Ir malonė, ir dorybės nėra paskiriami ar nusipelnomi dalykai; taip pat jie nėra ir atsitiktiniai. Tai Dievo ir žmogaus paslaptis, gyvas siūlelis, laumžirgio sparno vitražas tamsoj, apšarmojusi žvaigždyno kekė, palinkusi naktį prie miegančio lango.
Dar prieš tris ar net du šimtus metų savanoriškai pasirinkęs būti neproduktyviu ir visuomenės išorėje gyvenančiu vienišiumi žmogus netgi Vakaruose galėjo susilaukti didžiausios aplinkinių pagarbos. Tiesa, tuo metu mes dar nežinojome, kad laimingas žmogus turi turėti prestižinį (pageidautina, vadovaujamą) darbą, sutuoktinį/ę, vaikų, namą su žalia veja ir žoliapjove, automobilį, šunį, draugų ratą, atostogas prie šiltos jūros su palmėmis ir skėtukais kokteilių taurėse bei sąskaitą banke.
Netikėtõs žiniõs apie prasidėjusį karą akivaizdoje daugelis atrodė priblokšti: nepajėgė užsiimti kasdiene veikla, tęsti įsipareigojimų, dieną pradėdavo ir baigdavo su žiniomis apie karo veiksmus. Siaubas, baimė ir sielvartas, šokas buvo labai normali reakcija.
O gydytoja dirbti man buvo smagu. Jeigu 30 ligonių per dieną nepriimdavau, būdavo nei šis, nei tas. Per visus savo darbo metus neatsakiau nė vienam žmogui, iš kur jis besikreipdavo. Su siuntimu ar be, dieną ar naktį – visus priimdavau. Tiesiog negalėjau be ligonių gyventi.
Kai kurios dorybės yra tokios pat nepamainomos, kaip alpinistui nors vidutiniškai ištreniruoti raumenys, juolab kad į savo gyvenimo Everestą žmogus visuomet privalo užkopti pats.
Septynerius metus dirbdama Didžiosios Britanijos bei Prancūzijos humanitarinėse organizacijose, teksto autorė Jovita Sandaitė atliko misijas tokiuose pasaulio kraštuose, kaip Palestina, Afganistanas, Siera Leonė, Jordanija bei Jemenas. Instinktas prisidėti prie geresnio pasaulio kūrimo – taip ji apibūdina savo darbą ir pasakoja, kaip visa tai atrodo praktikoje. Šįkart – iš jau penkerius metus karo krečiamo Jemeno sostinės Sanos.
Krikščioniškojo Dievo apreiškimo centras yra Trejybės slėpinys. Galima sakyti, kad vieno triasmenio Dievo išpažinimas – savičiausia ir ypatingiausia krikščionybės mokymo dalis: monoteistinis tikėjimas mus jungia su judaizmu ir islamu, tačiau suvokimas, kad vienatinis Dievas yra trejybinis, mus skiria nuo tų dviejų religijų.
„Geras kūrinys visuomet atitiks tam tikrus visuotinius dėsnius <…>, o visuotiniai dėsniai – tai Dievo dėsniai“, – sako kompozitorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, choro „Jauna muzika“ meno vadovas ir dirigentas Vaclovas Augustinas.
Pasiekę vidutinį amžių, mes tampame emocionaliai stabilesni, mus mažiau jaudina supanti aplinka. Tai – ir praradimas, ir didis palengvėjimas. Tiek sunkios, tiek malonios akimirkos nebėra tokios aštrios ir verčiančios iš kojų. Kaip koks susibūrimas su draugais, kuris dabar jau tiesiog malonus buvimas kartu, bet ne jaudinanti galimybė sutikti ką nors, kas amžiams pakeis tavo gyvenimą. Taip ir nauja veikla – skamba visai smagiai, bet jau mažiau tikėtina, kad ji pakeis pasirinktą karjeros kryptį ar suteiks labai aiškiai apčiuopiamos profesinės naudos.