Tekstai

Kai kurie žmonės užmezga santykius siekdami kompensuoti tai, ko jiems trūksta, ar tai, ko nepakenčia savyje. Tai – bilietas į toksiškus santykius be kelio atgal, nes tokie siekiai daro jūsų meilę sąlyginę.

Pasirodė naujas vasarai skirtas žurnalo „Kelionė“ numeris, kuris ir vėl kviečia kasdienybės piligrimystėn. Centrinė šio numerio tema – džiaugsmas kryžiuje.

Kaip atsitinka, kad degimas meile ir šventas uolumas iškrypsta į piktnaudžiavimą autoritetu?Problema kyla tada, kai kvietimas „rikiuotis ir aukotis“ išverčiamas į kvietimą „rikiuoti ir aukoti“ kitus.

Net ir Jėzus turėjo subręsti savo misijai – kaip žmogus, kaip asmenybė – turėjo nugyventi daugybę paprastų dienų, pilnų eilinių reikalų ir kasdienių situacijų. Kad galėtų būti Mokytoju.

Kartais gyvenimo pagreitis taip įsisuka, kad nebelieka laiko įprasčiausiems ir svarbiausiems dalykams – kasdieniams pokalbiams šeimoje.

Empatija yra mįslė. Ji gali praturtinti mūsų gyvenimą, tačiau gebėjimas susitapatinti su kitų jausenomis gali paskatinti ir poliarizaciją, disfunkcinį elgesį santykiuose ar net smurtą.

Bendruomeninės įžvalgos tikslas – kartu klausantis Šventosios Dvasios tapti vienos širdies ir minties pagal Dievo troškimą.

Ne tik neprivalau, bet ir neturiu užstrigti kito gyvenime ir pamiršti atsakomybę už savąjį. Nėra grieko tą pačią dieną ir juoktis, ir verkti. Nėra grieko gyventi toliau. Empatija, jei teisingai ją suprantu, padeda ir įgalina švęsti dabartį.

Dalinamės žurnale Kelionė 2022 m. Nr. III publikuotu pokalbiu su mons. Rolandu Makricku, kurį šių metų vasario 11 d. popiežius Pranciškus paskyrė tituliniu Tolentino arkivyskupu.

Velykos man yra labai susijusios su mažyčiu upeliuku prie namų, pakalnėje, su jo šnarėjimu. Išeinu, būtinai išeinu ir klausausi – iš pakalnės girdžiu upeliuką. Upuliuką, mažytį tokį, kuris vasarą išnykdavo kaip nebuvęs.

Velykos išeina į žemę, nuritinus kapų rūsių akmenis. Nežinia, kas toliau, malda iš baimės užsirakinus… Gal ir aš, kausiantis, kaip tai galėjo įvykti, ir senais tinklais bergždžiai gaudantis auksinę žuvelę?.. Priskėlimas dygsta net pro kiečiausio asfalto dienas.

Adoravimo būdas, medituojant Evangeliją, gali padėti atpažinti Jėzų Švenčiausiame Sakramente ir Jo veikimą, be to, gali padėti tikintiesiems susivokti savyje ir prisiimti deramą laikyseną Viešpaties akivaizdoje.

Eimutis Markūnas (g. 1959 m.) – viduriniosios kartos menininkas, žymus vitražistas, tapytojas, instaliacijų, performanso ir video meno kūrėjas, garsios menininkų grupės „Angis“ narys.

Yra daug klausimų, į kuriuos negalime atsakyti, ir noras kontroliuoti savo gyvenimą, aplinką, numatyti tai, kas bus rytoj, skaudžiai atsitrenkia į prieš mūsų protą užvertas nežinomybės duris.

Šioje „Kelionėje“ daug dėmesio skiriama klausimams: kas yra tvirtumas? Kokį žmogų galima laikyti tvirtu ir kaip to tvirtumo siekti?

Netikėtõs žiniõs apie prasidėjusį karą akivaizdoje daugelis atrodė priblokšti: nepajėgė užsiimti kasdiene veikla, tęsti įsipareigojimų, dieną pradėdavo ir baigdavo su žiniomis apie karo veiksmus. Siaubas, baimė ir sielvartas, šokas buvo labai normali reakcija.

Partizaninio karo aplinkybėmis, kai oficialioji žiniasklaida tapo cenzūros įkaite ir sovietinės propagandos įrankiu, bunkerių spaustuvėse kario ir žurnalisto vaidmenys susijungė tame pačiame asmenyje.

Jeigu Jis renkasi tylėti, aš garbinsiu Dievą tyloje, sustiprinsiu savo budrumą, pasitelksiu savo žiburius ir eisiu toliau, visada žinodamas, kad Jis yra čia, saugodamas mane tyloje, ir kad už kažkurio kelio posūkio vėl parodys man savo veidą – jei tik judėsiu toliau.

O gydytoja dirbti man buvo smagu. Jeigu 30 ligonių per dieną nepriimdavau, būdavo nei šis, nei tas. Per visus savo darbo metus neatsakiau nė vienam žmogui, iš kur jis besikreipdavo. Su siuntimu ar be, dieną ar naktį – visus priimdavau. Tiesiog negalėjau be ligonių gyventi.

Daug kolekcijų turiu! Kolekcionuoju Besišypsančias Madonas visose bažnyčiose ir visuose muziejuose (išsinešu jas telefono fotoaparate), turiu jums parodyti didelę šv. Andriejaus kolekciją, turiu jums papasakoti, kaip šventieji alų virė, turiu…