„Kelionė“ 2024 m. Nr. III (31)
Vienoje iš anglų rašytojo Donaldo Bisseto puikiųjų istorijų vaikams pasakojama apie žąsinėlį Vilį, labai troškusį su visais susipažinti ir bendrauti. Išleisdama jį pasivaikščioti mama pamokė, kad susitikus kitas žąsis reikia sakyti „pyp“. Žąsinėliui labai patiko pypsėti, todėl į iškylą jis leidosi pilnas didelių lūkesčių. Deja, teko skaudžiai nusivilti, nes žąsų jis nesutiko, o nė vienas sutiktas gyvūnas ar žmogus į jo „pyp pyp“ tuo pačiu neatsakė. Laimei, šalikelėje graudžiai pravirkusį žąsinėlį galiausiai pradžiugino netikėtai pasirodęs mėlynas automobiliukas, pirmas pasveikinęs Vilį savuoju „pyp pyp“.
Dievo patirtis ir bebalsiai žmonės
Mums, XXI amžiaus krikščionims, graudžioji žąsinėlio Vilio patirtis turėtų būti gerai pažįstama. Juk peržengę savo bažnyčių ar bendruomenių slenksčius ir pabandę prabilti apie savo tikėjimą aplinkiniams, vis dažniau sulaukiame ne susidomėjimo, bet gūžčiojimo pečiais ar užuojautos žvilgsnių.
Viena esminių tokio „nesusipypsėjimo“ priežasčių slypi būtent kalboje. Juk vaikas tėvų kalbos mokosi klausydamasis; kai vis daugiau supranta, vėliau ir pats (ne be keblumų) mėgina prabilti. Panašiai yra ir tikėjimo keliu einančiam. Pramokti religinės kalbos – viena svarbiausių sąlygų siekiant perprasti dvasinio gyvenimo patirtis. Tam reikia, kad žodžiai ir sąvokos nuolat skambėtų, darytųsi vis labiau suprantami ir savi. Tik prieš šimtmetį ta religinės patirties kalba lydėjo visur, tarsi oras nuo mažų dienų supo žmogų ne tik bažnyčioje, bet ir namuose, sociokultūrinėje aplinkoje, o šių dienų pasaulyje nemãžai daliai žmonių tai skamba tarsi egzotiškas dar vienos religinės grupės žargonas. Jis, ko gero, dar menkiau suprantamas nei žiniasklaidos išpopuliarinta pagonių žynių, budistinių kūno ir dvasios lavybos technikų terminologija ar euroviziniai šiuolaikinių raganų ir aiškiaregių reikaliukai.
Tiesa, kartais senoji religinė kalba atgyja ir sekuliarioje aplinkoje – tik naujomis reikšmėmis. Pavyzdžiui, pastaruoju metu madinga kalbėti apie prigimtinę Vakarų civilizacijos „nuodėmę“ likusiam pasauliui ir paveldimą „kaltę“ už europiečių kolonializmo skriaudas vietinėms kitų žemynų kultūroms ar už sunkius klimato kaitos padarinius, kuriuos sukėlė Vakarų šalių pradėta industrializacija. Šiuolaikiniam žmogui tokią sampratą nesunku priimti, juk kolektyvinę kaltę už kitų žmonių kadaise padarytus blogus darbus kur kas paprasčiau išpažinti nei asmeninę. Be to, nebėra ir prievolės iš esmės atitaisyti padarytą skriaudą, nes ją sukėlei ne tu pats, o anksčiau gyvenusios kartos. Tokiais atvejais sąžinei nuraminti pakaks atsisakyti mėsos pusryčiams ar iškeisti automobilį į elektrinį paspirtuką. Nors žmogui visais laikais yra už ką atgailauti, keista lieka tai, kad, išskyrus Vakarų civilizaciją, apie tokią atsakomybę niekur daugiau neįprasta kalbėti – nei dėl praeities, nei juo labiau dėl kruvinų dabarties nusikaltimų (kaip šiandieninės Rusijos atveju).
Vis dėlto šis sąvokų „nuodėmė“ ir „kaltė“ vartojimo pavyzdys yra veikiau specifinė išimtis nei taisyklė. Juolab kad religinę kaltės, kaip visus žmones siejančios patirties, tikrovę ir toliau linkstama ignoruoti. O negalėdami išreikšti savo kaltės, nepajėgiame ir asmeniškai paprašyti atleidimo, liekame vieni su sunkiai nusakomu kaltės jausmu. Šiuolaikinis žmogus dažnai net neturi iš kur perimti būdų, kaip išreikšti santykio su Dievu paieškas, nežino, kaip įvardinti jas psichologijos ar filosofijos sąvokomis. Todėl, bandydamas krikščionybėje ieškoti atsakymų į didžiuosius gyvenimo klausimus ar netgi patirdamas gilų troškimą kreiptis į Dievą malda ar šlovinimo giesme, toks žmogus neretai lieka bebalsis. Skriauda tokiais atvejais lieka panaši į tą, kurią palieka negebėjimas įvardinti savo vidinio, psichologinio gyvenimo patirčių.
Nuo ko viskas prasidėjo? Aštuntąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį didelė dalis Vakarų pasaulio jaunimo simpatizavo marksistinei pasaulėžiūrai, pagal kurią religija yra laikoma suvedžiotoja, o pati tikrovė – tik medžiaginė, apčiuopiama ir be išlygų logiškai paaiškinama. Hipių kartos ateities vizijoje turėjo vyrauti taika ir harmonija, tačiau su viena sąlyga, įvardyta garsiojoje Johno Lennono dainoje „Imagine“ – religijai tame pasaulyje nebus vietos. Veikiausiai ir šiandien daugelis anų laikų hipių ir jų sekėjų pritartų idėjai, kad dauguma karų žmonijos istorijoje kilo būtent dėl religijos, todėl į ją (bent jau į krikščionybę) verta žvelgti įtariai ir su nepasitikėjimu. Žinoma, jiems tuomet nerūpėjo faktas, kad kur kas daugiau nelaimių žmonijai atnešė nacionalizmas, ekonominiai interesai, gentiniai karai, kolonijiniai konfliktai, o labiausiai – ateistinė ideologija.
Kadangi religiją ir toliau įprasta laikyti privačiu, intymiu reikalu, atviras liudijimas apie tikėjimo patirtis vis dar gali skambėti kaip kažkas nepadoraus, nebent būtų kalbama apie „dvasingumą“ ar tikėjimą, „kad yra kažkas aukščiau“. Tokiomis aplinkybėmis nėra ko stebėtis, kad religinių temų lauku ima manipuliuoti pavieniai politikai radikalai, kurie be skrupulų savinasi net ir kalbėjimą Dievo vardu.
Laimei, Lietuvoje visi norintieji turi galimybę bent jau susipažinti su religinės kalbos pradžiamoksliu. Jos kantriai ir be sąšvelnių mokomasi tiek vaikų pasirengimo Pirmajai Komunijai pamokėlėse, tiek ir įvairiose suaugusiųjų įkrikščioninimo programose. Tačiau jos pritraukia tik labai nedidelę visuomenės dalį; ankstyvąsias religines patirtis daugeliui užgožia nuolatiniai gyvenimo pokyčiai, milžiniška laisvalaikio veiklų pasiūla, neturinti nieko bendro su krikščionybės žinia ar jos įsisąmoninimu.
Kad senoji tikėjimo kalba naujai išsiskleistų
Ar tokiomis aplinkybėmis žąsinėlis Vilis išgirstų atsakomąjį „pyp pyp“? O gal vis dėlto ką nors nuveikti reikėtų ir patiems Bažnyčios žmonėms, kad tas vis augantis atotrūkis sumažėtų? Prieš kelerius metus Vokietijos katalikų savaitraščio „Christ in der Gegenwart“ redakcijos skiltyje buvo pasiūlyta kritiškai pažvelgti į tai, kokiais žodžiais kalbame apie Dievą, ir paklausti savęs, kodėl daugelio mūsų amžininkų jie nepasiekia. Prieita prie išvados, kad Bažnyčiai reikia dar kartą tapti vertimo meistre ir atrasti kalbėjimo būdą, kuris būtų suprantamas ir atlieptų tokią turtingą šių dienų žmogaus patirtį. Kitaip tariant, Bažnyčia ne tik turi padėti žmonėms kelti svarbiausius egzistencinius klausimus, bet ir pasiūlyti atsakymų, nepamiršdama atsižvelgti į kiekvieno kultūrinį horizontą. Viena vertus, tai reiškia, kad būtina labai gerai pažinti Bažnyčios Tradiciją, naujai įsisąmoninti, kas krikščionybėje nekintamai prasminga ir gebėti perteikti tai šiems laikams. Kita vertus, reikia ir atsisakyti to, kas pasenę – tuščių frazių, nuvalkiotų klišių ir gremėzdiškų formulių, už kurių neretai slypi kalbėtojų bodesys ar neišprusimas.
Nesusikalbėjimo su šių laikų žmogumi problema minėtame vokiečių tekste buvo įvardyta ir kaip iššūkis teologijos mokslui, neretai linkusiam užsisklęsti vien mokslinio argumentavimo diskurse. Juk būtent teologams tenka atsakomybė atrasti būdų, kaip šiandien kalbiškai atverti tokias tikėjimo sąvokas kaip prisikėlimas, asmuo, tikėjimas, nuodėmė, atpirkimas, sakramentai, kad jos neliktų vien uždaro pašvęstųjų rato žodžiais, bet taptų didžiuoju lobiu visiems.
Šie svarstymai siejasi su garsaus čekų mąstytojo kunigo Tomášo Halíko raginimu pripažinti, kad iki šiol įprastas krikščionybės, Bažnyčios, tikėjimo, teologijos pavidalas nesulaikomai grimzta į praeitį. Sekdami jo mintį, galime apibendrinti, kad ir bažnytinės kalbos neišgelbės nei jos užkonservavimas tame pasaulyje, kurio jau nebėra, nei mėginimas paversti ją mažiau reiklia, savotiškai terapine ir pataikaujančia dabarties pramogų visuomenei.
T. Halíkas vienoje iš naujausių savo knygų „Krikščionybės popietė“ dabartinę Bažnyčią lygina su skęstančiu laivu, nepamiršdamas pridurti, kad, nepaisant visko, šiame laive ir toliau glūdi milžiniški lobiai, kuriuos būtina išgelbėti ir perkrauti – tik ne į kitą Bažnyčią, bet į kitokio pavidalo Bažnyčią, panašiai kaip jau ne kartą buvo nutikę per visą istoriją. Jis primena, kad ištikimybė Bažnyčiai įpareigoja mus būti lojalius tiek dabartiniam jos pavidalui, tiek ir pranašiškam atvirumui naujam, ateinančiam pavidalui, tiek ir galutiniam Bažnyčios pavidalui Kristaus glėbyje laikų pabaigoje. Visame šiame įtampos lauke naujai skleidžiasi ir senoji mūsų tikėjimo kalba.
Viršelio piešinio autorius Andreas Bloch, 1907 m., Wikimedia Commons.
