„Kelionė“ 2023 m. Nr. IV (28)
Kas žmones traukia į kalnus? Kas įkvepia kopti į pačias aukščiausias ir pavojingiausias viršūnes? Ką reiškia būti „mirties zonoje“, mirčiai iš tiesų alsuojant į nugarą? Ko tas alsavimas moko apie gyvenimą?.. Apie visa tai – pokalbis su vienu garsiausių Lietuvos alpinistų Sauliumi Damulevičiumi (g. 1982). Jis yra pirmasis lietuvis, įkopęs į K2 viršūnę ir Gašerbrumą I. Be to, pirmasis, per vieną sezoną įkopęs į du „aštuntukus“ – aukštesnes nei 8000 m viršūnes. Saulius yra pelnęs Sniegynų tigro, dukart – Lietuvos metų alpinisto titulus, 2012–2016 m. ėjo Lietuvos alpinizmo asociacijos prezidento pareigas.
Sauliau, daugelį kalnai traukia, žavi, tačiau retam tampa viso gyvenimo aistra, kuri atveda iki aukščiausių viršūnių. Kaip tai nutiko Jūsų gyvenime?
Mano tėvai buvo vadinamieji kalnų turistai, žygeiviai. Tais laikais kalnų turistai buvo dirbtinai atskirti nuo alpinistų. Alpinistai vykdavo į sportines bazes kalnuose ir kopdavo į viršūnes. O kalnų turistai keliaudavo kalnų grandinėmis, kopdami per kalnų perėjas – jiems į viršūnes kopti nebuvo leidžiama.
Išėję į kalnų žygį, jie kelioms savaitėms „dingdavo“ kalnuose – juk tais laikais nebuvo palydovinių telefonų, tik nusileidę atsiųsdavo telegramą, kad grįžo. Jei grupei kažkas nutiktų, apie tai greitai sužinoti buvo neįmanoma. Be to, neturėdami bazės kalnuose, jie ant pečių tempdavo per 30 kg sveriančias kuprines su visa įranga, kuri iš esmės nesiskyrė nuo alpinistų.
Dabar mūsų niekas neriboja kopti į perėjas ar viršūnes, o mano tėvams kaip kalnų turistams buvo draudžiama tai daryti. Taip pat nebuvo galimybių vykti už „geležinės uždangos“, pamatyti ten stūksančius kalnus.
Taigi, nuo vaikystės matėt, kaip tėvai išvyksta į ekspedicijas kalnuose. O nuo kada į kalnus pradėjo vežtis ir Jus?
Mano kelionės prasidėjo dar vaikystėje – su tėvais ir jų kalnų bendražygiais vykdavome slidinėti į Lenkiją, Slovakiją. Kai buvau paauglys, perėjom visą Aukštųjų Tatrų grandinę – buvo labai smagu. Paskui keliaudami Alpėse pamatėme žymiausias viršūnes – Monblaną, Materhorną, Eigerį…
Pirmas rimtesnis kopimas – į Monblano kalną (4805 m), kai man buvo penkiolika. Tuomet buvau labai motyvuotas: prieš kopimą ruošiausi, mokiausi rišti mazgus, treniravausi. Antrą kopimo dieną pasiekėme kuluarą, kuriuo dažnai krenta akmenys. Tai – pavojingiausia maršruto vieta, čia vėliau žuvo trys lietuviai. Kai ją priėjom, pradėjau ant batų rištis nages, bet tėvas pasakė: „Stop, toliau neisim – per daug pavojinga.“ Šis sprendimas tuomet man buvo labai skaudus – kone bėgte nubėgau nuo to kalno. Galvojau, kad išvis nebekopsiu į kalnus.
Tačiau studijų metais savarankiškai pradėjau treniruotis laipioti uolomis. Jokių rezultatų nesiekiau – tiesiog patiko. Vėliau ėmiau dalyvauti VU žygeivių klubo veikloje, treniruotis kalnų turizmo technikos varžyboms, važinėti į kalnus. Simboliška, kad pirmoji tikra viršūnė, į kurią įkopiau, buvo būtent Monblanas.
Vis dėlto tėvo pamoka Monblano kalne man yra pati svarbiausia: turi gerbti kalnus, partnerius ir save. Tai žymiai svarbiau nei rizikuoti gyvybėmis. Geriau dešimt kartų bandyti, neužkopti ir vėl sugrįžti, negu vieną kartą negrįžti.
Nuo pat vaikystės lydėjo supratimas, kad alpinistas visuomet rizikuoja?
To nebuvo galima išvengti, nes tragedijos kalnuose palietė artimus tėvų draugus. Per šventes lankydavome jų kapus Petrašiūnų kapinėse, taip vadinamame alpinistų kalnelyje. Todėl nuolat girdėjau pasakojimus apie nelaimes, bet taip pat gavau supratimo, kaip saugiai elgtis kalnuose, kaip svarbu nepalikti žmonių, jei jiems nutinka nelaimė.
Kodėl kalnuose nutinka nelaimės?
Tai labai plati tema, nors rizikos formulė yra gana paprasta. Ji priklauso nuo tikimybės, kad kažkas nutiks, nuo galimo sužeidimų ar kitų pasekmių lygio ir galiausiai nuo to, kiek laiko praleidžiame rizikos zonoje.
Pradėkime nuo tikimybės. Kalnai iš principo yra pavojingi, taigi, nelaimės tikimybė neišvengiama. Ji priklauso nuo objektyvių aplinkybių: aukščio, pasirinkto maršruto, oro sąlygų, lavinų pavojaus bei kitų rizikos faktorių, kurių negali visiškai išvengti, – ir subjektyvių, kurias lemia patys alpinistai – jų pasiruošimas, įgūdžiai, patirtis.
Yra susidariusi nuomonė, kad dažniausiai žūsta arba jauni, mažai patyrę alpinistai, arba jau daug patirties turintys. Jeigu pradedančiajam pasiseka vienas kopimas, antras, trečias, jis kiekvieną sezoną stengiasi kartelę kelti vis aukščiau ir… staiga kažkas nutinka. Galbūt trūko įgūdžių, galbūt laiku nebuvo pastebėtos klaidos, galbūt kaltas per didelis pasitikėjimas.
Kitas atvejis – labai patyrę alpinistai. Čia turime suprasti ir kitus du paminėtus rizikos elementus. Visų pirma, pasekmės. Net sąlyginai nepavojinga trauma kalnuose turi visai kitokį svorį, kai pagalba tave gali pasiekti per kelias valandas, dienas arba išvis nepasieks. Susilaužius koją mieste ar kalnuose, ypač būnant dideliame aukštyje, situacijos sudėtingumas yra nepalyginamas. Kartą kritau plyšus virvei. Jei būčiau susitrenkęs galvą ir bent pusvalandžiui praradęs sąmonę, galėjau tiesiog sušalti.
Galiausiai, svarbu, kiek laiko praleidi rizikos zonoje. Čia jau galima kalbėti apie statistiką. Aš tikiu skaičiais, juk dirbu finansų ir verslo konsultavimo srityse, o šis darbas pagrįstas skaičiais, tikimybėm. Todėl esu priverstas nuolat sverti rizikas ir galvoti: kas būtų, jeigu būtų.
Tiesa. Tai, kad vis girdime apie mirtis kalnuose – priminimas, kaip visa trapu…
Dėl to, kai buvau Lietuvos alpinizmo asociacijos prezidentas, viešas kalbas paprastai pradėdavau fraze: „Kalnai yra pavojingi, bet…“ Svarbu nenuvertinti jokių viršūnių, nepadaryti klaidos manant – anksčiau lipau aukščiau, dabar lipsiu žemiau, todėl bus gerai. Kiekvienas kalnas turi savo charakterį ir tą charakterį reikia gerbti.
Jeigu išgirstu: „Ai, aš tik Tatruose esu palaipiojęs…“ – pasakau, jog ir tie kalnai gali būti pavojingi. Ten yra žuvę daug alpinistų, taip pat ir lietuvių. Tatruose leisdavau žiemas, kopdavome techniškai sudėtingais maršrutais. Kartais įkopimai trukdavo porą dienų, todėl naktimis miegodavome prisirišę prie uolos sienos. Būdavo siaubingai šalta, progresas lėtas, nepatikima sauga – padarius klaidą gali lėkti iki pat apačios, nusinešdamas ir savo partnerį…
Kai kalbam apie alpinizmą ir apie Jūsų įkopimus, kalbame būtent apie aukštuminį alpinizmą. Ar galite nusakyti, kas yra aukštuminis alpinizmas?
Pagal Lietuvos ir Baltijos šalių alpinizmo nuostatus aukštuminis alpinizmas – tai įkopimai į aukštesnes nei 6000 m viršūnes. Jei kopi, nenaudodamas papildomo deguonies, tokiame aukštyje organizmui reikia stipriai aklimatizuotis. Tačiau net 4–5 km aukštyje organizmas jaučia pasekmes – neretai sutrinka virškinimas, miegas, skauda galvą, pykina, organizmui sunku atsistatyti.
O 8000 m aukštyje, į kurį iškilusios 14 aukščiausių pasaulio viršūnių, yra taip vadinama „mirties zona“. Čia įkvepiame tik 30–40% deguonies, kurį gauname būdami jūros lygyje. Dėl to ypatingai sudėtingėja raumenų, smegenų darbas. Kopiame lėtai, kas dešimt ar keliolika žingsnių pailsėdami, per valandą įveikdami iki 100 vertikalių metrų. Skaičiuodami žingsnius, kartu skaičiuojame ir laiką. Nes tokiame aukštyje organizmas po truputį miršta – niekas „mirties zonoje“ negali išgyventi daugiau nei keliasdešimt valandų.
Tad mirties baimė nuolatos lydi?
Be abejo, ji yra. Tik veikiau ne baimė, o supratimas. Jau antrą sezoną, kai tik pradėjau kopti, išvažiavom į Kaukazą ir ten, kalnuose, teko gabenti žuvusį alpinistą. Vyras nukrito per savo gimimo dieną. Tokiais atvejais supratimas, kad visi esame mirtingi, ateina labai greitai. Tąkart jis smogė kaip reikiant.
Dabar visi mano kopimai į aukščiausias viršūnes būna „mirties zonoje“. Kaskart palikdamas šturminę stovyklą, žinau, kad turiu apie 20–30 valandų įkopti į viršūnę ir sugrįžti – kitaip apkrova organizmui gali būti per didelė. Rodos, už nugaros tiksi laikrodis, kuris motyvuoja daryti sprendimus, žengti žingsnius į priekį. Negali sustoti ir sėdėti ant sniego, nes laikas senka.
Gal skamba keistai, bet plačiame kontekste – toks ir visas gyvenimas. Be supratimo apie mirtį nebūtų dėl ko stengtis, galėtum viską atidėlioti iki begalybės, bet kada pakeisti savo sprendimus, iš nuobodulio išbandyti viską, kas gera ir ne, nes turi be galo daug laiko. Toks gyvenimas nebetektų prasmės. Mirtis – kaip kita tos pačios monetos pusė, ji apibrėžia gyvenimą.
2015 m. pelnėte „Sniegynų tigro“ titulą, ar galite paaiškinti, ką jis reiškia?
Šiuo vardu tituluojami alpinistai, įkopę į penkias aukščiausias Pamyro ir Tian Šanio viršūnes: Izmailo Somoni (7495 m), Pergalės (7439 m), Avicenos (7134 m), E. Korženevskajos (7105 m) ir Khan Tengrio (geologinis aukštis – 6995 m., su sniego „kepure“ – 7010 m). Sovietų sąjungoje tai buvo aukščiausias alpinisto aukštumininko įvertinimas, tačiau pasiekimas vertinamas ir dabar. Esu ketvirtas lietuvis, pelnęs šį titulą.
Sudėtingiausia iš penkių viršūnių yra Pergalė – šiauriausias „septintukas“ pasaulyje. Dėl to aklimatizuotis ant kalno sunkiau. Be to, Tian Šanio (išvertus iš kinų kalbos – „dangaus kalnai“) orai yra itin nepastovūs, kopiant dažnai užklumpa audros, pūgos, dažnas lavinų pavojus. Todėl ne kiekvienais metais alpinistai pasiekia Pergalės viršūnę, bet retas sezonas apsieina be nelaimių. 1997 m. ten dingo du Kauno alpinistai, šiais metais prapuolė dar vienas perspektyvus lietuvis. Tai kalnas, kuris neatleidžia klaidų ir negrąžina žuvusiųjų.
Manęs ši viršūnė irgi nelabai norėjo paleisti – išbandė uraganiniais vėjais, pūgomis, leisdamasis nuo viršūnės buvau labai pavargęs, sunkiai orientavausi. Bet sugebėjau grįžti, o išmoktas pamokas vėliau naudojau kopdamas į „aštuntukus“.
2022 m. tapote pirmuoju lietuviu, įkopusiu į K2 (8611 m) – antrą pagal aukštį pasaulio viršūnę, laikomą viena pavojingiausių ir sunkiausiai įkopiamų. Vos dešimt dienų prieš tai stovėjote ant šalia stūksančio Brod Piko (8051 m). Per visą istoriją į šiuos du „aštuntukus“ per vieną sezoną įkopė mažiau nei 20 alpinistų. Kaip Jums pavyko tai padaryti?
Jei tik žvelgi į Saulių ant viršūnės, niekaip nesuprasi, kaip jis ten atsirado. Nes tuomet nesimato viso pasiruošimo, sukauptos patirties, kuri brendo penkiolika metų.
Žinoma, yra ir sėkmės elementas. Tačiau atrodo, kad žmonės, niekada nebuvę kalnuose, per daug sureikšmina sėkmę ir alpinistus laiko karštakošiais adrenalino fanatikais. Iš tiesų yra priešingai. Vienas fotografas, kartu ėjęs į kalnus, po ekspedicijos mums sakė: „Kai pamačiau, kaip jūs kruopščiai ruošiatės prieš kiekvieną išėjimą į kalną: planuojate, parenkat įrangą, tariatės, ką imti ir ko ne, suprantu, kad alpinizmas yra it šachmatai su fiziniais elementais – labai apgalvotas sportas.“
Iš tiesų visa mano įranga surašyta gramais, visuomet pasižiūriu – gal dar kokią etiketę gali nupjauti, kažką pakeisti, kad būtų geriau ar šilčiau, gal vietoje trijų daiktų gali paimti du – nuolat apie tai mąstau. Viskas pasverta, apgalvota, pamatuota.
Taip ir su kitais pasiruošimo elementais – psichologiniu, fiziniu pasirengimu, ryšiais, draudimais… Kai tik atsiranda tikslas, tuoj sukyla ir baimės, su kuriomis kovoju nuoširdžiai ruošdamasis ir treniruodamasis. Tik įsėdęs į lėktuvą galiu nusiraminti, nes padariau tiek, kiek galėjau.
Kopdamas ant viršūnių iškeliate net keturias vėliavas, papasakokit apie jų reikšmę.
Pirmoji – Lietuvos trispalvė – priklausė alpinistui Ernestui. 2012 m. jis įkopė į Brod Piko viršūnę ir nesėkmingai bandė kopti į šalia stūksančią K2. Po metų Ernestas planavo vėl kopti į K2, bet žuvo.
Kita man labai svarbi vėliava – Vytis. Ją turiu nuo 2016 m., kai su dar dviem bičiuliais leidomės į žygį slidėmis per užšalusią Baltijos jūrą ties Botnijos įlanka. Žygiavom Vasario 16-osios proga, minėdami 1918 m. Lietuvos valstybės atkūrimo dieną ir 1270 m. vykusį Karusės ledo mūšį, kai LDK kariuomenė ant Baltijos jūros ledo sumušė kryžiuočių ordiną. Mūšyje lietuviai pademonstravo puikią gynybinę taktiką ir sumušė kryžiuočius, kuriam laikui apsaugodami mūsų žemes nuo priešo puolimų. Vidury jūros pabandėm tą mūšį inscenizuoti: susistatėm roges, atkišom slidžių lazdas tarsi ietis… O virš mūsų plazdėjo didžiulė Vyčio vėliava, saugojusi mus visą kelionę.
Įdomu, kad visi trys tuomet žygiavę per Baltijos jūrą vėliau tapome šauliais. Taigi, ant K2 viršūnės iškėliau ir Lietuvos šaulių sąjungos vėliavą. Ketvirtoji – Ukrainos vėliava, skirta pagerbti kovotojus už laisvę ir palaikyti savo draugus alpinistus, kurie užuot žygiavę į kalnus, kovoja ir žūsta fronto linijose arba saugoja savo šeimas užsienyje.
Paminėjot, jog tapot šauliu. Kas lėmė šį pasirinkimą?
2022 m. vos prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, iškart parašiau prašymą tapti šauliu. Apie šį pasirinkimą galvojau nuo 2014 m., bet vis atrodė, kad galima priešintis ir kitais būdais. Dabar matau, jog šalia vyksta karas ir nėra jokių garantijų, kad jis mūsų nepalies. Taip pat suprantu, jog mano civilinių įgūdžių tokioje situacijoje nepakaks. Taigi, nusprendžiau ruoštis blogiausiam, nors labai tikiuosi, kad to pasiruošimo niekada neprireiks.
Šią vasarą po dešimties metų sugrįžote prie Nanga Parbato (8126 m) Pakistane. 2013 metais Jums kopiant į kalną, bazinėje stovykloje talibų teroristai nužudė 10 alpinistų, tarp jų – ir minėtą lietuvį alpinistą Ernestą Markšaitį. Kas paskatino čia sugrįžti?
2013 m. įvykis tarytum iškrenta iš konteksto, kalbant apie grėsmes kalnuose: dešimt alpinistų ir vietinis virėjas čia žuvo ne dėl kalnų, o dėl teroristinės atakos bazinėje stovykloje, kurioje paprastai jaučiamės saugūs.
Tuomet kalnai mane apsaugojo. Įprastai nebūčiau pasielgęs taip, kaip tąkart: turėjau nemalonią skrandžio infekciją, todėl dar gerdamas stiprius vaistus palikau tą stovyklą ir išėjau kopti. Šiaip taip pasiekiau stovyklavietę 6000 m aukštyje, o kitą rytą sužinojau, kad mano draugus, likusius bazėje, nužudė.
Tas išpuolis mane labai sukrėtė, nes iš tiesų stovykloje galėjau būti ir aš. Todėl šiais metais norėjau grįžti, paminėti Ernesto ir kitų bendražygių žūtį bei susitaikyti su praeitimi.
Tačiau ekspedicija ir šiais metais nesiklostė, kaip buvo numatyta. Galiausiai, kaip suprantu, viršūnės pasiekti nepavyko?
Taip. Buvome jau susiruošę kopti į pačią viršūnę, įkūrėme stovyklą 7350 m aukštyje. Bet sužinojome, kad prieš mus į viršūnę kopę alpinistai pateko į bėdą – nesiorientuoja, patyrė nušalimų, užsibuvo aukštyje. Bandėme padėti, kiek galėjome, naktį su ukrainiečiu Volodymyr išėjome ieškoti lenkų alpinistų.
Deja, vienam lenkui nebegalėjome pagelbėti – jis užsibuvo „mirties zonoje“, buvo labai išsekęs, o mūsų buvo per mažai, kad galėtume jį nugabenti iki palapinių. Bandėme kviesti pagalbą, bet niekas neatėjo. Alpinistas mirė mums ant rankų. Nutraukėme kopimą ir po poros parų grįžome į bazę.
Bet į Lietuvą iškart negrįžote – įkopėte į kitą lietuvių iki šiol neįkoptą „aštuntuką“ – Gašerbrumą I (8080 m). Papasakokite apie šį įkopimą.
Dar prieš išvykdamas iš Lietuvos turėjau planą, jei aplinkybės susiklostys tinkamai, kopti į Gašerbrumą I, nors jis stūkso kitame, atokiame kalnyne. Norint pasiekti kalno papėdę, reikia kelias dienas eiti per Baltoro ledyną. Tą rajoną puikiai pažinojau, nes prieš tai čia kopiau į K2, Brod Piko ir Gašerbrumo II (8035 m) viršūnes.
Kadangi jau buvau aklimatizavęsis, atvykęs į bazinę stovyklą iškart išėjau kopti į Gašerbrumą I. Šįkart pavyko įkopti į šią nuostabią viršūnę, o visas žygis, įskaitant treką per ledyną, truko vos truputį daugiau nei dvi savaites. Dabar galiu pasigirti, kad esu užkopęs į visas keturias aukščiausias Karakorumo kalnyno viršūnes, visos kitos aukščiausios pasaulio viršūnės yra Himalajuose.
Pasiekėte neįtikėtinai sudėtingas viršūnes. Natūraliai kyla klausimas – kas laukia toliau?
Likimo ironija – nors kalnuose nesu patyręs rimtos traumos, prieš kelias savaites Vilniaus centre buvau partrenktas automobilio. Lūžo keli kaulai, laukia sudėtinga kelio raiščių operacija, o po jos – kelis mėnesius trunkanti reabilitacija. Todėl dabar didžiausia viršūnė – susigrąžinti sveikatą, o tik paskui – ruoštis į naują ekspediciją.
Situacija kiek ironiška: daug kalbėjome apie riziką būti sužeistam kalnuose, o šis nelaimingas atsitikimas parodo, kad ir „ant žemės“, miesto centre, negali jaustis saugiai. Vis dėlto net ir sužeidimai bei laukiantis ilgas reabilitacijos laikas neatgraso nuo planų leistis į naujas ekspedicijas. Ar galima sakyti, kad alpinistas tiesiog negali gyventi be kalnų?
Manęs vis klausia, kodėl užsiimu alpinizmu. Anksčiau dar bandydavau rasti atsakymą: iššūkiai, sportiniai pasiekimai, gamtos grožis, egzotinės kelionės, fotografija… Visa tai skamba kaip pasiteisinimai. Aistra nėra racionali, jos neįmanoma iki galo paaiškinti.
Po įkopimo į K2 atrodė: ką dar galiu nuveikti? Juk ši viršūnė laikoma sunkiausia ir pavojingiausia! Bet atsibundu vieną rytą ir suprantu, kad po kelių mėnesių vėl turiu vykti ten. Laukia Nanga Parbatas, Gašerbrumas… Yra kažkas daugiau – tai tarsi pašaukimas, kurio negaliu atsisakyti.
Kalbino Faustina Elena Andrulytė, SF
Pokalbis iliustruotas Sauliaus Damulevičiaus asmeninio archyvo nuotraukomis