlipau!
Beje, Etiopijoje manęs vos nepasodino į kalėjimą, nes filmavau šalia tilto. O tiltų ten filmuoti negalima – tai strateginis objektas. Vos išsisukau.
Šioje kelionėje pajutote, kad galima keliauti ir vienam?
Taip, nors šios kelionės metu patyriau nemalonumų ir net apgavysčių, vis dėlto supratau, kad galiu keliauti vienas. Svarbiausia, kad Etiopijoje labai gerai pailsėjau.
Tuo metu dirbau „Brodvėjaus“ klube. Jau buvau baigęs magistrantūros studijas, bet toliau savo darbo su muzika nesiejau. Labai mėgau programuoti, būtent tai ir dariau „Brodvėjuje“ – sukūriau interneto svetainę, duomenų bazes, padavėjoms buvom nupirkę delninius kompiuterius, kuriuose reikėjo įdiegti reikiamas programas. Šis darbas man buvo labai įdomus, bet, žinoma, pavargdavau. O keliaudamas taip gerai pailsėjau! Kodėl? Nes tais laikais Etiopijoje neveikė telefono ryšys. (Juokiasi.)
Po tos kelionės pajutau, kad noriu keliauti vėl ir vėl, vis daugiau ir daugiau. Kelionės tapo tarsi priklausomybė.
O kaip iš programuotojo, dirbančio „Brodvėjuje“, tapot kelionių agentūros vadovu?
Tais laikais žmonės paprastai dar nemokėdavo patys nusipirkti skrydžių bilietų ir darydavo tai per agentūras. Mano draugai žinojo, kad keliauju, ir vis prašydavo nupirkti jiems bilietus. O dvi mano kurso draugės dirbo vienoje kelionių agentūroje ir, kai ateidavau jų aplankyti, agentūros vadovas mane vis kalbindavo dirbti pas juos. Galiausiai, po poros metų, ten ir nuėjau. Sukūriau jiems interneto svetainę, parengiau lėktuvų bilietų pirkimo programą. Pradėjau pardavinėti bilietus, išsistudijavau, kaip veikia rezervavimo sistemos.
Po kiek laiko vienas draugas ėmė siūlyti įkurti savo įmonę ir galiausiai sutikau. Vis dėlto turėti savo kelionių agentūrą nebuvo taip paprasta, kaip atrodė. Darbavausi nuo ryto iki vakaro, o įmonė tik po trejų metų pradėjo duoti pelno, ėmėm plėstis.
Dirbdamas agentūroje galėjau keliauti. Tiesa, visus uždirbtus pinigus tam ir išleisdavau. Nors jau kurį laiką nuomojausi butą, supratęs, kad už nuomos pinigus galiu išvykti į dar vieną kelionę, nusprendžiau grįžti gyventi pas tėvus. Per metus maždaug pusmetį praleisdavau keliaudamas.
Siekėte aplankyti visas pasaulio valstybes?
Iš pradžių tokio tikslo neturėjau, bet kai pamačiau, kad jau esu aplankęs 100 šalių, o pagal JTO sąrašą yra 193, pagalvojau – o kodėl gi neaplankyti visų? Iki tol keliavau dėl to, kad man tiesiog patiko keliauti. Nuvykdavau į vieną šalį, ją ištyrinėdavau, tam paprastai skirdavau dvi ar tris savaites. Kai atsirado tikslas aplankyti visas valstybes, kiek pasikeitė interesas, būdavo, kad vienos kelionės metu aplankau ir keletą šalių. Juk jei važiuoji į Senegalą, labai panašu bus ir Malyje… Tuomet jau sustodavau tik ten, kur tikrai labai įdomu.
Visas Afrikos šalis apkeliavau beveik be skrydžių – žemės transportu. Daugiausiai – mikroautobusais. Visose 52 Afrikos šalyse nesutikau nė vieno baltaodžio nė vienam mikriuky.
Kodėl?
Niekas su manimi negalėdavo jais važiuoti. Kartą su manimi į Madagaskarą keliavusiai grupelei pasiūliau šį labai pigų transporto būdą, nes norėjo keliauti pigiau. Bet perspėjau – gali ir neištverti. Taigi jie vieną kartą pabandė ir… daugiau nesiryžo.
Kaip atrodo tokia kelionė, ką joje reikia ištverti?
Mikriukas Afrikoje – devynių vietų Toyota Yaris, bet juo paprastai važiuoja dvidešimt žmonių plius vaikai, na, dar motociklas ant stogo, maišai, kibirai, vištos… Taip ir važiuoji. Būna, atsisėdi ir kažkas tau duria, o esi taip suspaustas, kad negali nė pajudėti. Gerai, kad Afrikoje keliai prasti – duobėti žvyrkeliai – tad vis šokinėji ir tada tau neužspaudžia kraujagyslių. (Juokiasi.) Kartą važiavom asfaltuotu keliu ir mane taip suspaudė, kad išlipęs kurį laiką negalėjau pastovėti.
O penkių vietų automobiliuose Afrikoje žmonės važiuoja septyniese – gale keturi, prieky trys arba keturi, pusę savo sėdynės keleiviui atiduoda vairuotojas. Na, o man patogiausia būdavo sėdėti ant rankinio stabdžio. (Juokiasi.)
Vis dėlto taip keliaudamas galėjote pamatyti tikrą Afrikos gyvenimą, visai ne turistinę pusę, pažinti vietinius žmones. Kokie jie?
Afrikos žmonės yra labai nuoširdūs, atsipalaidavę. Jie kalba tai, ką galvoja. Mums, uždaresniems, bendravimas su tokiais žmonėmis padeda atsipalaiduoti.
Turiu labai daug draugų iš šių kraštų, su kuriais ir dabar palaikau ryšį. Štai dabar rūpinuosi, kaip vienam afrikiečiui nuvežti kompiuterį. Su tuo vaikinu susipažinom Kongo Demokratinėje Respublikoje, Virungos nacionaliniam parke, einant stebėti kalnų gorilų. Sužinojau, kad jis studentas, tačiau neturi kompiuterio. Jau gavau jį, tačiau šiandien į Kongą patekti labai sunku dėl karo, o ir nusiųsti nieko negali…
Per tą kelionę į Kongą aplankėm ir seseris Marijos tarnaites, kurios įsikūrusios prie Bukavu miesto. Ten gyvena kelios seserys iš Lenkijos. Iš anksto apie tai joms nepranešėm, nes neturėjom kontaktų, žinojau tik kaimo pavadinimą. Suradom, pasibeldėm į duris: „Dzien dobry. Jestem z Litwy.“ (lenk. „Laba diena, esu iš Lietuvos“ – red. past.). Kaip jos nustebo! Kaip džiaugėsi!
Ar galima sakyti, kad dabar turite draugų visame pasaulyje?
Jų tikrai daug, aišku – ne iš kiekvienos šalies, palaikyti tiek ryšių tiesiog nepajėgčiau. Bet draugų turiu daug, daugiausiai iš Afrikos. Ten žmonės yra daugiau bendraujantys, Azijoje – uždaresni.
Sakau, kad yra dvi kategorijos draugų: viena – tie, kurie tave užkalbina, o kita – kai tu pats užkalbini. Šis santykis labai skiriasi. Tie, kurie tave kalbina, paprastai tai daro turėdami kažkokį siekį – nori keliauti į Europą, gauti pinigų ar panašiai. O tie, kuriuos užkalbini pats, nieko iš tavęs nenori, gyvena savo gyvenimą ir tiek. Tad daugiausiai draugų – iš tų, kuriuos užkalbinau pirmas.
Kai pradėjau Afrikoje jaustis kaip namie ir visame pasaulyje kaip Lietuvoje, žmonės manęs nebekalbindavo, nebeatrodžiau kaip turistas – eidavau aiškiai žinodamas, kur reikia eiti, nebesižvalgydamas. Juk ir Lietuvoje eidamas Vilniaus senamiesčiu, kad ir koks jis būtų gražus, nebesižvalgai į kiekvieną pastatą, o eini ten, kur tau reikia.
Kada pajutote, kad bet kuriam pasaulio krašte jaučiatės kaip namuose?
Tą pajutau pamažu bekeliaudamas. Iš pradžių taip jausdavausi tik Europoje, paskui – ir visur kitur.
Neaplenkėt ir tų valstybių, kuriose keliauti pavojinga, nerekomenduojama, vyksta konfliktai. Aplankėte ir tokias šalis kaip Sirija, Libija, Šiaurės Korėja. Ar ten irgi lydėjo namų jausmas?
Man visur buvo ramu. Žinoma, Centrinės Afrikos Respublikoje vyko pilietinis karas, sostinėje važinėjo tankai. Bet matau – žmonės vaikšto, tai ir aš einu. Vietiniai prie karo juk irgi pripranta. Na, o Sirijoje ir Šiaurės Korėjoje keliavau su gidu ir grupe – kitaip ten neįleidžia.
Paskutinės mano aplankytos šalys – Turkmėnistanas ir Libija. Jas aplankiau jau po pandemijos. Nuvykus į Libiją paaiškėjo, kad ten nebepavojinga ir netrukus pradėjo išdavinėti turistines vizas, ko nebuvo jau dvidešimt metų.
Norint jaustis kaip namuose, svarbu ir susišnekėti su vietiniais gyventojais. Kiek kalbų reikia mokėti norint keliauti po pasaulį?
Kalbu kalbomis. (Juokiasi.) Moku devynias: lietuvių, rusų, anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų, portugalų, lenkų ir arabų. Egipte juk niekur, išskyrus viešbučiuose, angliškai nekalba. O važiavau ir į Saudo Arabiją, kuri net šimtą metų buvo uždaryta turistams. Kai tik jie pasidarė turistines vizas, nukeliavau ten vienas pirmųjų. Niekas Saudo Arabijoje nekalbėjo angliškai ir net jei kalbėjo, nesuprato žodžio turistas – „tourist“. Taigi, pradėjau mokytis arabų kalbos, o tai nelengva: reikia rašyti iš kito galo, o kol išmoksti raides, garsus… Pavyzdžiui, yra net aštuoni h raidės tarimo variantai! Lyginant su arabų kalba, išmokti ispanų ar prancūzų – visiškai lengva. Ispanų kalbos net nesimokiau, savaime pradėjau kalbėti.
O kaip nutiko, kad keliaudamas po pasaulį atsidūrėte Palendrių Šv. Benedikto vienuolyne?
Kai beliko aplankyti vos kelias valstybes, prasidėjo pandemija, užsidarė sienos. Tada ir atsidūriau Palendriuose. Jau keletą metų dirbu čia, šalia benediktinų vienuolyno, svečių namų „Aušros žvaigždė“ administratoriumi.
Kai galvoju, kaip tai nutiko, suprantu, kad taip pat, kaip ir visa kita mano gyvenime – tarsi savaime. Man svetima siekti karjeros, ieškoti geresnio darbo – visuomet užtenka to, ką turiu. Man nereikia daug pinigų, sakykim, kad įsigyčiau gerą automobilį. Aš apskritai nevairuoju! Važinėju viešuoju transportu arba dviračiu. Štai neseniai dviračiu keliavau po Lietuvą, nuvažiavau tūkstantį kilometrų.
Taigi, prasidėjo pandemija. Mes, choralistai, glaudžiai susiję su broliais benediktinais. Juk choralistai nemenkai prisidėjo prie Palendrių vienuolyno įsikūrimo, iš jų atsirado ir nemažai pašaukimų. Kai dar nebuvo pastatytas vienuolynas, Palendriuose jau rengdavom grigališkojo choralo stovyklas, kurios dabar vyksta Marijampolėje.
Pandemijos metu su choralistais atvažiavom į Palendrius giedoti per šv. Benedikto dieną – jau buvo leista važinėti tarp savivaldybių. Tada išgirdau, kad trūksta žmogaus, kuris galėtų pasirūpinti svečių namais, buvusi administratorė ruošėsi išeiti. Pagalvojau – vis viena jau seniai dirbu nuotoliniu būdu, tad man nesvarbu, kur gyvensiu, galiu dirbti ir iš čia. Pasvarsčiau garsiai – gal aš galėčiau… Po dviejų savaičių man paskambino vienuolyno prioras ir pakvietė atvažiuoti. Iš nuostabos net atsisėdau – juk neturiu kompetencijų dirbti viešbutyje! Bet atvykau, pabuvau, susipažinau su aplinka, pradėjau organizuoti maitinimą, kita. Ir… nebeišvažiavau.
Kas sustabdė, kad liktumėt čia?
Labiausiai patiko tai, kad čia mane supa labai geri žmonės. Nėra jokių piktumų, lydi daug gerų emocijų, šypsenos. Be to, einu su broliais giedoti choralo, tai man irgi prie širdies. Nors, tiesą pasakius, negaliu sakyti, kad choralas man yra gražu. Tai nėra muzika, kurios klausyčiausi laisvalaikiu. Grožis nėra priežastis, dėl ko pradėjau giedoti choralą. Tiesiog pastebėjau, kad po šv. Mišių, kuriose giedu, labai atsigaunu, ta muzika mane atgaivina. Iki šiol tai jaučiu. Žinoma, dabar, kai nuolat gyvenu tame vienuoliškos maldos ritme, giedojimas tampa rutina.
O kai išvykstate į keliones, pasiilgstate giedojimo?
Keliaudamas tokio ilgesio nejaučiu, bet sugrįžęs vėl pradedu jausti choralo trauką. Jaučiu, kad Palendriai mane laiko, traukia kaip magnetas. Esu tarsi prie jų prirakintas. Gal taip yra dėl brolių maldos?..
Palendrių svečių namai, Jums pradėjus čia gyventi ir dirbti, iš tiesų pasikeitė. Kaip kūrėt tą pokytį?
Niekas man nepasakė, kaip turi būti, turėjau labai daug laisvės. Tai, ką darau, visą gyvenimą stengiuosi daryti su meile ir tam atsiduoti. Prisiminiau, kokiuose viešbučiuose buvau apsistojęs, kas man ten patiko, tai mėginu taikyti ir Palendriuose. Stengiuosi atsiminti, net užsirašyti svečių poreikius. Kai atvažiuoja po to, jie būna maloniai nustebę, kad prisimenu. Pavyzdžiui, sužinojau, kad vienai viešniai reikėjo mažos pagalvėlės. Kitąkart, prieš jai atvykstant, iš anksto pasirūpinau, kad kambaryje būtų padėta ta pagalvėlė. „Kaip jūs atsimenat? Juk tiek laiko praėjo?“ – nustebo ji. O aš atsimenu, užsirašau. Norisi, kad žmonėms būtų gera.
Kartais galvoju, kad toks Viešpaties kelias: mane siųsti į visą pasaulį ir galiausiai parodyti pirštu šitą vietą, atvesti čia. Jei nebūčiau apkeliavęs pasaulio, kažin, ar šiandien galėčiau gyventi Palendriuose. Juk esu patyręs įvairiausių situacijų!
Buvau ir areštuotas, ir tardytas ne vieną kartą, net Amerikoj tardytas tris kartus, įvairiuose poskyriuose lankiausi daug kartų. Buvo momentų, kai neturėjau ką valgyti, supratau, ką reiškia badas. Botsvanoje mane puolė buivolas, su gidu vos pabėgome nuo hipopotamų – esu visko išgyvenęs, bet man visuomet būdavo ramu.
Keliavimas manyje išugdė nuolankumą. Išmokau prisitaikyti prie visokių situacijų ir visokiausių žmonių. Esu matęs tiek skirtingų charakterių! Išmokau prisitaikyti ir prie bado, ir prie karščio, ir prie šalčio. Dabar man niekad nebūna šalta arba labai karšta. Įsijungiu tam tikrą vidinį šildymą arba vidinį kondicionierių. Šalčiausia buvo Šiaurės Kanadoje, bet baisiau, kai labai karšta – 40–50 laipsnių karščio einant per dykumą.
Dėl visų šių patirčių šiandien esu čia, galiu su ramybe priimti visus čia atvykstančius žmones – turbūt tai Dievo planas. Jis paruošė ir atvedė mane čia.
Bet ir būdamas čia pomėgio keliauti nenustūmėte į šalį. Ar yra šalių, į kurias norėtumėt sugrįžti?
Ne, atradau, kad man geriausia čia. Nebenoriu keliauti. Kad ir kur keliaučiau, man jau tas pats, kas ir į Vilnių atvykti – esu namie. Turėjau apkeliauti visą pasaulį, kad suprasčiau, jog Palendriai yra geriausia vieta gyventi.
Pasaulyje yra labai daug problemų: potvyniai, audros, skurdas. Koks didelis skurdas! Kiek mažai žmonių gyvena taip gerai, kaip mes! Kur žmonės gyvena gerai? Europoje, Amerikoje, Kanadoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Japonijoje… O visi kiti milijardai? Indija, Kinija, Afrika, Pietų ir Centrinė Amerika… Ten daug skurdo. Kaip gerai mes gyvenam! Mums nereikia sėdėti mikriukuose ant kokio geležies gabalėlio ir išlipus nejausti kojos… Koks puikus pas mus viešasis transportas! Visi sako: „Reikia pinigų, mes mažai uždirbam…“ Bet kiek jų reikia? Laimei pinigų nereikia. Tik pamatęs pasaulį supranti tai.
O koks stebuklas yra keturi metų laikai! Mažai kur taip yra – tik mūsų juostoje. Nuolatinė kaita: krinta lapai, sniegas, pavasaris, vėl karštis – nenuobodu gyventi. Tai stebuklas ir didžiulė dovana. O skanus maistas, higiena, švara, geri žmonės…
Turi apkeliauti bent pusę pasaulio, kad suprastum, kaip gerai gyventi Lietuvoje.
Taigi kelionės nebėra priklausomybė?
Taip, tas etapas pasibaigė. Dabar visur namai. Net nuvykęs į Afriką pasakysiu – štai tas mikroautobusas važiuoja į turgų. Nereikia nė klausti.
Na, ir dabar, Palendriuose giedodamas psalmes, prisimenu, kaip keliavau po Etiopiją, Izraelį, Libaną, Palestiną… Štai Libane labai įdomiai keliavau po Baalbeko rajoną, kur buvo „Hezbollah“ sostinė. Tada Sirijoje vyko karas ir buvau vienintelis turistas, vaikščiojęs po didžiulį nuostabiai išlikusį Romos laikų miestą, aplink – Libano kedrai…
Dabar žmonės dažnai sako, kad „ieško savęs“, neretai tas ieškojimas ir tampa motyvu keliauti. O Jums ar dar kyla tokių klausimų, ar jau atradot save?
Ne, man tai neįdomu. Visą gyvenimą nieko nereikalavau, neieškojau, nesiekiau, viskas vyko tarsi savaime, klausant kitų. Nieko neturiu: nei automobilio, nei šeimos, nei būsto. Gaunu minimalų atlyginimą, bet man nieko netrūksta! Esu ir pavalgęs, ir apsirengęs. Visą perteklių kam nors išdalinu, tik svarbu žiūrėti, kad neatiduotum per daug.
Tačiau, jau atsidūręs Palendriuose, supratau, kad kelionės vis tik buvo tam tikras ieškojimas. Kaip parašyta psalmėje: Vultum tuum, Domine, requiram (liet. „Ieškosiu Tavo veido, Viešpatie“). O Viešpaties veidą suradau čia pat, Palendriuose.
Kalbino Faustina Elena Andrulytė, SF
Viršelis – Aušrys Matonis. A. Matonio asmeninio archyvo nuotrauka
