„Kelionė“ 2024 m. Nr. III (31)
Lietuvoje jau beveik du dešimtmečius gyvenančio italo Gian Lucos Demarco (g. 1983) didžiausia svajonė kadaise buvo turėti jaukų knygynėlį ir mažą namelį kalnuose. „Bet su Dievu įdomiau neplanuoti“, – juokiasi Gian Luca, pasakodamas apie gyvenimo ir tikėjimo kelią, veiklą ir projektus, kurie, pasak žinomo virtuvės šefo, auga kaip mielinė tešla.
Italas pasakoja atvykęs į Lietuvą dėl noro… išgelbėti pasaulį – savanoriauti dirbant su gatvės vaikais, o drauge tirti savo pašaukimą. Vis dėlto Luca sako, kad atsitiko atvirkščiai – Lietuva jį išgelbėjo: čia sutiko mylimą žmoną, sukūrė šeimą, tapo žinomu virtuvės šefu. Tačiau gero humoro jausmo nestokojantis Luca juokiasi: iškilus sunkumams, kartais dar aplanko mintis – o gal vis dėlto reikėjo tapti vienuoliu?..
Susitinkame naujoje Jūsų kavinėje „Take a Brake“. Čia labai jauku, norisi ne tik išgerti kavos ar užkąsti, bet ir pasėdėti su knyga – jų čia tiek daug. Ar seniai svajojote apie tokią erdvę?
Nuo jaunystės svajojau turėti senovinį knygynėlį su kavinuke. Labai myliu knygas, daug skaitau. Turėti didelį verslą ir vadovauti didelei komandai – ne man.
Kai būname su šeima Italijoje, kartais prašau, kad Eglė paliktų mane kuriam laikui knygyne. Ne kartą keliaudami esame vežęsi lagaminą lagamine, kad į antrąjį grįždami galėtume susidėti naujas knygas.
Nuo šeštos ryto Jus galima sutikti šioje kavinėje, po pietų darbuojatės savo kulinarijos studijoje, esate trijų vaikų tėtis, be to, skiriate laiko savanorystei. Ir dar turite laiko skaityti?
Skaitau prieš miegą. Skirtingais gyvenimo periodais ieškau knygų, kurios man tiktų: kaip būti geru tėvu, kas nutinka, kai gimsta vaikai, apie santykių krizę poroje… Ir Eglei paskaitau vakarais, bet ji dažniausiai užmiega. (Juokiasi.)
O veiklos tikrai netrūksta. Štai šiandien po pietų eisiu į kulinarijos studiją – čia atvažiuos Trečiojo amžiaus universiteto studentės iš Marijampolės. Tai mano palaikymo komanda – 45 močiutės. Žvelgiant į tas moteris senatvė Lietuvoje atrodo visai neblogai.
Nesvajojate kada nors sugrįžti į kalnuotą Italijos šiaurę, kur esat užaugęs?
Neturiu tokios vizijos, tačiau jaučiu, kad Vilnius man per didelis miestas, nepriprantu prie jo, nors gyvenu čia jau šešiolika metų. Vis viena esu kaimietis, kalnietis… Bet neturiu plano, kur gyvensim senatvėje. Šv. Pranciškus yra pasakęs: „Mano pagalvė – žemė, mano stogas – dangus“, tai reiškia, kad kaip krikščionis neprivalau planuoti, kas bus rytoj. Tegul Dievas dėlioja! Žinoma, nemeluosiu: turime tris vaikus, daug galvoju apie tai, kaip išlaikyti šeimą. Bet vis tiek esu įsitikinęs, kad su Dievu įdomiau neplanuoti…
Su žmona Egle esate tikintys žmonės, taip ugdantys ir savo vaikus. Kaip sekasi puoselėti tikėjimą šeimoje?
Visi mane laiko stipresniu tikėjime, bet Eglė duoda stabilumą, padeda išlaikyti ištikimybę kasdienei maldai. Aš ne toks stabilus dėl savo darbo, nuovargio, pykčio, su kuriuo kartais nesusitvarkau… Žinoma, rytinė malda vežant vaikus į mokyklą ar vakare, prieš einant miegoti, yra šventas reikalas.
Suprantu, kad ir Jūs šeimoje su sese nuo mažens buvot auklėjami katalikiškai, skiepijamas tikėjimas, tiesa?
Gyvenom visai šalia bažnyčios ir su sese eidavom į vaikų Mišias sekmadieniais. Mama dalyvaudavo rytinėse Mišiose, o tėvas – tik per šventes. Atrasti tikėjimą man padėjo bažnyčios bendruomenė. Ji mūsų miestelyje labai stipri, turėjo, ką pasiūlyti vaikams ir jaunimui.
Tiesa, pradžioje į Mišias mane labiausiai traukdavo dainavimas. Be to, Bažnyčia man siejosi su džiaugsmu ir žaidimais po pamaldų…
Girdėjau, kad asmeninį ryšį su Dievu atradote būdamas kalnuose. Kaip?
Kai buvau mažas, o tėvai dirbo ir negalėjo manęs prižiūrėti vasaromis, mane išsiųsdavo į kalnus pas tetą. Buvo gana nuobodu, beveik negalėjau susitikti su kitais vaikais. Bet teta vieną dieną pasakė: „Tu nesi vienišas. Tu turi draugą: visada gali kalbėtis su Jėzumi.“ Nuo tada iš tiesų pradėjau su Juo kalbėtis, dalintis. Tie pokalbiai tapo įpročiu.
Paauglystėje tapau jaunimo choro vadovu – nebuvau kietas dainininkas, bet skatindavau visus giedoti kartu. Turėjau bažnyčioje ir savo vietelę, kur stovėjo Jėzaus statula. Įsisprausdavau į kampelį prie jos, kad niekas manęs nematytų. Norėjosi slėptis, nes aplinkiniai vienu metu jau skelbė, kad aš kone šventasis, būsimas kunigas. Buvau močiučių pažiba!
Kai prasidėjo paauglystės rūpesčiai, iššūkiai dėl brendimo, hormonų, masturbacijos ir būdavo sunku tuo dalintis su kitais, eidavau į tą kampelį ir kalbėdavausi su Jėzumi.
Vėliau nemažai laiko praleidote Asyžiuje, ne vienerius metus dalyvaudamas katalikiškoje ugdymo programoje jaunimui SOG (Servizio Orientamento Giovani). Esat minėjęs, kad Jus ten išginė tam tikri jauno žmogaus klausimai. Kas Jums tuo metu rūpėjo ir ar sulaukėte atsakymų?
Atvykau turėdamas tris svarbiausius klausimus, bet niekam apie tai nesakiau. Vieną dieną, kai meldžiausi bažnyčioje, staiga prie manęs priėjo brolis pranciškonas ir pasakė: „Prisimink, kad gyvenime yra svarbūs trys dalykai – leisti savo gyvenime augti Dievui, o savo „aš“ apriboti; gyventi mylint visa ir nuolat šauktis Šventosios Dvasios.“ Gavau atsakymus į klausimus, dėl kurių čia atvažiavau, jų net neuždavęs!
Asyžiuje broliai kalbėdavo apie Dievą labai giliai, o tai man buvo svarbu. Remdamiesi Senuoju ir Naujuoju Testamentu, jie kalbėjo man apie mano gyvenimą. Tai buvo afigėnai! Pamenu, vieną savaitę visi mokymai buvo susiję su „Žiedų valdovu“, kitą – su „Žvaigždžių karais“. Brolis Emilio, mano pirmasis dvasios tėvas, sugebėdavo taip kalbėti, kad tik klausydavau ir rašydavau, rašydavau, rašydavau…
Be to, ten vyko nuolatinė Švč. Sakramento adoracija. Galėdavau būti koplyčioje, kada tik norėdavau, ir bendraut su Juo! Rašyti Jam! Buvo daug pažadų, meilės prisipažinimų…
Tiesiog pražydo tikėjimas?
O Dieve! (Juokiasi.) Buvau įsimylėjęs iki ausų! Atrodė, kad galiu važiuoti bet kur ir tarnauti Dievui. Kilo noras tiesiog kalbėti kitiems žmonėms apie Dievą, skelbti Evangeliją. Vienu metu net norėjau tapti pranciškonu.
Po pirmųjų ten praleistų metų išvykom į misiją Pietų Italijoje. Reikėjo eiti nuo durų prie durų ir kalbėtis su žmonėmis. Buvom tokie užsidegę! Atrodė, kad galim kalnus kilnoti. Jaunatviška beprotystė! (Juokiasi.) Mane net vadindavo Creatura – „Kūrinys“.
Dėl tikėjimo patirties Asyžiuje aš užaugau, tapau vyru. Aišku, tai nereiškia, kad pasidariau šventas. Buvo ir visokių prisidirbimų… Ir iki šiol jų yra!
Kaip į tokį jaunatvišką karštį žiūrėjo Jūsų artimieji?
Atsimenu, dalyvavau vienoje misijoje su pranciškonais Asyžiuje. Mano tėvai atvyko pažiūrėti, ką čia veikiame, nes tėvas labai bijojo, kad tapsiu kunigu. Paskutinę misijų dieną renginys vyko didžiulėje aikštėje, ji buvo sausakimša. Mes ne tik giedojom, bet ir šokom, ir mano užduotis buvo tuos šokius vesti. Šokdinau 15 tūkst. žmonių… Tėvas nesuprato, kas darosi su jo sūnumi, o mama mėgino jį nuraminti.
Paskui po renginio tėvas pusantros valandos kalbėjosi su mano dvasios tėvu. Maniau, kad jie susimuš! Juk pranciškonai irgi ne pėsti! Po pokalbio tėvas pasiėmė savaitę atostogų, išvažiavo į Asyžių ir… remontavo vienuolyną „Casa Frate Jacopa“. Sutvarkė ten visą santechnikos sistemą!
Dar vieną ženklą gavau tėvui jau būnant mirties patale. Po avarijos ligoninėje mums sakė, kad nebėra vilties ir davė penkias minutes atsisveikinti. Tada pirmą kartą tėvui pasakiau, kad jį myliu, kad juo didžiuojuosi ir kad, nors nežinau, koks jo santykis su Dievu, bilietą į amžinybę jam nupirksiu… Atsiklaupiau reanimacijoje ir pradėjau garsiai melstis.
Po to tėvas gyveno dar vienuolika metų, nors buvo jau paralyžiuotas. Jis pamatė ir mūsų vestuves, ir anūkus. Tik jauniausios dukros Martinos nespėjo pamatyti, ji gimė praėjus porai mėnesių po tėvo mirties. Keista, bet Martina mus tikina: „Aš pažįstu senelį, susipažinom danguje.“
Jeigu ne tikėjimo kelias, veikiausiai nebūtumėt atkeliavęs ir į Lietuvą. Juk atvykote čia dėl savanorystės, tiesa?
Taip, atvykau čia savanoriauti – dirbti su gatvės vaikais. Tuomet dar studijavau universitete, buvau dvidešimties.
O ką studijavot?
Tarptautinį bendradarbiavimą ir projektavimą – norėjau išgelbėti pasaulį. Turiu didvyrio sindromą, taip sakė ir mano psichologas. (Juokiasi.) Tobulas darbas man būtų gelbėtojo. Norėčiau!
Taigi, būdamas dvidešimtmetis atvažiavote gelbėti Lietuvos?
Įsivaizdavau, kad vykstu gelbėti, bet atsitiko atvirkščiai – Lietuva išgelbėjo mane. Turėjau ambicijų padėti jaunimui, kurti projektus. Savanoriaudamas Carito dienos centre ir vaikų globos namuose susipažinau su jaunuoliais, kurie gyveno gerokai sunkiau negu aš ir buvo gerokai šventesni už mane. Tik atvykęs supratau, kad buvau visai nepasiruošęs tokiai misijai. Tikrai daugiau gavau negu daviau – visai nebuvau didvyris.
Be to, atvažiavau į Palemoną pas saleziečius, svarstydamas ir apie kunigystę. Vis dėlto man per daug patiko merginos (juokiasi).
Taigi, pašaukimas irgi išsigrynino – čia sutikote būsimą žmoną Eglę. Regis, tikrai gavot dovanų pilną komplektą: patirtis, kalba, darbas, žmona, vaikai… Taip paprasta: atvažiuoji dėl Dievo ir viską gauni?
Dievas viską padovanojo per šitą šalį. Mano paties fantazija negalėjo būti tokia laki… Aiškiai supratau, kad tuomet, kai savanoriauji, padedi ir sau – gauni atsakymus į tam tikrus klausimus, gyji.
Savanorystė ir šiandien svarbi Jūsų šeimos gyvenimo dalis – skiriate tam laiko, be to, drąsiai dalijatės ir savo tikėjimo patirtimis.
Bandome. Manau, labai svarbu rodyti pavyzdį vaikams, o tai galima tik veikiant. Kalbėjimas nieko nereikštų.
Kai kas nors kviečia liudyti krikščioniškuose renginiuose, rekolekcijose, mielai atsiliepiam. Savanoriauju ir kariuomenėje gaminant maistą – tai nuolatinis įsipareigojimas.
Matydami, kad žmonės daro Dievo darbus, stengiamės padėti. Negalime suteikti didelės finansinės pagalbos, bet galim padėti kitaip – dovanodami savo laiką ar maistą.
Eglė su vaikais prieš Kalėdas lanko senelius Antavilių pensionate. Tai primena ir mano vaikystę: patarnaudavau bažnyčioje ir kartais su kunigu eidavom į senelių namus, kur jis aukodavo Mišias. Po jų kalbėdavom su tais seneliukais. Jie būdavo labai laimingi, kad gali pabendrauti, vaišindavo arbata, pasakodavo savo istorijas.
Porą kartų per metus padedam Motinos Teresės seserims gaminti maistą vargšams – per Velykas, Kalėdas. Bet to negaliu vadinti savanoryste – tai malonumas. Mes dėkingi, kad turim galimybę dalintis tuo Dievo darbu. Seserys mums, kaip šeimai, padeda suprasti, kur einame ir kaip neprarasti krypties. O kryptį prarasti labai lengva…
Kartais bažnyčioje skelbiama tokia aukšta teologija, kad nieko nesupranti. Reikia paprastesnių dalykų. Tai – darbai. Kai visa bendruomenė dalyvauja meilės darbuose, ji auga.
Papasakokit apie savo veiklą: nors Lietuvoje pradėjote karjerą nuo sporto, šiandien esate žinomas virtuvės šefas. Kaip keliavote šią kelionę?
Kurį laiką buvau biatlono rinktinės treneris, bet iš to nebuvo įmanoma pragyventi. Be to, tuomet gyvenau labai nestabiliai, daug važinėdavau su rinktine. Galiausiai supratau, kad Eglė svarbesnė už sportinę karjerą. Sprendimas rinktis virtuvę buvo labai paprastas – iš to galiu išlaikyti šeimą. Taigi, pradėjau savo mažą verslą.
Viskas prasidėjo nuo Kulinarijos studijos, įsigijau pusę jos akcijų. Įmonė, kuri turėjo kitą pusę, ėmė spausti mane į kampą, kad parduočiau jiems savo dalį ir netrukdyčiau. Jie mane šantažavo, sakė: „Italiūkšti, mes vis tiek tave suvyniosim.“ O aš jiems: „Ne su tuo prasidėjot. Nežinot, kas stovi už manęs. Atsargiai!“ Daviau tai įmonei tris dienas apsispręsti, ar tikrai nori mano dalies.
Ir ką daryti? Grįžau namo, užsidegiau didelę žvakę ir tris paras meldžiausi dieną naktį. Prašiau, kad Dievas viską sutvarkytų pagal savo valią. Kai tik žvakė baigė degti, sulaukiau skambučio: „Nenorim problemų, parduodam savo dalį.“ Pasirodo, tas žmogus, iš kurio įsigijau studiją, paskambino mano konkurentams. Aš meldžiausi, o Dievas veikė.
Kulinarijos studija, TV laidos, projektai, Vilniaus „Erudito“ licėjaus mokinių maitinimas, nauja kavinė, savanorystė, o dar trys vaikai – visko tiek daug! Kaip tai aprėpiate?
Dievas mane turbūt taip sukūrė, kad nesugebu mažų dalykų, nors kadaise svajojau apie namelį kalnuose ir knygynėlį. Pradėjau nuo kulinarijos studijos ir viskas ėmė augti… Kaip mielinė tešla! Kartais mano projektai ir pačiam atrodo nesuvaldomai dideli. Žinoma, tuomet dalinuosi atsakomybe su kitais. Siekiu daugiau tvarkos, noriu dirbti mažiau valandų, daugiau laiko skirti šeimai, nors tai tikrai nelengva.
Kartais, kai būna sunku, pagalvoju: „O gal vis dėlto reikėjo stoti į vienuolyną…“ (Juokiasi.)
Minėjote, kad į virtuvę sugrįžote. O kokia buvo pradžia?..
Dar mokykloje, vos baigdavosi mokslo metai, gaudavau tris dienas poilsio ir tada mama sakydavo: „Tavo tėvas nuo penkių ryto dirba, ir tu pasijudink.“ Buvo tiesiog neįmanoma, kad jaunuolis namuose nedirbtų. Na, o dirbti restorane man atrodė geriau negu statybose.
Mama griežta kaip reikiant!
Patikėk! Nelinkėčiau! (Juokiasi.)
O kokie iššūkiai Jus patį užklupo tapus tėvu?
Kai gimė vaikai, susirgau troškimu viską sukontroliuoti. Tokia policininko rolė. Greičiausiai dėl to, kad bijau, jog vaikams gali kas nors atsitikti… Vis primenu sau: „Luca, tu tikintis, nusiramink.“ Vis dėlto tai – nuolatinė kova su savimi ir savo kasdienybe.
Tikrai nesu tobulas. Esu kelionėje: nuolatos ieškau atsakymų, bandau suprasti save, lankau kursus, einu pas psichologą, daug skaitau…
O ko pats išmokote iš savo tėvų?
Po tėčio laidotuvių, kai kunigas pakvietė tarti žodį, pasakiau, kad nesvarbu, kokie griežti buvo mano tėvai, per šituos du žmones – tėvą ir motiną – aš išmokau meilės santykio. Negalėjau įsivaizduoti tėvų atskirai. Jie didžiausius sunkumus išgyveno kartu ir parodė neįkainojamą pavyzdį. Sakiau, kad nežinau, ar jie yra šventi, bet jų gyvenimas – šventas.
Esat pasakojęs, kad tėtis visą gyvenimą nešdavo mamai kavą į lovą. Ar pats taip pat palepinat Eglę?
Kol buvo sveikas, tėvas tikrai visuomet taip darė. Po avarijos jau mama nešdavo jam kavą.
Gražus pavyzdys, bet čia aš esu šiknius, nes Eglė man neša kavą į lovą, o ne aš jai… Nuo tokios meilės išraiškos tiesiog kaifuoju. Nežinau, ar gali būti didesnė dovana už kavos gėrimą drauge su Egle rytais. Tai neįtikėtina.
Vedėte lietuvę, gyvenate Lietuvoje. Kokius kultūrinius skirtumus Jums sunkiausia priimti?
Pirmiausia girdint, kaip lietuviai gieda per Mišias, atrodo, kad jums visą laiką gėda. Suprantu, kad žodžiai „gieda“ ir „gėda“, nors skamba panašiai, yra nesusiję, bet tikrai atrodo, kad jums gėda giedoti: jei nusidainuosiu, į mane kreivai žiūrės, o jei negaliu tobulai, nedainuosiu iš viso. Erzina ir solo koncertai bažnyčiose… O po Mišių dar turiu laukti, kol baigs giedoti paskutinę giesmę ir tada ploti – toks priverstinis dalykas. Ir tą paskutinę giesmę kartoja, kartoja, kartoja… Gal tai susiję su kankinyste?.. (Juokiasi.) Popiežius Jonas Paulius II sakė, kad daugiausiai kankinių yra Lietuvoje. Bet mums nereikia dar vienos kankinių kartos! Ypač kai į Mišias atsivedi vaikų.
Iš tiesų toks mūsų tautinis charakteris: pabūti iki pabaigos, po paskutinės giesmės dar ramiai pasimelsti, o kai tenka lankytis Italijoje, matome, kad tuoj po palaiminimo italai skuba pro duris…
Taip – švęsti, kalbėtis. Sakyčiau, kad lietuviai turi labai gilų tikėjimą, bet juo nesidalina. Bet jei esu krikščionis ir neskleidžiu Žodžio, neauga bendruomenė.
Susitinkam bažnyčioje tuos pačius žmones metai iš metų, tačiau, be dalyvavimo Mišiose, nėra jokio santykio. Taigi, nemokam dalintis bendruomenėje, juolab su naujai ateinančiais. Anksčiau pamatęs naują žmogų bažnyčioje prieidavau, sakydavau: „Labas. Iš kur tu? Einam kavos po Mišių?“ Dabar jau prisitaikiau prie sistemos, ateinu, dalyvauju Mišiose ir išeinu… O Bažnyčia juk turi būti misionieriška.
Paminėjote uždarumą: tą patį turbūt galima sakyti ir apie kalbėjimąsi, atvirumą, konfliktų sprendimą?
Lietuvoje iki šiol yra nemažai tabu temų. O jei bandai jas paliesti, tampi blogietis. Viena jų – kalbėti apie lytiškumą, kūno teologiją. Neseniai viename šeimų susitikime mėginau pasakyti savo nuomonę apie natūralaus šeimos planavimo metodą. Mano supratimu, jis labai apriboja spontaniškumą, ypač jaunos šeimos santykiuose. Juk susituokę žmonės turėtų patirti santykio pilnatvę, džiaugtis, pažinti vienas kitą. Ypač jeigu laukia iki vestuvių. Dėl savo požiūrio sulaukiau kitų tikinčiųjų kritikos, kad nesam atviri gyvybei… Taip, ne visuomet myliuosi su Egle, kad susilauktume vaikų, tiksliau – niekada. O jei atsiras vaikų, atsiras. Žinoma, tai gali būti baisu, jau turime tris vaikus, esam nebe visai jauni. Buvo ir momentas, kai pradėjome lauktis ketvirtojo, bet tą vaikelį praradome. Tačiau nekilo klausimas, ar priimsim gyvybę. Esu tikras, kad jei esi pasiruošęs susituokti, turi būti nusiteikęs ir priimti gyvybę, kuri ateina. Turi būti atviras, o ne planuoti. Ką tuomet daryti? Reiktų sėsti ir atvirai pasikalbėti apie šituos dalykus Bažnyčioje.
Dar viena tabu tema – poros ir uošvių santykiai. Apie tai nenori kalbėti netgi tikinčios šeimos. Sako: yra Dievo įsakymas „Gerbk savo tėvą ir motiną“. Bet gerbti reiškia pasakyti tiesą. Kai sakoma tiesa, santykis gali augti. Jeigu tėvai nesugeba atsiskirti nuo savo vaiko, jis negali užaugti ir būna kaip mėnulis. Kas yra mėnulis? Miręs žemės vaikas, kuris nėra savarankiškas ir nuolat sukasi aplink savo mamą. Tai be galo skausminga, bet vaikai turi turėti savo gyvenimą.
Italijoje prie altoriaus sūnų atveda motina, pabučiuoja ir palieka Dievui – tam, iš kurio savo vaiką ir gavo. O dukrą atveda tėvas, duoda ranką būsimam vyrui, tai reiškia: „Pasitikiu tavim.“ Tada įdeda dukters ranką į vyro ir palieka juos prie altoriaus. Kunigas palaimina naują šeimą.
Dažniausiai skyrybos per pirmus dvejus metus įvyksta dėl toksiškos artimos aplinkos: santykių su uošviais, anyta. Italijoje didelė problema – vyrų prisirišimas prie tėvų, Lietuvoje atvirkščiai. Čia moterys daugiau mamyčiukės, o vyrai savarankiškesni. Mes, italai, tuo klausimu visiški nevykėliai…
O kaip Jums pavyko atsitraukti?
Aš atsitraukiau nuo mamos kur kas anksčiau nei pradėjau draugauti su Egle. Kai tėvas patyrė pirmą didelę avariją, gulėjo ligoninėje už 250 km, ir motina išvyko jo slaugyti. Likau visiškai vienas. Tas laikas man padėjo išmokti gyventi savarankiškai.
Bet ir dabar mama daro man įtaką. Pastebiu, kad kai ji yra arti, patiriu įtampą, darausi nervingas… Negaliu būti su mama ilgiau negu tris dienas. Bendraujam, kalbamės telefonu, bet būti kartu per daug – nesveika. Jai – nes nori kontroliuoti mano gyvenimą, o man – nes manęs juk neįmanoma kontroliuoti…
Čia padeda atstumas?
Tai, kad mane išsiuntė 2400 km nuo savo gimtinės, yra didžiulė Dievo dovana. Kitaip nebūčiau išsiskleidęs. Aš išsiskleidžiau savo žmonos ir šitos šalies dėka.
Ar Eglei buvo lengva priimti šią Dievo dovaną?
Žinoma, nelengva. Jai norėtųsi ramesnio gyvenimo!
Eglės šeimoje vyrauja supratimas, kad viskas turi būti organiška ir vykti savaime, bet, mano supratimu, taip dalykai nesisprendžia. Kartais ir iš Dievo norim padaryti gerą vaikelį, bet Jėzus toks nebuvo. Jis buvo nepatogus revoliucionierius – už tai ir nužudytas. Jėzus skelbė meilę, tik žmonės buvo supratę ją kaip taisyklių laikymąsi. Mes šiandien irgi sugalvojam daug taisyklių, o apie Dievo meilę kartais pamirštam.
Jei turim problemų, žiūrėti tiesai į akis nėra nuodėmė. Tai – ne ramybės trukdymas, o jos ieškojimas. Kai pastebiu kokią nors problemą, noriu apie tai kalbėtis, spręsti, kartu atiduoti Dievui. Kitaip užsidarysiu savyje, pradėsiu atsakymų ieškoti ten, kur jų nėra. Iš to kyla alkoholizmas, neištikimybė, depresija… Gyvenimas yra nuostabus, bet mes padarom jį negražų užsidarydami.
Su Egle nemažai apie tai diskutuojam. Ji pripratusi į daug ką numoti ranka – ai, nieko tokio, kažkaip išsispręs. O nesisprendžia!
Tikiu, kad Dievas iš manęs, nuodėmingo žmogaus, padarys tokį šventą kaip Eglė. Labai norėčiau būti tikras, kad gyvenu pagal Dievo valią. Tai būtų kaifiškiausias dalykas mano gyvenime: pabaigoje žiūrėti atgal ir sakyti: „Dieve, daug visko buvo, bet gyvenau pagal Tavo valią.“
O kaip ją atpažinti savo kasdienybėje?
Visų pirma, reikia Jį pakviesti į kiekvieną sprendimą. Tai nelengvas darbas. Svarbu labai aiškiai pasakyti: „Noriu, kad ši situacija vyktų pagal Tavo valią. Aš stengsiuosi iš visų jėgų, bet tu nuspręsk, kaip baigsis.“ Pavyzdžiui, visai neseniai su kariškiais važiavom atstovauti Lietuvai į virėjų čempionatą Anglijoje. Kariškiai nebuvo pripratę melstis prieš varžybas, o aš melsdavausi ir dar paskambinau šeimai, paprašiau, kad melstųsi kartu. Sakiau kariams: „Kaip Dievas norės, taip ir baigsis.“ Prieš tą kelionę atlikau išpažintį ir kunigas kaip atgailą man davė perskaityti 23-iąją psalmę: „Mane Viešpats gano, man nieko nestinga…“ Taip apsidžiaugiau! Net užmigau su Biblija rankose.
Taigi, manau, kad, ieškant Dievo valios, svarbu Jį pakviesti net į pačius mažiausius sprendimus. Bet tai nėra paprasta.
Pastaruoju metu dariau daug klaidų, išgyvenau nerimą, nežinojau, kaip pasiekti ramybę. Ačiū Dievui, išvažiavau į Kairos rekolekcijas ir ten supratau, kur klydau. Pasakiau sau: „Nebekvieti Dievo į savo gyvenimą, tai ko nori?“ Pradėjau vėl viską Jam atiduoti. Tokia krikščioniška gydymosi priemonė. Dabar po trupučiuką atsigaunu.
Iš tiesų svajoju namuose turėti koplytėlę, kad galėčiau nuolat melstis ir ten atsigauti. Kol kas tai atrodo neįmanoma. Dabar mano koplytėlė yra automobilis. Gaila, bet čia turiu daugiausiai laiko maldai.
Vis dėlto jaučiu, kad Dievas mane labai prižiūri. Kai atsitolinu, Jis prisiartina. Vargšas – aš Jam duodu tiek darbo!.. (Juokiasi.)
Labai atvirai liudijat savo tikėjimą, dalinatės, pasakojat apie tai. Ar nejaučiate pasipriešinimo, pašaipų, kritikos iš netikinčiųjų, o gal ir iš tikinčių?
Lietuviai yra labai mandagūs. Turiu pasakyt, kad dėl tikėjimo daugiau pašaipų sulaukdavau Italijoj. Čia visi labai gerbia vieni kitus. Taip pat ir televizija. Mano vadovas sakė: „Televizija turi likti laisva, priimti visus, net jei aš ar tu galvojam kitaip.“
Būna, iš tikinčių sulaukiu kaltinimų: „Tu dirbi pas nuodėmingus žmones.“ Bet ar tikrai? Be to, kažkas iš tikinčių juk turi būti ir čia… Dalyvauti visuomenės gyvenime, net politikoje – irgi yra krikščionių, taip pat ir mano atsakomybė.
Neslepiu ir tikėjimo ženklų. Anksčiau prieš filmuojantis ateidavo režisierius ir paslėpdavo mano kryželį, kurį nešioju ant kaklo. Nieko nesakydavau, tik tuomet, kai prasidėdavo filmavimas ir užsidegdavo raudona lemputė, vėl jį išsitraukdavau ir pradėdavau kalbėti. Taip pat ir rožinis ant mano rankos – jo niekada nenusiimu.
Esate mylimas žiūrovų ne tik dėl savo kulinarinių gebėjimų, gražaus kalbėjimo lietuviškai, bet ir dėl puikaus humoro. Kuo Jums svarbus humoras?
Taip, šitą moku. Dievas yra pokštininkas ir jeigu neturėsi humoro jausmo – depresuosi. Labai svarbu pasijuokti iš savęs. Tai yra humoras. Kas kita – sarkazmas, kuriuo žmonės, deja, piktnaudžiauja. Tai blogas įprotis, kaukė… Sarkastiškai galiu pasakyti kitam tuos dalykus, kurių nedrįstu pasakyti į akis. Sarkazmas skamba juokingai, bet iš tiesų skaudina kitą. Deja, dabartiniame pasaulyje sarkazmas išstumia humorą. Apskritai humoristai nėra kvaili žmonės, priešingai!
Luca, o ko reikia, kad galėtume būti iš tiesų laimingi? Koks Jūsų laimės receptas?
Esu tikras, kad mums reikėtų mažiau auklėti vieniems kitus ir daugiau ieškoti Dievo. Daug laiko praleidžiam tuščiai. Taip intensyvu visavertiškai gyventi savo gyvenimą, kad kištis dar į kitų… Juk kartais žmogus, kuris yra toli nuo Bažnyčios, daug šventesnis už mane, kuris nuolat einu į bažnyčią.
Bėda, kai visi esam mokytojai, bet nesekam tikrojo Mokytojo. Tada mūsų gyvenimai pasidaro sunkūs, liūdni, kartais ir nepakeliami. Mes prisimenam, kad reikia paimti savo kryžių, bet neprisimenam, kad Jėzus jau paėmė visus mūsų kryžius ant savojo. Pasidarytų taip paprasta tai supratus…
Didelis pasiekimas būtų, kad atėjus į Mišias vienas tikintysis nesisėstų prie vieno suolo krašto, o kitas – prie kito, taip neleidžiant žmonėms atsisėsti per vidurį. To dar nepasiekėm. O pradedam aiškinti: šitas žmogus nepriimtinas, anas ne taip stovi, kalba, atrodo… Reikia apsivalyti nuo tų dalykų, kol neatėjo karas. Kitaip karas apvalys mus, ir bus gerokai blogiau. Mirtis nuplauna skausmingai.
Laikas nusiimti šventųjų kaukes ir pradėti iš tiesų siekti šventumo – einant savo keliu, taip, kaip Dievas mus veda. Iš tiesų, kai nusiimi tą mokytojo kaukę, tampi klounu, bet tada taip malonu gyvent! Gali mokytis iš kitų žmonių, o ne juos auklėti.
O jei paskui ateis sunkūs laikai, priimsim tai kaip Dievo valią. Kaip Gino Pistoni, karys, dalyvavęs Antrajame pasauliniame kare. Vieną dieną jis susidūrė su savo priešu vokiečiu. Abu pakėlė ginklus. Gino nusišypsojo, o vokietis šovė. Savo krauju Gino dar spėjo užrašyti ant lapelio: „Viskas dėl Tavęs.“ Tai buvo paskutiniai jo žodžiai. Tą akimirką Gino negalėjo atimti gyvybės kitam žmogui ir mirė be jokio pykčio tam, kuris jį nužudė. Dėl to tapo šventuoju.
Taigi, Jūsų kvietimas – nusiimti kaukes, gyventi tiesoje ir įsiklausyti į Dievo valią?
Labai norėčiau, kad žmonės būtų laimingi ir gyventų pagal Dievo valią. Kad būtų mažiau kaukių ir daugiau laimės. To linkiu visiems. O mums su Egle linkiu tapti šventiems – ne paskelbtiems šventaisiais, bet kad tuomet, kai nueisim į Dangų, būtumėm ten sutikti džiaugsmingai. Kaip, tikiu, įvyko iškeliavus s. Nijolei Sadūnaitei. Esu tikras, kad ji tik ir laukia už ką melstis. Tikiuosi, kad sesuo Nijolė bus pirma linksma lietuvė šventoji. (Juokiasi.) Mums labai reikia linksmų šventųjų!
Kalbino Faustina Elena Andrulytė, SF.
