Daug žmonių niekina religiją. Jie nekenčia jos ir bijo tuo pat metu. Kaip tai pakeisti? Parodyti, kad religija nėra priešinga protui ir yra verta pagarbos. Tačiau pirmiausia religija turi tapti svarbi, aktuali ir patraukli. Tik tada gerų žmonių širdyse atsiras troškimas, kad ji būtų ir tikra.
Puikus XVII a. prancūzų matematikas ir fizikas Blaise Pascalis išgyveno itin reikšmingą atsivertimo į krikščionybę patirtį ir vėliau visą gyvenimą skyrė religijai ir filosofijai. Jis ketino parašyti knygą Krikščioniškos religijos apgynimas, tačiau dėl ankstyvos mirties nespėjo to padaryti. Teliko fragmentai, kurie buvo paskelbti kaip Mintys ir tapo viena žymiausių krikščioniškų knygų istorijoje.
Šaltinis Unsplash.com
Viename iš fragmentų Pascalis svarsto, kaip veiksmingai pristatyti krikščionybės žinią netikintiems. Jis pradeda nuo netikėjimo psichologijos. Pasak Pascalio, žmonės nėra objektyvūs, kai svarsto apie religiją. Iš tiesų, daugelis ją niekina ir nenori, kad ji būtų tiesa, – net bijo, jog ji gali būti tiesa. Yra giliai mąstančių žmonių, kurie sugeba įžvelgti krikščionybės gėrį, tačiau daugybė į krikščionybę žvelgia labai sukarikatūrintai. Svarbu tai, kad, kalbant apie religiją, nėra neutralių žmonių. Instinktyviai suprantama – jei krikščionybė yra tiesa, negali gyventi bet kaip. Todėl daugelis mieliau neigia jos tiesą ir lengvai priima visą kritiką religijai.
Kaip į tai turėtų reaguoti krikščionys? Pacalis buvo įsitikinęs, kad yra trys žingsniai, kuriuos kiekvienas žmogus žengia, priimdamas tikėjimo tiesą. Pirmiausia, tikėjimas turi nuginkluoti ir apstulbinti. Daug žmonių mano, kad krikščionybė yra beprasmė visais aspektais. Jiems ypač malonu girdėti apie krikščionis, kurie yra pikti, neracionalūs ir dviveidžiai. Tai tik patvirtina jų netikėjimą. Tačiau, kai tik tokie žmonės susiduria su išmintingu, plačiai mąstančiu, geranorišku, jautriu, sąmojingu krikščionimi, jų stereotipai pradeda braškėti. Neišvengiamai pradeda augti ir pagarbos religijai želmenys.
Kitas žingsnis – krikščionys turi būti dar labiau proaktyvūs. Labai svarbu parodyti krikščionybės patrauklumą, kad žmonės pradėtų trokšti, kad ji būtų tiesa. Mes galime prieštarauti, sakydami, kad krikščionybė yra savaime patraukli ir nėra būtinybės kaip nors papildomai apie tai kalbėti, tačiau Pascalis su tuo nesutiktų. Parodyti krikščionybės patraukliąją pusę tikrai nereiškia ją padaryti tuo, kuo ji nėra. Svarbu atskleisti tą potencialą, kurį krikščionybė iš tiesų turi. Tačiau tam, kad tai padarytume, turime gerai pažinoti kultūrą, kurioje gyvename, suprasti žmonių lūkesčius ir rūpesčius. Tik tuomet galime atskleisti žmonėms, kuo krikščionybė gali būti jiems svarbi ir aktuali.
Pascalis tikrai nesako, kad nuo netikinčio žmogaus privalome slėpti žinią apie nuodėmę, nuopuolį ir atgailos būtinybę. Tačiau ar nenutinka taip, kad mes tik tuo ir apsiribojame? Ar skiriame pakankamai laiko kalbėti apie palaiminimus ir Išganymo grožį bei džiaugsmą? Ar pasakojame apie tai, kaip Dievo meilė praturtina žmogų ir keičia mūsų tapatybę, kaip atveria naujas erdves ir augina mūsų laisvę? Ar liudijame kokia svarbi besąlygiška Viešpaties meilė, kurianti nepaprastai įvairią kontrkultūrinę bendruomenę, kurios misija – steigti teisingumą ir gailestingumą žemėje, persmelkti santykius artimo meilės? Ar sugebame parodyti, kiek krikščionybė svarbi, kuriant teisingesnę visuomenę?
Visa tai labai svarbu tam, kad, kaip teigia Pascalis, atsirastų žmonių, kurie galėtų sakyti: „Krikščionybė yra nuostabi ir labai norėčiau, jog ji būtų tiesa. Kaip gaila, kad taip nėra.“
Tik tada, kai žmogus pradeda trokšti, kad krikščionybė būtų tiesa, prasminga pradėti kalbėti apie Dievo buvimo įrodymus ir racionaliai argumentuoti krikščionybės tiesą. Tol, kol žmogus mãno, kad krikščionybė beprasmė ar net pavojinga, jis nesugeba įsiklausyti į racionalius argumentus už krikščionybės tiesą. Todėl labai svarbu paruošiamieji žingsniai.
Prieš atrandant racionalią krikščionybės prasmę, žmogus turi priimti jos emocinę ir kultūrinę prasmes. Kitaip sakant, turi pripažinti, kad krikščionybė gali atsakyti į pamatinius klausimus apie jį patį ir santykius su pasauliu, kad ji gali paliesti širdies sferą. Kalbat apie kultūrinę prasmę – tai pripažinimas, kad krikščionybė turi didžiulį potencialą spręsti sudėtingas visuomenės problemas ir paaiškinti socialinį žmogaus elgesį.
Tik tada, kai žmogaus vaizduotė bei dėmesys atsisako apsaugų, neleidusių rimtai traktuoti krikščionybės, galima pateikti racionalius argumentus, kodėl krikščionybė neniekina proto, bet jį praturtina, kodėl yra racionalu tikėti.
Pascalis buvo įsitikinęs, jog turime išlaikyti trijų žingsnių seką, kai norime netikintiems žmonėms perteikti krikščionybės tiesą: pradėti nuo širdies, paskui kreiptis į vaizduotę ir tik paskui – į protą.
Parengė Andrius Navickas
Žurnalas Kelionė 2021 Nr. II