Petras Plumpa (g. 1939) – svarbus Lietuvos pasipriešinimo okupaciniam režimui dalyvis, disidentas, publicistas. Sovietmečiu aktyviai kovojo už žmogaus teises, leido, platino draudžiamą literatūrą, įskaitant ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“. Už antisovietinę veiklą ne kartą nuteistas ir kalintas Mordovijos, Permės lageriuose.
Partizaninio karo aplinkybėmis, kai oficialioji žiniasklaida tapo cenzūros įkaite ir sovietinės propagandos įrankiu, bunkerių spaustuvėse kario ir žurnalisto vaidmenys susijungė tame pačiame asmenyje.
O gydytoja dirbti man buvo smagu. Jeigu 30 ligonių per dieną nepriimdavau, būdavo nei šis, nei tas. Per visus savo darbo metus neatsakiau nė vienam žmogui, iš kur jis besikreipdavo. Su siuntimu ar be, dieną ar naktį – visus priimdavau. Tiesiog negalėjau be ligonių gyventi.
Konspiracija, pasak s. Linos, buvo tiesiog gyvenimo būdas, be to, vykdavo net konspiraciniai mokymai ir aiškinamos instrukcijos, kaip elgtis tardymo metu.
Dar tapdamas vyskupu Angelo Roncallis pasirinko šūkį „Paklusnumas ir taika“, kurio ištikimai laikėsi. Roncallis visada svajojo tik apie kunigo darbą, bendravimą su parapijiečiais, tačiau jam vis tekdavo imtis kitų tarnysčių. Pavyzdžiui, būti Bažnyčios diplomatu Prancūzijoje, Bulgarijoje bei Turkijoje. Tai buvo labai sudėtingi išbandymai žmogui, kurio niekada nežavėjo diplomatinis protokolas, gudrūs pokalbiai politikų vakarėliuose. Tačiau būsimasis popiežius visada stengėsi atvira širdimi priimti tai, ką Viešpats jam siuntė ir atlikti pavestas užduotis, kiek įmanoma geriau.
Užėjus rusams, antroj dienoj gavau šaukimą į sovietų kariuomenę. Mano tėvas buvo daug matęs ir daug suprato politikoj, jis man sakė: „Neik į armiją. Neišsilaikys nei rusai, nei vokiečiai.“ Taigi, jis neprieštaravo, kad slapstyčiausi. Nesakė eit vienam, juk vienas, kaip sakoma, ne karys… Tačiau iš mūsų krašto buvo nemažai einančių į partizanus. Taip prasidėjo slapstymasis. Apie partizanų judėjimą jau šiek tiek buvo žinoma, nes panašus judėjimas vyko Ukrainoje.
– Nesu filosofas, negalėčiau parašyti nė vieno traktato – ne mano talentas, nors filosofiją labai mėgstu, – vieno iš paskutiniųjų pokalbių pradžioje sakė tėvas Žeraras (Gerard de Martel, 1940–2021), kunigas, vienuolis, kovo 31-osios rytą iškeliavęs pirma mūsų į amžinybės Galilėją.