Tekstai

89 milijonai riedlentininkų visame pasaulyje. Aktyviai besivažinėjančiųjų riedlentės lūžta arba tampa nebetinkamomis važinėti vidutiniškai per mėnesį, profesionalų – per dieną. Riedlentės ašys tarnauja daugiausiai pusę metų. Drabužiai plyšta ir po pirmo kritimo.

Norint suvokti šabo, Dievo „poilsio“, esmę, būtina žvelgti į septintąją dieną sutuoktuvių kontekste – kaip į Dievo ir išrinktosios tautos vestuvių puotą. Žydų šabo šventimas pasižymi „sutuoktuviniu“ dvasingumu. Ką tai reiškia?

Ar per didelis pasirinkimas nesuteikia ir nuovargio bei neišvengiamo nusivylimo? Ar galimybė rinktis iš tiek daug skirtingų variantų suteikia tik laisvės iliuziją, nebeatnešdama pasitenkinimo?

Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, 1994 m. Kaišiadorių vysk. Juozo Matulaičio rūpesčiu ir kard. Audrio Juozo Bačkio kvietimu į Lietuvą atvyko keturios Betliejaus, Mergelės Marijos Dangun Ėmimo ir Šv. Brunono kongregacijos seserys.

Sunki vaikystė, traumuojamos patirtys Bažnyčioje ir kelionė į atleidimą, tarnyba kariuomenėje, pelningas verslas, atvedęs į dvasinį bankrotą, priklausomybės maitinamas noras mirti ir sveikimo kelionė...

Ar dažnai susimąstome, kas ir kaip formavo mūsų aplinką – pastatus, gatves, aikštes ir skverus? Kokiomis aplinkybėmis visa tai atsirado?

Baltarusių menininkų sutuoktinių pora prieš daugiau nei trejus metus suprato neturį jokio pasirinkimo – privalą pasiimti svarbiausius daiktus ir bėgti neatsigręžiant, antraip bus sulaikyti už Lukašenkos režimą kritikuojančius meno kūrinius.

Adele, tai visas tavo kraitis? Surašytas enkavėdistų… Vidurnaktį jie netikėtai įsiveržę į tavo kambarį ir apkaltinę pogrindine ateitininkų veikla, privertė jų akivaizdoje paskubomis apsirengti ir išsivedė į savo raudonuosius rūsius. Liko aštuonios tavo suknelės, ir šilkinės skarelės nepasiėmei…

„Baimė – dažniausiai negeras, neracionalus dalykas, kurio mums, katalikams, reikėtų stengtis vengti. Emocijos ir jausmai yra kaip prieskoniai. Gerai, jeigu jų patiekale yra, bet jeigu vien jie…“ – juokiasi pulkininkas Eugenijus Lastauskas.

Svarbiausia yra neprarasti vilties. Ko gero, tai buvo giliausiai širdin įkritę žodžiai, išgirsti iš brolio pranciškono tą akimirką, kai viskas atrodė juodžiausia. Paprastas pasakymas, be įmantrybių, primygtinių siūlymų ką nors keisti ar dirbtinai nepasiduoti. Ir tuo metu to labai reikėjo.

Vilkaviškio vyskupijoje tarnaujantis Vaidotas Labašauskas – tarp žmonių ir su žmonėmis esantis kunigas. Pokalbyje jis pasakoja apie savo gyvenimo kelią: mamos netektį, paauglystės audras, patraukimą kunigystėn, studijas Amerikoje, kaimo klebono tarnystę.

Mūsų pašnekovų žurnalisto Aurimo Perednio ir mokytojos Eglės Danilevičienės šeimos yra daugiavaikės. Tėvai neslepia, kad daugiavaikė šeima kelia iššūkių, tačiau jos pilnatvė yra ir beribio džiaugsmo šaltinis.

Baba – visų kartų moterų sukaupta išmintis, kuri yra gyva. Ir, manau, ypač dabar turime ja kliautis. Su amžiumi šis jausmas stiprėja, leisdamas iš perspektyvos pažvelgti į tai, kas vyksta, ir priimti tai, ko negali pakeisti.

Perspėjimas skaitysiantiems: tai nėra rimtas straipsnis, tad jei esate ne linksmai, o rūsčiai nusiteikę geriau jo neskaityti. Viena vertus, aš nieko neprikūriau ir neišgalvojau, bet jautresnius gali papiktinti prieš šimtus metų rašytos istorijos, kuriomis remiuosi.

Meilė atrodo suprantama ir įprasta kaip oras, kuriuo kvėpuojame, tad kiekvienas „žinome“, kas tai yra, o kur dar įmantrūs filosofų, teologų ir poetų apibrėžimai, užimantys kilometrus knygų lentynų.

Kasmet nuo pat pirmųjų saulės pažvelgimų drąsiai atkišu jai veidą, nebodama jokių perspėjimų apie pavojus. Iki šiol nieko blogo ji man nepadarė; laukiu jos ir pasitikiu ja; juntu, kad mudvi panašesnės negu pasakoja mokslas.

Pasirodė naujas rudeniui skirtas žurnalo „Kelionė“ numeris. Kaip visuomet gausi, net per 112 puslapių besidriekianti „Kelionė“ kviečia leistis ir į savojo kelio refleksiją. Kaip atpažinti, kad keliauji teisinga kryptimi? Kaip ją pasirinkus žengti kantriai ir ištikimai?

Prieš kelerius metus vienoje mokykloje pavadavau vienuoliktokų tikybos mokytoją. Nors per pirmąją pamoką kalbėjomės apie įvairias Bažnyčios gyvenimo aktualijas, galiausiai mokinių buvau paprašytas pasidalyti savo žiniomis apie… Koraną. Pasirodo, prieš pamoką buvau jiems pristatytas kaip žmogus, gerai išmanantis choralą, tik tas žodis mokiniams, matyt, dar neatrodė girdėtas.

Esame labai skirtingi, nes skiriasi mūsų patirtys, įpročiai, požiūris į save ir pasaulį. Kalbame kalba, kurią girdėjome nuo vaikystės, kurią vartojame kasdien, o gal mokomės užsienio kalbų, kad geriau pažintume pasaulį, jo geopolitinius, visuomeninius, kultūrinius skirtumus, galėtume bendrauti su įvairiomis kalbomis kalbančiais asmenimis, domėtis jų kultūra, literatūra, diskutuoti įvairiais klausimais.

Trapistų vienuolio, religinio rašytojo Thomo Mertono (1915–1968) Lietuvos skaitytojams pristatinėti nereikia. Vienus žavi vienuolio atvirumas, žmogiškumas, kiti, jo gyvenimo, įžvalgų paskatinti, bando perprasti vienuolinį gyvenimą, praktikuoti kontempliatyviąją maldą, ieško krikščionybės ir Rytų religijų sąsajų