Tekstai

Krikščioniškojo Dievo apreiškimo centras yra Trejybės slėpinys. Galima sakyti, kad vieno triasmenio Dievo išpažinimas – savičiausia ir ypatingiausia krikščionybės mokymo dalis: monoteistinis tikėjimas mus jungia su judaizmu ir islamu, tačiau suvokimas, kad vienatinis Dievas yra trejybinis, mus skiria nuo tų dviejų religijų.

Neretai galime išgirsti klausimą: o nuo ko gi turėčiau pradėti, norėdamas susipažinti su Dievu? Tai vyksta panašiai kaip ir pažįstant žmogų: žiūrime į jį, klausomės jo žodžių apie save ir kitus, stebime veiksmus ir galiausiai sprendžiame, ar jis man patinka, ar tai tas žmogus, šalia kurio jaučiuosi saugiai.

„Geras kūrinys visuomet atitiks tam tikrus visuotinius dėsnius , o visuotiniai dėsniai – tai Dievo dėsniai“, – sako kompozitorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, choro „Jauna muzika“ meno vadovas ir dirigentas Vaclovas Augustinas.

Tas, kurio širdyje gyvena Kristus, spinduliuoja Dievo šviesą, Jo malonę. Tai yra tarsi kvapas. Gali tiesiog būti šalia tokio žmogaus, ir tuomet tau gera, šviesu, malonu, nors ir nesupranti kodėl. Ta šviesa gali būti matoma be žodžių, be jokių darbų, be nieko – tiesiog spinduliuoja iš vidaus, nes tai Kristaus buvimo sieloje pasekmės.

Psichologai teigia, kad krizė šeimoje – visiškai normalus reiškinys, kaip ir bet kokia asmeninė krizė. Juk krizė – tai gyvenimas. Problemų kyla tada, kai žmonės ima vaizduotis, kad santuoka savaime garantuoja kažkokį statistinį gyvenimą, statistinę laimę ir santykius.

Žmogus, kaip dvasios vargdienis ir savo gyvenimo kryžiaus nešėjas, ypač atpažįstamas, kai patiria nuoskaudas ir sunkumą atleisti. Toks vargingumas yra malonės terpė, kviečianti jautriai priimti gautas žaizdas ir su jomis keltis naujam gyvenimui.

„Gyvenu, dėkoju Dievui ir stengiuosi Jį mylėti, bet vis dar neturiu laiko Jam to parodyti“, – šmaikštauja Aušros Vartų Marijos ir šv. Teresėlės seserų karmeličių vienuolijos steigėja Rozana Graulich (g. 1941), kalbėdama apie greitai bėgantį laiką, pripildytą veiklos, maldos, nuoširdaus bendravimo ir nuolatinio rūpinimosi kitais.

Natūralu, kad vienu svarbiausių egzistencinės terapijos klausimu tapo žmogaus laisvės ir pasirinkimų tema.

Dar tapdamas vyskupu Angelo Roncallis pasirinko šūkį „Paklusnumas ir taika“, kurio ištikimai laikėsi. Roncallis visada svajojo tik apie kunigo darbą, bendravimą su parapijiečiais, tačiau jam vis tekdavo imtis kitų tarnysčių. Pavyzdžiui, būti Bažnyčios diplomatu Prancūzijoje, Bulgarijoje bei Turkijoje. Tai buvo labai sudėtingi išbandymai žmogui, kurio niekada nežavėjo diplomatinis protokolas, gudrūs pokalbiai politikų vakarėliuose. Tačiau būsimasis popiežius visada stengėsi atvira širdimi priimti tai, ką Viešpats jam siuntė ir atlikti pavestas užduotis, kiek įmanoma geriau.

Užėjus rusams, antroj dienoj gavau šaukimą į sovietų kariuomenę. Mano tėvas buvo daug matęs ir daug suprato politikoj, jis man sakė: „Neik į armiją. Neišsilaikys nei rusai, nei vokiečiai.“ Taigi, jis neprieštaravo, kad slapstyčiausi. Nesakė eit vienam, juk vienas, kaip sakoma, ne karys… Tačiau iš mūsų krašto buvo nemažai einančių į partizanus. Taip prasidėjo slapstymasis. Apie partizanų judėjimą jau šiek tiek buvo žinoma, nes panašus judėjimas vyko Ukrainoje.

Mano tikėjimas užaugo ramiai, be jokio šantažo, be kažkokių krizinių dalykų. Tiesa, vienu metu turėjau nemažai su savo veikla susijusių išorinių ir vidinių konfliktų, todėl kartą nuėjau pas kunigą, kuris, galima sakyti, tuo metu buvo mano dvasios tėvas, ir paklausiau: „Dirbu humoro srityje, ką man daryti?“ Patylėjęs keletą akimirkų jis man pasakė: „Žinote, humoras yra labai geras dalykas, popiežius Jonas Paulius II irgi labai mėgo humorą, bet Jūs, gerbiamasis, žiūrėkit, ką su tuo humoru darote.“

Visa mūsų tėvystė kyla iš dar kilnesnės tėvystės – Tėvo, esančio danguje, kuris rūpindamasis savo kūriniais, dalinasi savo malonėmis, dėl kurių vieni tampa tėvais biologine prasme, o kiti dvasiniu būdu prisideda prie Viešpaties malonės augimo kitų žmonių sielose.

Pasiekę vidutinį amžių, mes tampame emocionaliai stabilesni, mus mažiau jaudina supanti aplinka. Tai – ir praradimas, ir didis palengvėjimas. Tiek sunkios, tiek malonios akimirkos nebėra tokios aštrios ir verčiančios iš kojų. Kaip koks susibūrimas su draugais, kuris dabar jau tiesiog malonus buvimas kartu, bet ne jaudinanti galimybė sutikti ką nors, kas amžiams pakeis tavo gyvenimą. Taip ir nauja veikla – skamba visai smagiai, bet jau mažiau tikėtina, kad ji pakeis pasirinktą karjeros kryptį ar suteiks labai aiškiai apčiuopiamos profesinės naudos.

Daug žmonių niekina religiją. Jie nekenčia jos ir bijo tuo pat metu. Kaip tai pakeisti? Parodyti, kad religija nėra priešinga protui ir yra verta pagarbos. Tačiau pirmiausia religija turi tapti svarbi, aktuali ir patraukli. Tik tada gerų žmonių širdyse atsiras troškimas, kad ji būtų ir tikra.

Prieš tris dešimtmečius Pau­lis Mac­Lea­nas paskelbė hipotezę, kad žmogaus smegenys savotiškai „užkonservavo“ evoliucijos etapus, tai yra išsaugojo tris sritis, tarsi tris biologinius „kompiuterius“, sujungtus tarpusavyje, tačiau skirtingus, kai kiekvienas jų „protauja“, „jaučia“ ir „atsimena“ savaip. Giliausiai slypi vadinamosios „driežo smegenys.

Gyvenimo vidurys verčia persiorientuoti ir priimti, kad prieš akis nebėra ilgo gyvenimo ir begalinių galimybių. Senų įsivaizdavimų, įsitikinimų, vertybių žlugimas sukelia chaosą, bejėgiškumą ir neviltį, baimę, nerimą, liūdesį. Tapatumas susvyruoja, pasiekimai nebedžiugina, statusas, užimamos pareigos, užgyventi turtai ir pripažinimas nebeteikia pasitenkinimo.

– Nesu filosofas, negalėčiau parašyti nė vieno traktato – ne mano talentas, nors filosofiją labai mėgstu, – vieno iš paskutiniųjų pokalbių pradžioje sakė tėvas Žeraras (Gerard de Martel, 1940–2021), kunigas, vienuolis, kovo 31-osios rytą iškeliavęs pirma mūsų į amžinybės Galilėją.

Iki susitikimo dienos, draugystės ir santuokos Justas ir Vita abu ėjo per savo gyvenimo pragarus. Justas dar paauglystėje įklimpo į narkotikų vartojimo pelkes ir labai atvirai dalijasi savo priklausomybės bei gijimo patirtimi.

Tą dieną, kai buvo pastatyta Padangtė, debesis apdengė Padangtę, Sandoros palapinę.

Naujienlaiškiams siųsti naudojame „MailerLite“ platformą. Sutikdami gauti naujienlaiškius, kartu perduodate ir leidžiate apdoroti savo duomenis pagal „MailerLite“ Privatumo politiką. Ją raskite čia: https://www.mailerlite.com/privacy-policy.„MailerLite“ naujienlaiškis yra siunčiamas vartotojams, kurie jį užsiprenumeravo, tai yra, aktyviais veiksmais išreiškė sutikimą dėl naujienlaiškio siuntimo.Naujienlaiškio prenumeratos galite atsisakyti, paspaudę kiekvieno naujienlaiškio pabaigoje esančią nuorodą „Atsisakykite naujienlaiškio“.