„Kelionė“ 2024 m. Nr. III (31)
Ramunė ir Arūnas Maziukai jau daugiau kaip dešimtmetį palydi poras. Baigę Šeimos pedagogikos akademijos dvejų metų studijų programą sutuoktiniams, paremtą katalikų kunigo Jozefo Kentenicho mokymu, jie veda sužadėtinių kursus, rekolekcijas (pastaraisiais metais kviečia poras vykti į rekolekcijas Prancūzijoje), dalyvauja įvairiose porų palydėjimo grupėse. Taip jiedu vis labiau augina tarpusavio santykį, kuria meilės ryšį ir pokyčių troškimu uždega kitus.
„Poros santykiai, ypač gyvenant santuokoje, yra labai dinamiški ir nelengvi. Netgi, rodos, gražiausiai sutariančioje šeimoje jie gana sudėtingi… Kaip tą išgyventi? To kiekviena pora mokosi iš savo patirčių“, – sako Ramunė.
Jai antrina ir Arūnas, pabrėždamas, kad santuoka šių dienų visuomenės kontekste yra sunkus uždavinys. Kai laisvė iškeliama aukščiau visko, o laimė matuojama naujų patirčių ir įgeidžių tenkinimu, problemos tampa nepatogia kliūtimi. Tačiau ne tokia, kurią norėtųsi žūtbūt įveikti, o tokia, kurios norisi išvengti, atsikratyti.
„Kartais Ramunei sakau – man atrodo neįmanoma, kad dabar du žmonės susituoktų ir laimingai gyventų. Tiesiog – neįmanoma. Bet jie gyvena! Ir randa būdų išlaikyti tarpusavio santykį“, – džiaugiasi Arūnas.
Laikui bėgant vienus sunkumus keičia kiti
Lietuva pirmauja pagal skyrybų skaičių Europoje. Statistika iškalbinga – skaičiuojama, kad čia nutrūksta net 40 proc. sudarytų santuokų. Įdomu tai, kad daugiausiai porų išsiskiria per pirmuosius septynerius santuokos metus. O tiems sutuoktiniams, kurie šį etapą įveikia sėkmingai, vėliau skyrybų tikimybė mažėja.
Visgi Ramunė ir Arūnas teigia, kad santykių krizė poras gali ištikti įvairiais gyvenimo etapais, nes kiekviename jų pasitinka vis kiti sunkumai. „Pavyzdžiui, kai yra mažų vaikų, sutuoktiniai turi vienokių tikslų ir uždavinių. Kai vaikai suauga, jų nebereikia nešioti ant rankų, uždaviniai keičiasi. Mūsų su Arūnu vaikai jau užaugo, turime ir vieną anūką. Man atrodo, kad kai vaikai buvo maži, viskas buvo taip paprasta – svarbiausia gerai išsimiegoti, pailsėti… O atėjus laikui, kai gali jau ir išsimiegoti, ir pasilsėti, tada… nebegali užmigti!“
Pasak Arūno, būna atvejų, kad po 20 metų santuokos pora supranta, jog jie vienas kitam tapo svetimi. „Žmonės susikoncentruoja į buvimą dėl vaikų ir pamiršta savo tarpusavio santykį. Natūralu, kai gimsta kūdikėlis, norisi visą laiką, dėmesį ir meilę atiduoti jam. Bet svarbu neužmiršti ir santykio poroje, reikia atrasti aukso vidurį.“
Nuoseklus darbas – vienintelis tvirtų santykių receptas
Dažnai žmonės tikisi gausią receptą, kuris pakeistų jų tarpusavio santykius, įpročius, o kartu – ir kasdienybę. Arūnas sako, kad jį labiausiai stebina porų lūkestis gauti patarimą ir greitą sprendimą: „Atrodo, tik pasakyk ir viskas išsispręs… Man atrodo, kad vienintelis receptas – kryptingas darbas. Yra daug dalykų, iš kurių susideda santykio kūrimas. Juos lyg mozaiką dėliojant po kiek laiko pradeda ryškėti piešinys – vieniems greičiau, kitiems lėčiau“, – sako Arūnas.
Anot pašnekovo, labai svarbu ir tai, kiek planuojantieji santuoką į santykių kūrimą investuoja… nuoširdumo. „Visi yra linkę kažką pasilaikyti sau. Vienomis temomis dalinasi atvirai, o ties kitomis – sustoja, savo mintis veikiau pasilaiko sau, nes bijo sutuoktinio reakcijos, bijo įskaudinti. Tačiau kuo atviriau bendraujama, tuo geriau žmonės supranta vienas kitą. Ir priešingai – kai atvirumo stokojama, tampa sunku suprasti kito veiksmus ir juos sukėlusias priežastis.“
Ramunės nuomone, jeigu pora sunkiu momentu sulauktų pagalbos iš kunigo, draugo, psichologo ar porų savitarpio pagalbos grupės, išsispręstų daug problemų. „Aišku, svarbu, kad palydėjimo norėtų abu.“ Juk ir jie, kadaise ieškodami, kaip stiprinti santykius, pradėjo lankyti Šeimos pedagogikos akademiją. Joje įgytos žinios ir taikomos praktikos padėjo ir padeda ne tik reikšmingai stiprinti jų pačių santykius, bet ir jau kone dešimtmetį palydint kitas sužadėtinių ar sutuoktinių poras.
Pokalbis… pagal taisykles
Kone reikšmingiausias akademijoje taikomas metodas santykiams stiprinti – reguliarūs pokalbiai. Paradoksalu: nors paprastai sutuoktiniai teigia dažnai ir daug besikalbą, tačiau beveik niekada – iš tikrųjų. Kitaip tariant, didžiąją „pokalbių eterio“ dalį užima buitiniai rūpesčiai, vaikų auklėjimo ir kiti spręstini klausimai. O pokalbiai apie poros santykį, jausmus ir kitas svarbias temas yra tarsi nustumiami į antrą planą… kol galiausiai patyliukais dingsta ir iš jo.
„Šie pokalbiai turi taisykles, akademijoje mes su Arūnu ir kitomis poromis mokėmės jas taikyti, – sakė Ramunė. – Tai nebuvo paprasta, ėmėme natūraliai jomis vadovautis tik po pusės metų praktikos“.
Kokios tos taisyklės? Sutuoktiniai pataria pirmiausia suplanuoti laiką pokalbiui. O šis turėtų būti toks svarbus kaip susitikimas su prezidentu. „Be to, pokalbiai turi būti planuojami reguliariai. Reikėtų kalbėtis ne tada, kai jau pribrendo reikalas, bet pagal susitarimą poroje – pavyzdžiui, kartą per savaitę. Tuomet kažkuris poroje imasi iniciatyvos – pasiūlo pasivaikščioti ar kartu išgerti arbatos – alternatyvų gali būti daug, tačiau svarbu, kad aplinkoje būtų kuo mažiau blaškančių veiksnių“, – sakė Arūnas.
Jam antrino ir Ramunė, patardama, kad poros laiką pokalbiui gali paskirti ir namuose, „tik reikėtų vaikams paaiškinti: dabar tėvai kalbasi ir jiems negalima trukdyti. Dar viena taisyklė – pokalbio metu pirmas turi pradėti kalbėti tas, kuris poroje kalba mažiau. O aktyvesnis, impulsyvesnis turėtų išklausyti.“
Tad apie ką kalbėtis?..
Gali kilti klausimas – ką daryti, jeigu susitikus laukto pokalbio atrodo, kad nebėra ką pasakyti? Arūnas tikina, kad nereikia dirbtinai moderuoti pokalbio: „Jeigu nėra apie ką kalbėti – galima pasėdėti ir patylėti. Nereikia kalbėti bet ko tik tam, kad palaikytum pokalbį. Juk pora pažįsta vienas kitą, nereikia nieko vienas kitam parodyti ar įrodyti.“ Jų patirtis rodo, kad galiausiai tyloje pabuvus ilgiau ar trumpiau gimsta žodžiai, atsiranda apie ką kalbėti.
Pasak sutuoktinių, svarbiausia pokalbyje kalbėti ne apie rūpesčius ir reikalus, bet apie jausmus. „Ramunei labai patinka toks mano klausimas: o kaip tu praėjusią savaitę su manimi jauteisi? Tada ji pradeda pasakoti. Ne apie tai, kaip ėjo į parduotuvę ar ką dirbo, bet kaip ji jautėsi su manimi: ar nebuvo užgauta? Gal jai patiko koks nors mano poelgis? Toks pokalbis padeda suprasti kitą žmogų, ateina aiškumas“, – sakė Arūnas.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad pradedant taikyti šį metodą, susitikimo metu nereikia pernelyg giliai kapstytis praeityje. Ramunė pataria – geriausia pradėti tiesiog nuo praėjusios savaitės aptarimo: išsakyti vienas kitam, kokie jausmai lydėjo, kokią įtaką tam darė sutuoktinio veiksmai.
Pokalbiai sunkūs, bet reikšmingi
Nors išgirsti pozityvių vyro ar žmonos pastebėjimų, jaustis įvertintam neabejotinai yra gera, tačiau yra ir nepatogioji pokalbio pusė. Taisytinus dalykus – tiek išsakyti, tiek išgirsti – yra sunku. Pasak Arūno, tai tikrai priverčia pasijusti nejaukiai ar nepatogiai: „Atrodo, kaip aš taip galėjau padaryti kažką tokio? Bet tai nėra pokalbiai, kurie tave perlaužtų per pusę ir sakytum – aš nieko vertas, nieko nebus. Kitaip tariant, tas sunkis yra suvaldomas.“
Jo teigimu, šis metodas geras tuo, kad suteikia galimybę kartu žengti į priekį po mažą žingsnelį: „Susitvarkei vienur, tada gali tvarkytis kitur. Jeigu nepavyko – grįžti, vėl tvarkaisi. Pokyčiams reikia laiko ir pastangų. Jie neįvyksta per akimirką.“
Ramunė įsitikinusi, kad šie pokalbiai labai keičia poros santykį: „Prie pokyčių reikia ir pačiam priprasti, ir kitas turi tave pažinti tame pokytyje. Svarbu leisti pokyčiui vykti. Kai pora išsikalba – jie žino, kur, kokių sunkumų kiekvienas patiria, tada gali vienas kitam padėti. Nepasmerkti, nekritikuoti, nepykti, bet tiesiog nuolankiai būti šalia to žmogaus. Čia ir atsiskleidžia porų stiprybė bei pokalbių svarba.“
Parengė Aušra Čebatoriūtė
Viršelis – Stasio Krasausko iliustracijos Williamo Shakespear‘o sonetams (MO muziejaus kolekcija) fragmentas.
