„Galime keliauti kojomis, galime – ir širdimi, mintimis: skaitydami, versdami puslapius, po truputėlį vis labiau tobulėdami, daugiau pažindami“, – sakė Vilniaus vyskupas augziliaras Darius Trijonis susitikimo su žurnalo „Kelionė“ kūrėjais bei herojais metu.
Indrės Mažeikienės nuotrauka
Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusiame renginyje įkvepiančiomis istorijomis apie takus, kuriais esame kviečiami žengti savo kasdienybėje, dalinosi alpinistas Saulius Damulevičius, aktorius Juozas Gaižauskas, rašytoja Laura Sintija Černiauskaitė ir dirbtuvių „Pats sau“ vadovas Donatas Kubilius. „Kelione, kurią keliaujame, norisi dalintis su visais – ne tik su uoliais Bažnyčios lankytojais, bet ir su kiekvienu, kuriam rūpi, kaip driekiasi jo širdies kelias“, – sakė žurnalo redaktorė s. Faustina Elena Andrulytė SF. Jai antrino ir Asta Stašaitytė, džiaugdamasi gyvo susitikimo su žurnalo herojais bei skaitytojais galimybe.
Saulius Damulevičius susirinkusius supažindino su keletu alpinizmo atributų, pasakojo apie kruopštų pasirengimą ir rizikas, kurios kyla besileidžiantiems į kalnus. Jis teigė, kad nėra paprasta atsakyti į klausimą, ko išmoko kalnai. „Pamokų gauni tikrai daug – nuo įrangos, partnerių, komandos pasirinkimo iki maršruto ir saugumo planavimo. Viso to reikia mokytis, suprasti. Visgi svarbiausia pamoka – gerbti kalnus.“
Pasak jo, net ir žemesniuose kalnuose žiaurūs nutikimai užklumpa ir labai patyrusius alpinistus, nes čia nuolat esti veiksnių, kurių negali kontroliuoti: „Tai nėra žaidimų aikštelė. Reikia žinoti, kad kalnas visada yra geriau pasiruošęs už tave ir tikrai turės siurprizų.“ Būtent todėl alpinistai nemėgsta sakyti įveikiantys arba užkariaujantys viršūnes: „Pabuvojęs viršūnėje, pasijutęs tuo mažu žmogeliuku (…) labai aiškiai supranti, kad nesi tas, kuris valdo situaciją“, – sakė S. Damulevičius.
Aktorius, rašytojas Juozas Gaižauskas dalinosi Camino de Santiago (Šv. Jokūbo kelio) piligrimystės patirtimi. „Daug kas mano, kad einant labai svarbus elementas yra raumenys. Turiu jus nuvilti – jie ne tokie reikšmingi. Gerokai svarbesni – kantrybė, atkaklumas, pasiryžimas. Iš tiesų kelyje reikalingas tik vienas raumuo, – sakė aktorius, rodydamas į širdį. – Jeigu jis ves tave, visai nesvarbu, kokios bus tavo rankos ir kojos, kiek pūslių bus ant tavo pėdų – tikrai tą kelią nueisi“.
J. Gaižauskas sakė, kad dar niekada taip nebuvo verkęs kaip tąsyk, kai suprato, kad užsibrėžto tikslo neįgyvendins. „Visi nekieti eina, o paties kiečiausio kelias baigėsi – po dvidešimties minučių verkimo aš paraudojau dar penkias. Ir žinot ką? Niekas nepasikeitė. Kai tu atsistoji, suprasdamas, kad tavo kelias baigtas, kai eini be jokios tikimybės nueiti, tada kelias pradeda kalbėti, dalinti dovanas, ir tada galbūt sutinki Dievą su šlepetėmis. Jis eina priešais ir nieko neprašo, nieko neaiškina ir nenurodinėja. Tiesiog eina priešais tave su guminėmis šlepetėm, kad rodytų tau kelią.“
Rašytoja Laura Sintija Černiauskaitė dalinosi mintimis apie džiaugsmą kasdienybėje ir mokinystę joje atpažinti Kūrėjo ranką. „Aš turiu rašymo dovaną. Noriu ją užkasti ir pamiršti, bet ji nori būti realizuojama. Kai išsilaisvinau iš suvokimo, kad esu rašytoja, kad turiu kas kelis metus parašyti po knygą, iš manęs pradėjo veržtis tai, kas yra „Džiaugsmyne“, – sakė rašytoja, kalbėdama apie naujausią savo knygą, kurioje žvelgdama į mažus kasdienybės įvykius ji apmąsto egzistencinius dalykus.
O paklausta – kokia gebėjimo džiaugtis mažais dalykais paslaptis? Ar jis yra įgimtas, ar ugdomas? – L. S. Černiauskaitė tarė: „Aišku, kad ir ugdomas. Jeigu iš tikrųjų esi tikintis, jeigu iš tikrųjų stengiesi gyventi su Viešpačiu, tai viskas darosi tarytum savaime, ir atsiranda didžiulis dėkingumas.“
Susitikimui besibaigiant Donatas Kubilius pristatė Vilniaus Martyno Mažvydo bibliotekoje veikiančių dirbtuvių „Pats sau“ veiklą ir vieną svarbiausių jos gaminių – į Ukrainą siunčiamas apkasų žvakes. Kiekviena jų turi tris dagtis, kurias uždegus žvakė tampa nedideliu apkasų lauželiu. Virš jo kariai gali pasišildyti maistą ar išsidžiovinti drabužius.
„Per praėjusius metus buvo padaryta per 35 tūkst. žvakių, kurių bendras svoris – 10 tonų“, – sakė D. Kubilius ir pažymėjo, kad prie šio rezultato prisidėjo 1600 savanorių. Kai kurie jų atvyksta lieti žvakių kiekvieną savaitgalį. Dirbtuvių vadovas kvietė prisidėti prie šios misijos įgyvendinimo lydint malda ir parūpinant savanoriams tuščių skardinių bei nereikalingų žvakių likučių.
