Straipsnio autorė – Eucharistinio Jėzaus kongregacijos sesuo, medikė, profesorė, medicinos ir teologijos mokslų daktarė. Dėsto JAV jėzuitų universitete (Boston College) bei Vytauto Didžiojo universitete Teologijos fakultete. Yra daugybės mokslinių straipsnių medicinos ir teologijos srityse autorė.
Turbūt nesuklysiu sakydama, kad daugumai vienuolių – bent jau moterų – jų naujokyno metu (pašvęstojo gyvenimo pradinio ugdymo etapas) kas nors iš vyresnių seserų yra pasakojusios štai tokią ar panašią pamokančią istoriją: „Kartą viename vienuolyne gyveno būrelis laimingų naujokių. Jų mokytoja – dar kitaip vadinama naujokyno magistra – pasiuntė jaunąsias vienuoles darbui į vienuolyno daržą. Naujokėms buvo liepta išretinti šviežiai sudygusias morkas ir išrautąsias persodinti į naują lysvę. Tačiau seseriai vienuolei, įpareigotai vadovauti naujokių darbui, buvo pavesta ne tiek rūpintis daigeliais, kiek išbandyti jaunųjų seserų klusnumą. Ji liepė visus daigelius sodinti šaknimis į viršų – kitaip sakant, pasmerkti juos ankstyvai ir nepelnytai mirčiai.“ Istorijos klausytojoms, žinoma, iškildavo klausimai: kaip pasielgs naujokės? Kaip pasielgčiau aš?
Šio pasakojimo, kuriuo ir pati girdėjau iliustruojant „aklą klusnumą“ vienuoliniame gyvenime, moralas nėra vienareikšmis. Vieni nedels įžvelgti atsakingųjų piktnaudžiavimą autoritetu. Kiti sakys, kad neliepta atlikti nieko aiškiai nuodėmingo ir kad klusnumo aktas, net ir tokiu atveju, yra pats savyje vertingas, jei išreiškia širdies klusnumą Dievui per vyresniąsias ir ugdo sesers nuolankumą. Jei atmintis neišduoda, pastaroji interpretacija anuomet paprastai laimėdavo. Šiandien dauguma klausytojų turbūt palaikytų pirmąją interpretaciją ir turbūt ne dėl ūgtelėjusio ekologinio sąmoningumo. Šiandien geriau suvokiame, jog nuolankumas, kurį siekiama ugdyti panašiais veiksmais, yra mažiau nei žmogiškas, nes kartu neugdo žmogaus kaip Dievo paveikslo. Klasikinės krikščionių teologijos supratimu, Dievo paveikslas žmoguje skleidžiasi atsakingo naudojimosi savo laisve ir protu dėka. Kaip matysime gilindamiesi į šią temą, toks supratimasir kiekvieno žmogaus kaip Dievo atvaizdo vertės pripažinimas labai svarbus šiuolaikiniuose svarstymuose apie piktnaudžiavimą autoritetu bažnytinėse struktūrose.
Kuo ši tema mums aktuali?
Nors piktnaudžiavimas autoritetu gali pasitaikyti visur: šeimoje, darbo vietoje, net bendraamžių grupelėje – jo atvejai bažnytinėse bendruomenėse (vienuolinėse ar kitose) kelia ypač didelį susirūpinimą ir nusipelno atidesnės analizės.
Jie kelia ypatingą susirūpinimą pirmiausiai dėl to, kad papiktinimas, ateinantis iš tų, kurie turėtų siekti šventumo, ypač sukrečia. Be to, dėl savo turinio krikščioniškas mokymas gali būti mažiau atsparus iškraipymams, susijusiems su piktnaudžiavimu galia. Būtent Jėzaus sekėjai yra kviečiami į romumą ir nuolankumą, raginami atleisti skriaudas ir atrasti kančios, suvienytos su Kristaus kančia, vertę. Būtent krikščionys suvokia savo pašaukimą pirmiausiai kaip kvietimą visiškai dovanoti save iš meilės – taip, kaip Jėzus.
Šis kilnus pašaukimas, deja, gali būti iškreiptas, kai sužeista žmogaus prigimtis, palaikoma nuodėmingų galios struktūrų, pasiduoda pagundai pirmiausiai kitiems, o ne sau taikyti evangelinius priesakus, duodamus Jėzaus sekėjams. Kai prasilenkdama su tikruoju nuolankumu – savęs ir kitų matymu Dievo šviesoje ir tiesoje – tokia sužeista prigimtis patiki savo teisumu ir išskirtinumu, ji pradeda kitus kalti prie kryžiaus. Drauge asmuo įsijungia į netikrų pranašų ir autoritetų plejadą, de facto nustodamas sekti Jėzumi ir toliau sekdamas Erodu ir Pilotu. Deja, kaip primena sena lotyniška patarlė, corruptio optimi pessima (geriausiųjų sugedimas yra pats blogiausias).
Kad šie pasvarstymai nėra gryna spekuliacija, rodo skaudūs pastarųjų kelių dešimtmečių piktnaudžiavimo galia Bažnyčioje įvykiai ir jų atspindžiai lietuviškoje žiniasklaidoje. Tiesa, autoriteto galią Katalikų Bažnyčioje turinčių asmenų lytinio piktnaudžiavimo temą vis dar galėtume priskirti prie Lietuvoje nutylimų temų. Nors mūsų vietinė Bažnyčia jau pajudėjo link Popiežiaus Pranciškaus nubrėžto nulinės tolerancijos lytiniam išnaudojimui tikslo, vis dar tenka išgirsti ir nuomonę, kad dvasininkų kaltinimas tokiu išnaudojimu yra didesnė problema nei pats išnaudojimo faktas: neva tai pripažinti pirmiausiai reikštų palaikyti Bažnyčios priešų puolimą.
Tokiose – taip pat ir bažnytinės galios pozicijoje esančių asmenų – ištarose nesunku įžvelgti išsamiai literatūroje aprašyto ydingo mechanizmo atspindį, kai tiesa apverčiama aukštyn kojomis ir prievartautojas valdo auką, ją priversdamas jaustis kalta ir moraliai susitepusia. Šis mechanizmas ypač puikiai veikia tada, kai nusikaltęs asmuo vien dėl savo statuso iš anksto laikomas moraliniu ar dvasiniu autoritetu. Būtent galios disbalanso ir piktnaudžiavimo autoritetu problema, o ne seksualinė patologija yra daugybę tikinčiųjų taip skaudžiai sužeidusio ir papiktinusio lytinio išnaudojimo Bažnyčioje skandalo centre. Svarbu atminti, jog lytinis išnaudojimas vyksta visada, kai asmuo naudojasi savo pareigybiniu statusu ar autoritetu tam, kad lytiškai pasinaudotų jam patikėtu rūpintis ar pavaldžiu asmeniu (taip pat ir pilnamečiu).
Kad ir kaip skaudus, šis Bažnyčios skandalas lėmė, jog piktnaudžiavimo autoritetu bažnytinėse bendruomenėse klausimas jau nebėra visiškas tabu. Kaip neseniai turėjome progą įsitikinti, šią problemą pripažįstančių pranešimų banga rodo, jog tiek pasauliečių, tiek vienuolinės bendruomenės tampa vis mažiau tolerantiškos piktnaudžiavimui galia. Užtenka prisiminti kad ir 2020 m. vasario 22 d. pranešimą, išplatintą tarptautinės Arkos bendruomenės vadovybės, pasiekusį ir Lietuvą. Jame buvo pripažinta, kad iki tol vienu dvasinių milžinų laikytas Arkos įkūrėjas Jean‘as Vanier (1928–2019) lytiškai išnaudojo moteris. Šie išnaudojimo atvejai sieti su Jean‘o Vanier dvasios tėvo dominikono Thomas‘o Philippe‘o (1905–1993) įtaka ir jo propaguotų skandalingų erotinių praktikų dvasiniame palydėjime pateisinimu. Kaip plačiai žinoma, t. Thomas‘o Philippe‘o kraujo brolis, joanitų įkūrėjas t. Marie-Dominique‘as Philippe‘as (1912–2006) taip pat nusikalto lytinio išnaudojimo, sąžinės klaidinimo ir piktnaudžiavimo valdžia srityse. 2019 m. Lietuvos spaudoje broliai joanitai pasidalino ryžtingu savo generalinės kapitulos atsaku į įkūrėjo nusikaltimus. Neseniai Lietuvos žiniasklaidoje paviešintas kitos vienuolijos, Betliejaus seserų, kapitulos nutarimų tekstas – dar vienas krikščioniškos bendruomenės, žengiančios drąsiu atsinaujinimo keliu, vaduojantis iš skaudžių piktnaudžiavimo autoritetu žaizdų, pavyzdys.
Svarbu paminėti, jog visais šiais atvejais iš aukų buvo reikalaujama nuslėpti savo išnaudojimo faktą, reikalaujant „meilės tylos“ ir pagrindžiant šią tylą įvairiais pseudoteologiniais motyvais, neva ginančiais bendruomenės vienybės, nuolankumo ir klusnumo autoritetams vertybes ar net mistinės malonės paslapties saugojimą, kaip kad t. Thomas‘o Philippe‘o ir jam prijaučiančių vykdyto lytinio išnaudojimo atveju. Neatsitiktinai turbūt viešumas pasirinktas kaip priešnuodis šiam demoniškai krikščioniškas vertybes iškreipiančiam aukų nutildymui. Tačiau viešumo nepakanka, reikalinga ir analizė, kuri padėtų daugiau tokių baisių klaidų nekartoti. Nors išsami analizė neįmanoma tokiame trumpame tekste kaip šis, vis tik norėčiau paminėti keletą galimybių, kaip krikščioniškasis mokymas priešinasi piktnaudžiavimui autoritetu Bažnyčioje. Šios įžvalgos yra daugiau teologinės nei psichologinės, tačiau visos jos remiasi prielaida, kad malonė įprastai gydo ir tobulina, o ne aplenkia mūsų žmogišką prigimtį ar net jos nepaiso.
Tikras ir netikras nuolankumas
Pradėkime nuo trumpo nuolankumo aptarimo. Dar 1536 m. šv. Ignacas Lojola savo laiške seseriai Teresei Rejadell rašė apie tai, kaip lengva iškreipti nuolankumo sąvoką ir praktiką. Remdamasis Koheleto knyga, jis primena, jog nedera nusižeminti tokiu būdu, kad nuolankumas baigtųsi kvailyste. Ką turėtume daryti, kad taip neatsitiktų?
Katalikiškos tradicijos šviesoje derėtų prisiminti, kad, kaip ir kitų moralinių dorybių atveju, nuolankumo dorybė yra aukso vidurys tarp dviejų kraštutinumų arba ydų. Šis aukso vidurys nėra visiems vienodas, bet atpažįstamas esamos situacijos kritinio apmąstymo ir dvasinės įžvalgos dėka. Dar Aristotelis mokė, kad asmeniui deramas dorybės vidurys tarp dviejų kraštutinumų pažįstamas ne atsisakant protauti, bet praktinės išminties (phronesis) pagalba. Šv. Tomas Akvinietis, kuris išvystė ir sukrikščionino Aristotelio dorybių etiką, taip pat mokė, jog mūsų prigimtines galias tobulinančių dorybių aukso vidurys bei priemonės jam siekti įprastai randamos būtent praktinės išminties dėka. Tačiau, kaip Dievo atvaizdo, mūsų protas ir valia nėra atsieti ir nuo antgamtinio veikimo – malonės, kurios dėka jie nušviečiami paties Dievo šviesa.
Taigi, galima daryti dvi svarbias išvadas. Žmogaus kaip laisvos ir protaujančios būtybės dvasinės galios nekonkuruoja su Dievo malone, bet sudaro Dievo norėtą prigimtinį pamatą šiai malonei veikti. Bent jau Vakarų krikščioniškoji tradicija nesiūlo atmesti įžvalgos ar atsisakyti mąstyti, kad taptume tikrai nuolankūs. Galėtume sakyti, kad yra netgi atvirkščiai: tikras nuolankumas reiškia su dėkingumu priimti visas Dievo duotas dovanas, ypač tas, kurios mus labiausiai daro žmonėmis (kaip kad gebėjimas mąstyti ir laisvai bei atsakingai rinktis meilėje). Antra, tikras nuolankumas yra tarp dviejų kraštutinumų: tuščiagarbystės ir to, ką šv. Ignacas vadino netikru nuolankumu. Kaip suprasti šiuos du kraštutinumus?
Tuščiagarbystė reiškia mūsų absoliučios priklausomybės nuo Dievo atmetimą, dažnai lydimą širdies užkietinimo teisuoliškume. Teisuoliškumas reiškiasi savęs ar savo grupės pateisinimu. Jis ypač pavojingas, kai manomės esą aukščiau bet kokios kritikos ir kartu užkertame kelią atsivertimui, atgailai ir atsiteisimui už savo nuodėmes. Šv. Augustinas bene pirmasis šią ydą išviešino ir pasmerkė savo veikale „Apie Švč. Trejybę“ kalbėdamas apie ją kaip puikybės auglį (tumor superbiae), o traktate „Apie Dievo miestą“ atskleidė, kaip šis auglys bujoja per troškimą valdyti kitus (libido dominandi). Mąstant apie piktnaudžiavimą autoritetu Bažnyčioje, akivaizdu, kad kitus išnaudojantys papuola būtent į šios ydos žabangas.
Kaip šv. Ignacas rašė minėtame laiške seseriai Teresei, kai sielų priešui nepavyksta mūsų sugundyti puikybe, jo taktika yra vesti į netikrą nuolankumą. Tuomet priešas mus bando įtikinti nemąstyti ir nekalbėti apie gerus dalykus, kuriuos gavome iš Viešpaties, ir jų nenaudoti. Taip tos dovanos padaromos nenaudingomis. Kartu taip paniekinamas ir Dievas, nes nepripažįstamas Jo gerumas ir išmintis. Šv. Ignacas sako, jog paprastai prisiminimas apie tai, ką esame gavę, padeda mums siekti didesnių dalykų, net jei kalbėjimo apie tai būdas turi būti galutinai apspręstas ir motyvuotas didesnio įgytino gėrio. Taigi, netikras nuolankumas ne tik mus veda šalin nuo to, kas esame sukurti būti, bet nemažiau nei puikybė yra ir Dievo įžeidimas.
Nesunku pastebėti, kad tiek puikybė, tiek ir netikras nuolankumas palaiko piktnaudžiavimą autoritetu. Pastarasis ypač pavojingas, kai vardan nusižeminimo atsisakoma mąstyti net tada, kai to reikalauja pasipriešinimas nuodėmei ir sugedusiems papročiams. Toks atsisakymas nutiesia kelius dvasiniam, psichologiniam, lytiniam, ekonominiam ar kitokiam asmenų išnaudojimui ir dėl tariamo grupės gėrio joje įtvirtina ydingas struktūras.
Aukojimasis, atleidimas ir susitaikinimas
Likusią šio teksto dalį norėčiau paskirti trumpam keleto glaudžiai su nuolankumo praktika susijusių temų – aukojimosi, atleidimo ir susitaikinimo – aptarimui.
Krikščioniško dvasingumo centre yra Velykinis slėpinys: savęs dovanojančios meilės ir blogio perkeitimo į gėrį. Šio slėpinio pasekmės krikščioniškajai mokinystei bene geriausiai išreikštos Kalno palaiminimuose. Be to, visose keturiose Evangelijose šis slėpinys aiškiai perteiktas Jėzaus kvietime imti savo kryžių ir sekti Juo. Šis kvietimas, kaip rašo šių laikų katalikų teologas Michaelis Himes‘as, yra daugiau nei kvietimas, tai dėsningumo nusakymas: taip jau yra, kas praranda savo gyvybę dėl Jėzaus ir Dievo karalystės, tas ją atranda. Eiti iki galo meilėje, net sudegant Dievo garbei kaip žvakė ant altoriaus – šio slėpinio ir dėsningumo šviesoje nušvinta krikščioniškos mokinystės kelias.
Tačiau, kaip atsitinka, kad degimas meile ir šventas uolumas iškrypsta į piktnaudžiavimą autoritetu? Kaip anksčiau minėta, problema kyla tada, kai kvietimas „rikiuotis ir aukotis“ išverčiamas į kvietimą „rikiuoti ir aukoti“ kitus. Taip aukojimasis supainiojamas su kitų pavertimu aukomis. Tai dažnai prasideda nuo dvigubų standartų taikymo: vienų sau ar grupei, su kuria intuityviai tapatinamės, ir kitų visiems kitiems. Kartais tai nutinka ne visai sąmoningai, kaip kad, pavyzdžiui, kai save aukojančios meilės idealas pabrėžtinai siejamas su moteriškumu ar nuolankumas ir klusnumas – su eilinių tikinčiųjų bendruomenės narių pašaukimu, sudarant klaidinantį įspūdį, kad šių dorybių praktikavimas mažiau svarbus ar visai nesvarbus kitiems. Dvigubų standartų taikymas tuomet racionalizuojamas kaip didesnio Bažnyčios gėrio siekimas, tačiau iš tiesų jis slepia baimę prarasti statusą, įtaką ar sprendimų darymo galią.
Atleidimo ir susitaikinimo suplakimas į vieną yra dar viena rimta kliūtis, siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui autoritetu. Šv. Rašte skambantis priesakas mylėti savo priešus ir atleisti savo skriaudėjams Jėzaus, kuris atskleidžia Dangiškojo Tėvo gailestingumą, pavyzdžiu gali būti lengvai panaudotas prieš smurto ir išnaudojimo aukas. Aukos psichologinis poreikis išgedėti skriaudą ar vientisumo netektį tuomet ignoruojamas. Pabrėžiant krikščionišką aukų pareigą atleisti, bet ne kankintojų pareigą atgailauti ir atsiteisti, aukos gali būti subtiliai paverčiamos kaltinamaisiais. Ši rizika ypač didelė, kai pamirštama, kad žmonių santykiuose atleidimas ir susitaikinimas yra susiję, bet nesutampa. Net jei auka atleidžia skriaudėjui, susitaikinimas nėra vienpusis dalykas. Susitaikinimui reikia ne tik, kad auka atleistų, bet ir kad kaltininkas prisiimtų savo kaltę. Panašiai kaip ir Susitaikinimo sakramente, toks prisiėmimas reiškia kaltės pripažinimą, apgailėjimą ir atsiteisimą. Net ir mūsų sutaikinimas su Dievu Jėzaus aukos galia nevyksta automatiškai, t. y., be mūsų laisvo bendradarbiavimo su Dievo malone.
Krikščioniškos aukos, atleidimo ir sutaikinimo prasmės iškreipimą gilina ir teologiškai nepriimtinas kančios sakralizavimas. Kančia, o ne Dievo ir žmonių meilė tuomet tampa gėriu ir tikslu savyje, kas savo ruožtu kuria palankią dirvą piktnaudžiavimui autoritetu. Toks sakralizavimas pamina krikščioniškosios tradicijos mokymą, jog išganomosios Jėzaus kančios vertė glūdi pirmiausiai Jo meilėje Tėvui. Kančia nėra joks gėris savaime, tačiau Dievo malonė Jėzuje ją perkeičia į pasipriešinimo blogiui įrankį.
Dar kartą apie morkų sodinimą…
Šį pamąstymą pradėjome istorija apie morkų daigelių sodinimą aukštyn kojomis, įvykį, kada nors greičiausiai nutikusį kokiame nors vienuolyne. Galbūt nuvyliau skaitytoją, nepasiūlydama vienintelio teisingo atsakymo į klausimą, kaip reikėtų reaguoti gavus tokią regimai neprotingą užduotį. Tokio atsakymo neduodu sąmoningai, nes jokie receptai nepakeis mūsų išmintingo naudojimosi savo protu ir valia bei krikščioniškos tradicijos lobiais. Jų šviesoje ir malonės veikimu turime atsakingai ir protingai spręsti ir rinktis tai, ką pažįstame esant tikrai gera.
Čia prisimintos skaudžios patirtys liudija, kad nors Dievo atvaizdas jau įspaustas mumyse ir Dievo malonė duodama veltui, kaip pastebėjo Dietrichas Bonhoefferis, ši malonė nėra pigi. Jos priėmimą ir tapimą vis labiau Dievo atvaizdu ženklina tikras atsivertimas, kurį savyje ir kituose puoselėdami niekada neužmerksime akių prieš blogį. Reikalingas gilus įsišaknijimas Dievo mums save dovanojančios meilės patirtyje ir nuolatinė dvasinė įžvalga bei budėjimas, kad mūsų savęs dovanojimas iš meilės būtų ne destruktyvus, o nešantis gyvenimą. Taip pat ir autentiškas autoritetas bažnytinėse bendruomenėse yra įmanomas tiek, kiek jis įsišaknijęs Kristaus ir Jo mistinio kūno narių tarpusavio meilės slėpinyje. Baigiant norėtųsi pastebėti, kad jau Vatikano II susirinkimas bandė užbėgti už akių piktnaudžiavimo autoritetu Bažnyčioje galimybei, ypač pabrėždamas kiekvieno asmens kaip Dievo atvaizdo prigimtinį kilnumą, sąžinės laisvę ir visos Dievo tautos „tikėjimo jausmą“ (sensus fidei), kurį maitina bendruomeninė įžvalga. Bendruomeninės įžvalgos Bažnyčioje svarbą ypač iškelia ir dabartinis Popiežiaus Pranciškaus inicijuotas Bažnyčios sinodinis kelias per autentišką įsiklausymą į visų tikėjimo bendruomenės narių, taip pat ir Bažnyčios giliai sužeistų asmenų patirtį, raudamas piktnaudžiavimo autoritetu šaknis