Tekstai

Visa, kas mums duota Dievo, yra reikalinga ir prasminga. Net ir nelengvai pakeliami dalykai: fizinis ir dvasinis skausmas ar neigiami jausmai, tokie kaip liūdesys ar neviltis.

Renata Valčik (g. 1973) – viduriniosios kartos menininkė, viena aktyviausiai šiandien Lietuvoje besidarbuojančių teatro ir kino scenografijos kūrėjų. Už savo scenografiją ne kartą įvertinta Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimu.

Tu – mano Vartai, pro kuriuos išeinama iš vienišumo pragarų.
Tu – mano Ganytojas, akių nenuleidžiantis, vilkų neįbauginamas.

Septynerius metus dirbdama Didžiosios Britanijos bei Prancūzijos humanitarinėse organizacijose, teksto autorė Jovita Sandaitė atliko misijas tokiuose pasaulio kraštuose, kaip Palestina, Afganistanas, Siera Leonė, Jordanija bei Jemenas. Instinktas prisidėti prie geresnio pasaulio kūrimo – taip ji apibūdina savo darbą ir pasakoja, kaip visa tai atrodo praktikoje. Šįkart – iš jau penkerius metus karo krečiamo Jemeno sostinės Sanos.

Ar kažkuris vienas auklėjimo, santykių su vaikais elementas gali būti svarbiausias? Kodėl tėvai yra linkę abejoti, ar pakankamai myli savo vaikus? O susidūrus su elgesio problemomis, nori nenori mintyse pradeda kirbėti – gal savo vaikui leidžiu per daug?

Tėvas Grigalius (Gregory Casprini, g. 1949 m.), gimęs ir augęs Amerikoje, jaunystėje daugybe būdų intensyviai ieškojo gyvenimo prasmės. Nukeliavęs įspūdingą kelionę nuo vaikystės svajonių tapti Jahovos liudytoju misionieriumi, vėliau įsitraukimo į hipių judėjimą ir rytietiško dvasingumo paieškų bei scientologijos, širdies ramybę atrado kontempliatyviame benediktinų vienuolyne.

Darnos, grožio ir meno patyrimas yra… Šventosios Dvasios patyrimas. Tuomet, kai iš tikrųjų matome kažką labai gražaus, išgyvename Dievo veikimą, nes Šventoji Dvasia leidžia matyti tą grožį. Be to, kai kas nors Viešpaties duota galia sukuria gražų kūrinį, per tai atsiskleidžia Dievo kūryba ir Jo šlovė.

„Tą kartą man nebeliko jokių abejonių, jog turiu grįžti į Lietuvą“, – sako edukologė, dr. Emilija Sakadolskienė (g. 1955), prisimindama prieš daugiau nei tris dešimtmečius širdies gilumoje užgimusį stiprų jausmą, paskatinusį grįžti į tėvų gimtinę ir skirti jai savo gyvenimą.

Laisvydava. Toks lyg miestelis, lyg kaimas. Jį išvydę žmonės tik kraipo galvas – tokioj vietovėj pagal pavadinimą turėtų mažų mažiausiai stovėti kokia nors garbinga pilis, senosios karalystės vizijas menanti sostinė ar bent koks megapolio priemiestis, kurį su centru jungia Laisvės prospektas ar panašiai.

Krikščioniškojo Dievo apreiškimo centras yra Trejybės slėpinys. Galima sakyti, kad vieno triasmenio Dievo išpažinimas – savičiausia ir ypatingiausia krikščionybės mokymo dalis: monoteistinis tikėjimas mus jungia su judaizmu ir islamu, tačiau suvokimas, kad vienatinis Dievas yra trejybinis, mus skiria nuo tų dviejų religijų.

Neretai galime išgirsti klausimą: o nuo ko gi turėčiau pradėti, norėdamas susipažinti su Dievu? Tai vyksta panašiai kaip ir pažįstant žmogų: žiūrime į jį, klausomės jo žodžių apie save ir kitus, stebime veiksmus ir galiausiai sprendžiame, ar jis man patinka, ar tai tas žmogus, šalia kurio jaučiuosi saugiai.

„Geras kūrinys visuomet atitiks tam tikrus visuotinius dėsnius , o visuotiniai dėsniai – tai Dievo dėsniai“, – sako kompozitorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, choro „Jauna muzika“ meno vadovas ir dirigentas Vaclovas Augustinas.

Tas, kurio širdyje gyvena Kristus, spinduliuoja Dievo šviesą, Jo malonę. Tai yra tarsi kvapas. Gali tiesiog būti šalia tokio žmogaus, ir tuomet tau gera, šviesu, malonu, nors ir nesupranti kodėl. Ta šviesa gali būti matoma be žodžių, be jokių darbų, be nieko – tiesiog spinduliuoja iš vidaus, nes tai Kristaus buvimo sieloje pasekmės.

Psichologai teigia, kad krizė šeimoje – visiškai normalus reiškinys, kaip ir bet kokia asmeninė krizė. Juk krizė – tai gyvenimas. Problemų kyla tada, kai žmonės ima vaizduotis, kad santuoka savaime garantuoja kažkokį statistinį gyvenimą, statistinę laimę ir santykius.