Tekstai

Ant žurnalo viršelio matomas vandeny atsispindintis tiltas yra tarsi raktas į subtiliai per tekstus nusidriekusią temą: jungti, o ne skirti.

Kai kalbame apie teisingumą, neišvengiamai apmąstome ir karo Ukrainoje patirtį. Kas yra teisingumas, kai žvelgiame į kenčiančius ukrainiečius? Ar galima jį atkurti, atstatyti?

SAV draugija vienija ne tik alkoholizmo paliestoje šeimoje užaugusius asmenis, bet ir visus disfunkcinėse šeimose augusius žmones.

Su Benu kalbamės apie tris gyvenimo ir tarnystės sritis, kuriose jis šiandien dovanoja save kitiems: dėstydamas teologiją, gyvendamas šeimos gyvenimą ir tarnaudamas Bažnyčiai kaip nuolatinis diakonas.

Visiems ilgėliau pagyvenusiems pasaulyje po nuopuolio iškyla didesnis ar mažesnis savęs priėmimo iššūkis.

Ramunė ir Arūnas Maziukai jau daugiau kaip dešimtmetį palydi poras. Baigę Šeimos pedagogikos akademijos dvejų metų studijų programą sutuoktiniams, paremtą katalikų kunigo Jozefo Kentenicho mokymu, jie veda sužadėtinių kursus, rekolekcijas.

Mums yra gyvybiškai svarbu, kad šių sričių specialistai dirbtų kruopščiau, nei įžodina ką tik pasirašytos sutarties punktai, o dar geriau – jei jis laikytųsi antrojo Kristaus nurodyto įsakymo: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 22, 39).

Buvusi prabangiausio Vilniaus restorano virtuvės šefė Onutė drąsiai atsiliepė į Bažnyčios kvietimą. Ir teko jai maitinti ne tik vargstančiuosius, bet… ir patį popiežių Joną Paulių II.

Pasak pašnekovės, kai žmogus atranda savo gyvenimo „medų“ – mėgstamą prasmingą veiklą, tikrus gilius santykius, dvasinį maistą, savižala tampa nebeaktuali.

Baba – visų kartų moterų sukaupta išmintis, kuri yra gyva. Ir, manau, ypač dabar turime ja kliautis. Su amžiumi šis jausmas stiprėja, leisdamas iš perspektyvos pažvelgti į tai, kas vyksta, ir priimti tai, ko negali pakeisti.

Kalbame ne tik žodžiais. Turime ir įprastų veikimo bei išraiškos būdų. Tai, kaip mylime, priklauso nuo to, kaip buvome mylimi vaikystėje, kokių pavyzdžių matėme, kokių  meilės kalbos būdų  išsiugdėme.

Sausio 8 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko susitikimas su žurnalo „Kelionė“ kūrėjais ir herojais. Renginyje įkvepiančiomis istorijomis dalinosi rašytoja Agnė Žagrakalytė, pulkininkas Eugenijus Lastauskas ir virtuvės šefas Gian Luca Demarco.

Lietuvoje jau beveik du dešimtmečius gyvenančio italo Gian Lucos Demarco didžiausia svajonė kadaise buvo turėti jaukų knygynėlį ir mažą namelį kalnuose. „Bet su Dievu įdomiau neplanuoti“, – juokiasi jis.

Susitikimas vyks sausio 8 d., Vilniuje – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Konferencijų salėje.

„Dirigavimas tuo ir žavus, kad dirigentas, neišleisdamas jokio garso, rankomis tarsi liečia pačią muziką“, – sako dirigentas, kompozitorius dr. Imantas Jonas Šimkus.

Kas žmones traukia į kalnus? Kas įkvepia kopti į pačias aukščiausias ir pavojingiausias viršūnes? Ką reiškia būti „mirties zonoje“?

Pasirodė žiemai skirtas žurnalo „Kelionė“ numeris. Jame šįkart kalbame apie laisvę būti savimi ir prabangą sustoti kasdienybės tėkmėje.

Negalėjau suprasti, kodėl to, kas svarbiausia, nesugebu, neįmanoma ištarti. Kodėl kalba nuščiūva. Kodėl tyla, pauzė yra iškalbingesnė už žodžius. Nežinau, ar man pavyks pasakyti tai, ką noriu pasakyti.

Dėl patirtų nusivylimų mums sunku galvoti apie ateitį ir turėti vilties. Vis dėlto, žvelgdami į Bibliją, matome, kad kentėjimai čia labai dažni – Šventojo Rašto puslapiai tiesiog pripildyti raudų.

Galvoti, kad galima užlipti rojaus kopėčiomis atsisakius kūno yra iliuzija: be apvalyto kūno, negalime pakilti iki dangaus, nes krikščioniško prisikėlimo be kūno tiesiog nėra.