„Kelionė“ 2022 m. Nr. II (22)
Wimas du Plessis yra psichoterapeutas, kilęs iš Pietų Afrikos Respublikos, šiuo metu gyvenantis Belgijoje. Jis ne kartą lankėsi Lietuvoje, vedė vidinio išgydymo rekolekcijas bei skaitė įvairias paskaitas. Šis straipsnis parengtas pagal Wimo du Plessis mokymą, 2021 m. sakytą Gailestingumo versmės bendruomenei. Iš anglų kalbos vertė Teresė Tolvaišytė, spaudai parengė Faustina Elena Andrulytė, SF.
Nors esame įpratę skaityti pozityvias psalmes, šiuo metu pastebiu, kad vis labiau grįžtame prie raudų psalmių. Rauda yra garsi gedulo, sielvarto, verksmo ir liūdesio išraiška.
Daugelis mūsų išgyvename nusivylimo ir kančios laiką, kai įvairūs įvykiai išmuša mus iš vėžių. Visa tai gali apsunkinti mūsų tikėjimo kelionę. Galime pasidaryti itin jautrūs, jaustis tarsi būtume nubrozdinti viduje. Dėl patirtų nusivylimų mums sunku galvoti apie ateitį ir turėti vilties. Vis dėlto, žvelgdami į Bibliją, matome, kad kentėjimai čia labai dažni – Šventojo Rašto puslapiai tiesiog pripildyti raudų. Trečdalis psalmių yra sielvarto, nusiskundimų ar raudų psalmės, be to, mums žinoma Jobo knyga, Raudų knyga. Daug sielvartavimo randame ir pranašų raštuose, ypač Jeremijo knygoje.
Sielvarto psalmės buvo skirtos tiesiog išrėkti savo nusivylimą, pyktį ir sielvartą, užuot mandagiai nutylėjus. Galima sakyti, kad jos yra Izraelio garbinimo ir šlovinimo dalis.
Keliaukime prie Evangelijos ir pažvelkime į Jėzų: Jis verkė mirus Lozoriui, verkė dėl Jeruzalės.
Besimelsdamas Alyvų sode prieš savo kančią Jėzus patyrė labai stiprų sukrėtimą (Mt 26, 36–47). Nors turi gilų santykį su Tėvu, Jis nėjo ten vienas, bet drauge pasiėmė ir keletą apaštalų. Jėzus žinojo, kad artėja nukryžiavimas, dėl to jo sieloje buvo daug nerimo, jo siela buvo tiesiog sukrėsta, sproginėjo iš jaudulio. Taigi, šią svarbią akimirką Jėzus kvietė apaštalus budėti kartu su juo, t. y. dalintis jo patirtimi, o tai – labai artimos bendrystės su mokiniais ženklas. Bendrystė ir intymumas reiškia dalinimąsi patirtimi. Taigi, žvelgdami į Jėzų matome, kad galime dalintis su kitais žmonėmis tuo, kas yra mūsų širdžių gelmėje.
Kol pasaulyje yra kančios, čia bus vietos ir raudai. Raudame, nes kenčiame. Kartais mūsų kančios priežastis gali būti paprasčiausiai neišsipildę lūkesčiai, jau nekalbant apie didelius sukrėtimus. Pavyzdžiui, manome, kad mūsų gyvenimas pasikeis, kai pakeisime darbą, bet kai tai nutinka, pamatome, kad niekas nepasitaisė. Arba galvojam: „Esu vienišas, todėl sunku, bet kai vesiu / ištekėsiu, viskas bus gerai“, tačiau dažnai nutinka net atvirkščiai.
Galime raudoti, sielvartauti dėl pasaulio kančios, galime raudoti dėl karo, klausdami: „Viešpatie, kur Tu esi, kai pasaulis taip kenčia?“ Be to, galime kreiptis į Dievą sielvartaudami ir dėl savo kančios, nuodėmių ir priklausomybių.
Mes turime sielvartauti, raudoti, kad pradėtume gyti. Jei nepradėsime sielvartauti, nepradėsime gyti. Tai, kad galiu raudoti, reiškia, jog esu tam tikrame ryšyje su tuo, kas yra mano viduje. Žinau, kas esu aš ir kas yra Dievas, galiu tai be jokios baimės atnešti Jam, tada ir prasidės gydymas. Kol „užspausime“ tai, kas vyksta mumyse, nepripažinsime, nepradėsime gyti ir neatrasime kelių į laisvę.
Visi esame toje pačioje audroje, tačiau ne tame pačiame laive. Kai kurie iš mūsų, rodos, plaukia didžiuliu kruiziniu laivu, kur jaučiasi gana gerai. Kai kuriems šis laikas yra tarsi plaukimas žvejų laiveliu – mažiau komforto, bet dar visai neblogai. O kai kuriems iš mūsų tai – tarytum plaukimas baidare, kai viskas siūbuoja, regis, tuojau iškrisi, bet dar yra į ką įsitverti. Tačiau kai kurie jaučiasi taip, lyg jų valtelė būtų visiškai sudaužyta ir belikę laikytis už medžio gabalo. Tuo pačiu metu mūsų patirtys yra skirtingos – turime būti atviri šiai tiesai.
Jei išmoksiu tinkamai raudoti, galėsiu padėti ir kitiems, savo rankose galėsiu laikyti ir kitų skausmą.
Norėčiau šiek tiek papasakoti apie tai, kas yra ir kas nėra rauda. Rauda nėra murmėjimas, verkšlenimas ar skundimasis. Tai nėra šauksmas į tuštumą. Rauda yra šauksmas Dievop. Tai šauksmas tų, kurie yra sutrikdyti to, ką mato aplink. Rauda nėra neviltis, tai – vilties ženklas, kuris kyla iš to, kad žinome, jog galime pasikliauti Dievu.
Be to, sielvartavimas ir rauda nėra murmėjimas. Išėjimo ir Skaičių knygose matome, kad žmonės niurna, skųsdamiesi dėl to, ką Dievas jiems davė. Kalbant šios dienos kalba: jiems davė manos, o jie norėjo picos. Murmame tada, kai atsisakome to, ką mums duoda Dievas. Mana, kurią Viešpats izraelitams suteikė dykumoje, yra geras dalykas, bet jie nenorėjo jo priimti ir skundėsi. Tačiau jei iš tiesų esi alkanas, neturi ką valgyti ir atneši savo sielvartą Dievui – tai yra rauda.
Rauda artimai susijusi ir su paleidimu. Kai kurie žmonės nusivylimus ir skausmą priima kaip savo tapatybę ir daro viską, kad tik jų nepaliktų – buvimas skausme yra vienintelis jiems pažįstamas buvimo būdas. Vis dėlto kartais mums reikia tai paleisti ir atiduoti Viešpačiui, kad atrastume savo tikrąją tapatybę Dieve. Kartais savo viduje jaučiamės lyg pelkėje, kur šlapia, tamsu, klampu. Tačiau tą pelkę turime pereiti. Pereiti, bet nesistatyti čia namų.
Gali pasirodyti, kad rauda reiškia tikėjimo krizę. Tačiau raudojimas yra ne tikėjimo trūkumas, o tikėjimo žingsnis. Žingsnis Dievo link. Žingsnis sakant: „Viešpatie, mano savijauta yra tokia, bet aš tikiu, kad Tu esi čia.“ Tai žingsnis, kuriuo esam kviečiami žengti arčiau Viešpaties ir atvirai dalintis su Juo visu tuo, kas yra mūsų širdyje. Tuomet raudojimas iš naujo patvirtina tiesą, kad Dievas yra ištikimas. Kitaip tariant, pasitikėjimas Dievo ištikimybe yra nuostata, kad galiu ateiti pas Jį su viskuo, kas gera ir ne, ir Jis mane priims.
Vis dėlto vakarietiškoje aplinkoje mums labai sunku gedėti ir rodyti savo silpnumą. Gyvename instagramo amžiuje, kai sakome, kad viskas gerai, viskas pozityvu, bet tai tėra įvaizdis – nieko tikra. Jei norime atsinaujinti viduje ir tapti tais, kurie padeda atsinaujinti kitiems, turime išmokti giliausią savo skausmą atnešti Dievui raudoje.
Dar viena kliūtis, neleidžianti mums raudoti, yra neteisinga teologija. Pavyzdžiui, manau, kad man viskas turi puikiai sektis, nes esu tikintis. Be to, tiesiog nesinori trikdyti Dievo su savo našta. Tačiau pasauliui reikia krikščionių, kurie yra tikri! Tų, kurie savo sunkumus ir nusiskundimus atneša Dievui ir kartu su Juo pereina visas savo pelkes.
Tam, kad galėčiau sielvartauti, man reikia sustoti, įsižiūrėti į tai, kas vyksta, ir pakylėti tai Dievo link. Tuomet Viešpats parodys dalykus, už kuriuos galėsiu atgailauti ir per tai būsiu atnaujintas. Sielvartavimas – atnaujinimo proceso dalis.
Psalmėse galime įžvelgti keturis pagrindinius raudojimo elementus:
Atsigręžiame į Dievą. Gręžiamės ne į tuštumą, o į gyvąjį Dievą. Rauda kreipiasi į Dievą, net jei tai atrodo keblu. Raudoje meldžiamasi patiriant sunkumus, o tai reikalauja tikėjimo. Iš tiesų, tokiu atveju tylėti yra lengviau, bet tai nėra sveika mūsų sielai.
Atnešame Viešpačiui savo nusiskundimus. Kartais tai, ką patiriame, rodos, prieštarauja Dievo savasčiai. Sakome: žinau, kad Viešpats geras, bet kodėl pasaulyje tiek daug baisių dalykų? Žinau, kad Dievas teisingas, bet kodėl aplink tiek daug neteisybės? Rauda mus kviečia atvirai kalbėtis apie tai su Dievu. Užuot užgniaužę savo sunkumus ir kovas, raudodami šaukiamės Dievo ir įžodiname savo patirtį: „Kaip dar ilgai, VIEŠPATIE? Nejau amžinai mane užmirši? Kaip dar ilgai slėpsi nuo manęs savo veidą?“ (Ps 13, 2).
Prašome. Raudodami šaukiamės išlaisvinimo, kurį Dievas gali mums suteikti. Prašome, net jei iš karto ir negauname atsakymo: „Pažvelk į mane ir išklausyk, VIEŠPATIE, mano Dieve!“ (Ps 13, 4).
Išreiškiame pasitikėjimą. Taip nukreipiu žvilgsnį nuo nusiskundimo į Dievą. Pasitikiu, kad Jis gali suteikti tai, kas yra geriausia. Rauda atveda iki būsenos, kai galime pasirinkti pasitikėti Viešpačiu. Kai įsižiūrime, suprantame, kad Dievo užmojai kartais slypi už to skausmo ir sielvarto, apie kurį kalbame. Akis nuo savo skausmo keliame Dievo link: „Bet aš pasitikiu tavo ištikimu gerumu, mano širdis džiūgaus, nes tu mane išgelbėsi. Giedosiu VIEŠPAČIUI: „Jis man buvo geras!“ (Ps 13, 6).