Tekstai

Jeigu man prieš akis ūmai išdygtų tikras, neabejotinas autoritetas, nelygstamas ir visų pranašiausias asmuo, aš juk netekčiau laisvės. Tarsi patį Dievą pamatytum ir jau nebegalėtum būti toks, koks nori.

Paradoksalu, bet po didelių netekčių žmonės dažnai atranda dvasinį gyvenimą. Kančia yra iššūkis, bet kartu ji gali būti vaisinga ir išgryninti vertybes. Tai pasireiškia egzistenciniais klausimais: dėl ko aš gyvenu, dėl ko verta mirti?

Kai skauda, kiekvienas žingsnis – didžiausias išbandymas, turiu apmąstyti kiekvieną judesiuką, kaip žengti, kad mažiau skaudėtų. Jei tą padarau ir nueinu, galiu pasakyti – gyvenimas yra nuostabus.

Giesmių giesmė yra ir kosminė giesmė. Tai suvokti galima tik tuomet, kai mylimoji yra labai arti Mylimojo. Suvokimas, kaip Kūrėjas myli kiekvieną kūrinį, yra tiesioginė mistinės vienybės su Juo pasekmė. Tuomet, kai suvoki, kaip Viešpats myli tave ir kad Jis yra tavo mylimasis, tu supranti, kaip Dievas myli visus – ir žmones, ir kūrinius.

Giliausia ir jautriausia bet kurio žmogaus vieta, kurioje prabyla jo tikrasis žmogiškumas, išskiriantis jį iš visų kitų gyvų būtybių, yra toji asmens neliečiamumo pajauta. Jausdamas ją, kiekvienas konkrečiai gali pajusti, kad yra žmogus.

Skaudėdavo ir po poilsio, ir po darbo. Ir po gulėjimo, ir po fizinės veiklos. Tiesiog atrodė, kad neįmanoma, kad neskaudėtų. Gyvenimas priminė trumpas sekundes ir vos kelias dienas per mėnesį be priepuolių, o visas likęs laikas tebuvo migla.

Visa, kas mums duota Dievo, yra reikalinga ir prasminga. Net ir nelengvai pakeliami dalykai: fizinis ir dvasinis skausmas ar neigiami jausmai, tokie kaip liūdesys ar neviltis.

Renata Valčik (g. 1973) – viduriniosios kartos menininkė, viena aktyviausiai šiandien Lietuvoje besidarbuojančių teatro ir kino scenografijos kūrėjų. Už savo scenografiją ne kartą įvertinta Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimu.

Tu – mano Vartai, pro kuriuos išeinama iš vienišumo pragarų.
Tu – mano Ganytojas, akių nenuleidžiantis, vilkų neįbauginamas.

Septynerius metus dirbdama Didžiosios Britanijos bei Prancūzijos humanitarinėse organizacijose, teksto autorė Jovita Sandaitė atliko misijas tokiuose pasaulio kraštuose, kaip Palestina, Afganistanas, Siera Leonė, Jordanija bei Jemenas. Instinktas prisidėti prie geresnio pasaulio kūrimo – taip ji apibūdina savo darbą ir pasakoja, kaip visa tai atrodo praktikoje. Šįkart – iš jau penkerius metus karo krečiamo Jemeno sostinės Sanos.

Ar kažkuris vienas auklėjimo, santykių su vaikais elementas gali būti svarbiausias? Kodėl tėvai yra linkę abejoti, ar pakankamai myli savo vaikus? O susidūrus su elgesio problemomis, nori nenori mintyse pradeda kirbėti – gal savo vaikui leidžiu per daug?

Tėvas Grigalius (Gregory Casprini, g. 1949 m.), gimęs ir augęs Amerikoje, jaunystėje daugybe būdų intensyviai ieškojo gyvenimo prasmės. Nukeliavęs įspūdingą kelionę nuo vaikystės svajonių tapti Jahovos liudytoju misionieriumi, vėliau įsitraukimo į hipių judėjimą ir rytietiško dvasingumo paieškų bei scientologijos, širdies ramybę atrado kontempliatyviame benediktinų vienuolyne.

Darnos, grožio ir meno patyrimas yra… Šventosios Dvasios patyrimas. Tuomet, kai iš tikrųjų matome kažką labai gražaus, išgyvename Dievo veikimą, nes Šventoji Dvasia leidžia matyti tą grožį. Be to, kai kas nors Viešpaties duota galia sukuria gražų kūrinį, per tai atsiskleidžia Dievo kūryba ir Jo šlovė.

„Tą kartą man nebeliko jokių abejonių, jog turiu grįžti į Lietuvą“, – sako edukologė, dr. Emilija Sakadolskienė (g. 1955), prisimindama prieš daugiau nei tris dešimtmečius širdies gilumoje užgimusį stiprų jausmą, paskatinusį grįžti į tėvų gimtinę ir skirti jai savo gyvenimą.