Kai žvelgiu į Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės tapytojos Rūtos Katiliūtės (g. 1944) drobes, man norisi po jas nardyti. Paskęsti balkšvai melsvuose jos spalvų rūkuose, pasiekti mėlynos dugną, lyg šydu apsigaubti rožine, patirti raudonos skonį, nurimti žalsvume. Spalvų meistrė, tiesianti laiko tiltus į žmogaus būties suvokimą. Abstrakcijų virtuozė, savo paveiksluose ieškanti atsakymų į svarbiausius gyvenimo klausimus. Didžioji interpretatorė, kuriai kūryba yra būdas reikšti emocijas, pasakoti ir tiesiog būti.
Jūsų tėvelis Viktoras Katilius – rašytojas, vertėjas, pedagogas, mama Elena Kvedaraitė-Katilienė – teisininkė, pedagogė, teta Juzė Katiliūtė – dailininkė. Ar šeima apsprendžia, kuo žmogus tampa? Nužymi jo kelius?
Apsprendžia, tikrai. Mane užaugino senelis, mamos tėtis. Kai man buvo treji, tėvelį gatvėje suėmė sovietai, išvarė jį iš darbo Kauno rašytojų sąjungoje, iškratė namus, apkaltino antitarybine veikla ir įkalino Vasylivkos lageryje. Be kita ko, mamai su tėčiu liepė išsiskirti, o vėliau, kai grįžo, keletą metų jam nebuvo leista gyventi su šeima.
Tėčio nebūtį užpildė senelis, kurį meiliai vadindavau tėtuku; jis mane labai mylėjo, sakydavo: „Mano vaikas“. Tėtukas buvo daug pasaulio matęs – dirbo Brazilijoje ir Amerikoje, pasakodavo man apie svetimas šalis, mokydavo tvarkos, nes pats buvo labai tvarkingas. Turėjo nemažai užsilikusių švediškų prekių iš tarpukariu laikytos galanterijos prekių krautuvės ir pirmuosius savo sūnaus, vėliau į Kanadą išvykusio ir ten likusio gyventi architekto, akvarelinius dažus.
Mama buvo praktiškoji šeimos pusė, nepaprastai darbšti, pareiginga, labai mumis su sese rūpinosi, galvoju, kaip mus užaugino, kai senelis mirė?! Mama dirbo fizinio lavinimo mokytoja, vakarais prapuldavo tautinių šokių būreliuose, kuriems vadovavo. Su sese jos beveik nematydavome, pamenu, kaip laukdavau jos vakarais prispaudusi nosį prie stiklo. Suprantu, kad mamai reikėjo daug dirbti, – grįžusi namo po darbo vakarais ji dar megzdavo, o savo mezginius parduodavo.
Kai tėvelis grįžo iš lagerio, darbą jam susirasti buvo sunku. Galiausiai gavo lietuvių kalbos ir literatūros pamokų suaugusiųjų mokykloje, tačiau ir čia jam netrukus ėmė priekaištauti, kad mokiniams pasakoja apie nepageidautinus rašytojus. Po kurio laiko ir atleido.
Pensiją mano rašytojas tėtis užsidirbo kraudamas dervą geležinkelio stotyje. Bet net ir toks darbas netrukdė jam skleisti šviesą ir būti optimistui.
Šiandien galiu sakyti, kad mano charakterį iš dalies suformavo būtent tėtis. „Ar yra kokia priežastis tavo liūdesiui ir nusiminimui?“ – klausdavo jis vėliau, kai jau gyvendama atskirai, su savo šeima Vilniuje, nusiminusi atvykdavau aplankyti tėvų. Tėčio stiprybės užteko ir man, ir mano sūnums. Kaip ir jam, man svarbu ne praeitis, o ateitis – prisiminti tai, kas buvo, galiu, bet visada įdomiausia, kas bus.
Vaikystėje buvau naivi ir išsiblaškiusi, tikra romantikė, mokykloje mane vadino idealiste. Mama su sese tokios rimtos, racionalios, o aš – lėta, užsisvajojusi, nepraktiška, vis savo kambaryje užsidariusi piešiu pasileidusi Bethoveno, Mocarto ar Grygo muziką. Sesė su draugėmis iš manęs juokdavosi: kai ištekėsi, nemokėsi vyrui sriubos išvirt. O aš apie tai negalvojau, prie plytos manęs niekas ir neprileido. Būna, pareinu iš dailės mokyklos išalkusi kaip šuniukas, senelis bulvinių blynų prikepa. Kertu, o jis stabdo: „Rūtele, persivalgysi.“
Negalvojau, kad esu kokia išskirtinė, tiesiog taip augau, vėliau, kai tapau panele, ateidavo į svečius klasės draugai. Jau gyvenome Žaliakalnyje, tėtis – su mumis. Suleisdavau berniukus į jo kambarį, o tėtis įtraukdavo juos savo pasakojimais. Kartą atidaro mano duris: „Rūta, nesuprantu, jau trys tavo klasės draugai mano kambaryje, tai pas ką jie atėjo – pas mane ar pas tave?“
Vėliau, kai jau sukūriau savo šeimą, auginau vaikus taip, kaip mus augino tėvai. Man vaikai yra stebuklas. O anūkai yra visai kas kita nei vaikai. Nė vieno posūkio kūryboje, nė vienos parodos aš nerengiu nepasitarusi su sūnumi Karoliu Jankumi, rašytoju, režisieriumi, savo svarbiausiu patarėju. Jaučiu sūnų – Martino ir Karolio – dėmesį, jų rūpestį, tačiau nesame labai artimi, seniai esu juos paleidusi. Kartais juokiuosi – vaikų neturiu, tik anūkus.
Senelis padovanojo dažų, tėtis ir pats piešdavo, teta siųsdavo piešinius iš Šveicarijos. Ar tokia aplinka ir lėmė, kad pasirinkote menininkės kelią?
Tikrai taip. Niekaip kitaip ir neįsivaizdavau savo ateities, nes piešiau nuo pat darželio laikų. Tuos piešinius esu išsaugojusi.
Mūsų gyvenimas iš esmės yra kelionė. Kokiomis spalvomis ją nutapytumėte?
Kiekvieno iš mūsų kelias gali būti visoks – vienų pasirinktas, kitiems – primestas. Keliaujame per įvykius, šalis, savo profesiją. Kartais – tiesiai, o kartais – netikėtai pakeisdami kryptį. Žinau tik viena, kad keliauti atgal – neįdomu. Kai išties nuoširdžiai keliauji – ar savuoju gyvenimo keliu, ar paprastoje kelionėje, į priekį keliauti būna nuostabu. O štai keliaujant atgal pradeda imti miegas, darosi nuobodu. Esu menininkė, visada keliauju su bloknotais, užrašų knygutėmis. Po kelionės dažnai gimsta nauji kūriniai su naujomis spalvomis ir koloritu.
Jūsų paveiksluose išsilieja dangaus ir vandens mėlyna. Pastaruoju metu randasi rožinė ir raudona, man ji atrodo tarsi kvietimas ten, kur žmogaus protas nebepasiekia. Kaip Jūs stebite spalvas?
Visada stebiu šviesą, spalvas, tai man yra visa ko esmė, pagrindas. Ir visus jausmus savo kūryboje išreiškiu tik per spalvas. Esu sugadinta, matau spalvomis. Kai einu gatve, pavyzdžiui, matau mūro spalvą, akimis pagaunu ore besisukantį rausvą lapelį, matau praeivių rūbų spalvų derinius. Todėl dažnai neįsidėmiu žmonių veidų. Ir kai man koks pažįstamas sako, kad jo nepastebėjau prasilenkdama gatvėje, įsitikinu, kad tai – tiesa.
Kaip atradote savo spalvą ir tapybos stilių? Ar tai buvo ilgos paieškos?
Dabar vienos, konkrečios, spalvos nėra, tapau visomis, tačiau gana ilgai truko mėlynasis periodas. Kiek žinau, dailės istorijoje ne vienas menininkas tokį mėlynąjį periodą yra praėjęs. Prisimenu, vaikystėje mama norėdavo man užvilkti raudoną suknutę, o aš niekaip – tik mėlyną. Sunku pasakyti, kas tokią mane suformavo… Gal – vienatvė? Stilius atsiranda labai lėtai, ilgai ieškant, turint savo suformuotą pasaulį, savo knygas, savo muziką, savo gamtos įsivaizdavimą, savo ieškojimus – ir meninius, ir dvasinius.
Kai kas sako, kad mano kūryboje nieko nėra, tik spalva, o man spalva yra visa ko esmė, pagrindas, matau plačią spalvos skalę. Gal ne kiekvienam duota tai pajausti ir pamatyti… Prie kūrybos liečiuosi subtiliai, dabar jau tikrai neužsigaunu, jei kas nors jos nesupranta, tai – praeitis.
Žmogus turi būti smalsus, iš smalsumo gimsta daugybė dalykų. Man, pavyzdžiui, viskas įdomu, tai, kuo domiuosi, ką stebiu, ką skaitau ir sudedu į savo kūrybą. Kas jau kas, o kūryba yra kerštinga, jei ją apleidi. Tik nustumk į šalį, nedirbk kurį laiką, tuojau atkeršys taip, kad maža nepasirodys. Tokias patirtis atsinešiau iš jaunystės, būdavo, vos sustoji, nebetapai, nebeaugini savęs, žiūrėk, ir grįžti atgal į pradinę stadiją.
Moterų menininkių vieta pasaulyje nebuvo, o ir nėra tokia paprasta. Juk taip dažnai jų karjerą sustabdo šeima ir vaikai – natūrali moters padermė.
Ir aš turėjau periodų, kai privalėjau sustoti, bet pergudravau įprastą vaikus auginančios moters rutiną. Pradžioje išgyvenau, kad vaikai pasigrobdavo visas mano valandas – neturėdavau laiko nei skaityti, nei tapyti. O paskui sugalvojau taip: keliuosi anksti, iki dešimtos viską padarau – pusryčius, pietus, vaikus į darželį, į mokyklą išleidžiu. Kol jų nėra namuose ir kai vakare jie užmiega – visas laikas mano.
Šiandien sūnūs jau augina savo vaikus. Vyresnysis – Martinas – puikus tapytojas, bet gana uždaras, jaunesnysis – Karolis – režisierius.
Manau, visai nesvarbu, kas esi – vyras ar moteris, egzistuoja duotybė, kad talentas, tarsi koks augalėlis, išauga praskeldamas asfaltą.
Jūsų buvęs vyras Linas Jankus – taip pat tapytojas. Turbūt nebuvo lengva peržengti dviejų menininkų, dviejų kūrėjų ambicijas?
Išsiskyrėme seniai, Martinas buvo vienuolikos, Karolis – septynerių. Pamenu, kaip laukdavau jo grįžtančio naktimis ir galvodavau, gal kas atsitiko. Buvau naivi, tikėjau juo ir pasitikėjau iki tos dienos, kai vieną rytą prie pusryčių stalo jis prisipažino įsimylėjęs kitą moterį. „Ir man taip galėjo nutikti“, – tąsyk pasakiau jam, meilė juk – tarsi virusas: užsikreti, susergi baisia liga. Leidau porą savaičių pagalvoti, jis išėjo pagyventi pas draugą. Vėliau sužinojau, kad jo nauja moteris laukiasi vaiko. Neparodžiau niekam, tačiau išgyvenau šoką. Tėvai nusprendė, kad man reikia poilsio, atvažiavo, apsiėmė pažiūrėti vaikus, išleido mane į Druskininkus. Druskininkai ir viena iš plenero dalyvių, tapytoja Valerija Juškienė atvėrė man kelią į Rytų filosofiją, leidusią ne tik atrasti naują meno supratimą ir panirti į kūrybos gelmes, bet ir išgyventi savo skausmą.
Lietuvoje gana ilgą laiką buvusi nuošalyje į pirmąsias menininkų eiles išsiveržėte tik tuomet, kai sulaukėte pripažinimo užsienyje. Labai lietuviška…
Pirmuosius mano kūrinius užsieniečiai pamatė 1991 m. Vokietijoje vykusioje parodoje „Europos menas“. Po trejų metų, 1994-aisiais, gavau prestižinę amerikiečių Pollocko-Krasner fondo stipendiją, vėliau dirbau Austrijoje, Biliefildo ir Eseno galerijose, suruošiau parodą „Brocksted“ galerijoje Berlyne, du mėnesius kūriau Miuncheno kultūros departamento patalpose, buvo ir daugybė kitų darbų. Užsieniečiai negailėdavo komplimentų, pirko mano kūrinius. Užtat turėjau kuo maitinti vaikus. O štai namie, Lietuvoje, niekas nelepino. Pamenu, kartą troleibuse viena pažįstama menininkė klausia: „Rūta, kaip susikombinavai Pollocko stipendiją?“ Bet aš niekada per blatą, per pažintis nėjau, – gal ir geriau būčiau įsikūrusi, jei būčiau buvusi gudresnė. Bet kūryba, tikrąja to žodžio prasme, reikalauja ištikimybės ir pasiaukojimo.
Ir šiandien nedalinu paveikslų, ypač tų, rimtųjų. Esu, gerąja prasme, godi, nenoriu jų, tarsi savo vaikų, atiduoti į svetimas rankas. Niekur neskubu. Ir neklausau tų, kurie sako, kad mano paveikslai per brangūs. Parduok, sako, pigiau, greitai nupirks. O aš geriau vargsiu, bet lengvai neatiduosiu. Dar ir šiandien gerbėjų turiu visame pasaulyje – Anglijoje, Amerikoje, Vokietijoje ir kitose šalyse.
Manote, kūryba mums duota iš aukščiau? Ar tikite, kad kūrėjas yra tik tarpininkas, perleidžiantis per save įkvėpimą?
Gali būti, kad pasiimame kūrybą iš aukščiau. Ir gebėjimai, kuriuos turime, dažnai keliauja per mūsų genus. Gaila, kad per tuos nelaimingus sovietus esame daug ką, o ir savo žinojimą, genties pažinimą praradę, vos iki prosenelių nusikapstome, o ir apie juos nelabai daug žinome.
Tikėjimas yra abstrakcija. Nors nesu praktikuojanti katalikė, išvis niekuo netikinčių žmonių nemėgstu. Visada žavėjausi tais, kurie plačiai mąsto, neužsidaro siauroje erdvėje. Į bažnyčią neinu, tačiau neįžeidinėju tų, kurie klaupiasi. Egzistuoja tokia gera daoizmo filosofija: kai Dievas ateina, nematai jo veido, kai nueina, nematai jo nugaros, bet jis yra visur ir visada. Svarbu ne kevalas, esmė yra viduje. Ir tik esmė yra svarbi.
Nors ir atrodo keista, Jūsų paveiksluose nėra žmogaus. Niekada ir nebuvo? Jei kalbame apie esmę, turbūt kalbame apie galimybę pažinti save ir kitą?
Į savo kelią įvažiavau labai pavėluotai. Studijų metais buvau paklusni, ką liepė, tą dariau, ko reikalavo, tą vykdžiau. Norėjau studijuoti tapybą tuometiniame Dailės institute, tačiau Tapybos katedrą 1962-aisiais dvejiems metams panaikino, perėjau į Vitražo katedrą. Joje visi turėjo tapyti kaip Antanas Gudaitis. Man jo ekspresionizmas nepatiko, nelipo prie manęs, nors pažymius gaudavau gerus. Anuomet nepaklusniuosius išmesdavo iš Dailės instituto, daugelis jų vėliau tapo gerais menininkais. Aš visada jaučiau įsipareigojimą tėvams – jei jau jie išleido į mokslus, reikia juos užbaigti. Tačiau paslapčia dėl savęs tapiau kitaip – minkštai ir švelniai.
Po studijų jaučiausi krintanti į duobę – reikėjo atrasti save iš naujo, mintimis grįžti į Dailės mokyklą. Mane veikė jautrios Česlovo Kontrimo akvarelės, o ranką iš duobės išlipti padavė tapytoja Valerija Juškienė, parodžiusi man kelią į kitokį mąstymą.
Klausiate, kodėl mano kūryboje nefigūruoja žmogus? Gamta yra kintanti ir kartu – tokia pastovi, galinga, ji mane pavergia stipriau nei žmogaus figūra ar jo portretas. Žmoguje mane labiau domina mitologinė sritis ir, galvoju, jei turėčiau dar vieną gyvenimą, kas žino, gal manoji kūryba linktų vaizduoti žmogų.
Kadaise buvau atradusi vienuolių menininkų raštus, o juose – frazę apie tai, kad aukščiausių įvertinimų nusipelno peizažai, o ne figūrinės kompozicijos. Man tai suteikė pasitikėjimo.
Vis dėlto nutapyti gerą peizažą yra sudėtinga, kad ir koks paprastas jis atrodytų. Būna, švelnumą arba iš paveikslo sklindantį nerimą paskui ilgai nešiojiesi.
Laikai keičiasi, vaidmenys keičiasi, keičiasi ir tapytojai. Atėjo laikas, įnikau į peizažą, pradėjau jį studijuoti. Stebėdavau rūkus, tiesiog gaudydavau dienas, kai juos galima pamatyti. Palangoje, pamenu, žvelgiu į jūrą, horizontas, atspindžiai, kopos, toks grožis… O grįžusi namo pagalvojau, kam man horizontas? Panaikinau jį, matau – visai gerai, taip pradėjau tapyti abstrakcijas. Apie jas garsus rumunų skulptorius Konstantinas Brankušis sakė taip: „Abstrakcija aukštesnė už realizmą.“
Minėjote, kad dailininkai nedaug skiriasi nuo filosofų. Aš dar pridėčiau – ir nuo aiškiaregių. Kartais atrodo, kad jie nuspėja ateitį, o jų paveikslai išpranašauja būsimus pasikeitimus…
Aš taip manau. Menininkai, filosofai ir mokslininkai sudaro bendrą civilizacijos branduolį. Iš jų darbų mes sprendžiame ir apie praeitį, ir apie ateitį.
Ruduo, žiema Jums – ne tapymo laikas, drobes ir dažus atidedate iki šviesos. Kas Jums įdomu kasdienybėje, kai netapote?
Netapymo laikas nėra tuščias. Tai – stebėjimas, kelionės, kurias mėgstu ir esu aplankiusi nemažai šalių, naujo kūrybos periodo apmąstymas, susikaupimas. Daug skaitau. Stengiuosi būti apolitiška, bet neišeina, todėl domiuosi, tyrinėju, klausau ginčų ir noriu susidaryti savo nuomonę. Man nepatinka, kai nuomonės yra primetamos iš šalies. Turiu pati suprasti, kas vyksta.
Rašote eiles?
Mėginimų būta. Ir poeziją, ir dienoraščius rašau, bet vis imu ir numetu, esu sau nepaprastai kritiška. Man atrodo, vis nepasiekiu lygio, kuris mane tenkintų. Pastaruoju metu eilės ateina, bet aš jų neužrašinėju. Tegu sau būna laisvos.
Kas yra Jūsų būties atramos taškai?
Aš pati, kūryba, knygos, pasaulis, mano anūkai. Nors iš tiesų atramos taškų neieškau, man patinka plaukioti rūke, ilgai savyje nelaikyti nei pykčio, nei kategoriškų nuomonių. Abstraktus mąstymas padeda ir kurti, ir išgyventi.
Kai kuriuos dalykus, matyt, turime palikti tėkmei arba aukštesniųjų jėgų valiai…
Abstraktūs planai, galbūt ir pasiteisina, bet konkretybės – na, kam planuoti, o paskui kankintis, kad neįvyko. Tinginiui ši filosofija, matyt, netinka, esi visiškas kvailys, jei nieko neveiki, tik planuoji. Tačiau aiškių vidinių tikslų turinčiam žmogui planai nieko nereiškia.
Kalbino Laisvė Radzevičienė
