Mokinystė yra viena iš pagrindinių teminių gijų, nusidriekusių Evangelijoje pagal Morkų. Sekimas šia gija ir pasidavimas autoriaus vedimui gali priartinti mus prie Kristaus mokinio gyvenimo būdo ir laikysenos. Šiame straipsnyje norisi kalbėti apie atstumo suvokimą Evangelijoje.
Graikiškame Evangelijos tekste randame pasakymą ἀπὸ μακρόθεν (apo makrothen; liet. iš tolo), kuris nusako atstumą. Kai kalbama apie sekimą Jėzumi, evangelistas tokį atstumo laikymąsi pristato kaip negatyvų reiškinį. Evangelijoje laikytis atstumo dažniausiai yra minios pozicija, minios, kuri klausosi iš tolo. Tai ne vien fizinio atstumo palaikymas, bet ir pasislėpimas minioje, anonimiškumo siekimas. Minios seka Jėzumi, bet saugiai laikosi atstumo ir vertina Jo mokymą iš tolo. Minia yra puiki vieta pasislėpti nuo asmeniškumo. Mokiniai, pašaukti vardu, yra įtraukiami į Kristaus sekimą visu savo gyvenimu, o iš tolo besiklausančioje minioje kiekvienam reikia asmeniškai priimti apsisprendimą artintis prie Jėzaus, klausytis Jo mokymo ir pagal jį gyventi. Tie, kurie klausosi Jo mokymo, bet neatsiliepia, lieka mokymo stebėtojais, o ne vykdytojais.
Sekimas, kurio reikalauja Jėzus, yra aktyvus atsiliepimas į mokymą ir tapsmas tokiu, kaip Jis. Tai suartėjimas su pačiu Jėzumi. Pasak biblisto J. W. Aernie, sekimas turi keisti gyvenimą ir pasižymėti tarnavimu kitiems, o ne tik fiziniu Jėzaus sekiojimu ir Jo mokymo analizavimu pasislėpus bevardėje minioje. Mokiniai palieka viską ir seka Jėzumi (Mk 1, 18; 2, 14; 10, 28), pasilieka su Juo ir gyvena naują gyvenimą. Jie klysta, nesupranta, bet vis tiek lieka su Jėzumi, lieka įsipareigoję Jo mokymui ir stengiasi gyventi kitaip.
Didžiausią išbandymą mokiniai patiria kančios akivaizdoje, kai jų įsipareigojimai susvyruoja ir jie palieka Jėzų. Skaitytojui, kurį Morkus kviečia įsijausti į mokinio vaidmenį, ši situacija yra pavyzdys ir perspėjimas, ko mokiniui reikia saugotis. Nepaisant to, net Jėzui mirus, apaštalai laikosi drauge, gedi ir verkia Jo (Mk 16, 10). Tai dar labiau atskleidžia Jėzaus mokymą ir patvirtina, kad Jis reikalauja aktyvaus atsiliepimo. Net nesuprantančius, klystančius ir Jį paliekančius mokinius Jėzus kantriai veda, nes jie nori atsiliepti Dievui, kuris yra meilė, jie nelieka pasyvūs stebėtojai. To reikalaujama ir iš skaitytojo – atsiliepti savo gyvenimu ir stengtis gyventi pagal Jėzaus mokymą, o ne likti stebėtoju, kuris iš tolo vertina Jėzų ir jo mokinius.
Taigi, atsiliepimas ir įsipareigojimas yra esmiškai svarbios savybės, atskiriančios žmones, kurie sekioja Jėzų, stebėdami jį iš tolo, nuo Jo mokinių, kurie, kad ir netobulai, atsiliepia ir įsipareigoja gyventi pagal Jėzaus mokymą. Atsiliepdami mokiniai gyvena pagal Jėzaus mokymą, drauge laužo duoną, dalijasi Kristaus Kūnu, meldžiasi ir patarnauja vieni kitiems iš meilės.
Mokinių vienybės pagrindas yra artumas ir santykis su Jėzumi, kuris juos buria, vienija ir daro bendruomene. Ne mokymo vykdymo kokybė ar ją sudarančių žmonių tobulumas nusako ypatingą šios bendruomenės santykį su Jėzumi, o pirmiausiai atsiliepimas ir įsipareigojimas Dievui ir vienas kitam. Mokiniai parodomi kaip labai artimi ir žmogiški bendražygiai, kurie nėra tobuli, ir Jėzus renkasi juos ne dėl nepriekaištingumo, o dėl atkaklumo ir pasiryžimo tobulėti. Aktyvus atsiliepimas į Jėzaus mokymą ir pastanga juo gyventi šį kelią padaro tobulėjimo, šventėjimo keliu. Bažnyčios pašaukimas – tapti bendruomene arti Kristaus Širdies. Mokiniais tampama einant su Jėzumi, artėjant prie Jo kančios, Jo kryžiaus ir prisikėlimo, o ne stebint jį iš tolo.
Galiausiai norisi paminėti vieną labai svarbų mokinį – Petrą, kurio pavyzdys geriausiai atskleidžia, kaip pavojinga atsitraukti ir sekti Jėzų iš tolo. Suėmus Jėzų Alyvų kalne, Petras seka būtent iš tolo. Toks mokinio atsitraukimas į stebėtojo vaidmenį baigiasi tuo, kad jis triskart išsigina Jėzaus, išsižada to, kuriuo įtikėjo. Atsitraukimas, anonimiškumas, noras prisiimti stebėtojo vaidmenį ir vertinti Dievą bei žmones iš tolo mokinį nuveda iki savęs praradimo, o bendruomenę – iki skilimo.
Taigi, mokinystė, į kurią esame pašaukti, pirmiausiai prasideda nuo priartėjimo prie Jėzaus. Norisi išprovokuoti skaitytoją įsivardinti, kur kiekvienas iš mūsų mėgstame slėptis minioje, vertinti iš tolo ir atsiriboti nuo savo netobulos bendruomenės ar sunkiai suvokiamo Dievo. Tegul tai negąsdina, bet padeda pasiryžti leistis į artimesnį santykį su Viešpačiu.