Redakcijos palydėjimas

Mieli skaitytojai, tai, kad šiandien laikote rankose naują žurnalo numerį, reiškia, jog… „Kelionė“ tęsiasi. Tenka pripažinti: metai, negavus gyvybiškai svarbios paramos, prasidėjo išties neramiai. Tačiau nuaidėjus „Kelionės“ pagalbos šauksmui išgirdom: „būkit“, „keliaukim“. Iš šio padrąsinimo ir konkrečios pagalbos užgimė pirmasis žurnalo numeris. Sužibo viltis, kad ir toliau vieni kitus kviesdami Kelionėn sulauksim antro, trečio, ketvirto…

Galbūt ne be reikalo, kai pamatai suvirpėjo ir it Petrui nustojus pasitikėjimo ir sušukus „Viešpatie, gelbėk!“, žurnale ėmėmės… tvirtumo temos. Galgi pats geriausias metas kalbėti apie tvirtumą, kai jautiesi silpniausias? Štai rašytoja Renata Šerelytė sako, kad „būti tvirtam šiuolaikybėje veikiausiai reikštų ir buvimą savim“. O ištikima žurnalo bendrakeleivė Jūratė Micevičiūtė primena šv. Ignaco mėgstamą perspėjimą, kad „būti sėkmingam, tai yra užbaigti tai, ko imasi – irgi yra krikščionio pareiga“.

Skiltyje „Asmenybė“ sutinkama Teresė Rubšytė-Ūksienė tvirtumą liudija dalindamasi kovos už Lietuvos laisvę patirtimis. Ji – mokytoja, poetė, partizanų ryšininkė, už antitarybinę veiklą kalinta Archangelsko gilumoje. Per Teresės pasakojimą veriasi ir jos brolio prel. Antano Rubšio istorija. Jis vieną dieną ant Nemuno kranto sprendė lemtingą klausimą: su seminarija trauktis į Vakarus ar likti. Atsakymą būsimas Šventoji Rašto vertėjas išgirdo… įsiklausęs į Dievo žodį.

Taigi. Tvirti esame, kai apsisprendžiame klausytis Dievo kvietimo, kai ant Jo, it ant uolos statome savo gyvenimus. Kai nepaliaujame sakyti Jam „taip“, kaip „Šventumo kvapsnyje“ sutinkamas šventasis Mucijonas, kurį šis žodelis nuvedė… tiesiai ant altoriaus.

Tad su viltimi leiskimės Kelionėn, kurioje sutiksime Viešpatį, mūsų silpnumą paverčiantį stiprybe. Kelionėn, kurioje takus mums nušvies Velykinės žvakės – Kristaus – šviesa.

s. Faustina

.

.

.

.

.

.

.

.

.