Naujas numeris

Redakcijos palydėjimas

Mieli skaitytojai,

gera į Jūsų rankas palydėti vasarinę „Kelionę“. Jūratė Micevičiūtė, ankstesniuose numeriuose kvietusi kalbėti apie tikėjimą ir viltį, pasufleravo ir šio numerio temą: juk liko svarbiausia dorybė – meilė.

Valdas Mackela primena, kad mes, lietuviai, mylim viską: nuo vaikų, tėvų, mylimųjų iki… pomėgių ir maisto. (Tiesa, tiesa, apie šventųjų meilę maistui Jūsų laukia nepaprasta Agnės Žagrakalytės studija. Tik atsargiai, šįkart skaitant „Šventumo kvapsnį“ tikrai norėsis valgyti…) Na, o graikai turėjo kone dešimtį žodžių skirtingoms meilėms nusakyti. Vienas įvardina draugišką meilę, kitas – erotinę, dar kitas meilę kitokiems nei aš, galiausiai – save dovanojanti, dieviškoji agapė, nors šis žodis dažnai teprimena suneštines vaišes po Mišių.

Kokiais būdais siekiame meilės ir kaip ją išreiškiame? Ar meilę galima įsakyti, kaip girdime Evangelijoje? Galiausiai, kaip iš tiesų mylėti save? Apie meilę sau kalba ir žurnalo viršelis, kuriame fotomenininkės Violetos Bubelytės, daug dėmesio savo kūryboje skiriančios būtent šiai temai, fotografija.

Skiltyje „Asmenybė“ sutinkamo Antano istorija liudija įstabų kelią brandžios meilės link. Jis pasakoja pusę gyvenimo gyvenęs „dėl savęs“ (nors iš tiesų intensyviai save naikino), tačiau po stebuklingo išgelbėjimo nuo savižudybės likusį laiką apsisprendė dovanoti kitiems. „Šiandien man likęs tik senas automobilis“, – sako Antanas, pasakodamas neįtikėtiną savo prisikėlimo istoriją. O dar kiti straipsniai, pokalbiai, susitikimai…

Taigi, ir linkiu Jums tos meilės, apie kurią šitiek kalbame, pirmiausia sau, pasidovanojant lėto, gero, gaivinančio skaitymo valandėlių!

s. Faustina Elena Andrulytė SF