„Kelionė“ 2022 m. Nr. III (23) „Kelionės“ skaitytojams Mackelos pavardė jau tapusi sava – keletą metų skiltyje „Į gilumą“ publikuojami teologo Valdo Mackelos (1972–2017) straipsniai, parengti pagal jo skaitytas paskaitas. Tačiau šiandien turime galimybę susitikti su dar vienu tos pačios šeimos sūnumi – Daliumi Mackela (g. 1976), kuris savo pašaukimu įvardija policininko tarnystę. Jo kelias į policiją …
„Kelionė“ 2023 m. Nr. III (27) Saulėlydis. Įvairiomis spalvomis mirguliuoja Raibenio ežero paviršius, prie lieptelio pririšta savo kelionės ramiai laukia valtis, o pakrantėje tarsi pasakų namelis stovi žaliai raudona sodyba, pavadinimu „Toli“. Dar einant keliu pasitinka Indrės Gruodienės pasodintas visų Lietuvoje augančių medžių parkas, kuriame ji ketina vesti edukacijas vaikams, o įėjus į namus – laikrodis …
Read more „Indrė Gruodienė. „Tiesiog žaidžiu gyvenimą kaime“”
„Kelionė“ 2023 m. Nr. II (26) Laura Sintija Černiauskaitė (g. 1976) mums pažįstama kaip rašytoja, prozininkė, o drauge – savo tikėjimą liudijanti Kristaus tikinčioji. „Daugybę metų tai buvo paslėpta mano misija, o dabar tą galiu daryti atvirai!“ – sako rašytoja, kalbėdama apie naujausią savo knygą „Džiaugsmynas“, kurios bent dalį autorystės ji priskiria… Šventajai Dvasiai. Kviečiame drauge su …
Read more „Laura Sintija Černiauskaitė: „Esu buvimo žmogus“”
„Meno žmonės turi nepavargti nuolatos kartoti, kalbėti apie tikrus dalykus, o tai yra tikras Sizifo darbas: stumi tą akmenį į kalną, o jis ir vėl nusirita. Į šią žemę visi ateiname tam, kad dirbtume savo juodą darbą. Ateiname būti sizifais“, – sako aktorius, režisierius, pedagogas, teatro ir kino legenda Valentinas Masalskis.
Radikalus svorio netekimas – tik išorinis nervinės anoreksijos požymis, ledkalnio viršūnė. Po vandeniu slypi kur kas daugiau – gilios psichologinės problemos, žaizdos. Valgymo sutrikimų pavadinimas apgaulingas, tarsi sakantis, kad čia tėra sutrikęs valgymas. Iš esmės – tai sutrikęs žmogus, kuris savo gyvenimiškas problemas sprendžia lėkštėje,
Dalinamės žurnale Kelionė 2022 m. Nr. III publikuotu pokalbiu su mons. Rolandu Makricku, kurį šių metų vasario 11 d. popiežius Pranciškus paskyrė tituliniu Tolentino arkivyskupu.
Velykos man yra labai susijusios su mažyčiu upeliuku prie namų, pakalnėje, su jo šnarėjimu. <...> Išeinu, būtinai išeinu ir klausausi – iš pakalnės girdžiu upeliuką. Upuliuką, mažytį tokį, kuris vasarą išnykdavo kaip nebuvęs.
O gydytoja dirbti man buvo smagu. Jeigu 30 ligonių per dieną nepriimdavau, būdavo nei šis, nei tas. Per visus savo darbo metus neatsakiau nė vienam žmogui, iš kur jis besikreipdavo. Su siuntimu ar be, dieną ar naktį – visus priimdavau. Tiesiog negalėjau be ligonių gyventi.
Gerai pavykęs spektaklis yra tuomet, kai jam pasibaigus supranti, kad ką tik įvyko kažkas įspūdingo, ko negali apsakyti žodžiais, tik patiri neapsakomą džiaugsmą.
Esu įsitikinusi, kad žmogus gali labai stipriai išgyventi tikėjimą per muziką, joje pajusti tokį dieviškumą, kuris prilygtų giliausiai dvasinei patirčiai.