„Kelionė“ 2024 m. Nr. IIV (32)
Profesionali tekstilės menininkė ir drabužių dizainerė Dovilė Gudačiauskaitė (g. 1979) – energinga ir veikli kūrėja, lengvai žongliruojanti tarp asmeninių konceptualių parodų, kostiumų teatro spektakliams kūrimo ir dėstymo Vilniaus dailės akademijoje. Pirmą kartą susitikome karštą vasaros dieną Lietuvos nacionaliniame muziejuje, kur kartu su audėjomis ji kūrė muziejaus suvenyriką, lydinčią Pietų Prancūzijoje atidarytą Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Etnografinis opartas“. Antrąkart – saulėtą rudens popietę knygyne, visai šalia Nacionalinio dramos teatro, kur buvo ruošiamasi spektaklio „Stand-up’o prasmei ir beprasmybei“ premjerai. Likus vos savaitei iki mūsų pokalbio menininkė atvėrė asmeninės parodos „Rožių darželis“ duris.
Apsilankiusi Tavo parodoje „Rožių darželis“ pasijutau lyg su savo a. a. močiute dalyvaučiau kokiame nors moteriškame susitikime. Ypač sužavėjo lėtai judantys šešėliai ant grindų, krintantys nuo ratu sukabintų rožėmis puoštų bomberių (bomberis – trumpa striukė. Tokio stiliaus striukes Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metu dėvėjo JAV bombonešių pilotai) ir rožių darželis, dailiai apjuostas akmenimis. Kokia yra svarbiausia šios parodos žinia?
Ratas simbolizuoja rožių vainiką, dešimt kabančių bomberių – rožančiaus maldą, dešimt „Sveika, Marija“. Viduramžiais buvo paplitęs kurtuazinis paprotys, kai riteriai prisiekdavo ištikimybę Dievo Motinai uždėdami rožių vainiką ant jos atvaizdo arba dovanodami dvasinį vainiką – rožinio maldą. Lotynų kalba rosarium reiškia „rožių darželis“, tai paaiškina rožinio maldos kilmę. Šioje parodoje gilinuosi į praeitį ir permąstau tikėjimo fenomeną. Per seną tekstilę – močiučių skareles – kalba asmeninė ir istorinė atmintis. Prisimenu pasakojimus apie tremtį, liudijimus, kaip rožinio malda padėjo, apsaugojo. Prisimenu savo močiutę, kuri melsdavo šią kartotinę maldą, ir daugybę šventųjų, kurie rožinį vadino ginklu prieš pasaulio blogį.
Galerijoje įrengtas rožių darželis – ne vien darželis, bet ir kapas, ir gimtos žemės lopinėlis, į kurį dauguma tremtinių taip ir nesugrįžo. Tam tikros nuorodos į tai suskamba ir nuostabiose poetės Indrės Valantinaitės eilėse, kurios yra svarbi parodos dalis.
Vieni parodos lankytojai perskaito visas žinutes, o kai kurie pamato tik gražius švarkelius, pasiūtus iš skarelių. Tai nėra blogai, juk šiandienos kontekste prakalba ir bomberiai. Čia svarbus tiek tvarumo aspektas, tiek apie karą ir maldos ginklus užsimenanti metafora.
Vieną galerijos erdvę palikai beveik tuščią, perdažei sienas rausva spalva ir pakabinai kvepiančius rožinius. Ką Tau reiškia ši spalva?
Rožinė – spalva, kurioje yra žodis „rožė“. Parodoje ši spalva užlieja erdvę, o ant sienos pakabinta šūsnis rožančių, surištų ortodoksų tradicijos būdu. Taip norėjau pabrėžti rožės ir rožančiaus sąsają. Čia nematai žiedų ar žiedlapių, bet priartėjus užuodi tikrą rožių kvapą, kurį sukūrė mano bičiulis kvepalų kūrėjas Aistis Mickevičius. Esu ne kartą girdėjusi ir skaičiusi apie mistines patirtis, kai meldžiantis Marijai pradeda sklisti rožių kvapas.
O dalį rožinių man padėjo surišti Betliejaus sesutės. Jų dvasinė draugystė ir palaikymas man labai brangus.
Toje pačioje erdvėje ant baltos sienos kabo ekranas, kuriame sukasi vaizdų fragmentai, rankos akmenį įsuka į baltą drobę. Įdomu tai, kad rodai ne patį objektą, o objekto gimimo procesą. Papasakok apie šį kūrinį.
Filme atvaizduojamas voto kūrimas. Paprastai votai kuriami iš tauriųjų metalų ir kabinami sakraliose vietose kaip padėka už išklausytą maldą. Mano votas iš akmens pirmiausia yra prašymas pasitikint, kad akmeninė mano širdis bus perkeista. Čia nufilmuotas procesas, kaip aš auksiniais siūlais apneriu tą akmenį, tai nuoroda į 139 psalmę, po to įvynioju jį į korporalą, simbolizuojantį Kristaus kapo drobulę. Galiausiai visa tai įdedu į šlovingą Jėzaus Širdį. Čia negaliu nepaminėti pranašo Ezechielio žodžių: „Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį“ (Ez 36, 26). Šis votas yra Vilniaus Šv. ap. Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje ant pal. Teofiliaus Matulionio altoriaus. Pal. Teofilius man yra viena brangiausių ir įspūdingiausių asmenybių: tikras Dievo vyras, kankinys, kalinys, tremtinys, kuris buvo atsidavęs Švč. Jėzaus Širdžiai. Parodoje akmenukai aplink rožių darželį ir ta akmeninė širdis susisiejo…
Kaip Tau pavyksta paskirstyti kūrybinę energiją?
Visada yra daugybė atsakomybių, darbų, kuriuos privalau derinti, bet tuo pat metu kažką brandinu tik savo širdžiai. Nešiojuosi kokį nors rūpimą klausimą ar nuojautą, kuri virsta idėja. Iš pradžių ji tarsi piešiasi vaizduotėje, o po to, jei nenumarinu, virsta ir kūnu. Tai ilgas procesas, trunkantis mažiausiai dvejus ar trejus metus. Jo neskubinu, bet ateina laikas, kai mintis išsigrynina, susiformuoja ir tada pajuntu atsakomybę jos neuždusinti, o išpildyti.
Tuomet laukia nelengvas procesas, kuris man visada asocijuojasi su kupranugario lindimu per adatos ausį. Norint užtikrinti tą perlindimą, labai padeda deadline’as (angl. galutinis terminas) – įsipareigojimas galerijai ar Kultūros tarybai. Anksčiau rodydavau savo kolekcijas festivalyje „Mados infekcija“. Būdavo, žiūriu – reklaminiuose mados festivalio stenduose tarp dalyvių jau yra ir mano pavardė, o kolekcijos dar nėra. Tada neturiu kur dingti, tiesiog privalau ją padaryti.
Kuo skiriasi kūrybinis darbas rengiant asmeninę parodą ir kolektyvinis darbas, pavyzdžiui, teatre?
Darbas teatre yra kolektyvinis, ten turi savo užduotį, tam tikras darbo sąlygas, aplinkybes ir nuorodas. Čia niekada nepradedi darbuotis nuo nulio. Kiekvienas komandos narys veikia dėl bendro tikslo.
Asmeninių parodų negali rengti labai dažnai, juk turi visiškai subrandinti, išnešioti, išgyventi parodos idėją. To paskubinti nei galiu, nei noriu. Išbūti su savimi apmąstant kokią nors temą ir ją išreikšti yra didžiulė prabanga.
Kai darai savo projektą, viską sprendi pats. Gali pavykti, bet gali ir susimauti. Dėl to svarbu klausytis įtempus vidinę ausį ir pajausti, kuria kryptimi judėti. Kūryboje yra toks momentas, kai supranti, kad negali neįgyvendinti savo sumanymo, lygiai kaip negali nepagimdyti devynių mėnesių kūdikio, kuris jau šaukiasi pamatyti saulę.
Na, o kolektyvinėje kūryboje praturtėji kitaip. Tai mane pačią drausmina, ugdo kaip profesionalę. Buvimas tarp žmonių, su režisieriais, aktoriais, dramaturgais, kompozitoriais yra be galo įdomus, taip plečiu savo akiratį, pasaulėžiūrą, stebiu, dalyvauju. Teatre visuomet patiriamas stebuklo momentas, kai visos komandos narių pastangos susijungia ir virsta spektakliu.
Galiu sakyti, kad sunkiausiu gyvenime metu darbas teatre, čia patirtas pasitikėjimas ir galimybė prisidėti prie bendro proceso mane išnešė. Iš pradžių žengti į šį lauką buvo baugu, bet pamažu įgijau reikiamų kompetencijų, išmokau susitvarkyti su stresu. Priimu tai kaip treniruotę, tam tikras dvasines lavybas. Veikiausiai turiu save įmesti į tokias nekomfortiškas situacijas, nes kitaip užsnūsčiau.
Ar galėtum sakyti, kad kūryba yra panaši į maldą?
Kūrybą veikia tai, kuo mes gyvenam, iš kokio šaltinio semiamės. Dėl to galima sakyti, kad kūryba panaši į maldą. Kai išsigrynino bomberių, siūtų iš močiučių skarelių, idėja, dalyvavau simpoziume Vepriuose (Ukmergės r.), į kurį mane pakvietė kolegės tekstilininkės. Simpoziume, kurio tema „Stebuklingumo patirtys Marijos žemėje“, buvo tyrinėjamas apsireiškimų fenomenas. Važiavau ten žinodama, kad dirbsiu su skarelėmis.
Vežeisi ten savo močiutės skarelių? Ar jau buvai susirinkusi pirmąsias iš kitų žmonių?
Jau buvau prisirinkusi senų skarelių su rožėmis, nes pirmiausia norėjau panaudoti jas kurdama kostiumus spektakliui apie tremtį, tačiau to neprireikė. Kartais dirbdamas teatre turi apkarpyti save, nes to, ką esi sumanęs, nereikia siekiant bendro tikslo.
Visą simpoziumo savaitę iš esmės tik lanksčiau skareles, jas išsiskleisdavau ir suskleisdavau. Visą kitą laiką pyniau rožinius. Tarsi turėjau sulaukti supratimo, ką su tomis skarelėmis daryti. Žinojau, kad gims drabužis, bet koks? Manęs netenkina suvokimas – „tiesiog rūbas“.
Simpoziumui baigiantis bažnyčios šventoriuje išsidėliojau ką turėjau, o į rankas pasiėmiau seną močiutės maldaknygę, parašytą senovine kalba. Gulėjau su šuniu ant tų skarelių ir iš eilės skaičiau visas litanijas. Tada aiškumas, ką daryti su skarelėmis atėjo lazerio tikslumu. Jis kilo iš maldos ar meditacijos, iš susikaupimo, iš laukimo, iš vienumos. Tai – vidinė nuojauta, supratimas, kad kitaip tiesiog negali. Atėjęs aiškumas tave nuolat žadina ir jeigu neišpildysi šios kūrybinės idėjos, susirgsi.
Vis dėlto nelaikau savęs menininke, gimusia tam, kad kurčiau. Kūryba man yra būdas gyventi, spręsti, mąstyti ir pažinti pasaulį. Kalbant paprastai, menas nėra tikslas, o tik man duota priemonė.
Ar būna akimirkų, kai apninka dvejonės ar kyla klausimas: „Kam aš tai darau?“
Taip, ir šį kartą, kai eksponavau parodą, sėdėjau galerijoje ir klausiau savęs, ar tikrai to reikia. Tiek laiko ir visokeriopų sąnaudų… Ateina žmogus pažiūrėti parodos, bet juk ji visiškai nepasotins jo alkio. Tai sprendžiu žvelgdama į save. Juk važiuoji į bienales, parodas, pasidžiaugi, bet iš tiesų neturi laiko stabtelėti, kad prisipildytum. Tuomet ir kyla klausimas, kam to reikia.
Galiausiai atėjo toks paprastas supratimas – to reikia man. Kai tik įgyvendinu kūrybinį sumanymą, manyje įvyksta transformacija, mano sieloje kažkas spragteli, rodos, koks sraigtelis sutvirtėja ar prieš akis atsiranda naujas laiptelis. Pajuntu, kad darbas užbaigtas, ir netgi jei jis netobulas, jau galiu žengti toliau. Tuomet nebereikia kelti klausimo „Kam aš tai darau?“ To reikia man, mano kelionei.
Įdomu, kad to, kas autentiška, ko reikia man, reikia ir kitam. Vieną mano kūryba sujaudina, kitą pralinksmina, o trečiam suteikia vilties. Tuomet ne taip svarbu, kad ketvirtas tiesiog praeis ar numos ranka. Svarbu klausyti savo vidaus, jis žino geriausiai.
Parodai „Rožių darželis“ skyrei daug laiko ir energijos, ir ji įvyko. Kokios mintys, jausmai kyla nuėjus šitą kelionės etapą?
Mano šita paroda yra viena didelio plano dalis. Gera, kad ją įgyvendinau. Itin domiuosi sena tekstile. Močiutės skarelės ar vilnoniai apklotai, patalynė, lovatiesės, mamos rankdarbiai – vis galvoju, kaip juos naujai prakalbinti arba sugrąžinti į gyvenimą, į buitį.
Man labai rūpi palikimo, namų tema, nuolat apie tai mąstau. Keliu tokius egzistencinius klausimus kaip: kas yra namai? Kur mano namai? Ką reiškia buvimas namuose? Juk būti savo vietoje – tai buvoti būties akivaizdoje.
Namų apmąstymas apima ir benamystės patyrimą, autentiško santykio su būtimi ilgesį. Galvoju apie namus, kurių jau nėra. Prisimenu, kad gyvenime daug basčiausi, ieškojau namų ir bėgau iš jų. O kaip yra tada, kai iš tikrųjų netenki namų?
Tikiu, kad namai yra šis tas daugiau negu vieta ar daiktai. Tai labiau būsena. Ar aš kaip Odisėjas, kuris visą laiką grįžta namo į Itakę, ar Abraomas, kuriam Dievas liepė išeiti ir eiti su pasitikėjimu, kur tik Jis ves? Štai, prieš kelerius metus iš Vilniaus išsikrausčiau gyventi į Vievį. Tuomet kilo klausimas: ką turiu padaryti, kad naujas butas taptų namais? Supratau, kad turiu pati atverti duris ir širdį.
Galų gale man labai rūpi rūbo, kaip kūno namų koncepcija: drabužis kaip – pastogė, saugumas, grožis. Kūnas – sielos namai, o rūbas – kūno.
Kas Tave labiausiai įkvepia kurti?
Atradau, kad mane veža sena tekstilė, turinti atmintį. Tai labai susiję su mano gyvenimo patirtimi, įvykiais. Vertę kūrybai duoda ne vien mano idėjos, bet ir medžiagos, kurias pasirenku joms įgyvendinti. Ne mano nuopelnas, kad tos rožytės ant skarelių tokios gražios, ryškios, kad močiutės jas ryšėdamos meldėsi. Arba sovietiniai apklotai, kurie gyveno mūsų namuose ir yra prisigėrę džiaugsmo ir skausmo – rengdama kitą parodą iš jų padariau vaikiškus žaislus. Pas kai kuriuos žmones panaudoti apklotai grįžo jau vaikiško žaislo pavidalu, kaip relikvija. O ir iš močiučių skarelių pasiūti švarkeliai gali gyventi toliau megzdami dialogą tarp kartų.
Man labai gera, kai nereikalinga tekstilė virsta aktualiais dizaino objektais, o drauge tiesia paraleles ir mezga pokalbius su praeitimi, guodžia, šluosto ašaras ir šypsosi.
Kalbino Greta Grikevičiūtė
Viršelis – Dovilė Gudačiauskaitė. Indrės Mažeikienės nuotrauka
