„Kelionė“ 2024 m. Nr. III (31)
Man tikriausiai pasisekė, kad į Šv. Pranciškaus kelią Italijoje (Via di Francesco) išsiruošiau jau nuėjęs penketą Santiago de Compostela kelių. Tas laukinis Kelio grožis ir jausmas, kad jį kada nors dar tik atras pasaulis, lydėjo per visą kelionę. Ar būčiau tai suvokęs eidamas pirmą kartą? Nežinau. Bet, matyt, eini tada, kai tau yra skirta. Nepasakosiu apie paties šv. Pranciškaus gyvenimą ar reikšmę – aš tik ėjau jo Keliu. Taip, kaip mokėjau, ir taip, kaip galėjau.
Šiandien šį Kelią eina žmonės iš Asyžiaus į La Verną, iš La Vernos į Asyžių, iš Vatikano į Asyžių ar į La Verną. Kai kurie eina netgi iš Florencijos iki Asyžiaus ar net Vatikano – visi būdai geri, visi yra teisingi, bet teisingiausia būtų sakyti, kad šiandien tuo Keliu niekas beveik ir neina, tik yra tokia galimybė. Mano Kelias driekėsi iš Vatikano iki Asyžiaus ir tada nuo Asyžiaus iki La Vernos. Formaliai 440 km. Šis Kelias kartais gali virsti ir 600 km keliu. Kodėl? Dabar ir papasakosiu.
Įžanga
Tas Kelias prasidėjo maždaug prieš 800 metų, kai laikas ir pinigai gyveno atskirus gyvenimus. Tada žmonės didesnę bažnyčią ar katedrą sugebėdavo statyti šimtus metų ir niekam tai nekėlė nuostabos. Laikas tekėjo savo vaga, o žmonių gyvenimai – savo. Pinigai, žinoma, egzistavo, bet laikas nebuvo valiuta ir niekas nesakydavo: „Laikas – pinigai!“ Todėl ilgos kelionės pėsčiomis, kad ir kokios pavojingos jos buvo, per daug nieko nestebindavo. Stebindavo nebent jų priežastys. Tiesa, priežastys stebina ir šiandien, jas visi nori išgirsti:
– Kodėl? Kodėl eini tuos piligriminius kelius, kokia priežastis?
Atsakymas gali jus nustebinti:
– Kol pats jos neturi – neįmanoma paaiškinti. O jeigu priežastį turi – tai ir taip viskas aišku.
Bet žmonės atkaklūs, jie klausia:
– Bet vis tiek, kodėl?
Tuomet nejučia atklysta mintis, kad gal jie net nenori turėti priežasties, tik trokšta ją žinoti, o tai ne tas pats: kas iš to, jeigu žinosi kito priežastį, neturėdamas savo? Panašiai klausiama ir apie tai, ką gauni nuėjęs Kelią, lyg tai būtų koks prekybos centras, kuriame sumokėjęs įsigyji norimą prekę. Kelias – ne prekė ir laikas – ne pinigai.
Vatikanas. Piligrimo pasas
Mano Via di Francesco prasidėjo Vatikane, tiksliau, klajonėmis Romoje, ieškant Šv. Pranciškaus kelio piligrimo paso. Žinojau, kad jis ypatingas, labai gražiai išleistas, bet (tai turėtumėte žinoti ir jūs) jo neįmanoma gauti Romoje. Piligrimo pasą reikėtų užsisakyti Asyžiaus piligrimų centre maždaug prieš aštuonias savaites iki kelionės (atsiųs paaukojus nedidelę auką). Keista? Man – taip. O ką daryti spontaniškai keliauti nusprendusiems piligrimams – ne Asyžiaus piligrimų centro problema… Išeitis paprasta: keliauti su Šv. Jokūbo kelio piligrimo pasu, kurį galite įsigyti Lietuvoje. Kelionė nuo to nepasikeis, bet jeigu ir šiuo nepasirūpinsite, rizikuojate likti be nieko.
Pirmas antspaudas piligrimo pase turėtų būti įspaustas Šv. Petro bazilikoje Vatikane ir, dairydamasis į kilometrinę eilę, kurioje balandžio pradžioje žmonės laukė valandų valandas, o bilietas kainavo 49 eurus, nejučia pamaniau: Įdomiai prasideda mano kelionė… Bet viskas išsisprendė lengviau, nei tikėjausi, kai priėjęs prie šveicarų gvardiečių paklausiau:
– Ką daryti?
– Piligrimo pasą turite? – paklausė sargybiniai. Linktelėjau galva, bet akimirksniu nustėrau, supratęs, kad traukiu iš kišenės ne Šv. Pranciškaus, bet Šv. Jokūbo piligrimo pasą. Laimei, jis buvo lietuviškas ir po greitos daiktų patikros atsidūriau Bazilikoje, kur netrukus ir gavau pirmąjį įspaudą, o kitą rytą pradėjęs kelionę gavau ir pirmą geografinę Amžinojo miesto pamoką: pasirodo, norint išeiti už jo ribų, reikia žingsniuoti net aštuonias valandas. Nieko sau dydis…
Sumaištis
Jokių rodyklių, nė vieno piligrimo, jokių veikiančių apps‘ų telefone ar kelio nuorodų, tik pro šalį skriejančių automobilių gausmas ir dulkės pakelėje – tokia pirmoji diena. Kai kitą dieną rodyklės pagaliau atsirado, norėjosi, kad jos geriau dingtų, nes atsirasdavo kada tik panorėjusios ir lygiai taip pat dingdavo kokioje nors painioje sankryžoje. O tu jau narpliok tą labirintą pats… Šypsojausi, nes eiti pagal nuojautą irgi smagu. Trečią dieną mane sustabdė priešais ateinantis piligrimas (juk šis Kelias einamas į abi puses) ir 20 minučių pasakojo apie savo gyvenimą. Žmogus norėjo išsikalbėti, jis ėjo iš Asyžiaus į Romą ir džiaugėsi, kad per tris dienas sutiko jau antrą piligrimą, tai kaipgi jo neišklausysi? Pasiilgo vyrutis žmonių… Štai tada ir paaiškėjo, koks Kelias laukia…
– Kaip rodyklės? – paklausiau su viltimi.
– Oi, neklausk… Dažniausiai dešimt kilometrų į priekį, penki – ratais, – atsakė šis atsidusęs.
Sumaištis baigėsi
Sumaištis baigėsi, bet tai nereiškia, kad padaugėjo ženklų ar pasirodė daugiau piligrimų – tiesiog pradedi viską priimti kaip šio Kelio savitumą. Tolstant nuo sostinės į šalies gilumą, oras buvo puikus, o ir nakvynių pasisekdavo gauti. Tiesa, tai nebuvo Santjago Kelyje įprasti albergai, dažniau miestelių viešbutukai, bet kartą radau net du albergus paeiliui. Viename buvau vienintelis svečias, bet nuostabus šeimininkas papasakojo, kaip kitą dieną miestelyje rasti albergą:
– Tai tik pusantros gatvės miestelis, bet centrinėje aikštėje yra net trys barai ir bažnyčia. Kiekvienas baras turi raktą nuo albergo, užeik į bet kurį ir gausi.
Vėliau supratau, kad tai buvo vienas nuostabiausių vakarų Kelyje, kur pusantros gatvės miestelio „šurmuliuojančioje“ aikštėje su trimis barais ir bažnyčia prie lauko staliukų atokaitoje vakaru mėgavosi NET ŠEŠI piligrimai (penki ėjo iš Asyžiaus) ir gal aštuoni vietiniai gyventojai. Toje tarptautinėje pusantros gatvės vakaro žaros bendruomenėje buvo taip gera, tikra ir paprasta!
Tą kartą nustebinti negalėjo net bažnyčioje Mišias laikęs „vietinis“ lenkas kunigas: taigi tarptautinė bendruomenė! Koks skirtumas, iš kur jis atsirado, kai iškilmingose Mišiose didžiulėje, beveik sausakimšoje bažnyčioje jo pamokslo klausėsi aštuonios išsipusčiusios vietinės damos ir lietuvis piligrimas.
Vanduo
Užplūdo ramybė, atrodė, kad panirau į Kelią ir trumpalaikį nerimą kėlė tik retsykiais pasirodančios įvairiaspalvės gyvatės. Pasak albergo šeimininko, jų bijoti nereikia, saugotis reikia tik mažučių juodų, nes jos yra ganėtinai nuodingos.
Didesnį nerimą keldavo vanduo, tiksliau, jo ieškojimas. Kylant į centrinius Apeninų kalnus miestelių ir kaimų retėjo, kartais per dieną jų visai nepasitaikydavo, vietomis buvo įrengti vandens čiaupai piligrimams, bet iš jų veikdavo tik kas trečias. Albergas irgi veikė tik kas trečias… Bet kai jau esi Kelyje, tai nebeturi didelės reikšmės: neveikia – eini toliau. Taip, kartais su nerimu, bet vis tiek kur nors randi nakvynę.
Paukščiai… Jie čiulbėjo visą Kelią, tupinėjo ant peties ar giedojo nutūpę ant kuprinės – geriausi draugai, Pranciškaus bičiuliai, su jais neretai pasikalbėdavau. Diena po dienos viskas tapo paprasta ir aišku: sutinki mešką su meškiuku – apeini lanku, ant siauro takelio sutinki lūšį – pastovi minutę ir ji supratusi, kad tau būtina praeiti, pasitraukia. Šv. Pranciškus yra ir Italijos žvėrių globėjas, o aš galiu paliudyti, kad jie geri globotiniai: mandagūs ir draugiški.
Šv. Pranciškus
Kuo toliau nuo miestų, kuo aukščiau į kalnus, kuo labiau vienas – tuo labiau Kelyje, ir vis pagauni save besišnekučiuojant. Su kuo? Kalbi, tariesi, klausi ir aiškiniesi, klausai ir girdi. Tuo metu tai taip paprasta, savaime aišku ir net nekyla klausimų, su kuo tu kalbiesi. Gerokai vėliau, jau po Kelio, suvoki, kad visą laiką šnekėjaisi su Juo, o kartą net susibarei. Dabar tai kelia šypseną, tada – ne. Ir tos savaime pasipilančios maldos… Kai kopdamas takeliu pagauni save, kad pusbalsiu meldiesi jau gerą valandą. Savaiminės maldos – niekada anksčiau jų nebuvau patyręs. Ir ta tyla, kai supranti, kad praktiškai nekalbėjai savaitę ar ilgiau. Ar teko kada užkimti nuo tylos? Man teko. Gal todėl, kad mano balsas įprastai nuolat dirba… Panirusios į tylą balso stygos atsileido ir užkimo. Arba, paprasčiau tariant, atprato kalbėti. O Asyžius artėjo, kalnai statėjo ir akys sužvilgo ilgesiu.
Asyžius
Jis pasitiko mane visa savo malone: išvargusį priėmė būste, kur laiptinėje pakilęs laiptais žengi žingsnį ir dar vienais laiptais pakilęs turi prie kambarėlio žemės lopinėlį su medžio pavėsiu, kur, prisėdęs ant suoliuko, žvelgi iš aukštybių tiesiai į Šv. Klaros baziliką ir kiek pailsėjęs neri į tą stebuklingą miestą.
Aikštė, aukščiau dar viena aikštė, tada dar viena ir dar. Atpratau nuo žmonių, o čia gyvas miestas. Mažutis, anapus sienų apsuptas žara, bet kupinas gyvybės, gatvės muzikos ir siautulingo skaučių klegesio. Tas lėtas nudilusių pėdų ir kelių keblenimas grindiniu, linktelint vienam kitam panašiam binzinėtojui, sukant ratą po rato gatvelėmis, sėdint ar klūpant bažnyčiose, ir keistas dovanos atidėjimas: ne dabar, šv. Pranciškus rytoj. Pas Jį nueisiu rytoj, nes pabūsiu čia dar vieną dieną ir tik tada trauksiu tolyn, į La Verną.
Karolis Akutis
Keista, bet apie Karolį Akutį nežinojau beveik nieko. Prieš Kelią draugė trumpai papasakojo apie jį, bet, įėjęs į bažnyčią, vis tiek suglumau. Vaikinukas su džinsais, džemperiu su kapišonu ir sportbatukais, su rožančiumi rankose, sarkofage už stiklo ir atrodantis lyg gyvas, privertė įsistebeilyti. Tai štai kaip atrodo tas interneto globėjas, „Dievo influenceris“ Karolis Akutis. Penkiolikmetis, miręs nuo leukemijos, naujųjų laikų šventasis.
– Kodėl jis su džinsais? – nejučia paklausiau budėtojos, o ši maloniai paaiškino:
– Jis taip rengėsi ir taip jautėsi pasipuošęs. Viduramžiais juk džinsų nebuvo, tai laidodavo su tuometiniais drabužiais, o dabar – su dabartiniais.
Kai jau baigęs Kelią Turino katedroje netikėtai pamačiau jį sėdintį Mišiose tarp kitų maldininkų, kažkodėl visai nenustebau ir labai norėjau prieiti pasisveikinti, bet negi brausiesi pro besimeldžiančias moterėles?
Kaip jis ten atsidūrė? Jo ir paklauskite…
Vatikanas–Asyžius. Rekomendacija
Tai palaimintas Kelias vienišiems keliautojams, trokštantiems tylos ir vienatvės. Ne pats ilgiausias piligriminis maršrutas, apie 200 km, bet prie jų dar gerokai prisideda ir neišvengiami klaidžiojimai aplinkui. Yra stačių įkalnių ir nuokalnių, bet jų yra visuose Camino… Nuostabūs vaizdai ir žmonės. Eikite visi, kas sumanysite, bet geriau nuo gegužės mėnesio, tada truputį daugiau piligrimų, bet Kelias vis tiek tuščias, o ir daugelis albergų atsidaro tik nuo gegužės arba niekada. Tinkamas eiti ir grupėmis, lengva logistika: atskrendi į Romą lėktuvu, o iš Asyžiaus traukiniu pasieksi bet kurį Italijos miestą skrydžiui atgal. (Balandžio pradžioje oras beveik visada buvo puikus.)
Šv. Pranciškaus bazilika
Kitą dieną mėginau bent šiek tiek padoriau apsirengti, bet kai, žingsniuojant į sekmadienio Mišias Šv. Pranciškaus bazilikoje, manęs du kartus paklausė kelio, supratau, kad atrodau kaip vietinis po šeštadienio vakarėlio. Svarbu, kad viduje pasipuošiau ir jaučiausi šventiškai.
Po Mišių paklausiau išpažinčių laukiančio kunigo, kur galėčiau gauti antspaudą, ir šis maloniai paaiškino, kur yra bazilikos Piligrimų centras. Jame gavau ne tik antspaudą, bet (užpildęs dokumentus) ir Testimonium – sertifikatą lotynų kalba, liudijantį apie nueitą kelią.
Angliškai nekalbančiai Piligrimų centre dirbančiai vienuolei mėginau visaip paaiškinti, kad tai tik pusė mano kelionės, bet ji ženklų kalba teigė, kad už kitą pusę gausiu dar vieną, beje, tokį patį. Hmm… keisti tie italai, pamaniau mėgindamas suvokti logiką: nueini nuo Vatikano iki Asyžiaus (su Šv. Jokūbo kelio piligriminiu pasu – tai niekam nekliuvo), tada gauni Testimonium ir kadangi eini iki La Vernos, gauni dar vieną (šį sykį jau Šv. Pranciškaus kelio) piligrimo pasą, o kai ateini iki La Vernos, sužinai (tai iš tiesų vėliau ir sužinojau), kad, norint gauti sertifikatą už nueitą Kelią Asyžius–La Verna, vėl turi važiuoti čia, į Asyžių. Ne per keblu? Na, bet tai tik detalės, kurias netrukus pamiršau, atsidūręs prie šv. Pranciškaus kapo.
Koplyčia buvo pilnutėlė, bet kamputyje radau vietą prisėsti ir nieko su Juo nekalbėjau. Tylėjau. Ilgai. Ten ir be manęs buvo gal 200 žmonių, norinčių Jį pakalbinti, o aš dar užkimęs… Buvo ir taip gerai, pasikalbėsiu Kelyje.
Į La Verną
Viskas pasikeitė rytą. Subjuro oras, atšalo, pylė lietus, kalnuose prapliupo kruša. Kalnai aukštėjo, jų snieguotos viršūnės kėlė nerimą, pasiekus kilometro aukštį – temperatūra nulinė, takelis vedė gal tik šimtu metrų žemiau sniego zonos. Jeigu išlįsdavo saulė ir nudžiovindavo prikritusius ant takelio palei skardį lapus, po jais dūlavo slidus purvas, verčiantis retsykiais pasitikrinti, kaip sekasi padaryti špagatą. Bet vaizdai gniaužė kvapą, o drėgmė – plaštakų sąnarius.
– Turi navigaciją, kelio planą? – paklausė šeimininkas vienintelio keleivio, atklydusio lietuje. Šeimininkas, buvęs „Boeing“ lėktuvo pilotas, atidžiai apžiūrėjęs man siūlomą maršrutą kažkokioje programėlėje (nes navigacija net „nematė“ čia tako), ramiai pratarė:
– Čia neik. Nuves į sniegynus, nepareisi. Ten tavęs niekas net neieškos.
– O ką daryti? Kur eiti? Gal ten rodyklės yra?
Jis skėstelėjęs rankomis karčiai nusišypsojo:
– Yra. Visur. Netgi takelyje, vedančiame į sniegynus. Kažkas gal vidurvasarį, kai sniego nebuvo, praėjo ir sužymėjo.
– Tai kaip atskirti?
– Niekaip.
Tada jis kantriai ir nuodugniai aiškino kelią maždaug taip:
– Gerą pusvalandį sek rodykles, tada pamatysi tokį užrašą, ten krioklys; išsirangysi takučiu aukštyn, suk viduriniu takučiu, tada atsivers vaizdas, kilk tuo, kur stačiau, ir taip toliau… Jeigu per dvi valandas prieisi vienuolyną ant kalno, žinok, kad viskas gerai.
Neklausiau, kas bus, jei neprieisiu, tik padėkojau ir išėjau. Krioklį galiausiai radau ir, kaip netikėta! Pavijau piligrimą. Kartu ėjome gal pusvalandį ir sustojus pailsėti paaiškėjo, kad jis eina į Asyžių!!! Tuo pačiu takeliu kaip aš… Ginčijomės dar pusvalandį aiškindamiesi maršrutą, galėjau kliautis tik piloto instrukcija, o jis kliovėsi vokišku užsispyrimu. Nežinau, kuris iš mūsų buvo teisus, bet aš pasiekiau vienuolyną ir pagaliau pamačiau reikiamas rodykles. Vokietis sustojo pailsėti, ir aš tikrai eidamas meldžiausi, kad tas takelis (vedantis į priešingą pusę) nuvestų jį į Asyžių… Nežinau, kaip jam sekėsi ir kaip sekėsi mano maldoms… Bet jis – tvirtas vyrukas, užsispyręs, tikiu, kad nuėjo į Asyžių.
Debesys
Kai eini debesyje ar klaidžioji jame ieškodamas vienintelės paklydėlės rodyklės, ar kai šokinėji iš džiaugsmo kaip vaikas netyčia ją atradęs, ar kai užkandžiauji sniego gniūžte, gėrėdamasis vaizdais nuo kalno keteros – nesuvoki, kad tuo metu tarp sugrubusių ir nesilankstančių pirštų ar garuojančio ir ledėjančio prakaito sklando ne šaltis, o neįtikėtinos laimės substancijos, kurias tau dovanoja Kelias. O Pranciškus šalimais šypsosi, gal net irgi atsikanda sniego gniūžtės, juk jam tai būdavo įprastas maistas. Šiandien besdamas į savo atmintį galėčiau gana tvirtai pasakyti, kada jis buvo šalia. Žinau, kad ne visada, juk jam reikėjo padėti ir tam vokiečiui, einančiam į Asyžių, ir kitiems piligrimams. Tuomet dirgau ir pykau ant krušos, na, ir kaip ant jos buvo galima nepykti, kai ji skaldė pakaušį tikromis pupomis… O šiandien dėkoju už du Kelius: saulėtą ir debesuotą – abu jie nuostabūs.
La Verna
Paskutinė diena buvo lengva, nors oras ir Kelias siautėjo. Kruša, lietus, vėjas ir septynios valandos į kalną. Kai galiausiai atėjau į miestelį ir viešbutėlyje bandžiau ištraukti iš juosmenukės asmens dokumentą, nesugebėjau to padaryti (atitraukti užtrauktuko) – pirštai neklausė. Šeimininkas buvo supratingas:
– Eik sušilk, paskui atneši dokumentą, – pratarė paduodamas kambario raktą. Nuostabaus kambario! Tiesa, paprasto paprastutėlio, bet kuriame visu galingumu pleškėjo įjungti senoviniai radiatoriai. O kad Pranciškus tokius būtų turėjęs, – pamaniau glausdamasis prie įkaitusio špižiaus.
Į La Vernos kalną kilau kitą rytą. Kiek ten to kilimo, gal pusė valandos… Vienuoliai giedojo giesmes, aplinkui debesynais švytavo tolumos. Nė vieno svečio, nė vieno piligrimo. Tyla. Ramybė. Ir giesmė.
Asyžius–La verna. Rekomendacija
Tokiu oru, kokiu teko eiti man, rekomenduoju keliauti tik patyrusiems piligrimams. Teks vengti ne tik skardžių, bet ir pakilimo į sniegynų zoną. Gali būti meškų. La Verna – pusės Juodkrantės dydžio miestelis, iš jo per dieną važiuoja vos du autobusai. Iki Florencijos, esančios už 80 km, teko vykti autobusu ir dviem traukiniais. Kitų būdų nėra.
Pabaiga
Ar žinote, apie ką dažniausiai galvoju Kelio pabaigoje? Apie tai, kaip atsidūriau tame Kelyje, tiksliau: kokį Kelią turėjau nueiti, kad galėčiau jį pradėti? Dažniausiai regisi, kad tau kažkas padeda, pakužda ar atveda – tikriausiai taip ir yra. Ačiū už kuždesius. Gera, kad retsykiais pavyksta juos išgirsti.
Kai jau palikęs La Verną atsidūriau Turino katedroje prie Drobulės ir prisėdau toje keistoje koplytėlėje, neturinčioje savo skliautų, užtrukau ten vos kelias minutes, o tada dirstelėjau į laikrodį: buvo prabėgusios geros dvi valandos. Laikas tikrai ne pinigai, jis labiau tiksi apie prasmę ir priežastį – tik panorėk ją turėti.
