„Kelionė“ 2024 m. Nr. III (31)
Pas gydytoją, bankininką ir advokatą beldžiamės tik prispausti stygiaus: sveikatos, turto ar socialinių saitų. Šios „odos“ mums arčiau kūno nei kokie santechnikos vamzdžiai ar kompiuterio laidelių raizgalynė, tad ir besikapstantis mūsų pilve, piniginėje ar santykiuose gali nepalyginamai labiau pakenkti ar padėti. Ir mums yra gyvybiškai svarbu, kad šių sričių specialistai dirbtų kruopščiau, nei įžodina ką tik pasirašytos sutarties punktai, o dar geriau – jei jis laikytųsi antrojo Kristaus nurodyto įsakymo: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 22, 39). Net kai didžiuojamės savo netikėjimu, bėdai prispyrus visgi laikome patikimesniais dvasingus, tiksliau – religingus žmones.
Kita vertus, jau šešis dešimtmečius kalbama, kad dvasingumas atgimsta: aušta Dvasios (kai kam – Vandenio) era. Medžiaginės priemonės laimės neatnešė, tad imta jos viltis iš miglotos anapusybės. Tiesa, laimę vis dar įsivaizduojame taip pat medžiagiškai: namas, žolynėlis, sąskaita banke, gražus sutuoktinis, sveiki vaikai, automobilis, atostogos prie žydros jūros… Tą ir žada naujieji dvasiniai guru.
O skeptikams, kurie neketina įsipareigoti net už šiuos aukso kalnus, senatvei artėjant ar sveikatai pairus, psichologai ima rekomenduoti kiek „pasidomėti sielos poreikiais“ ir „palavinti dvasios raumenis“ – esą, tai labai pagerina gyvenimo kokybę. Mokslo straipsniuose tampa madinga sąvoka „dvasinis intelektas“, o senelių namuose –„maldos terapija“. Ar jau galime džiaugtis, kad vėl tampame dvasingi?
Paskata elgtis ir dirbti „nevaldiškai“
Organą, kurio ilgimės gydytojuose, bankininkuose ir advokatuose, mūsų seneliai vadino sąžine. Šiai senienai apibrėžti Dabartinės lietuvių kalbos žodynas internete pasitelkia dar didesnę atgyveną – žodį „dora“: sąžinė – tai „dorovinio atsakingumo už savo poelgius jautimas, jų vertės įsisąmoninimas“. Vadinasi, kai pasijuntame silpni, geidžiame, kad su mumis būtų elgiamasi dorai – pagal sąžinę. O gal tiesiog pavojaus akivaizdoje imame vadinti daiktus tikraisiais vardais ir įsisąmoniname: net smulkiausias detales sugaudžiusi sutartis neužfiksuos visų galimų situacijų, tad viltis galiausiai turėsime dėti į „vidinį“ dorinį profesionalo kodeksą. Nė nebūtina, kad tas profesionalas būtų dvasingas – pakanka religingo, tai yra gerbiančio dorinius religijos (krikščionybės) priesakus.
Argi nereligingas žmogus negali elgtis dorai? Tik apie kokį galėjimą kalbame: „įstengti“ ar „turėti teisę“ (angl. to be able ir to can, vok. können ir dürfen)? Žinoma, padaryti daugiau, nei reikalaujama, žmogus turi teisę, bet… ar įstengia? Ir apskritai, o kam jis turėtų stengtis? Galbūt tą daryti verčia jo prigimtis, o gal jam apsimoka? Į antrą klausimą žmonės nuo senų senovės atsakė, kad, žinoma, neapsimoka. Sąžinė visada buvo ir bus nepatogus organas, reikalaujantis atitraukti ranką nuo to, ką puikiai pajėgtume pasiekti ir kam netgi turime teisę.
Todėl niekšams šioje žemėje visais laikais gyvenosi ir gyvenasi daug geriau nei sąžiningiems, už akių dažnai vadinamiems „paikučiais“ ar „avelėmis“. Jobas nedangstydamas išrėžė karčią tiesą: „Kodėl nedorėliai ilgai gyvena, sulaukia žilos senatvės ir tampa galingi? Jų vaikai įsikuria jiems gyviems esant ir mato savo vaikų vaikus. Jų namai yra saugūs, be baimės; Dievo rykštė jų neištinka. Jų jautis užlipa ir apvaisina, karvės atsiveda ir neišsimeta. Savo mažylius jie siunčia bėgioti kaip avių kaimenę; jų vaikai šoka, dainuoja pritariant būgneliui su žvangučiais ir lyrai, linksminasi aidint fleitos garsams. Nedorėliai užbaigia savo dienas gerovėje ir į Šeolą nužengia ramybėje. Dievui jie sako: ‚Atstok nuo mūsų! Mes nenorime tavo kelių pažinti. Kas yra Visagalis, kad jam tarnautume? Kokia iš to mums nauda, jeigu jam melsimės?“ (Job 21, 7–15).
Išminčiai mėgina gelbėti akivaizdžiai kvailą teisiojo pasirinkimą aiškindami, kad tokia padėtis esanti tariama ir laikina: „Bet nedorėliai žus – VIEŠPATIES priešai dings lyg pievų žolė, išsisklaidys tartum dūmai. <…> Pasitikėk VIEŠPAČIU ir laikykis jo kelio, jis pagerbs tave, duodamas paveldėti žemę, – tu matysi išvaromus nedorėlius.“ (Ps 37, 20. 34). Tik… kiek kartų tą matėme savo akimis? Jobas irgi nematė: „Ar dažnai atsitinka, kad nedorėlių lempa būtų užgesinta ar kad neganda juos ištiktų, ar supykęs Dievas juos kančia apdalytų?“ (Job 21, 17). Geranoriams Dievo advokatams belieka griebtis anapusybės kortos: niekšai, esą, bus nubausti po mirties arba skolą sumokės jų vaikai, bet… menka tokia paguoda ir kokia neveiksminga, sušunka Jobas: „Sakote: ‚Dievas savo bausmę jo sūnums tausoja‘. Tebūna atmokėta jam pačiam, kad jis iš to pasimokytų! Tepamato jo paties akys savo žūtį, tegeria jis pats Visagalio pykčio vaisius! Juk kas jam rūpi jo namai po mirties?“ (Job 21, 19–21; kursyvas J. M.).
Taip liekame be jokio išorinio sverto, galinčio sulaikyti gydytoją, bankininką ar advokatą, idant jis nenuluptų devynių kailių nuo jo valdžion patekusio žmogelio. Beje, čia kalbame apie paprasčiausią teisingumą, nors iš tiesų tapę pažeidžiami baimingai viliamės daug daugiau – gailestingumo, bent minute daugiau laiko ir dėmesio, nei numatyta specialisto reglamente. Deja, viltį remiame krikščionybės pažadu, o ne dėsniais, veikiančiais pasaulyje, kur „akivaizdu, kad galingasis primes savo valią iki galimybės kraštutinės ribos. Tai mechaninė būtinybė. Kitaip išeitų, tarsi jis nori ir tuo pat metu nenori“, – pažymi Simona Weil ir cituoja Tukidido „Peloponeso karo istoriją“.
Senovės atėniečiai, nuo Renesanso laikų brukami mums kaip demokratijos ir tikrojo žmogiškumo idealas, jėga vertė jungtis į karo sąjungą mažytės neutralios Melo salos gyventojus, o šiems nepaklusus „sulygino jų miestą su žeme, išžudė visus vyrus, pardavė į vergiją visas moteris ir visus vaikus“. Kai meliečiai skundėsi neteisybe, atėniečiai, anot Tukidido, atsakė taip: „Jūs, kaip ir mes, žinote, kad žmonės savo kalbose tik tuomet svarsto, kas yra teisinga, kai abi pusės lygios ir kai abi mato tokią būtinybę. Kitu atveju galingieji daro, kas tik galima, o silpnesnieji nusileidžia.“ Toks esąs dievų ir žmonių dėsnis.
Taip apibrėžiamas prigimtinis teisingumas, „nesugadintas“ krikščionybės. Ir kaip tik todėl nuo Biblijos laikų šį prigimties dėsnį reikia sąmoningai ir kryptingai laužyti: dirbtinai apsaugoti visuomenės silpnuosius – vargšus, našles, našlaičius ir svetimtaučius. To imasi pats Dievas pateikdamas įstatymą. Ar galėtume čia susitvarkyti be Jo ir kaip nors paskatinti stiprųjį apriboti savo norus? Dėl to šimtus metų laužo galvas filosofai, o kelis dešimtmečius – ir sociologai bei psichologai.
Gal verta rengti viešus pagerbimus ar pasmerkimus socialiniuose tinkluose? O gal populiarinkime natūralų dopingą – „altruizmo hormoną“? Kai kurie tyrinėtojai mano, kad egzistuoja savijautą gerinanti medžiaga, išsiskirianti darant kitam gera. O gal ugdykime pilietinį sąmoningumą: nuo vaikystės kalkime į kietas mūsų galvas, kad kiekviena visuomenė – kaip grandinė, kuri tvirta tiek, kiek silpniausia jos grandis, ir kad žmogui evoliucionuojant išlieka ne individai, o jų grupės. Silpnoka… Ir akivaizdžiai neveiksminga.
Tik religinis motyvas pajėgia žmogų paskatinti jau čia ir dabar nors ką paaukoti ir išsaugo tą „stiprų jausmą, kad šiame pasaulyje esame vienas dėl kito, kad turime būti pasirengę vieni kitiems padėti, suteikti pagalbą tiems, kam jos reikia, paguosti sielvartaujančius ir patyrusius netektį, guosti liūdinčius ir džiaugtis su švenčiančiais. Toks moralinis atsakas niekur nedingo – mes matome jį, kai bendruomenę ištinka tragedija, vyksta šaudynės, teroristinis išpuolis ar didžiulė nelaimė. <…> Mūsų altruizmo šuliniai neišseko. <…> Tik nebesinaudojame jais kasdieniame gyvenime. Štai ką prarado visuomenė kaip visuma, bet vis dar išsaugojo religinės bendruomenės“, – sako Jonathanas Sacksas.
Bepigu buvo Imanueliui Kantui samprotauti apie visuotinį moralės dėsnį: jo amžininkai dar kuo puikiausiai tą dėsnį savyje jautė, gavę jį su motinos pienu iš tėvų ir senelių, dar mintinai mokėjusių ir gerbusių Dekalogą. O ką daryti mums, kurių seneliai ir juo labiau tėvai augo brandaus komunizmo ar kapitalizmo sąlygomis, ir iš pasaulio išmoko prigimtinį teisingumą, kuriuo rėmėsi Tukidido atėniečiai: kas stiprus, tas ir teisus.
Gerai, kol gerai, sakydavo mano amžinatilsį močiutė, o kaipgi tuomet, kai ištinka bėda? Kai jau nesi stiprus, sveikas ir sėkmingas ar tiesiog pasijunti liūdnas ir vienišas? Gal padėtų užsukti į kokią tuščią bažnyčią paieškoti dvasios?
Dvasinis intelektas
Net ir mažiausiai religiniais „prietarais“ užkrėstą žmogų anksčiau ar vėliau užgriūva nemalonūs klausimai: „Kas liks, kai manęs nebeliks? Ir kokia yra tos nemirtingosios mano dalies užduotis šiame gyvenime. Turėjau įtarimą, kad gyvenu ne tik tam, kad tinkamai padaryčiau viską, kas dera visuomenės nariui. <…> Kas man svarbu amžinybės kontekste? Tikrai ne Būties kontempliavimas ir net ne pagalba artimui populiariąja prasme. Man svarbu kurti meilės ryšius, skaidrinančius žmonių širdis ir džiuginančius dvasią“, – sako Lina Vėželienė. To save klausti psichologę paskatino penkiasdešimties metų sukaktis, tačiau ir daug anksčiau tą gali išprovokuoti tokie trigeriai (angl. trigger – „sukelti, iššauti“) kaip liga, nelaimingas atsitikimas, artimojo mirtis, skaudžios skyrybos, bankrotas…
Skausmas sužybsi it raudona lemputė: dėmesio – iš mūsų būties indo varva gyvenimas, nes jį prakiurdė mirtis, kančia, kova, kaltė. Tokias situacijas Karlas Jaspersas pavadino ribinėmis, nes jos išreiškia žmogaus buvimo pakraštį, ribą, „už kurios mes savo buvime nieko neregime; jos yra tarsi kažkokia siena, į kurią atsidaužiame ir pralaimime“. Jaspersą pacitavęs Antanas Maceina pažymi: „Pajautimas, kad mes galime nebūti, kad visa gali nebūti, sudaro baimės esmę, ir sykiu yra dvelktelėjimas nebūties šalčio iš anapus. Be abejo, tik retais atvejais patiriame šį šaltį, <…> nes kasdienybė, prapuldžiusi mus pasaulyje, neleidžia mums pajusti būties dužlumo, pridengdama jį paviršutinišku daiktų pastovumu.“
Nebūties priartėjimas taip išblaivina, kad, anot šv. Ignaco, sunkiai persirgti – tai lyg pusę doktorantūros pabaigti. Atsiveria durys į didžiausią gyvenimo atradimą: egzistuoja kitas, daug patikimesnis, nors ir nematomas pagrindas. „Baimėje apsireiškianti galimybė nebūti atskleidžia mums ir kitą būties aspektą, būtent, kad būtis būna kitos Valios teigimu; <…> baimėje mes iš tikro pajuntame, kad būtis ne tik slysta, bet kad ji yra ir laikoma“ (A. Maceina).
Pajuntame turį mįslingą organą – „sielą“, kuri dar ir siekia įsikibti į Kažką didesnį. Tačiau Dievo hipotezė moksle vis dar laikoma vienintele iš anksto atmestina, tad psichologai nuo 1997 m. bevelija kalbėti apie dvasinį intelektą (SQ – Spiritual intelligence): „Tai dar nauja sąvoka psichologijos mokslo padangėje, kol kas tikslios apibrėžties neturi, <…> nepaisant to, jau kuriami įvairūs SQ nustatymo testai, matuojantys daugmaž tas pačias SQ sudedamąsias dalis“, – sako L. Vėželienė. Kitaip tariant, nežinome, kas tai yra (tiksliau, nenorime to įvardinti taip, kaip daro „religingi atsilikėliai“), bet konstatuojame, jog tai veikia. To visiškai pakanka terapijai sukurti.
Kitaip nei mums jau seniai įprastas kognityvinis intelektas (IQ) ar neseniai į madą įėjęs emocinis intelektas (EQ), „SQ kelia visai kitokius klausimus, pavyzdžiui, apie gyvenimo prasmę, drąsą būti savimi, anapusybę ir žmogaus santykį su ja, <…> kasdieniame gyvenime paskatina veikti laisvą valią, sąžinę, meilę, atjautą, dėkingumą, vidinę ramybę, saugumą, laisvę, tikėjimą – tai yra visus sielos išteklius. Kartu leidžia tvirtai stovėti ant žemės, išlaisvina nuo baimių, dvejonių, klaidžiojimų ne savo keliais, įžeidumo ir pretenzijų. <…> Dvasinis intelektas duotas kiekvienam“ (L. Vėželienė).
Tik štai bėda: „Daugybė žmonių sėkmingai gyvena nekeldami sau jokių būties klausimų ir netgi nejausdami tokio poreikio. Jie nėra linkę „filosofuoti apie gyvenimą“ ir palieka tai filosofams, o viską, kas susiję su žodžiu „dvasinis“, atiduoda aiškintis dvasininkams: „Ai, čia apie religiją, aš su tuo neturiu nieko bendro.“ Galbūt dėl to psichologijos edvėje ir radosi šis naujas terminas „dvasinis intelektas“ siekiant atkreipti ne tik filosofų ir ne dvasininkų dėmesį į dvasinės dimensijos egzistavimą ir svarbą žmogaus gyvenimo kokybei“, – sako psichologė L. Vėželienė.
Religijai šiuolaikinis žmogus alergiškas, bet pakanka nuvynioti liturgijos ir katekizmo popierėlį ir… mokslas jau sutinka, kad žmogus ir pasaulis nesibaigia sulig penkių kūno pojūčių nužymėta riba. Jei psichologai ryžtasi prabilti apie „šešis dvasios intelekto elementus – geranoriškumas, kuklumas, tikrumas, atjauta, didžiadvasiškumas, optimizmas“ (L. Vėželienė), jie turi įsileisti ir anapusybės sąvoką, tai yra pripažinti, kad žmogus nėra vien „psichinis daiktas“ (Gabrielio Marcelio sąvoka, kuria jis 1957 m. išreiškė susirūpinimą dėl žmogaus nužeminimo).
Nejaugi psichologijos mokslas pagaliau įveikė paauglišką savo maištą prieš tikrovę? Taip, maištą, nes tik maištininkas ir „neišmanėlis sako, kad Dievo nėra (plg. Ps 13, 1); kiekvienai protingai dvasiai Dievo buvimas yra toks aiškus, kad ji jokiu atveju jo neigti negali. Ir juo protas yra stipresnis, juo ateizmo pavojus yra mažesnis“ (A. Maceina).
Protas perdirba iš tikrovės gaunamus duomenis, todėl turi įsileisti „Būties laikytojo“ hipotezę ir nėra laisvas tikėjimą atmesti – tą padaryti gali tik valia: „Nors žmogus iš prigimties yra religingas, nes santykis su antgamte atsako jo išvidinei esmei, jis betgi gali – nes yra laisvas – šiame dialoge nutilti ir jo valdžioje esančią žemę išjungti iš bendro veikimo su Dangum. Nėra jokio ontologinio (būties) ateizmo ir tokio negali būti, bet yra psichologinis bereligiškumas, sąmoningas nusisukimas nuo Dievo, atkaklus tylėjimas buvime“ (A. Maceina). Kitaip tariant, netgi skęsdami dumble dar turime pasirinkimą tvirtai užsimerkti ir tvirtinti, kad štai tuoj tuoj įtempsime „dvasinius raumenis“ ir patys ištrauksime save iš balos už kasytės kaip legendinis Miunchauzenas.
Kaip teigia L. Vėželienė, psichologų tyrimai rodo, kad dvasinis intelektas gali pagerinti charakterį, sumažinti nerimą, makiavelizmą ir vartojimą, padidinti bendrystę, gebėjimą rūpintis artimu, kūrybingumą. Žinoma, tai veikia tik tol, kol pats žmogus nori ir gali, tai yra turi jėgų ir energijos taip „dvasiškai mankštintis“. O kaipgi tada, kai negali ir nenori? Kai rimta bėda sudaužo į gabalėlius ar paprasčiausia depresija parbloškia į lovą? Ar vos vos iškėlus koją už šios kiek paplatintos komforto zonos aprėkia smirdinti, girta, agresyvi žmogysta – tam neparuošia pratimai, kai dvasinio sporto salėje mankštinamės mylėti simpatišką damą, šalimais pasiklojusią savo jogos kilimėlį.
Tada gali viltis išstovėti nebent paikutis, priėmęs visą tikėjimo „paketą“, nes jis jau gyvena ne iš savęs, bet iš Dievo: „VIEŠPATS veda žmogaus žingsnius ir saugo tą, kurio keliu džiaugiasi. Nors ir sukluptų, jis neliks gulėti, nes VIEŠPATS padės jam atsikelti“ (Ps 37, 23–24). „Grynojo dvasingumo“ terapijos nepakanka vien dėl to, kad ji remiasi paties žmogaus raumenimis. O krikščionybės šventųjų patirtis liudija: „Kol žmogus slapta tikisi savo būtį atstatyti savomis pastangomis, tol jis jos tikrai ir galutinai nepasiekia“ (A. Maceina).
Kodėl krikščionys kratosi grynojo dvasingumo
„Kiekvienas antikristas mielai pripažįsta krikščionybei moralinės vertės. Dar daugiau, kiekvienas antikristas laiko ją vertingiausia religija žmonijos dorai palaikyti, socialiniams santykiams gerinti, taikai bei demokratijai įgyvendinti ir kultūrai kelti. Tačiau <…> nė vienas antikristas neišpažįsta antgamtinio krikčionybės turinio“ (A. Maceina). Kitaip tariant, mums lengva tikėti egzistavus didį doros mokytoją Jėzų iš Nazareto ir net pripažinti krikščionybės nuopelnus steigiant ligonines, mokyklas, universitetus, naikinant vergiją, įgalinant moteris bei visuomenės atstumtuosius.
Čia ir iškyla kitas, daug didesnis pavojus iškreipti krikščionybės žinią: A. Maceina apie jį perspėja ištraukęs viduramžiškai skambančią „antikristo“ sąvoką.
Taip, Dievo karalystės raugas daro geresnį jau šiapusinį gyvenimą, bet tik todėl, kad susieja jį su amžinybe. Triūsiu čia ir dabar, bet – ne dėl turto, kurį kandys sukapoja, o dėl savęs amžino. Šis raugas tuojau pat liaujasi veikęs, kai žmogus jį panaudoja, kad kuo labiau „įsipatogintų“ šiapusybėje – griebia dovaną ir nusisuka nuo Davėjo.
Tiesiog Davėjas duoda per daug: kviečia dalyvauti Jo prisikėlime, dirbti drauge atkuriant pasaulį. Kaipgi tad toliau tūnoti ant sofos skrolinant socialiniuose tinkluose ir skundžiantis, kokie visi blogi ir kaip viskas neteisingai sutvarkyta? Dažniausiai nutariame būti kaip visi protingi žmonės, o ne kokie svajotojai, ir renkamės turėti žvirblį rankoje, o ne briedį girioje: paverčiame žemę „vienintele ir galutine tėvyne. Todėl aplinkui ją esti telkiamos visos tokio žmogaus pastangos. Jos tarnybai pajungiama ir krikščionybė. Iš jos pradedama laukti laimės jau šioje tikrovėje: žmogaus bei visuomenės išauklėjimo, socialinių santykių sutvarkymo, demokratijos įgyvendinimo, gausių šeimų, geros sveikatos, pasisekimo savame amate ir t. t.
Antgamtinis krikščionybės bruožas yra pamirštamas arba bent nutylimas. Prisikėlimo idėja esti laikoma beveik nesąmone, kurios niekas nedrįsta viešumoje ištarti“. Visai kaip tada, kai šv. Paulius ją paskelbė graikų Areopage: „Atitrauktos mintys apie Dievą graikams buvo priimtinos. Bet miręs ir prisikėlęs Jėzus jiems atrodė esanti nesąmonė.“ Tačiau būtent dėl tikėjimo ja „pirmieji krikščionys buvo pažymėti džiaugsmo žyme“ (A. Maceina). Ar pavyks psichologams išdistiliuoti šį džiaugsmo eliksyrą neužmokant „tikėjimo nesąmone“ kainos?
Beje, net įtikėti dar negana: krikščionis turi už savo tikėjimą kovoti. Apmaudu tai įsisąmoninti kaip tik dabar, kai, regis, mes, ieškantieji dvasios, tuoj tuoj tapsime madingi, mūsų vėl klausysis – tereikia nutylėti tuos mūsų amžininkams alergiją keliančius Kristaus žodžius: „Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo“ (Mt 10, 34–35). Tai kas, kad Jo kalavijas – Dievo žodis, tariamas su dieviška meile ir ne mažiau dieviška kantrybe. Pasirinkę tikėti Jo tiesa kartu paskelbiame – net to neišsakydami – kad kitokie įsitikinimai nėra tiesa, todėl jų egzistavimo tikrumą geriausiai pripažįstame ir pagerbiame… prieš juos kovodami Kristaus būdu.
Kaip matyti, krikščionybė nė nekvepia tolerancija (lot. tolero – „pakęsti, iškentėti“) ir ramybe, ir jos nesuderinsi su šiandien į madą atėjusiu dvasingumu, kuris renčia visų kultų katedrą ir joje garbina nežinomą Dievą (kaip senovės atėniečiai).
Tik kiek naudos iš tokios dvasinės vienybės, kuri grindžiama ne bendra tiesa, bet teigimu, kad tiesa neegzistuoja? Tokia vienybė – tik regima, nes tuoj virsta „bendru abejingumu viskam, kas dieviška“. Dar daugiau: grynasis dvasingumas ypač alergiškas išorinėms religijų normoms, formoms ir apeigoms, nes jos, esą, skiria ir supriešina žmones. Tačiau, kaip sako A. Maceina, „kultas yra regimos išraiškos įgijusi dogma. Todėl jis nėra religijai atsitiktinis. Jis kyla iš paties santykio su Dievu ir šitą santykį savimi neša. <…> Kiekvienas mėginimas sujungti kultus reiškia abejingumą dogmų skirtybėms ir tuo pačiu abejingumą dieviškajai tiesai“. Toks religinis skepticizmas tarnauja tam, kad įtikintų „pasaulį, jog nėra reikalo ieškoti religijoje tiesos ir už surastą kovoti, nes ji vis tiek negali būti rasta, kadangi jos iš viso nėra. Ji gyvena per daug toli nuo žmogaus būties, kad galėtų būti pastebėta ir pakviesta į tikrovinį mūsų gyvenimą. <…> Visi pavidalai, kuriais žmogus tikisi šią tiesą išreiškiąs, yra jo paties sukurti. <…> Dievas yra, taip; bet Jis yra neprieinamas ir nepažįstamas“ (A. Maceina).
Todėl dvasinio intelekto ugdymo treniruotes taip patogu papildyti mįslingomis ir nieko gyvenime keisti nereikalaujančiomis populiariojo budizmo mantromis ar stoikų patarimais, kaip nugyventi dar vieną dieną nesusižeidžiant į aštrius būties kampus. Ir kaip tik todėl tokiu bekūniu ir bekrauju dvasingumu nesidžiaugia krikščionys. Šiame dvasingumo rojuje jiems vėl tenka nepopuliari užduotis paskelbti „Jėzų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė“ (1 Kor 1, 23), ir už tai būti dar kartą apšauktiems „ramybės drumstėjais“, kaip prieš beveik du tūkstančius metų juos apkaltino Neronas.
Belieka konstatuoti: taip, dvasingumas – praktiškas dalykas, bet jo nauda siekia tiek, kiek ryžtingai jį naudojame: kaip pleistriuką, kuriam laikui pridengiantį pūliuojančią žaizdą, ar kaip radikalų vaistą, valantį ir apsaugantį amžinybei.
Šaltiniai:
Simona Weil. Dievo laukimas. Katalikų pasaulio leidiniai, 2017.
Jonathan Sacks. Moralė. Bendrasis gėris permainų laikais. Tyto alba, 2021.
Lina Vėželienė. Vidurio amžiaus paauglystė, arba ką veikti po 50-ies? Tyto Alba, 2021.
Antanas Maceina. „Didysis inkvizitorius“, „Niekšybės paslaptis“, „Jobo drama“ (trilogija), Raštai, III. Mintis, 1990.
