Diena iš dienos be ypatingų pastangų kartojant „Tėve mūsų“ žodžius pasiduodama rutina tapusiam jos rečitavimui, visiškai pasitikint nugludintu maldos turiniu. Tačiau it žirniai beriami žodžiai gali suskambėti naujai vos atsikvėpus neįprastoje pauzėje ar juolab ėmus mąstyti apie ką tik ištartų žodžių prasmę. Kaip danguje, taip ir žemėje… Ką reiškia šis trumpas teiginys? Ar įmanoma bent kažkiek praskleisti dangaus šydą ir bent akimirkai išvysti kaipgi yra tame danguje? Apreiškimo Jonui knyga leidžia pažvelgti į dangaus slėpinius ir ragina visų laikų besimeldžiančiuosius žemėje neišsigąsti.
Todėl džiūgaukite, dangūs ir jų gyventojai! Bet vargas žemei ir jūrai, nes pas jus nukrito velnias, kupinas baisaus įniršio, žinodamas mažai beturįs laiko (Apr 12, 12).
Dauguma įvaizdžių, aptartų Apreiškimo Jonui knygoje, yra perimti iš Danieliaus (plg. Dan 7–12) bei pranašų, ypač Ezechielio, knygose aprašytų vizijų. Skirtingai nuo judaistinės apokaliptinės literatūros, kurioje guodžiamasi būsimu neišvengiamu Dievo įsiterpimu, suvokiant jį kaip ateities įvykį, Apreiškimo Jonui knyga remiasi jau įvykusiu Dievo įsiterpimu į žmonijos istoriją per Jėzų iš Nazareto, nukryžiuotą ir prisikėlusį istorijos Viešpatį.
Atsivertęs Apreiškimo Jonui knygą skaitytojas neturėtų tikėtis paprastos pranašystės, paraidžiui nusakančios būsimų slaptų įvykių eigą. Skaitant šią Biblijos knygą reiktų nusiteikti intelektualiam darbui, nuolatinei interpretacijai siekiant suvokti perduodamos žinios prasmę savo gyvenime ir konkrečioje jo situacijoje. Reikės pastangų siekiant iššifruoti simbolius ir mėginant suvokti jų prasmę bei perteikiamą žinią, vengiant susiaurinimo iki konkretaus istorinio įvykio. Simbolis turi išlikti simboliu, peržengiančiu konkretaus istorinio vienkartinio įvykio ribas. Manymas, kad Apreiškimo knyga tėra ateities įvykių pristatymas, t. y. slapto pasaulio pabaigos scenarijaus paskelbimas ir su tuo susijęs bauginimas, gali atvesti prie fanatizmo.
Iš tiesų Apreiškimo Jonui knygos dėmesys nukreiptas į visuotinę istoriją ir jos teologinę prasmę, kurios centras yra Jėzaus Kristaus įvykis. Tad knygoje naudojami simboliai byloja apie žmonijos išganymo istoriją, kurią krikščionių pranašas pristato paaiškindamas I amžiaus pabaigos istorinius įvykius, ir taip ragindamas skaitytojus atrasti galutinio istorijos išsipildymo bei atbaigimo prasmę.
Apreiškimo Jonui knygos perduodamą žinią, įvilktą į simbolių rūbą, Bažnyčia mėgins perskaityti kiekvienu savo egzistavimo laikotarpiu, kaskart remdamasi į Prisikėlusiojo pergalę. Tai reiškia, kad Apreiškimo Jonui knygoje aprašyti įvykiai yra ir dabar vykstantys, ir numatyti ateičiai.
Dvyliktojo skyriaus eilute, skelbiančia džiaugsmą dangui ir vargą žemei, baigiasi arkangelo Mykolo ir slibino kovos epizodas (plg. Apr 12, 7–12). O prieš tai pasirodo du ženklai danguje. Pirmasis – didingas: „moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Ji buvo nėščia ir dejavo, kentėdama sąrėmius bei gimdymo sopulius“ (Apr 12, 1–2). Biblijos tyrinėtojai moters figūroje įžvelgia keletą tarpusavyje derančių simbolių. Tai ir Mergelės Marijos – Dievo Motinos paveikslas; ir Bažnyčios – Sužadėtinės, kuri istorijoje amžiai iš amžių pasaulyje gimdo Kristų, paveikslas; tai ir Izraelio tautos – Dievo nuotakos, iš kurios gimė Mesijas, paveikslas; galiausiai ir žmonijos, kuriai kovoje su blogiu pažadėtas išgelbėjimas, paveikslas.
Atsižvelgiant į pasakojimo kontekstą labiausiai tikėtina, kad „apsisiautusi saule moteris“ nurodo pirmapradę, dar iki nuopuolio egzistavusią žmoniją: Dievo šlove spindinčią, nepavaldžią laikinumui (tai simbolizuoja mėnulis), esančią visos kūrinijos, į kurią nurodo dvylikos žvaigždžių vainikas, centre. Nepaisant tariamo tobulumo, kenčiami moters sąrėmiai bei gimdymo skausmai atskleidžia žmoniją dar nepasiekus savo pilnatvės, tebelaukiančią Dievo užmojo atbaigimo.
Krikščionių regėtojas čia pat pristato ir kitą ženklą danguje: grėsmę žmonijos ateičiai keliantį slibiną, tykantį praryti gimsiantį kūdikį, simbolizuojantį žmonijos atbaigimą. Moteris pagimdė, tačiau ji nėra pajėgi apsiginti ir apginti kūdikį nuo didžiulio ugniaspalvio slibino su septyniomis galvomis, dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų. Šis monstras – galingo blogio simbolis. Ugnies spalva reiškia smurtą, kuriuo persisunkęs slibinas. Jo septynios galvos su diademomis – naikinančių ir griaunančių blogio karalysčių bei ideo-logijų visumos simbolis. Slibino galvos septynios, tačiau jis turi dešimt ragų, išreiškiančių nežabojamą perdėtą galią ir griaunančią agresyvią jėgą.
Savo uodega šis monstras nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių mėgindamas išniekinti dieviškąją tvarką ir taip tarsi pademonstruoti priešingą kūrimui veikimą. Nepaisant tokios galios, nei moteriai, nei jos pagimdytam kūdikiui slibinas nieko nesugebėjo padaryti: kūdikis paimamas pas Dievą, prie jo sosto, o moteris pabėga į dykumą, kur ja bus rūpinamasi 1260 dienų, arba 3,5 metų, o tai yra pusė laiko, kurio pilnatvei išreikšti pasitelkiamas simbolinis skaičius 7. Kitaip tariant, žmonijai numatytas laikas dykumoje nėra beribis, jai neteks slėptis nuo slibino visą amžinybę.
Tokiame kontekste pristatoma kova danguje tarp Mykolo, jo angelų ir slibino bei jo angelų. Įkvėptas autorius apmąsto išganymo istoriją pristatydamas didžiojo slibino, senosios gyvatės, vadinamos velniu ir šėtonu, kovą. Pasitelkdamas mūšio įvaizdį, Jonas aprašo dangaus pergalę prieš slibiną, kurį įveikia arkangelas Mykolas, judaizmo tradicijoje laikomas žmonijos gynėju ir globėju.
Hebrajiškame arkangelo varde – Mykolas (hebr. Mika‘el) – slypi retorinis klausimas: „Kas toks kaip Dievas?!“ Tad Mykolo vaidmuo aprašytoje kovoje su slibinu nėra vien tik dangaus, dieviškosios srities, apgynimas, išmetant iš ten pasaulio suvedžiotoją, bet ir žinios, kad niekas, absoliučiai niekas, nėra kaip Dievas, skelbimas. Būtent dėl pretenzijos būti kaip Dievas gyvatė ir suvedžiojo žmoniją (plg. Pr 3, 4–5). Į Dievo titulą kėsinsis ir slibinui tarnaujantis žvėris, verčiantis šlovinti jį žodžiais: „kas galėtų lygintis su žvėrimi“ (Apr 13, 4).
Dviejų kariuomenių – Mykolo ir jo angelų bei Slibino ir jo angelų – susirėmimas vyksta danguje, vien dieviškajai sričiai priklausančioje vietoje. Taip knygos autorius tai, kas būdinga žemiškajam lygmeniui (radikali kova tarp gėrio ir blogio), perkelia į dangiškąjį ir kviečia Bažnyčią įsižiūrėti į šios kovos pranašaujamą baigtį gėrio naudai bei iš čia semtis vilties akistatoje su žemiškąja tikrove.
Slibinas su savo angelais pralaimėjo, jam nebėra vietos danguje. Vizijos autoriaus vartojamas pasyvas yra nuoroda į tai, kad apgailėtina slibino padėtis yra Dievo darbas: tai Jis nedavė slibinui danguje vietos. Pergalės priežastis – ne arkangelo Mykolo galia, bet Avinėlio kraujas (plg. Apr 12, 11), Kristaus mirtis ant kryžiaus.
Danguje šėtonas įveiktas, nutrenktas į žemę, tačiau jo kova dar nebaigta. Karas, arba kova, vis dar tęsiasi. Pasikeitė kovos laukas, ir dabar tai – žemė, kur „šio pasaulio kunigaikštis“, kupinas baisaus įniršio, žinodamas mažai beturįs laiko savo gaivališkam siautėjimui, pasitelkia žvėrį iš jūros ir žvėrį nuo sausumos (Apr 13). Pirmasis išnyra iš jūros, simbolizuojančios pirminį chaosą. Šis žvėris galingas, panašus į leopardą, lokio kojomis, liūto snukiu. Visi jo požymiai pabrėžia nevaldomą plėšrumą, o pats simbolis išreiškia korumpuotą politinę valdžią. Antrasis žvėris, atslinkęs nuo sausumos, panašus į avinėlį, tačiau kalbantis kaip slibinas. Šis tarnauja pirmajam žvėriui, versdamas visus jam lenktis ir garbinti jo atvaizdą. Tai – ideologinės galios, tarnaujančios politinei, simbolis. Žvelgiant į jį galima nesunkiai atpažinti ir korumpuoto religinio autoriteto veidą.
Slibino ir jam tarnaujančių žvėrių galia neribota. Tačiau Apreiškimo Jonui knyga neketina išgąsdinti ją skaitančiųjų, priešingai – drąsinti. „Senoji gyvatė“ demaskuojama. Žmonija žino, kaip ji veikia ir ko siekia. Žmonija taip pat žino, kad danguje „brolių kaltintojas ir šmeižikas“ nebeturi vietos. Kad ir koks baisus būtų, kad ir kaip mėgintų demonstruodamas savo gyvulišką jėgą dėtis visagaliu, jis nepajėgus įveikti Dievo tautos.
Bažnyčia jau skonisi visišku išganymu, tačiau visuotinis išganymas nėra maginis spragtelėjimas, bet perkeitimas, kuris vyksta tikintiesiems bendradarbiaujant. Taip keliaujama galutinio atbaigimo link, kol visuotinis išganymas apims kiekvieną žmogų ir visas pasaulio struktūras. Šis perkeitimas yra prasidėjęs su Jėzumi Kristumi. Per Kristų visų laikų žmonėms suteikta reali viltis, kad pasaulio ir žmonijos istorija yra Dievo rankose. Ne grūmojančiose, bet kuriančiose.
Apreiškimo Jonui knyga Bažnyčiai ir visiems geros valios žmonėms suteikia pažinimo raktą istoriniams įvykiams interpretuoti. Šėtono galios demaskavimas įgalina neišsigąsti baisaus blogio akivaizdoje. Prisikėlusio Jėzaus vardui priklaups kiekvienas kelis ne tik danguje, bet ir žemėje, ir po žeme, ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažins „Jėzus Kristus yra Viešpats!“ (plg. Fil 2, 10–11). Neliks vietos „šio pasaulio kunigaikščiui“ ir čia, žemėje. Dievas panorėjo atiduoti Karalystę žmonėms, todėl „nebijok, mažoji kaimene“ (plg. Lk 12, 32), nes kaip danguje, taip ir žemėje…