Sunki vaikystė, traumuojamos patirtys Bažnyčioje ir kelionė į atleidimą, tarnyba kariuomenėje, pelningas verslas, atvedęs į dvasinį bankrotą, priklausomybės maitinamas noras mirti ir sveikimo kelionė…
Ar dažnai susimąstome, kas ir kaip formavo mūsų aplinką – pastatus, gatves, aikštes ir skverus? Kokiomis aplinkybėmis visa tai atsirado?
Su Benu kalbamės apie tris gyvenimo ir tarnystės sritis, kuriose jis šiandien dovanoja save kitiems: dėstydamas teologiją, gyvendamas šeimos gyvenimą ir tarnaudamas Bažnyčiai kaip nuolatinis diakonas.
Baltarusių menininkų sutuoktinių pora prieš daugiau nei trejus metus suprato neturį jokio pasirinkimo – privalą pasiimti svarbiausius daiktus ir bėgti neatsigręžiant, antraip bus sulaikyti už Lukašenkos režimą kritikuojančius meno kūrinius.
SAV draugija vienija ne tik alkoholizmo paliestoje šeimoje užaugusius asmenis, bet ir visus disfunkcinėse šeimose augusius žmones.
Mums kalė į galvą, kad visad turėtume siekti savo svajonių, visad veikti tai, kam jaučiame aistrą, visad siekti tokios realybės, kuri – esame tuo tikri – padarys mus laimingus.
Keliauti yra smagu, kelionėje išsilaisvina vaizduotė ir jausmai, nes žmogus savo žygyje pabėga nuo rutinos, nuo įgrisusios aplinkos. Kelionė visada veda kažkur į paslaptingą tolį, kuriame šviečia laimės viltis.
„Baimė – dažniausiai negeras, neracionalus dalykas, kurio mums, katalikams, reikėtų stengtis vengti. Emocijos ir jausmai yra kaip prieskoniai. Gerai, jeigu jų patiekale yra, bet jeigu vien jie…“ – juokiasi pulkininkas Eugenijus Lastauskas.
„Dirigavimas tuo ir žavus, kad dirigentas, neišleisdamas jokio garso, rankomis tarsi liečia pačią muziką“, – sako dirigentas, kompozitorius dr. Imantas Jonas Šimkus.
Ramunė ir Arūnas Maziukai jau daugiau kaip dešimtmetį palydi poras. Baigę Šeimos pedagogikos akademijos dvejų metų studijų programą sutuoktiniams, paremtą katalikų kunigo Jozefo Kentenicho mokymu, jie veda sužadėtinių kursus, rekolekcijas.