„Kelionė“ 2023 m. Nr. III (27)
Vilkaviškio vyskupijoje tarnaujantis Vaidotas Labašauskas (g. 1968) – tarp žmonių ir su žmonėmis esantis kunigas. Pokalbyje jis pasakoja apie savo gyvenimo kelią: mamos netektį, paauglystės audras, patraukimą kunigystėn, studijas Amerikoje, kaimo klebono tarnystę. Pokalbyje paliečiame ir Bažnyčios gyvenimo iššūkius, šio laiko pajautimus ir tikrojo pašaukimo esmę – būti misijine, Evangeliją skelbiančia Bažnyčia, o ne bet kokia kaina besistengiančia išlaikyti puošnias, tačiau „nebekalbančias“ apeigas ir tradicijas.
Kunige Vaidotai, pirmiausia labai įdomu, kokioje aplinkoje skleidėsi Jūsų tikėjimas: kaip buvote ugdomas šeimoje, kokioje aplinkoje augote?
Gimiau ir užaugau Vilkaviškyje niekuo neišskirtinėje šeimoje. Augau kartu su dviem sesėm. Galiu pasakyti, kad tėvai mus auklėjo labai griežtai.
Kalbant apie tikėjimą, labiau religinga buvo mama, tačiau anksti jos netekau: man buvo dvylika, kai ji susirgo vėžiu. Kai buvau septyniolikos, mirė.
Mirus mamai, netekau griežtesnės priežiūros. Man kilo problemų su disciplina, mokykloje tapau labai nedrausmingas, dažnai įsiveldavau į konfliktus, muštynes, neklausydavau mokytojų. Taip reikalavau dėmesio ir meilės. Žinoma, po erelio kauke visuomet slepiasi psichologiškai ir dvasiškai silpnas žmogus. Kaip jaunuolis mėginau taikytis prie aplinkos ir, žinoma, taikiausi ne prie pačių geriausių.
Tėčiui to griežtumo nepakako?
Tėtis irgi buvo pakankamai griežtas, jis dirbo milicijoje, tačiau mama mūsų priežiūrai skyrė daugiau dėmesio ir laiko. Jai mirus, neliko tokios didelės kontrolės ir prasidėjo gyvenimo „grožis“ – ėmiau braidyt po visas pelkes: trankytis, siausti, girtuokliauti. Nebuvau chuliganas, bet tokioje aplinkoje laimės ieškojau… Kai dabar pasižiūriu į kvailiojantį jaunimą, galvoju: „Juk anksčiau darydavau tą patį.“ (Juokiasi.)
Vis dėlto tame etape neužstrigote. Kaip šiame kontekste atsirado Bažnyčia?
Nepaisant tų braidymų, buvau įpratęs sekmadieniais eiti į Mišias. Tą pareigą mama buvo įdiegusi labai giliai. Žinoma, faktą, kad einu į bažnyčią, slėpdavau nuo draugų, buvo gėda. Dabar suprantu, kad Dievas mane vedė.
Po mokyklos mokėtės Kalvarijos maisto pramonės technikume. Įdomu, kodėl rinkotės būtent šią sritį.
Sovietmečiu populiariausia buvo tapti maisto, mėsos, pieno pramonės darbuotojais, degalinių operatoriais, valgyklų vedėjomis, virėjomis. Kodėl? Nes dirbant šiuos darbus, buvo galima daugiausiai pavogti. Visi tai žinojo. Taigi, ir aš stojau ten, kur, maniau, galėsiu daugiausiai pavogti… Bet baigęs mokslus pradėjau dirbti Marijampolės pieno kombinate skardinių dėžučių ceche. O tų dėžučių juk niekam nereikia – ką ten pavogsi. Kituose cechuose – kondensuoto pieno, sviesto, nenugriebto pieno – būdavo ką pasiimti, o mums – tik dėžutės… (Juokiasi). Taip Dievas mane apsaugojo. Žinoma, būdavo, kad vis tiek ką nors nugvelbdavau…
Regis, nepaisant mamos mirties, gyvenimas klostėsi natūralia vaga: mokykla, mokslai, darbas, tarnavimas armijoje… O kada atėjo mintys apie pašaukimą?
Vieni mano draugai lankė „Tikėjimo žodžio“ bažnyčią ir mane ten pakvietė. Pradėjau ieškoti tiesos, lyginti, kaip yra pas juos ir kaip mūsų Bažnyčioje. Taip besigilinant įvyko mano atsivertimas. Buvo labai įdomus laikas – Atgimimas, Bažnyčia pakilime.
Tuo metu draugavau su mergina. Jai įsitraukus į „Tikėjimo žodžio“ bendruomenę, pajutau, kad pradėjom nesusikalbėti: man buvo artimiau tai, ką radau Katalikų Bažnyčioje – katalikiškos šaknys padėjo apsispręsti. Būtent dėl tikėjimo skirtumų ir išsiskyrėm. Tačiau tai nebuvo nelaiminga meilė, kuri mane atvedė į seminariją. Čia atėjau po to išsiskyrimo praėjus dar dvejiems metams.
Savo aplinkoje neturėjau nei bičiulių kunigų, nei apskritai tikinčių draugų katalikų. Tik tuomet, kai pradėjau ruoštis kunigystei, susipažinau su parapijos jaunimu, kuris man atrodė gana keistai: jiems reikėjo visokių pasibuvimų, pašokimų, padainavimų… Rodos, viskas gerai, bet, pamenu, galvodavau: „Kodėl jie nekalba apie Dievą?“ Bandydavau su tuo jaunimu kalbėtis apie tikėjimo dalykus, o jie man sakydavo: „Tu toks keistas, tiek kalbi apie Dievą – kaip koks filosofas.“ (Juokiasi.)
Kaip suprantu, suvokimas apie pašaukimą kunigystėn atėjo pamažu? Nebuvo kokio trenksmo iš dangaus?
Kai pirmąkart atėjo mintis apie kunigystę, nusmelkė kažin koks pasipriešinimas: „Ne, negalėsiu…“ O paskui pajutau didžiulį troškimą kuo greičiau stoti į seminariją ir tapti kunigu: visa kita liko antrame plane. Suvokimą apie pašaukimą lydėjo didžiulis džiaugsmas ir mintys, kad tik čia noriu būti, tik čia rasiu savo vietą…
Ar jautėt artimųjų palaikymą, paskatinimą?
Tėtis buvo nutolęs nuo Bažnyčios, tad didelio palaikymo iš jo nesulaukiau. Jis pats pradėjo dažniau lankyti bažnyčią, kai aš jau buvau seminarijoje. Tačiau tą tikėjimo ir pašaukimo kelionę daugiau išgyvenome su viena seserimi. Mano tiesos ieškojimai įtraukė ir ją: sesuo taip pat patyrė atsivertimą, vėliau pajuto troškimą dėstyti tikybą, tapo mokytoja.
Baigęs seminariją, neilgai trukus po šventimų, dar kiek pasidarbavęs kunigų seminarijoje, net penkeriems metams išvykote į Jungtines Amerikos Valstijas. Ką ten atradote?
Išvykau į Vašingtoną Katalikų teologijos universitete studijuoti moralinės teologijos. Vykau ten, nes tam, kad galėčiau dėstyti seminarijoje, reikėjo įgyti aukštesnį mokslinį laipsnį.
Amerika mums atrodė kaip svajonių šalis, juk ir patekti ten ne visi galėjo. Aišku, jos kultūra specifinė, nes tai – emigrantų kraštas, kur vietiniai gyventojai buvo paslinkti į šalį. Ten viskas vyksta greitai, patogiai, plačiai, erdviai. Juk atvykęs emigrantas nori greitai užsidirbti, prasigyventi, susikurti sau patogų gyvenimą. Tai perduodama iš kartos į kartą. Kiekviena tauta ten rasdavo savo nišą, galėjo išsaugoti savo tradicijas.
Studijoms buvo sudarytos idealios sąlygos: puikūs universitetai, bibliotekos, patogus apgyvendinimas seminarijoje. Vašingtone buvo ir lietuvių bendruomenės centras, nemažai bendravom su Amerikos lietuviais.
Esate minėjęs, kad bestudijuodamas Amerikoje susirgote depresija. Kaip pavyko iš to išsivaduoti?
Taip, susirgau depresija – persitempiau, išgyvenau daug streso, buvau pervargęs. Beje, niekad nepasižymėjau labai stipria nervų sistema. Taigi, prasidėjo nemiga, bet nekreipiau į tai dėmesio, o paskui – ir depresija.
Sunkiausias laikas buvo pirmas pusmetis: jausdavau nuolatinį nuovargį, negalėdavau susikaupti. Dariausi visokius tyrimus – nieko. Galiausiai pavyko suprasti priežastis ir rasti reikiamą pagalbą.
Depresijos gydyme neįtikėtinai veiksmingai padėjo medikamentai. Žmonės dažnai bijo vartoti antidepresantus, bet kartais tos vienos tabletės bijodami, paskui jas jau turi gerti saujomis. Svarbiausia laiku pradėti gydymą, antraip depresija sunkėja.
Čia svarbus ir pripažinimo momentas: pripažinti, kad sergu ir man reikia pagalbos, gydymo…
Labai sunku atpažinti ir pripažinti, nes pirmiausia nesupranti, kas darosi. Be to, net ir pripažinus, vaistai ne visuomet padeda. Sergant depresija reikalingas kompleksinis gydymas: juk žmogus yra psichinė, psichologinė ir dvasinė būtybė. Reikia gydyti kūną, bet taip pat reikalinga ir terapija, ir dvasinė pagalba. Jei kas nors išskiriama, sudėtingiau pasveikti.
Manau, kad terapija yra platesnė sąvoka nei terapeuto konsultacijos. Tai gali būti ir skaitymas, sportas, grupės. Man asmeniškai labai padėjo knygų skaitymas, įvairi veikla ir aktyvus dvasinis gyvenimas. Žinoma, neapsiėjau ir be vaistų.
Patirtis, kurią išgyvenau sirgdamas depresija, vėliau man tapo labai naudinga: bažnyčioje dažnai susiduriame su sergančiais, sužeistais žmonėmis. Anksčiau, kai į mane dėl dvasinės pagalbos kreipdavosi sergantys depresija, nesuprasdavau, kas jiems ir kaip galima padėti, tačiau, kai pats susirgau, suvokiau, kad svarbu užduoti paprastus klausimus, pasidomėti, ar žmogus miega, ar valgo, ar yra kas gyvenime džiugina, ar kažko nori. Tuomet gali padėti atpažinti, rekomenduoti kreiptis dėl gydymo…
Taigi, grįžote į Lietuvą ne tik gavęs žinių ir gyvenimo užsienyje patirties, bet ir pažinęs savo trapumą, silpnumą. Po studijų, regis, galima būtų tikėtis kokių reikšmingų pareigų, tačiau toliau tarnavote nedidelėje Keturvalakių parapijoje.
Pamenu pokalbį su vienu kunigu, kuris sakė: „Neteisinga, kai po doktorantūros studijų grįžusį kunigą vyskupas į šiltą vietelę įtaiso… Tegu siunčia jį į kaimą, į misijas! Tegu parodo, kad pažino Dievą ir tas pažinimas vertas net daktaro laipsnio.“
Tai mane, grįžusį po studijų Amerikoje, ir paskyrė į kaimą. Tiesa, dar šiek tiek dėsčiau universitete, paskui kolegijoje. Dėstymas padeda atsinaujinti, grįžti prie informacijos. Vis dėlto svarbiausia tarnystės vieta buvo Keturvalakiai.
Atsimenu, atvykę aplankyti pažįstami klausdavo, kaip čia jaučiuosi. Sakydavau: „Na, ne Kalifornija, bet yra ir privalumų.“
Buvo nelengva?
Visi dalykai gyvenime turi savo prasmę ir naudą. Be to, pastebėjau, kad labiausiai subręsti žmogui padeda sunkumai. Kunigas Antanas Paškus yra pasakęs, kad su gyvenimo gerėjimu proporcingai auga ir bedievystė. Tokia žmogaus prigimtis – visi trokštame gero, patogaus gyvenimo, bet jį pasiekę imame darytis dievais. Dievas mums tampa nereikalingas, esam patys sau pakankami.
Kai patogiai įsitaisiusio žmogaus paprašai paliudyti savo santykį su Dievu, jis neturi ką pasakyti: „Tai viskas gerai, Dievas geras, myli.“ O užduok šį klausimą tam, kuris vargą vargsta, ir jis papasakos apie labai konkretų Dievo veikimą gyvenime. Ką liudydavo apaštalai? Buvom tokiam pavojui ir vos išsisukom, buvom užpulti, bet Dievas išgelbėjo…
Na, tai aš ir liudiju: nuėjau į tą kaimo parapiją, Keturvalakius – viskas apleista, nieko nėra, tik tu ir Dievas. Pradėjau daryti, darbuotis ir štai – tą Dievas davė, tas pradėjo keistis… Atsirado žmonių, gyvybė, susibūrė maldos grupė, jaunimas, choras…
Paskui vyskupas sako: „Šita parapija tau per maža, paskirsiu į didesnę.“ Nusiuntė į Kybartus. Ten visko daugiau, iš pradžių net nežinojau, į kurią pusę pulti. Paskui – į Prienus. Čia irgi veiklos nestinga, labai daug dalykų reikia padaryti.
Nesakau, kad aš labai geras kunigas – kaip ir kiti esu nusidėjėlis, kuriam reikia Dievo malonės. Esu netobulas įrankis, bet per tą įrankį Dievas veikia. Be Jo esi tik funkcionierius.
Negaliu sakyti, kad čia dėl mano talento, dėl mano pastangų kažkas vyksta parapijoje. Žinoma, man yra duoti talentai, bet juos galima išnaudoti dvejopai – pagal Dievo valią arba prieš ją. Galiu traukti žmones prie Dievo arba burti juos apie save. Yra pagunda galvoti, kad darai stebuklus, o realiai – tik puoselėji savo asmens kultą. Kas aš esu? Nusidėjėlis, kuriam kartais labai sunku išlaviruoti tarp savo kulto ir Dievo kulto.
Užkabinate labai svarbią temą: kaip tarnauti, kad rodytum ne save, o Kristų, kaip patraukti žmones ne eiti paskui tave, bet sekti Viešpatį…
Yra kelių tipų liturgijos: kur garbinama liturgija, kur kunigas garbina save, kur garbinami žmonės ir kur garbinamas Dievas. Liturgija, kur garbinami žmonės, atrodo taip: „Oi, kaip miela, kad atėjot, kaip gera jus matyti, kokie jūs nuostabūs!..“ Net liturgija gali tapti saviraiškos platforma, auginanti narcisizmą. Dėl to ir sakau, kad esu nusidėjėlis – man ne visuomet pavyksta garbinti tiktai Dievą. Beje, liturgija vyksta ne tik bažnyčioje, liturgija – visas mano gyvenimas.
Šiandien patiriame suspaudimo laiką – karas, neramumai. Nelengvi laikai ir Bažnyčiai: mažai pašaukimų, daug skandalų. Galima sakyti, kad išgyvenama tam tikra krizė. Kaip pavyksta tame išbūti, tarnauti, neprarasti vilties?
Taip, šiandien daug kalbame apie Bažnyčios, pašaukimų krizę, menkstantį pasitikėjimą Bažnyčia dėl išnaudojimo skandalų. Iš tiesų, dabar Lietuvoje yra vos dvidešimt keli seminaristai – kaip pačiais gūdžiausiais Bažnyčios persekiojimo laikais. Sovietmečiu buvo momentas, kai seminarijoje mokėsi 400 klierikų, paskui liepta sumažinti šį skaičių perpus, paskui dar per pusę ir dar, kol liko dvidešimt penki. Tiesa, veikė ir pogrindžio seminarija.
Manau, kad šiandien svarbu klausti: kaip apskritai žiūrime į kančią ir į problemas? Kančia egzistuoja ne tam, kad mus sužlugdytų, nuliūdintų ir pasėtų abejones. Kančia padeda pasitikrinti savo tikėjimą: kokie mes iš tiesų esame tikintieji. Kitaip tariant, ribiniai gyvenimo momentai parodo, koks yra mano tikėjimas.
Kai užėjo pandemija, visi panikavo – kiek tai tęsis. Padaugėjo skyrybų, išaugo psichotropinių medžiagų vartojimas – baisios pasekmės… Bet, iš tiesų, užsidarymas namuose tiesiog parodė, kokie mes nesubrendę žmonės: elementariose gyvenimo aplinkybėse nemokame tvarkytis.
Arba karas – visi baisiai jo bijom. Po Pirmojo pasaulinio karo nuskambėjo Fatimos Marijos pranašystė, kad jei pasaulis neatsivers, įvyks kai kas dar baisesnio, ir įvyko Antrasis pasaulinis. Jam pasibaigus, gyvenam toliau, garbindami stabus… Dabar – vėl karas.
Pagalvokim ir apie tai, kad kiekvienais metais nužudoma 50 milijonų negimusių vaikų – tiek pat, kiek žmonių žuvo per Antrąjį pasaulinį karą, Lietuvoje kasmet – 4000 vaikų, nuo aborto legalizavimo Lietuvoje nužudyta 2 milijonai kūdikių. Amerikoje šimtas tūkstančių kasmet miršta nuo narkotikų perdozavimo. Bet šie skaičiai niekam neįdomūs, nes tai – kažkur toli, nepaliečia asmeniškai.
Na, o kalbant apie tai, kas vyksta Bažnyčioje, didžiausia bėda, kad mums labai sunku pripažinti realybę, tikrovę. Kai susergi, pirmas žingsnis – ne susirasti gydytoją ir vaistus, bet pripažinti, kad sergi, tuomet jau gali ieškoti, kokia liga, kokios jos priežastys. Alkoholikui sunkiausia užduotis – kaip į Everestą įkopti – pripažinti, kad yra alkoholikas.
Tas pats ir Bažnyčioje. Mūsų ganytojai, atvykę į parapijas, pamato paradinį šventinį vaizdą ir jiems atrodo, kad viskas yra gražu. Bet ar jie mato parapijos realybę? Negi kunigas sakys: „Pas mus tas ir anas blogai…“ Ne, nėra nuoširdumo bendraujant su vyskupais.
Kaip nutiko, kad santykis su ganytoju, kuriam patikėta rūpintis vyskupijos kunigais, tapęs toks formalus ir net parodinis? Iš kur tas troškimas rodyti tik fasadą, neįvardinant tikrų sunkumų, iššūkių, nebandant drauge ieškoti sprendimų?
Tai dėl paprasčiausios baimės sakyti tiesą: „Ką pagalvos, jei įvardinsiu problemas?“ Mes visuomet linkę meluoti. Melavimas – prisitaikymas prie situacijos. Esam linkę ignoruoti tiesą, kurti tam tikrą įvaizdį.
Beje, kas iš to, kad anksčiau šimtai stodavo į seminariją? Jie juk buvo padiktuoti tam tikro laikmečio… Kas iš to, kad ir dabar priruošiam šimtus vaikų priimti Komuniją? Tačiau vyskupams skaičiai vis dar labai svarbūs ir labai neramu, kad Komuniją ir Sutvirtinimą priimančiųjų mažėja. Bet jaunimo apskritai mažėja!
Ir ne tik jaunimo…
Seniai sakiau, kad kartoms pasikeitus liks tuščios bažnyčios. Kiti sako: „Nieko, pasens ir ateis.“ Kai lankydavau senelių namus, tik nedidelė dalis jų gyventojų ateidavo į koplyčią. Kviesdavau visus, sako: „Kad neturim laiko.“ Žiūri televizorių! Taip pat yra ir Prienuose: čia gyvena daug vyresnių žmonių, bet jie neina į Bažnyčią. Jei ateitų bent 10 procentų, į bažnyčią netilptų… Mintis, kad žmogus, visą gyvenimą nepraktikavęs religijos, senatvėje pradės tai daryti, yra mitas.
Na ir kas, kad krikščioniškas šventes visi švenčia, į bažnyčią vis viena ateina tas pats būrelis žmonių. Kai mūsų parapijoje buvo teikiamas Sutvirtinimo sakramentas, klausiau jaunimo, ar bent per didžiąsias šventes lankys bažnyčią, jie sakė: „Ne, tėvai neina, mes irgi neisim.“ Taigi, nors galim pasiekti žmones, kažkodėl jų nepasiekiam…
Vis dėlto nemanau, kad šiandien turėtume kalbėti apie tikrą krizę. Didesnis pavojus – kai vyrauja vadinamoji kultūrinė krikščionybė, su kuria visi sutinka, ją priima, joje gyvena, apgaudinėdami patys save, kad viskas gerai, bet, pasikeitus laikams, pamatome, kad tokia krikščionybė neturi galios palaikyti žmones tikėjime.
Manau, kad dabar yra laikas, kuris atveria akis realybei, laikas, kai pamatai, kad tai, ką darei iki šiol, nebuvo teisinga: iš inercijos važiavom ant kultūrinės krikščionybės, ant jos laikėmės, bet jos tiesiog nebeliks.
Kaip Jums atrodo, kodėl taip vyksta ir ko reikia, kad žmonės naujai atrastų tikėjimą?
Manau, kad didžiausias absurdas – dėl žmonių netikėjimo kaltinti aplinką ir sekuliarizmą. Taip, patiriame didelį nerimą, kai pažeidžiama prigimtinė teisė. Žinoma, pažeidžiant prigimtinę tvarką rezultatas visuomet bus neigiamas.
Galima prisiminti palyginimą apie sūnų palaidūną, kuris norėjo būti laisvas nuo Tėvo, išėjo ir ėmė gyventi pagal savo tvarką, galiausiai atsidūrė absurdiškoje situacijoje. Viena vertus, šiandienos iššūkiai mus baugina, tačiau mūsų kaip tikinčiųjų užduotis – Bažnyčioje kurti tokią terpę, kad sugrįžęs sūnus palaidūnas rastų laukiančio ir mylinčio Tėvo namus. Kad nebūtų pasitinkamas su priekaištais: „Kur taip ilgai buvai? Dabar turi atitikti visas normas! Neturi Sutvirtinimo sakramento? Privalėsi gauti…“ Atėjusį žmogų iškart apkraunam normom ir pareigom, užuot parodę meilę ir dėmesį bei svetingai apkabinę. Mums tos evangelinės dvasios labai trūksta.
Kaip kančia parodo, koks yra mūsų tikėjimas, taip šie laikai parodo, kad Bažnyčia eina ne ta kryptimi. Reikia ne liūdėti ar gūžtis, bet apsispręsti grįžti prie savo misijos. Bažnyčia visuomet buvo evangelizuojanti, misijinė. Ne tradicijų, pamaldumų, net ne dorybių puoselėtoja, bet visuomet skelbianti Evangeliją.
Svarbu skelbti ne tik mokymą apie dešimt Dievo įsakymų, bet pirmiausia paprastą tiesą, kurios pasaulis išsiilgęs: žmogus pats savęs padaryti laimingo negali. Pirmieji tėvai klydo manydami, kad yra patys sau pakankami, taip ir dabar klystame, kai sakome, kad mums nereikia tikėjimo.
Jūsų kalbėjime suskamba labai svarbus laukiančios ir priimančios, o ne baudžiančios ir teisiančios Bažnyčios vaizdinys, kuris kviečia ne į baimę, o į pasitikėjimą…
Kalbant apie baimę, egzorcistai vis perspėja: reikia žiūrėti, kad žmonės tik kokių amuletų neparsivežtų, kad to, ano nedarytų, į tokius koncertus neitų… Sakau: tegu tik jie ten eina! Tegu tik juos ta piktoji dvasia apsėda, nes kitaip jie niekad pas mus neateis!
Kartą, kai buvau kalėjimo kapelionas, turėjau įdomią patirtį. Keli nuteistieji kameroje ėmė kviesti dvasias, prisikvietė. Man paskambino iš administracijos ir sako: „Kunige, atvažiuokit, keli nuteistieji prisidirbo.“ Sakau: „Gerai, rytoj atvažiuosiu.“ – „Ne, atvažiuokit šiandien.“ „Bet aš išvykęs, vėlai grįšiu.“ – „Nesvarbu, kai tik grįšit, atvažiuokit.“ Visai vėlai vakare nuvažiuoju, o jie, išsigandę kaip maži vaikai, šaukiasi kunigo, nes negali ištverti to, kas darosi kameroje…
Tai, kas vyksta pasaulyje, viena vertus, gąsdina, kita vertus, skatina ieškoti pagalbos. Daugybė žmonių ieško pagalbos, tik kodėl jie neina pas mus? Čia turim klausti patys savęs: ar iš tiesų esam to mylinčio Tėčio namai, kur atėjęs žmogus bus apkabintas, mylimas?
Kai į susitikimus parapijos namuose ateina žmonės ir čia tarnaujanti sesuo Gertrūda juos apkabina, atėjusiems tai palieka didžiausią įspūdį: „Mus apkabino!“ Bet kokiame pasaulio renginyje turi gerai pasistengti, kad būtum pastebėtas, o čia tave pasitinka.
Vienas dalykų, dėl ko žmonės eina ieškoti kitur, veikiausiai yra ir autoriteto klausimas. Anksčiau kunigas buvo neginčijamas autoritetas, dabar taip nebėra…
Šiandien propaguojama savanaudiška kultūra, bet norima, kad kunigai būtų idealistai. Tačiau tobulos institucijos nesukursi. Žinoma, kalbant apie skandalus, kunigystė tam tikra prasme yra patogi terpė homoseksualams, čia gali atsirasti ir pedofilų. Vis dėlto homoseksualūs kunigai neretai yra vieni darbščiausių, uoliausių ir labiausiai žmonių vertinami.
Čia yra ir mano atsakomybės: kiek aš meldžiuosi už Bažnyčią? Nesakau, kad reikia kunigus lepinti. Mes, kunigai, ir taip labai išlepę, nes esam senberniai. O senbernis prie nieko nesiderina, visi turi derintis prie jo. Pats kunigas turi atsakyti sau, kodėl jis nori būti kunigu ir kaip jis supranta tą tarnystę. Kristaus labai aiškiai pasakyta: „Jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti“ ir „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“
Žvelgiant į mūsų statusą visuomenėje, galima sakyti, kad dabar yra autentiškos kunigystės laikai, kas yra tikra, išlieka, kas netikra, atkrenta. Taip pamatome tikrąjį vaizdą. Ne tam, kad išsigąstume, bet kad permąstytume visą savo strategiją, kurios, tiesą sakant, Bažnyčioje kaip ir nėra.
Likęs tik siekis išlaikyti esamą status quo: noras, kad tik žmonės nepabėgtų, to palaikymas pigiomis priemonėmis – renginukais, kermošiais, festivaliais… Arba laikomės įsikabinę visokių pamaldumų, kurie esą išsaugos Bažnyčios autentiškumą. Nesakau, kad reikia atsisakyti visų pamaldų ir procesijų, bet čia – ne strategija! Bijom pripažinti, kad liaudiški, tradiciniai pamaldumai nebekalba. Taip pat ir Mišios – žmogus ateina, pažiovauja ir išeina. Jokios dinamikos.
Bažnyčioje dažnai įsikabiname į taisykles ir galvojam, kad nuo jų viskas priklauso. Tai – Senojo Testamento požiūris, o mes juk esam Naujojo Testamento Bažnyčia, kur svarbu ne raidė, o Dvasia. Jei tos Dvasios nebus, iš kur jos gauti?
Jeigu gamykla bankrutuoja, tai reiškia, kad arba jos gaminama produkcija prastos kokybės, arba ji neatliepia į žmonių poreikius. Tad jei Bažnyčioje yra tokia situacija, kad žmonių čia niekas nebepatraukia, jei mažėja pašaukimų, dėl to kaltinti sekuliarų pasaulį yra absurdiška. Tai būtų tas pats, kas kaltinti Dievą: „Tu, Dieve, esi toks silpnas, kad negali tvarkos padaryti, o pasaulis toks stiprus.“ Bet Viešpats sakė: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, būkite drąsūs, aš nugalėjau pasaulį.“ Kur ta mūsų drąsa?
Visada buvo netikinčių, pagonių… Bet žmonėms reikia tikėjimo. Sakom, kad dabar žmonės labai remiasi mokslu, bet vos ne ant kiekvienos rankos pamatysi raudoną šniūriuką. Patys protingiausi žmonės prietarais tiki…
Iš tiesų, iš to matyti didžiulis religingumo ilgesys.
Absoliučiai, nes žmogaus prigimtis yra religinga. Kokie pagrindiniai troškimai, apie kuriuos sukasi visas mūsų gyvenimas? Tikėjimas, viltis ir meilė. Įdiegtos dorybės. Žmogus viską daro siekdamas meilės. Vilties – juk pasauly laimi tas, kuris pasiūlo daugiausiai vilties. Galiausiai žmonės viską daro su tikėjimu.
Kartais žmogus sako: „Aš netikiu“, bet kuria šeimą, tikėdamas, kad tai pavyks, ima paskolą, tikėdamas, kad galės sumokėti, pradeda studijas universitete, tikėdamas, kad jas pabaigs, kasdien eina į darbą, tikėdamas, kad gaus už tai pinigų. Jei žmogus neturi tikėjimo, jis nieko nedaro.
Kartais sakoma, kad tikėti yra sunku, dėl to žmogus renkasi netikėjimą. Bet netikėti yra daug sunkiau, nes tuomet žmogus gyvena neviltyje. O baisesnės situacijos nei gyvenimas niekuo netikint nėra.
Tad šie laikai, viena vertus, gąsdina, bet kita vertus, kviečia prabusti.
Kuo Jūs gyvenat šiandien? Kas didžiausią džiaugsmą teikia Jūsų kasdienybėje ir Prienų parapijos klebono tarnystėje?
Didžiausias džiaugsmas – nauji tikintys žmonės, atsirandantys šioje bendruomenėje. Mano tikslas nėra parapijoje padaryti revoliuciją, prikviesti pilną bažnyčią žmonių ir mėgautis, koks esu nuostabus, kad visus sukviečiau. Mano tikslas nėra pripildyti bažnyčią, bet palydėti žmones, drįstančius eiti siauru keliu – į santykį su Dievu. Man svarbu, kad parapija būtų evangelizuojanti, kad Bažnyčia turėtų dvasinį autoritetą, tai yra, kad prireikus žmogus čia ateitų pagalbos ieškoti, žinotų, kur kreiptis ir pasitikėtų mumis.
Kalbino Faustina Elena Andrulytė, SF