Tekstai

Profesionali tekstilės menininkė ir drabužių dizainerė – energinga ir veikli kūrėja, lengvai žongliruojanti tarp asmeninių konceptualių parodų, kostiumų teatro spektakliams kūrimo ir dėstymo Vilniaus dailės akademijoje.

Jubiliejinių metų ištakas galime rasti Senajame Testamente. Žydų tradicijoje septinta diena yra skirta poilsiui, o kas septynerius metus – ypatingi poilsio metai.

Daugybė teatro ir kino vaidmenų, gausybė linksmai nuoširdžių interviu ir tinklalaidžių apgyvendina Giedrių mūsų namų ekranuose.

„Kelionės“ skaitytojams jis pasakoja apie tai, kaip muzikologija padėjo įsižiebti aistrai keliauti, atskleidžia, kaip rasti draugų bet kurioje pasaulio vietoje, kokias kalbas svarbu mokėti norint keliauti po pasaulį.

Laisvė būti savimi… ką gi iš tiesų tai reiškia? Ši frazė negali būti taip paprastai suvokiama – juk žmonės iki užkimimo ginčijasi, kas iš tiesų yra laisvė.

Pasak Sigitos, anksčiau, dirbdama su meniniais, kultūriniais projektais, ji laikėsi nuostatos „noriu laimėti“, o diplomatinėje tarnyboje ne visada ar nebūtinai greitai galima pasiekti pergalę.

Dar prieš penkis šimtmečius niekam nerūpėjęs žodis „laisvė“ nuo Renesanso virto universaliu raktažodžiu.

Kalbėdami apie vienatvę kaip apie problemą, kalbame apie gilų vienišumo jausmą, socialinę izoliaciją.

Pasitempusi, su gražia rožine suknele ir ką tik padarytu makiažu Indrė džiaugsmingai pozuoja žurnalo fotografei. Parke praeivių žvilgsniai krypsta į ją.

Ant žurnalo viršelio matomas vandeny atsispindintis tiltas yra tarsi raktas į subtiliai per tekstus nusidriekusią temą: jungti, o ne skirti.

„Netikėtai pasidariau populiarus. Tai mane šiek tiek slegia, nes kartu didėja ir tenkanti atsakomybė.“

Kai kalbame apie teisingumą, neišvengiamai apmąstome ir karo Ukrainoje patirtį. Kas yra teisingumas, kai žvelgiame į kenčiančius ukrainiečius? Ar galima jį atkurti, atstatyti?

SAV draugija vienija ne tik alkoholizmo paliestoje šeimoje užaugusius asmenis, bet ir visus disfunkcinėse šeimose augusius žmones.

Su Benu kalbamės apie tris gyvenimo ir tarnystės sritis, kuriose jis šiandien dovanoja save kitiems: dėstydamas teologiją, gyvendamas šeimos gyvenimą ir tarnaudamas Bažnyčiai kaip nuolatinis diakonas.

Visiems ilgėliau pagyvenusiems pasaulyje po nuopuolio iškyla didesnis ar mažesnis savęs priėmimo iššūkis.

Mums kalė į galvą, kad visad turėtume siekti savo svajonių, visad veikti tai, kam jaučiame aistrą, visad siekti tokios realybės, kuri – esame tuo tikri – padarys mus laimingus.

Ramunė ir Arūnas Maziukai jau daugiau kaip dešimtmetį palydi poras. Baigę Šeimos pedagogikos akademijos dvejų metų studijų programą sutuoktiniams, paremtą katalikų kunigo Jozefo Kentenicho mokymu, jie veda sužadėtinių kursus, rekolekcijas.

Mums yra gyvybiškai svarbu, kad šių sričių specialistai dirbtų kruopščiau, nei įžodina ką tik pasirašytos sutarties punktai, o dar geriau – jei jis laikytųsi antrojo Kristaus nurodyto įsakymo: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 22, 39).

Buvusi prabangiausio Vilniaus restorano virtuvės šefė Onutė drąsiai atsiliepė į Bažnyčios kvietimą. Ir teko jai maitinti ne tik vargstančiuosius, bet… ir patį popiežių Joną Paulių II.

Pasak pašnekovės, kai žmogus atranda savo gyvenimo „medų“ – mėgstamą prasmingą veiklą, tikrus gilius santykius, dvasinį maistą, savižala tampa nebeaktuali.