Džiugioje prisikėlimo realybėje pumpurais pražydęs kryžiaus medis nuolat mums primena: meilė turi savo kainą. Ji neatsiejama nuo skausmo. Galbūt dėl to kai kurie iš mūsų vengdami mylėti mėgina šį troškulį malšinti sekliu vartotojiškumu.
Kai pamilstame žmogų, prie gražiųjų jo savybių, ypač išryškėjančių įsimylėjus, pridedame savo įsivaizduojamas, ir tada pilve ima plazdenti drugeliai. Tik kiek vėliau pasirodo ir visa, kas žmogiška. Trokštant mylėti tenka priimti ir tai, nors retai su tuo susitaikoma be skausmo, konfliktų ir nemalonių pokalbių.
Ši meilės kainos realybė galioja ne tik tuomet, kai mokomės mylėti kitus – tai ypač išryškėja, kai įsiklausome į Dievo kvietimą mylėti save. Neišmokus mylėti ir priimti savęs kaip Dievo trokštamų, Dievo sukurtų ir Dievo mylimų mūsų meilė artimui vargiai bus autentiška.
Meilė sau nėra išskirtinės formos meilė be skausmo. Nepakanka mylėti tik savo gerąsias ir / ar įsivaizduojamas savybes. Priimti save visą – tiek gerą, tiek klystantį, su privalumais ir trūkumais – yra iššūkis, kurį įveikti be Dievo vargiai įmanoma. Tik patirdami besąlygišką Dievo meilę sugebame priimti save be gėdos ir smerkimo, su dėkingumu ir atsakomybe.
Meilė, apie kurią kalba ir kuriai kviečia Dievas Šventajame Rašte, akivaizdžiai skiriasi nuo pasaulyje paplitusios meilės sąvokos. Biblijoje Meilė, kuria mus myli Dievas ir kuria esame kviečiami mylėti visus, net ir priešus, yra besąlygiška, o pagal pasaulio logiką meilės supratimas grindžiamas ir egoizmo apraiškomis. Pasaulio supratime meilė yra malonus jausmas, o biblinėje sampratoje – geras, teisingas veiksmas. Nuosekliai skaitydami Šventąjį Raštą vis aiškiau suvokiame, kad pats Dievas yra meilė ir besąlygiškai mylėti gali tik tas, kas Jo meilę patyrė.
Skaudu daužyti iliuzijas, kad meilė sau yra stabili komforto zona… Mylint reikia drąsos, tiesos ir sąmoningumo. Drąsos domėtis savimi, įsiklausyti į viduje verdančius išgyvenimus ir prieštaravimus. Tiesos aiškiai įvardinant, kaip yra šiandien, čia ir dabar. Reikia ir sąmoningumo apsisprendžiant, ką renkuosi daryti, užuot įsijautus į aukos vaidmenį leistis nešamam pasroviui.
Gaila, bet kažkodėl visad lengviau pasirinkti tai, kas visai nepadeda: nutylėti tiesą vengiant konflikto, apsimesti nematant kito melo, vagystės ar skausmo (ne mano reikalas), ignoruoti savo nuovargį, troškulį bei alkį (užkąsiu bet ką, nes nėra laiko) – šis sąrašas gali būti labai ilgas ir individualus. Dienos pabaigoje dėl nurytos nuoskaudos, sąžinės priekaištų, neišgyventų jausmų, nuovargio ar maudžiančio skrandžio galvoje tvyro savigailos rūkas, kurį staiga nušviečia reklaminis šūkis „Aš to vertas“, ir tada nusiperku naujus batus, kurių kaina prilygsta mėnesio atlyginimui.
Drąsa jausti, girdėti, pripažinti ir išpažinti. Tiesa, visada pranokstanti mano nuomonę ar patogumo siekį. Sąmoningumas prisiimant atsakomybę ir apsisprendžiant.
Juk nežudome tų, kuriuos mylime. Tai kodėl dažnai renkamės žudyti save fiziškai, dvasiškai ir emociškai? Ir nors kažkur giliai tvinkčioja jausmas, kad kažkas negerai, paskaitę horoskopą, kad šiandien visiems „avinams“ bloga diena, einame miegoti su iliuzine viltimi, kad rytoj bus kitaip. Juk nesinori varginti savęs klausimais apie tai, kas negerai – tiesiog bijome atsakymo.
Galvoje automatiškai, be jokių pastangų, kaupiasi neigiamos patirtys, kai buvo baisu, skaudu ar pavojinga gyvybei… Bėda, kad ši duomenų bazė neatlieka savo funkcijos – neapsaugo nuo tų pačių klaidų. Užlipame ant to paties grėblio ir šimtas pirmąjį kartą… Bet juk visa žmogui potencialiai pavojinga patirtis jau surašyta 10-tyje Dievo įsakymų! Jėzus iš Nazareto Senojo Testamento Dievo įsakymus ir artimo meilės įsaką iškėlė į patį centrą. Mylėk artimą kaip save – vis iš naujo pasikartojantis kvietimas Šventajame Rašte. Ir vėl kalba ne apie jausmą, o apie darbus – elgtis su kitais taip, kaip norėtum, kad su tavimi būtų elgiamasi.
Vidinė painiava tirpsta Dievo artume. Kai skaitau Jo Žodį, kai tyliai kunkuliuoju adoracijoje, kai kartais mechaniškai kartoju poterius – ištikimai, kasdien – pamažėle vidiniame chaose atsiskiria, kas yra kas: dėl ko verta kovoti ir mirti, o kas tėra sąšlavos, už kurias mokame gerokai per brangiai…
