„Kelionė“ 2024 m. Nr. III (31)
„Dirigavimas tuo ir žavus, kad dirigentas, neišleisdamas jokio garso, rankomis tarsi liečia pačią muziką“, – sako dirigentas, kompozitorius dr. Imantas Jonas Šimkus. Talentingo ir charizmatiško muziko rankų mostams paklūsta chorai, orkestrai, operos teatrų solistai, o jo gilus ir intelektualus žvilgsnis į kūrinio partitūrą sukuria įtaigią, prasmingą ir unikalią meninę interpretaciją. Psalmių išminties, Vilnelės čiurlenimo ar Burgundijos aromatų įkvėpta kūrybinė energija nugula ir į jo paties partitūras – tiek sakralines, tiek pasaulietines. Tad pokalbis ir sukasi apie kūrybą, mokslinio kelio pradžią, dirigavimo meno subtilybes, mokytojus, tapusius profesijos ir gyvenimo autoritetais, dar vaikystėje pamiltą dainavimą…
Šiemet įvyko vienas svarbesnių Tavo gyvenimo įvykių – baigei doktorantūros studijas, o šį kelią puikiai užbaigė tavo diriguojamas Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, kur skambėjo Gustavo Mahlerio 4-oji simfonija ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninė poema „Miške“. Dirigavai originalųjį M. K. Čiurlionio partitūros variantą, vadinamąjį urtekstą. Kaip ruošeisi šiam koncertui, kokių kūrybinių atradimų patyrei kaip tyrėjas ir menininkas?
Šis koncertas buvo tik vienas iš aštuonių kūrybinę disertacijos dalį sudarančių koncertų. Keturis koncertus teko diriguoti su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, kitus – su įvairiais kitais kolektyvais. Tai buvo aštuonios skirtingos programos, tačiau ši paskutinė viską tarsi vainikuoja, nes G. Mahlerio simfonija yra tikrai didelės apimties opusas.
O ruoštasi šiam koncertui buvo gana ilgai. Pirmiausia M. K. Čiurlionio opusas „Miške“ – viskas prasidėjo nuo bendradarbiavimo su muzikologu dr. Charisu Efthimiou, kuris iš pradžių pasiūlė rekonstruoti istorinį M .K. Čiurlionio diriguotą koncertą, vykusį 1908 m. Vilniuje, dabartiniame Vaidilos teatre. Ruošiantis šiam koncertui suradome ne tik tai, kokie kūriniai tada buvo atlikti, bet ir kokios tų kūrinių redakcijos. Džiaugiuosi, kad kartu su chorais „Adoramus“ ir „Momentum“ bei pianistu Roku Zubovu galėjome Vilniui 700 metų jubiliejaus proga padovanoti šį išskirtinį projektą.
Kita vertus, man buvo įdomu ir iš tyrėjo perspektyvos pažvelgti į tai, kaip šie kompozitoriai konstravo muzikinį audinį originaliose savo versijose ir kas vėliau dingo įvairių dirigentų redakcijose. Jų peržiūrėjau išties daug, tad tyrinėdamas galėjau gretinti, analizuoti, kaip dirigentai tvarkydavosi partitūrą ruošdamiesi koncertams. Beje, savo disertacijoje, kurios tema „Metroritminės fabulos interpretacija dirigavimo mene“, pats irgi siūlau partitūros analizės metodus, kurie padėtų dirigentams lengviau ir greičiau pasiruošti koncertams.
Tavo, kaip dirigento, kūrybos laukas labai platus – dirbi ne tik su chorais, orkestrais, bet diriguoji ir operos spektakliams. Viską aprėpti nelengva, tad kur šiuo metu labiau linksta širdis?
Pastaruoju metu labiau linkstu prie labai aiškių, konceptualių ir baigtinių programų, tiesą pasakius, nelabai ir svarbu, ar tai bus opera, ar orkestras, ar choras. Man labai patinka, kai ne tik tam tikra kompozicija, bet ir visas koncertas ar spektaklis turi labai aiškią ir konceptualią dramaturginę liniją.
Tačiau šiandien daugeliui pastatymų didelę įtaką turi režisieriai, palikdami dirigentus kartais tik muzikinės dalies išpildytojais. Ar tokiu atveju Tau pavyktų įgyvendinti konceptualius savo sumanymus?
Viskas priklauso nuo režisieriaus. Man teko laimė dirbti su garsiais Lietuvos ir užsienio režisieriais, pavyzdžiui, Gintaro Sodeikos operą „Post futurum“ kaip dirigento asistentas stačiau su Oskaru Koršunovu, operą poemą „Strazdas žalias paukštis“ Panevėžio muzikiniame teatre – su Jonu Vaitkumi. Tai didieji Lietuvos teatro korifėjai, kurių priėjimas prie operos žanro labai skirtingas. Dirbdamas su jais galėjau džiaugtis kolegiškumu, buvo lengva derintis vieniems prie kitų. Aišku, mačiau ir kitokio darbo stiliaus režisierių, kurie išties ima iniciatyvą į savo rankas
Beje, tokia iniciatyva kartais nesvetima ir dirigentams. Pavyzdžiui, žymiąją G. Mahlerio 5-osios simfonijos dalį „Adagietto“, kuri bisui skambėjo ir minėtame mano koncerte filharmonijoje, po garsiojo italų režisieriaus Luchino Visconti filmo „Mirtis Venecijoje“, kur filme režisierius panaudojo Herberto von Karajano interpretaciją, daugelis orkestrų pradėjo ją groti gana lėtu tempu. Bet yra žinoma, kad laiške savo bičiuliui Bruno Walteriui G. Mahleris yra rašęs: „Mano Adagietto neturėtų trukti ilgiau nei 7 minutes.“ Tačiau yra užfiksuotas įrašas, kur šis kūrinys tęsiasi net 14 minučių, vadinasi, orkestras groja perpus lėčiau nei pageidavo kompozitorius!
Bet jei tokia keturiolikos minučių interpretacija yra labai įtaigi ir paveiki, gal G. Mahleris labai nesupyktų…
Galbūt. Kita vertus, mes ilgą laiką buvome mokomi dirigentą laikyti tokiu nekvestionuojamu genijumi, o jo požiūrį – nekritikuotinu. Lietuvoje mūsų garsieji dirigentai: Jonas Aleksa, Saulius Sondeckis ar Juozas Domarkas – taip pat turėjo didžiulį autoritetą, bet savaime prantama, kad joks dirigentas negali visko žinoti. Juk jis visų pirma yra žmogus, ir jo užduotis nėra padiktuoti atlikėjams savo interpretaciją tarsi ji būtų vienintelė teisinga, gauta iš paties Dievo.
Žinoma, dirigentas turi turėti savo požiūrį, savo interpretacinį planą, tačiau normalu, kad tas planas gali kisti per repeticijas. Kartais orkestro muzikantai vienoje ar kitoje kūrinio vietoje mato kitokį sprendimą nei dirigentas, sakydami „taip geriau skamba“, tačiau tik nuo dirigento priklauso, kaip visus tuos „taip geriau skamba“ pavyks suvienyti. Todėl dirigentas pirmiausia yra interpretacijų ir idėjų vienytojas vardan darnaus skambesio ir meninės kūrinio įtaigos.
Kalbamės apie profesines muzikavimo subtilybes, tačiau jei koks nors muzikos mokslų neragavęs žmogus Tavęs paklaustų: „Kam apskritai reikalingas dirigentas, jeigu orkestre visi muzikantai – profesionalai?“ – ką jam atsakytum?
Kuo daugiau žmonių yra vienoje grupėje, tuo daugiau individų, o kiekvienas muzikas profesionalas turi ir individualią kūrinio interpretaciją. Taigi, kad grojimas koncerto metu netaptų padrikas ir tos interpretacijos būtų suvienytos, reikia tam tikro atskaitos taško. Tą atskaitos tašką ir valdo dirigentas.
Kartais orkestras groja ir be dirigento, tačiau tada jam paprastai vadovauja koncertmeisteris. Bet kokiam orkestrui visuomet reikia vedlio, kuris duotų tempą, pulsaciją, parodytų frazių pradžias ir pabaigas, galų gale – kad kurtų ne tik meninę interpretaciją, bet ir techniškai vadovautų repeticijoms.
Viena pirminių dirigento funkcijų, kaip minėjau, yra sinchronizuoti individualias interpretacijas, tai daroma taikant metroritmiką. Apie tai kalbu ir savo disertacijoje. Tiesa, joje aptariu metodus, skirtus ne tik palengvinti dirigento darbą, ieškant tiesiausio kelio kūrinio interpretacijos link, bet ir padėti atrakinti giliuosius dramaturginius kodus. Juk vienas svarbiausių dirigento uždavinių yra suteikti klausytojui estetinę patirtį atskleidžiant kūrinio dramaturgiją.
Tačiau kartais susidaro įspūdis, kad dirigentai tarsi tempia ar pernelyg uoliai veda orkestrą paskui savo susikurtą interpretaciją. Galbūt kartais užtenka tiesiog inspiracijos, užduoto tono ar parodytos krypties ir orkestras laisviau muzikuotų pats?
Manau, šie požiūriai vienas kitam neprieštarauja, nes tai, kaip muzikantai seka dirigento interpretaciją, priklauso nuo konkretaus kūrinio ir kolektyvo profesionalumo lygio, t. y. kaip muzikantai geba sinchronizuoti grojimą. Taip pat ir nuo konkretaus kolektyvo tradicijų. Vienu kolektyvu dirigentas gali pasitikėti labiau ir leisti jam pačiam daugiau muzikuoti, o kitą galbūt reikia daugiau pakontroliuoti, kad darniai grotų.
Žymus italų dirigentas Riccardo Muti yra sakęs, kad šiais laikais orkestrai, naudodami aukščiausio lygio įrašų technologijas ir siekdami idealaus skambesio, neretai praranda savo individualumą, savitą braižą. Lietuvoje yra daug puikių ir simfoninių, ir kamerinių orkestrų, tačiau ar galėtume kalbėti apie išskirtinai lietuvišką orkestro skambesį?
Man teko dirbti beveik su visais Lietuvos orkestrais, tad pastebėjau, kad tokio skambesio yra. Žinoma, nors kiekviena tauta ar geografinis regionas turi savo ypatumų, skambesys labai priklauso ir nuo įvairių įtakų. Pavyzdžiui, dabar daug jaunų muzikantų grįžta baigę studijas Vakaruose, ir tai labai jaučiasi: jų požiūris į štrichą, į artikuliaciją… O štai vyresnioji karta, kuri mokėsi Sankt Peterburge, Maskvoje, taip pat ir vidurinioji, kuri dar pirmaisiais Nepriklausomybės metais ten stažuodavosi, patyrė kitokios mokyklos įtaką. Tačiau ši sankirta man patinka, nes ji neleidžia nukrypti į kraštutinumus.
Mūsų visuomenė dirigentus neblogai pažįsta, jų nuomonė vienu ar kitu klausimu visada sulaukia dėmesio. Kaip manai, ar dirigento požiūris gali turėti įtakos sprendžiant tam tikrus kultūros politikos klausimus? Ir koks Tavo paties požiūris į Lietuvos kultūrą, jos formavimo politiką? Ar mūsų kultūra gyvybinga?
Man atrodo, kad tokių dirigentų kaip Modestas Pitrėnas ar Gintaras Rinkevičius žodis yra svarbus kultūros lauko formavimui. Kita vertus, matau, kaip kolegos stengiasi būti gana korektiški ir delikatūs netgi kalbėdami labai aktualiomis ir net aštriomis temomis. Apskritai dirigentai yra diplomatiški ir intelektualūs žmonės ir gana greitai mokosi tiek iš savo, tiek iš svetimų klaidų, todėl iš jų retai sulauksime kokių nors skambių pareiškimų.
O mūsų kultūra tikrai gyvybinga, tačiau nereikėtų pamiršti, kad Lietuva dar jauna valstybė, ir jos institucijos dar jaunos, kitaip sakant, neturi tos seniai patikrintos Vakarų pasaulio patirties. Mes dar tik esame kelyje, mokomės. Natūralu, kad, pavyzdžiui, socialinė menininkų apsauga dar nėra tobula.
Tačiau Lietuvoje yra ir labai gražių dalykų: kultūrinei veiklai skiriama daug lėšų, suteikiama tam tikrų garantijų savarankiškai dirbantiems kūrėjams. Pas mus yra daug valstybės remiamų ar išlaikomų teatrų, chorų, įvairių kolektyvų, galų gale, muzikos mokyklose mokslas yra praktiškai nemokamas. Juk daug kur pasaulyje mokytis muzikos labai brangu. Gaila, kad tai dažnai pamirštame.
Šiuo metu esi dviejų chorų meno vadovas ir dirigentas, diriguoji spektakliams Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, koncertuoji su įvairiais orkestrais, apsigynei daktaro disertaciją – nuėjai gana ilgą kelią iki šios akimirkos. O kokia buvo to kelio pradžia? Gal esi kilęs iš muzikalios šeimos?
Sunku būtų pasakyti, kada viskas prasidėjo, atrodo, kad muzika visada buvo su manimi. Tačiau mano šeimoje nebuvo muzikantų, priešingai, visi labiau linkę į tiksliuosius mokslus. Kiek pamenu, jau nuo trejų metų namuose pradėjau dainuoti ir, matyt, dainuodavau labai daug, nes tėvai neapsikentę nuvedė mane į dainavimo būrelį, o vėliau ir į muzikos mokyklą, kad tik kaimynų negąsdinčiau… (Juokiasi.)
O kada Tavo kelyje atsirado dirigavimas?
Dar paauglystėje. Mokiausi Šiauliuose, o su Šiaulių muzikos mokyklos choru važiuodavom į Dainų šventes Vilniuje, iš pradžių į moksleivių, po to – į suaugusiųjų. Didelį įspūdį man padarė dainavimas kartu su kitais, tačiau labiausiai žavėjausi dirigentu: man atrodė įstabu, kad vienas žmogus gali valdyti tokią didelę minią!
Tačiau šiame kelyje buvo visko. Kai buvau vienuolikos ar dvylikos, jau norėjau mesti muzikos mokyklą, bet mūsų šeimoje galioja tokia taisyklė – ką pradėjai, tą ir baik. Mama, būdama žemaitiško charakterio, pasakė: „Muzikos mokyklą turi pabaigti, o paskui galėsi daryti ką nori.“
Tačiau bebaigiant muzikos mokyklą ištiko toks asmeninis lūžis – užsimaniau tęsti muzikos mokslus ir pagalvojau, kad visai norėčiau mokytis chorinio dirigavimo.
Kodėl išvažiavai į Vilnių, juk mokslus galėjai tęsti ir Šiauliuose?
Tuo metu man atrodė, kad sostinėje yra daugiau galimybių, aktyvesnis kultūrinis gyvenimas. Ir nors Šiauliuose irgi yra konservatorija, išvažiavau į J. Tallat-Kelpšos konservatoriją Vilniuje, kurioje dirbo daug puikių dėstytojų.
Jei jau prakalbom apie dėstytojus… Muzikos mokslai nuo kitų disciplinų skiriasi tuo, kad muzikantai turi individualias pamokas ir mokytojus, kurie juos veda ne tik profesiniu, bet neretai ir gyvenimo keliu, tampa moraliniais autoritetais. Kokių mokytojų sutikai savo kelyje?
Labai didelį vaidmenį mano formavimuisi turėjo J. Tallat-Kelpšos konservatorijos mokytoja ekspertė Renata Gilienė, man dėsčiusi chorinį dirigavimą. Nemažai jos įdiegtų įgūdžių taikau ir šiandien: tiek vokalinės technikos, tiek choro vedimo, tiek dėmesingumo tikslumui. Tai jos nuopelnas, kad baigęs konservatoriją galėjau iškart stoti į simfoninį dirigavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur paprastai priima tik po chorinio dirigavimo bakalauro ar magistro studijų.
Su mokytoja Renata dirbdavom valandų valandas, per atostogas, netgi kitų pamokų laiku, nuo kurių kartais būdavau atleidžiamas, taigi, sakau, kad esu jos produktas. Būtent ši mokytoja mane paskatino sukti simfoninio dirigavimo link ir formavo tam pagrindus. Vėliau jau Muzikos ir teatro akademijoje jos darbą perėmė prof. Juozas Domarkas.
Ar sunku buvo iškart po konservatorijos įstoti į Akademiją ir dar pas maestro J. Domarką? Juk prieš orkestrą iki tol nebuvai stovėjęs?
Prisipažinsiu, buvo sunku. Orkestrui nebuvau dirigavęs, juk studijavau chorinį dirigavimą, buvau chorvedys. Tačiau mokytoja R. Gilienė ketverius metus mane ruošė įvairiems respublikiniams ir tarptautiniams konkursams, kuriuose nuolat dalyvaudavau kaip choro dirigentas. Ir šiandien choro dirigavimas yra vienas svarbiausių mano veikimo barų. Beje, ir kiti Lietuvos dirigentai – Modestas Pitrėnas, Modestas Barkauskas, Robertas Šervenikas – pirmiausia yra chorvedžiai.
Baigęs J. Tallat-Kelpšos konservatoriją iš tiesų turėjau važiuoti mokytis į Gracą Austrijoje ir tik po to turėjau grįžti į Muzikos ir teatro akademiją pas prof. Juozą Domarką. Nuvažiavau į Gracą, buvau priimtas, liko tik pasirašyti dokumentus. Laimingas grįžau į Lietuvą, o tą dieną Muzikos ir teatro akademijoje kaip tik vyko stojamieji egzaminai į choro ir simfoninį dirigavimą. Dėstytoja R. Gilienė patarė paklausti prof. J. Domarko, gal galiu iškart stoti į simfoninį dirigavimą. Ji padrąsino sakydama, kad niekas per galvą neduos, o prof. J. Domarkas tarsi paragino sakydamas: „Bandyk.“ Taigi, tą pačią dieną įstojau ir likau Lietuvoje.
Vis dėlto vėliau mokeisi ne tik Vilniuje, bet ir Vienoje: kuo skiriasi lietuviška ir austriška dirigavimo mokyklos?
Prisimenu, kaip prof. J. Domarkas, man važiuojant į Vieną, sakė: „Duok Dieve, kad tavęs ten nesugadintų.“ (Juokiasi.)
Iš tiesų Lietuvoje kur kas daugiau dėmesio skiriame manualinei dirigavimo technikai. Yra pageidautina, kad į Austriją atvažiuotum jau mokėdamas šią techniką, nes ten daugiau dėmesio skiriama interpretacijai ir repertuaro niuansams. Bet Vienoje išmokau daugybės kitų dalykų – batutos laikymo technikos, riešo valdymo, įvairių interpretacijos subtilybių ir panašiai.
Tikriausiai nemažai išmokai ir iš kito savo mokytojo – prof. Vaclovo Augustino, kurio mintys, beje, buvo spausdinamos ir viename iš „Kelionės“ numerių. Dainuodamas jo vadovaujamame chore „Jauna muzika“ galėjai viską stebėti iš arti, tad ko išmokai?
Šiame chore pradėjau dainuoti nuo pirmo kurso. „Jauna muzika“ man dar mokantis konservatorijoje jau buvo etaloninis kolektyvas ir patekti į jį atrodė kažkas neįmanomo. Ir staiga, būdamas dar beveik paauglys, atsidūriau šiame chore! Man tai buvo milžiniška patirtis ir puiki mokykla.
O iš maestro V. Augustino pirmiausia išmokau, kaip organizuoti repeticijas, ruoštis koncertams, gastrolėms, taip pat darbo disciplinos, milžiniško dėmesio ritmikai. Sakyčiau, kad jo požiūris į chorą yra tam tikra prasme instrumentinis ir man tai labai artima – juk į chorą „Jauna muzika“ atėjau iš orkestrinio dirigavimo katedros. Man itin patinka dirigavimo technikos dėmuo – tikslumas, lygus tvinksnio laikymas, sinchronizacija. Kad visa sutaptų, nepaprastai svarbu vienam kitą girdėti.
Šiandien ir pats esi savo įkurto sakralinės muzikos choro „Adoramus“ vadovas, tačiau neseniai subūrei dar vieną chorą „Momentum“. Kodėl?
Kai chorai jau du, tai ir kalbėti reikia labai korektiškai… (Juokiasi.) O iš tiesų viskas vyko labai natūraliai. „Adoramus“ gieda sakralinę muziką, dalyvauja liturgijoje, esame giedoję ir per popiežiaus Pranciškaus vizitą, surengę daugybę koncertų įvairiose bažnyčiose, tačiau kai kurie choristai norėjo ir pasaulietinės muzikos, tad palengva susikūrė naujas choras. Didelė „Momentum“ repertuaro dalis – lietuviška muzika, jaučiu pareigą tą muziką atlikti ir puoselėti.
Tiesa, turime ir bendrų abiejų chorų projektų, vienas tokių– minėtasis M. K. Čiurlionio projektas. Ir nors didesniąją choro „Momentum“ repertuaro dalį sudaro pasaulietinė muzika, su juo taip pat rengiame koncertus bažnyčiose, kur skamba ir sakralinė muzika.
Esi aktyvus naujosios lietuviškos sakralinės muzikos puoselėtojas. Neseniai „Adoramus“ įrašė antrojo lietuviškos liturginės muzikos konkurso finalininkų kūrinių albumą. Šis konkursas yra tavo sumanymas. Kas jį įkvėpė ir kodėl manai, kad jo reikia?
Vatikano II susirinkimo dokumentuose raginama, kad nacionalinės komisijos, esančios prie Vyskupų konferencijų, nurodytų gaires nacionalinei liturginei muzikai. Man pasirodė, kad šios muzikos baras yra gana apleistas. Tai natūralu, juk sovietmečiu buvo draudžiama laisvai kurti liturginę muziką, tą galėjai daryti nebent „po stalu“, todėl turime didžiulę spragą, kurią norisi bent šiek tiek užpildyti. Kita vertus, matau, kad baltiškoji a cappella giedojimo tradicija, kuri yra mūsų savastis, pamažu silpsta, todėl norisi ją gaivinti. Trečias dalykas – lietuvių kalba, turime ją puoselėti ne tik kasdienybėje, bet ir bažnyčiose.
Beje, svarbi konkurso sąlyga – muzikos autoriai turi būti lietuvių kompozitoriai, o jų kompozicijos tinkamos liturgijai. Nepriklausoma ir kompetentinga ekspertų komisija, kurioje –chorvedžiai, kompozitoriai ir kunigas, nusprendžia, ar tie kūriniai tinkami giedoti bažnyčiose. Šiemet iš konkursui pateiktų 15 opusų buvo atrinkti 5, kurie, komisijos manymu, atitinka visus konkurso kriterijus ir turi meninę vertę. Vyskupas, vadovaudamasis ekspertų komisijos išvada, duoda tai muzikai vadinamąjį imprimatur – leidimą naudoti liturgijoje.
Viliuosi, kad šis konkursas bent šiek tiek parodys kryptį mūsų liturginės muzikos gairėms ir paskatins kurti tokią muziką.
Idėja puiki, bet tą muziką kažkas turės atlikti. Puikiai žinome, kad bažnyčių chorai nėra profesionalių dainininkų kolektyvai, mažesnių parapijų giedotojai dažnai yra vyresnio amžiaus žmonės, ir jiems šiuolaikinė muzika gali atrodyti nesuprantama ar net neįkandama. Ar neatsitiks taip, kad ši muzika tiesiog liks stalčiuose?
Nemanau, kad taip nutiks – ne pas vieną bažnyčios vargonininką jau mačiau mūsų natų leidinį. Pirmame leidinyje yra penkios gana skirtingo stiliaus mišios. Yra ir tų, kurios daugiau tinkamos koncertams ar iškilmėms, tad gali būti įkandamos ne kiekvienam chorui, bet kitos tikrai labai paprastos, pavyzdžiui, Mykolo Treščenkino, kuris pats yra miestelio vargonininkas ir muziką šiam konkursui kūrė galvodamas pirmiausia apie savo vadovaujamą chorą.
Reikia nepamiršti, kad sovietmečiu bendruomeninio giedojimo tradicija buvo visiškai sugriauta ir atkurti ją nėra taip lengva. O kai nėra tradicijos, kokia gali būti muzikinė liturgijos kokybė? Taigi, pirmiausia turime lavinti bendruomeninį giedojimą, gaivinti tokio giedojimo tradiciją, kelti ir pačių choristų lygį. Žinoma, repertuaras turi būti jiems prieinamas, tačiau būtų gerai ir visą bendruomenę į priekį šiek tiek timptelėti.
Vis tik akivaizdu, kad už liturginės muzikos kokybę šiandien vis dar labiausiai atsakinga pati Bažnyčia, tačiau gal čia galėtų prisidėti Muzikos ir teatro akademija, rengdama profesionalus – chorvedžius, vargonininkus, kompozitorius?
Esame daug apie tai kalbėję Akademijoje, ir nors vargonininkai čia rengiami, daug kas priklauso nuo studijų programų. Sunku pasakyti, kiek baigusių Akademiją vargonininkų vėliau dirba bažnyčiose. Man didesnis rūpestis, kad chorvedžiai turėtų daugiau praktikos vadovauti chorams bažnyčiose, diriguotų daugiau sakralinės, liturginės muzikos.
Chore „Adoramus“ šiuo metu gieda trys chorinio dirigavimo studentai, sekmadieniais jiems leidžiu padiriguoti Mišiose, kad jie augtų ir kaip bažnytiniai chorvedžiai, diriguojantys ne tik pasaulietinę muziką.
Prie sakralinės muzikos sklaidos prisidedi ne tik kaip dirigentas, choro vadovas, bet ir kaip kompozitorius. Kiek matai turįs potencialo turtinti šią sritį?
Labai norėčiau, kad mano kūrinių būtų abiejuose konkurso leidiniuose, bet esu šio konkurso rengėjas, tad negaliu jame dalyvauti. Žinoma, mano kūriniai funkcionuoja savarankiškai, tačiau pastaruoju metu daugiau atlieku kolegų nei savo paties muziką. Neseniai gavau valstybės stipendiją sukurti kantatą mišriam chorui ir styginių kvintetui, skirtą šv. Ignacui Lojolai. Poeto Artūro Valionio tekstą jau turiu, tad po truputį pradedu mąstyti ir apie muziką. Beje, labai norėčiau nuvažiuoti į Vatikaną ir pasirausti Popiežiškojo Grigaliaus universiteto archyvuose, kad daugiau sužinočiau apie šį šventąjį. Kontekstas, ieškant dramaturginio kodo, labai svarbus.
Esi skaitantis žmogus, literatūros mylėtojas ir žinovas, kiek tekstas Tave įkvepia kūrybai?
Būna visaip. Pavyzdžiui, pagal psalmę parašytame kūrinyje „Šlovinkite Viešpatį!“ar „Duok man save, mano Dieve“, ar „Beatitudines“ – muzikinis impulsas kyla iš teksto.
Na, o kuriant pasaulietinę muziką, dažnai būna ir kitų inspiracijų. Pavyzdžiui, kurdamas spektaklį vaikams, įkvėpimo sėmiausi iš gamtos garsų: vandens čiurlenimas netikėtai padiktavo melodijos judėjimo kryptį.
Išties pasaulietinė Tavo kūrybinės veiklos dalis nemažai susijusi su vaikams skirta muzika: diriguoji vaikų spektakliams Operos ir baleto teatre, šeimai skirtiems koncertams filharmonijoje, kuri muziką patiems mažiausiems klausytojams. Koks tavo santykis su šia auditorija?
Kvietimas sukurti muziką spektakliui „Namai“, kuris skirtas kūdikiams ir vaikams iki trejų metų, buvo labai didelis iššūkis ir milžiniška atsakomybė, ypač dėl jauno mano amžiaus… Tačiau spektaklis Panevėžio teatre „Menas“ sėkmingai rodomas, ir nors jo metu muzika kol kas skamba įraše, ketiname ją atlikti ir gyvai.
Apskritai kūryba vaikams ir darbas su šia publika yra labai atsakinga sritis, kurią mes kartais laikome mažiau svarbia. Gaila, kad pas mus vis dar vyrauja požiūris, jog spektakliai vaikams turėtų būti menkiau finansuojami, nes ten neva viskas paprasčiau… Bet dažnai kaip tik būna sudėtingiau: reikia ne tik spalvingos muzikos, bet ir įvairiausių kostiumų, lėlių, išradingų efektų. Todėl, pavyzdžiui, koncertams šeimai specialiai renkuosi impresionistines programas – ši muzika turi žymiai daugiau atspalvių ir dėmesį prikaustančių momentų.
Kiekvieną vasarą po keletą savaičių praleidi ekumeninėje Taizé bendruomenėje Prancūzijoje, ten esi atsakingas už muzikinę dalį. Ką Tau duoda šis laikas? Galbūt ten skamba ir Tavo kūryba?
Ši vieta man – kaip antri namai. Važinėju į Taizé jau vienuolika metų, čia gyvena ir mano dvasios tėvas. Paprastai Taizé praleidžiu tris savaites, šiemet po doktorantūros studijų norėsis daugiau atsikvėpti, tad planuoju pabūti visą mėnesį.
Su broliais esame susitarę, kad aš ten nuvykęs gaunu nuostabų maistą ir puikią celę, o už tai padedu jiems su muzikine veikla. Tiesa, savo muzikos ten negaliu atlikti, nes Taizé bendruomenėje giesmes anonimiškai kuria patys broliai vienuoliai. Žinoma, jiems talkina profesionalūs muzikai, aš tik šiek tiek prisidedu prie aranžuočių.
Nemažai laiko praleidai tiek Prancūzijoje, tiek Austrijoje. Ko pasisėmei gyvendamas Vienoje ir Paryžiuje? Galbūt buvimas ten ilgesnį laiką padeda pažvelgti į save iš šalies?
Pirmiausia – supratimo, kad mes čia, Lietuvoje, dažnai užsiimame tokiomis provincialiomis problemomis, kurios mums atrodo labai svarbios, o iš tikrųjų tik eikvojame laiką. Kartais labai įsijautę dalinamės kokį nors vietinį kepalą, užuot pjaustę didelį europinį pyragą, kurį vokiečiai ar italai jau seniai raiko. Tačiau, nors galėtume sutelkti jėgas ir pasiimti, kas mums priklauso, ginčijamės dėl likusių trupinėlių.
Būdamas šiose šalyse pamatai ir save platesniame kontekste, tarptautinėje kultūroje. Kita vertus, Paryžiuje ar Vienoje tampi tokia maža skruzdėlyte, kad dingsta susireikšminimas, išmoksti globaliau mąstyti, pasijunti visos žmonijos dalimi.
Žinoma, ten – pasaulinio lygio orkestrai, aukščiausio lygio interpretacijos, teatrai, literatūra, muziejai… O kai yra tiek daug aukšto lygio menininkų, tai ir konkurencija milžiniška, kurios čia tiesiog nesuvokiam. Jei būdamas smuikininkas ar pianistas turi individualių pamokų – tau labai pasisekė. O jei dar gali kokį rečitalį surengti nedidelėje salytėje, pasisekė ypatingai, ką jau kalbėti apie didelę sceną. Žinoma, pasitaiko įvairių sėkmės atvejų, tačiau daugelis talentingų muzikų tiesiog paskęsta toje gausybėje.
Tačiau vienaip ar kitaip ta žmonių ir įspūdžių gausybė ima varginti, norisi ramybės. Kur yra Tavo atokvėpio vieta, kur semiesi jėgų ir įkvėpimo?
Tikriausiai Taizé ir būtų ta vieta, ne veltui ten gimė ir nemažai mano kompozicijų. Būdamas toje aplinkoje, vaikščiodamas Burgundijos laukais, iš tiesų pailsiu. Netgi turiu svajonę ten kada nors įsigyti vasarnamį… Branginu tą aplinką, atsiminimus, ten užsimezgusias draugystes, įvykius, įkvėpimus, lygiai kaip ir perskaitytą gerą literatūrą, dvasines inspiracijas.
Tačiau ir Vilniuje turiu brangių vietų: mėgstu rudens, pavasario, vasaros vakarus prie Vilnelės. Kai būnu Vienoje, visada prisimenu Vilnelę, jos tėkmę… Atmintyje iškyla ir šalia esantis Bernardinų vienuolynas, Šv. Onos bažnyčia, ortodoksų katedra… Visos šios vietos man brangios galbūt ir dėl to, kad ilgą laiką netoli jų gyvenau.
O jėgų pasisemiu ir rekolekcijose, ten galiu save surinkti, jei pajuntu, kad esu per daug išsibarstęs.
Esi sakęs, kad per kompozitoriaus kūrybą žmogui savo žinią perduoda Apvaizda, tereikia mokėti ją perskaityti. Muzika yra efemeriškas menas, ji neapčiuopiama kaip ir kvėpavimas, neįmanoma jos paliesti, tačiau ji turi milžinišką poveikį. Kokią žinią galėtų skleisti Tavo kūryba?
Išties ji nesugaunama, tačiau dirigavimas tuo ir žavus, kad dirigentas, neišleisdamas jokio garso, rankomis tarsi liečia pačią muziką. O kalbant apie kūrybą, viskas priklauso nuo kūrinių: pavyzdžiui, jei tai „Ave Maria“ – Švč. Mergelės Marijos žinia visur ta pati: kad ir kur pasirodytų, ji nuolat prašo melsti pasauliui taikos. Kūrinys „Da Pacem, Domine“ – visada buvo ir bus malda, prašant žmonijai ramybės ir santarvės. „Duok man save, mano Dieve“ kalba apie žmogaus gręžimąsi prie pradžių pradžios, prie šaltinio, o „Beatitudines“ – apie mus, nuskriaustuosius, kuriems skirti Kristaus paguodos žodžiai, kad būsime palaiminti. Pagal Vytauto Mačernio eilėraštį „Paukščiai“ esu parašęs ir pasaulietinį kūrinį „Exegi“, kurio idėja – nuolatinis amžinybės siekis, žmogaus noras įsiamžinti, juk mes desperatiškai bijome mirties. Kūrinys apie paukščius, kurie skrenda amžinai, jie skris ir tada, kai mūsų nebebus…
Kiekvienas kūrinys turi savo atspalvį, atgarsį, tačiau visi skleidžia tą pačią – Gėrio – žinią.
Kalbino Lina Mikalauskienė
